Šiandienos socialinių paslaugų sektorius patiria reikšmingų pokyčių, kuriuos lemia visuomenės struktūros transformacijos, gyventojų senėjimas, socialinės nelygybės didėjimas ir migracijos procesų intensyvėjimas. Dėl šių procesų kyla naujų socialinių iššūkių, kuriems įveikti tradiciniai paslaugų teikimo modeliai dažnai yra nepakankamai veiksmingi, todėl vis aktualesnės tampa socialinės inovacijos – nauji metodai, organizaciniai sprendimai ir paslaugų teikimo būdai, kurie leidžia efektyviau atliepti visuomenės poreikius ir kurti ilgalaikę socialinę vertę. Mokslininkai (Salehi ir kt., 2022; Pylypenko ir kt., 2023; Hidalgo ir kt., 2024; Čižikienė, 2025) sutinka, kad esminis inovacijų atsiradimo ir įsitvirtinimo veiksnys socialinis kapitalas yra itin reikšmingas išteklius, kylantis iš pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir bendromis vertybėmis grįstų socialinių ryšių.
Mokslo literatūroje socialinis kapitalas dažnai pristatomas kaip socialinę sanglaudą stiprinantis veiksnys, užtikrinantis organizacinės veiklos veiksmingumą. Colemanas (1988) socialinį kapitalą apibrėžė kaip funkcinį išteklių, glūdintį socialinių santykių struktūroje, leidžiantį žmonėms koordinuoti veiksmus ir siekti bendrų tikslų. Putnamas (1993) pabrėžė jo komponentus: pasitikėjimą, bendrąsias normas ir tinklus, kurie palengvina bendradarbiavimą ir kolektyvinių sprendimų priėmimą. Globalizacijos, intensyvėjančios migracijos, visuomenės senėjimo ir didėjančios socialinės diferenciacijos procesai dar labiau išryškina socialinio kapitalo svarbą šiuolaikinėje socialinių paslaugų raidoje. Dabartinės socialinių paslaugų organizacijos negali apsiriboti vien tuo, kad reaguoja į kylančius socialinius iššūkius – jos turi tapti aktyviomis pokyčių iniciatorėmis, gebančiomis generuoti ir diegti inovatyvias socialines praktikas. Šiame kontekste ypač aktuali tampa Putnamo socialinio kapitalo tipologija. Sujungiamasis kapitalas užtikrina stiprius vidinius darbuotojų, savanorių ir paslaugų gavėjų, kurie palaiko organizacijos stabilumą ir atsparumą krizėms, ryšius. Siejamasis kapitalas sudaro prielaidas tarpsektoriniam bendradarbiavimui, idėjų įvairovei ir naujų sprendimų kūrimui. Ryšių kapitalas suteikia galimybių užmegzti ryšius su institucijomis, turinčiomis sprendimų galią ar finansinių išteklių, ir taip atverti kelią sisteminiams pokyčiams įgyvendinti. Integruotas šių socialinio kapitalo formų taikymas globalių transformacijų kontekste leidžia socialinių paslaugų organizacijoms ne tik išlaikyti veiksmingumą, bet ir tapti strategiškai reikšmingomis inovacijų ekosistemų dalyvėmis, gebančiomis prisidėti prie tarptautinių procesų formavimo ir sudėtingų socialinių problemų sprendimo.
Socialines paslaugas teikiančiose organizacijose socialinis kapitalas įgyja ypatingą reikšmę, nes šių organizacijų tikslas yra kurti socialinę vertę, o ne siekti pelno. Šiose organizacijose santykiai, solidarumas ir pasitikėjimas tampa struktūrine veiklos dalimi, leidžiančia ne tik kompensuoti ribotus materialinius išteklius, bet ir įtraukti bendruomenes, savanorius ir socialinius partnerius, kad būtų sukurti visuomenei tinkami inovatyvūs sprendimai. Socialinis kapitalas yra esminė sąlyga palankiai organizacinei kultūrai formuoti, kuriai esant darbuotojai skatinami dalytis žiniomis, kurti ir įgyvendinti naujas idėjas, prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą organizacijos veikloje. Tokia kultūra stiprina organizacijos gebėjimą prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, sudaro prielaidas inovacijų plėtrai, padeda išlaikyti ilgalaikį tvarumą ir konkurencinį pranašumą.
Empiriniai tyrimai išskiria kelias socialinio kapitalo dimensijas, turinčias esminę reikšmę inovacijų plėtrai socialinių paslaugų sektoriuje. Organizacijos viduje stiprūs tarpusavio ryšiai ir pasitikėjimu grįsti santykiai sukuria psichologinio saugumo aplinką, būtiną kūrybiškumui, iniciatyvumui ir gebėjimui prisiimti riziką. Išoriniai tinklaveikos ryšiai atveria galimybių gauti naujų žinių, ekspertinių įžvalgų ir finansinių išteklių, kurie stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir įgyvendinti socialines inovacijas. Grindžiamas įtrauktimi dalyvavimas sprendimų priėmimo procesuose didina darbuotojų įsitraukimą, atsakomybės jausmą ir motyvaciją, o nuolatiniai suinteresuotų šalių žinių mainai skatina organizacijas mokytis greitai ir efektyviai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Socialinių paslaugų srities darbuotojų praktine patirtimi paremti iniciatyvūs veiksmai tampa reikšmingu inovatyvių sprendimų šaltiniu, o socialinis kapitalas sudaro būtinas struktūrines ir kultūrines prielaidas šioms iniciatyvoms įsitvirtinti ir plėtotis. Taigi galime teigti, kad socialinis kapitalas yra svarbi inovacijų ekosistemos dalis, leidžianti organizacijoms išlaikyti konkurencingumą, veiksmingai reaguoti į pokyčius ir užtikrinti ilgalaikę plėtrą.
Atsižvelgiant į tai, kad socialinis kapitalas yra svarbus plėtojant socialines inovacijas socialinių paslaugų sektoriuje, jo stiprinimą strateginiu prioritetu turi laikyti ir politikos formuotojai, ir organizacijų vadovai. Socialinis kapitalas ne tik suteikia organizacijoms atsparumo nuolat kintančioje, globalizacijos, migracijos, visuomenės senėjimo ir socialinės diferenciacijos procesų veikiamoje aplinkoje, bet ir sudaro prielaidas aktyviai kurti inovatyvias socialines praktikas. Siekiant šio tikslo, būtina numatyti priemones, kurios skatintų tarpsektorinį bendradarbiavimą ir valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir privataus sektoriaus partnerystę, nes bendradarbiavimas ne tik leidžia keistis žiniomis, ištekliais ir gerąja patirtimi, bet ir sudaro inovacijų plėtros prielaidas. Svarbu nuosekliai investuoti į darbuotojų kompetencijų ugdymą, ypatingą dėmesį skiriant bendradarbiavimo, inovacijų valdymo ir tarpkultūrinės komunikacijos gebėjimams, kurie yra būtini šiuolaikinėse socialinių paslaugų organizacijose. Pasitikėjimu, įtrauktimi ir bendra atsakomybe grįsta organizacinė kultūra tampa vienu iš pagrindinių inovacinio potencialo šaltinių. Todėl vadovai turėtų sistemingai stiprinti vidinę organizacinę kultūrą ir sudaryti sąlygas atviram dialogui, patirčių dalijimuisi ir kolektyviniam problemų sprendimui, taip pat skatinti iš darbuotojų praktinės patirties kylančias iniciatyvas ir užtikrinti joms reikiamus išteklius ir įgyvendinimo galimybes. Be to, nuolatinis bendradarbiavimo ryšių plėtojimas su akademinėmis institucijomis, vietos bendruomenėmis, kitomis organizacijomis ir privačiu sektoriumi sustiprina organizacijos pozicijas inovacijų ekosistemoje ir suteikia prieigą prie naujų idėjų, žinių ir išteklių, būtinų ilgalaikei plėtrai ir konkurencingumui. Valstybės lygmeniu būtina sukurti ir palaikyti tvirtą teisinę ir institucinę bazę, kuri skatintų organizacijų tarpusavio partnerystes, remtų savanorystės iniciatyvas ir užtikrintų stabilų ilgalaikių socialinių projektų finansavimą. Tokia politika turėtų apimti ne tik technologinių inovacijų skatinimą, bet ir socialinio kapitalo stiprinimą, laikant jį esmine inovacijų ekosistemos sudedamąja dalimi.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinis kapitalas yra esminis veiksnys, užtikrinantis socialinių paslaugų sektoriaus gebėjimą veiksmingai veikti dinamiškoje, globalių iššūkių veikiamoje aplinkoje. Jo stiprinimas suteikia organizacijoms galimybę ne tik reaguoti į besikeičiančius visuomenės socialinius poreikius, bet ir imtis ilgalaikės socialinės pažangos iniciatyvų. Socialinių inovacijų plėtra galima tik derinant politikos formuotojų, organizacijų ir kitų suinteresuotųjų šalių veiksmus, orientuotus į pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir įtrauktimi grįstos aplinkos stiprinimą, taip sukuriant pagrindą atsparios ir solidarumu grindžiamos visuomenės plėtrai.
Dr. Janina Čižikienė
Straipsnis parengtas, vykdant projektą ,,Socialinių inovacijų įtaka žmogiškųjų išteklių valdymui socialinių paslaugų sektoriuje‘‘ (projekto Nr.: S-PD-24-43). Projektas finansuojamas: Lietuvos mokslo tarybos, LR valstybės biudžeto lėšomis finansuojami podoktorantūros stažuočių projektai. Projekto koordinatorius: Kauno technologijos universitetas