Lietuvos mokslas šiandien gyvena savotiškoje kryžkelėje. Viena vertus, mūsų šalies universitetai ir mokslinių tyrimų institutai vis aktyviau dalyvauja tarptautinėse programose, skelbia straipsnius prestižiniuose žurnaluose, stiprina savo pozicijas tarptautiniuose reitinguose. Šis kelias atveria duris į globalią mokslo erdvę, leidžia Lietuvai būti matomai, pritraukti užsienio studentus ir partnerius.
Kita vertus, vis dažniau kyla klausimas – kiek ši veikla realiai prisideda prie mūsų šalies problemų sprendimo? Ar dabartinė finansavimo ir skatinimo sistema orientuoja mokslininkus į visuomenei aktualius klausimus, ar visgi ji verčia juos siekti pirmiausia tarptautinio pripažinimo, neretai nutolusio nuo praktinių Lietuvos poreikių?
Tai nėra vien teorinė dilema. Ji tiesiogiai paliečia, pavyzdžiui, žemės ūkio sektorių. Ūkininkai kasmet susiduria su klimato kaitos padariniais, dirvožemio derlingumo mažėjimu, gyvulių ligų plitimu, o kartu ir su Europos Sąjungos reglamentų, reikalavimų bei paramos sąlygų kaita. Jie laukia aiškių, moksliškai pagrįstų atsakymų: kokias sėklas rinktis, kokias tręšimo technologijas taikyti, kaip kovoti su kenkėjais ar kaip pertvarkyti ūkį, kad jis būtų gyvybingas ir po dešimtmečio. Tokiems klausimams atsakymų tarptautiniuose žurnaluose rasti neįmanoma – jie reikalauja lokalių tyrimų, atliktų Lietuvos sąlygomis. Tačiau būtent tokio tipo darbai šiandien yra beveik „nematomi“ oficialioje mokslo vertinimo sistemoje.
Panaši situacija ir sveikatos apsaugos srityje. Lietuvos gydytojai ir sveikatos politikos formuotojai susiduria su unikaliomis problemomis: dideliu emigracijos poveikiu sveikatos personalui, specifinėmis gyventojų sveikatos problemomis (pvz., alkoholio vartojimo pasekmėmis, nesubalansuota mityba, senstančios visuomenės ligomis), regionų nelygybe. Tarptautiniuose žurnaluose daugiausia nagrinėjami globalūs klausimai, tokie kaip inovatyvūs vaistai ar pažangūs chirurgijos metodai, tačiau mažiau – kaip organizuoti sveikatos paslaugas mažose savivaldybėse, kaip užtikrinti greitą pagalbą kaimo vietovėse. Nacionaliniai tyrimai čia itin svarbūs, tačiau jų formalus svoris menkas.
Švietimo srityje situacija dar ryškesnė. Mokyklų tinklo optimizacija, mažėjantis mokinių skaičius, skaitmeninių technologijų įgyvendinimas klasėse – tai temos, kurios tarptautinėje literatūroje atrodo per daug specifinės, bet Lietuvai jos yra egzistencinės. Jei akademikai rengia metodikas mokykloms ar analizuoja švietimo politikos pasekmes, tokie darbai dažnai patenka į populiariąją spaudą arba ministerijos užsakymu rengtus tyrimus, kurie taškų sistemoje vertinami minimaliai.
Dar labiau šį atotrūkį parodo politiniai klausimai, kurių sprendimai nulemia visos šalies raidą. Pavyzdžiui, mokesčių reforma ar energetikos strategija. Abu šie klausimai yra itin kompleksiški, reikalaujantys ekonominių, socialinių, technologinių, aplinkosauginių įžvalgų. Lietuvoje veikia ekonomikos, finansų, energetikos tyrimų institutai, universitetuose dirba šių sričių ekspertai, kurie rengia analizes, tyrimus ir prognozes. Tačiau viešose diskusijose jų balsas beveik negirdimas – sprendimų paieškose dominuoja politikų, lobistų ir interesų grupių argumentai. Tai rodo sisteminę problemą: mokslininkai nėra laikomi lygiaverčiais politikos formavimo partneriais, nors būtent jie galėtų pasiūlyti ilgesnės trukmės, įrodymais pagrįstus sprendimus.
Visa tai rodo, kad ši tema yra ne tik akademinė, bet ir politinė. Be jos sprendimo kyla pavojus, kad Lietuvos mokslas bus gerbiamas pasaulyje, bet praras ryšį su savo visuomene.
Lietuvos mokslo vertinimo sistema: esmė ir pagrindiniai kriterijai
Lietuvos mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimas grindžiamas oficialia metodika, kurią parengė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Pagrindinis jos tikslas – objektyviai ir skaidriai paskirstyti valstybės biudžeto lėšas mokslo institucijoms. Vertinimo pagrindas yra taškų sistema, pagal kurią kiekviena publikacija, projektas ar kitas rezultatas turi nustatytą vertę.
Svarbiausias kriterijus – publikacijos tarptautiniuose recenzuojamuose žurnaluose, įtrauktuose į prestižines duomenų bazes (Web of Science, Scopus). Straipsniai ten įvertinami 20–30 taškų ir daugiau, priklausomai nuo žurnalo „impact factor“. Tokios publikacijos laikomos aukščiausio lygio, jos lemia didžiausią dalį finansavimo.
Žemesnės vertės publikacijos – straipsniai mažiau prestižiniuose leidiniuose, konferencijų rinkiniuose ar profesiniuose žurnaluose – vertinamos simboliškai. Pavyzdžiui, straipsnis tokiame leidinyje kaip Mano ūkis, Ūkininko patarėjas arba Valstiečių laikraštis gali būti vertinamas vos 2–5 taškais. Nors jų praktinė nauda ūkininkams ar bendruomenėms akivaizdi, oficialioje sistemoje tai beveik nepastebimi rezultatai.
Ši schema turi privalumų – ji suvienodina kriterijus, suteikia aiškų atskaitos tašką tarptautinei konkurencijai, skatina mokslininkus siekti kokybės ir recenzavimo standartų. Be to, ji atveria duris į tarptautinius projektus: tik tie, kurie publikuojasi aukšto lygio žurnaluose, gali būti laikomi patikimais partneriais ES konsorciumuose.
Tačiau ši sistema turi ir rimtų trūkumų, kurie ypač ryškūs Lietuvai kaip mažai valstybei. Didžioji dalis mūsų problemų yra vietinės, unikalios ir ne visada patrauklios tarptautinei auditorijai. Todėl jos lieka „už kadro“.
Tarptautinis pripažinimas kaip prioritetas: privalumai ir trūkumai
Lietuvos mokslo sistema šiandien remiasi prielaida, kad tarptautinis pripažinimas yra svarbiausias mokslo kokybės rodiklis. Publikacijos tarptautiniuose žurnaluose su aukštu „impact factor“ vertinamos kaip pagrindinis akademinės sėkmės įrodymas. Tai turi neabejotinų privalumų, bet kartu išryškina ir dideles spragas, ypač nacionaliniu mastu.
Tarptautinės publikacijos leidžia Lietuvos mokslininkams įsitraukti į globalias diskusijas, stiprina prestižą, pritraukia projektus, studentus, partnerius. Tačiau tokia orientacija reiškia, kad nacionalinės temos dažnai laikomos „per siauro interesų lauko“. Todėl pavyzdžiui tyrimai apie vietines javų veisles, apie regioninių mokyklų tinklo pertvarką ar apie greitosios medicinos pagalbos paslaugų prieinamumą neturi realių galimybių tapti prestižinėmis publikacijomis. Rezultatas – mokslininkas turi rinktis tarp karjeros ir savo šalies problemų sprendimo.
Nacionalinių poreikių „matomumo“ problema
Nacionaliniai poreikiai dažnai tampa nematomi mokslo vertinimo sistemoje. Tokios publikacijos vertinamos vos keliais taškais, nors jų praktinė reikšmė visuomenei milžiniška.
Ūkininkams aktualios metodikos, mokytojams – ugdymo priemonės, gydytojams – rekomendacijos, savivaldybėms – politikos analizės. Tačiau tokie darbai dažniausiai priskiriami „populiarinimo“ kategorijai. Rezultatas – visuomenė negauna sistemingų atsakymų, o mokslas lieka uždaras savo pasauliui.
Mokslininko pasirinkimo dilema
Šiandienos mokslininkas Lietuvoje atsiduria kryžkelėje:
- rinktis tarptautines publikacijas ir užsitikrinti karjerą;
- arba rinktis nacionalinius klausimus ir prarasti „taškus“.
Tai virsta moraliniu spaudimu. Jauni tyrėjai jau nuo pirmųjų žingsnių mato, kad nacionalinės temos „neapsimoka“. Taip formuojasi karta, kuri orientuojasi į pasaulį, bet praranda ryšį su savo šalimi.
Kitų šalių patirtis
Suomija nacionalinę naudą vertina lygiagrečiai su tarptautiniais rodikliais. Estija sąmoningai palaiko mokslo leidybą estų kalba. Lenkija suteikia didelę vertę metodinėms priemonėms ir vadovėliams. Jungtinė Karalystė vertina tyrimų poveikį visuomenei ir politikai.
Šios ir kitos patirtys rodo, kad balansas įmanomas. Lietuvai tereikia pripažinti, kad mokslas gali būti ir tarptautinis, ir nacionalinis vienu metu.
Pasekmės Lietuvos visuomenei ir ūkiui
Dabartinė sistema gilina atotrūkį tarp akademinės bendruomenės ir visuomenės. Nacionalinės problemos lieka „už kadro“, profesinės bendruomenės patiria žinių deficitą, regionai neturi akademinio palaikymo, o jaunoji mokslininkų karta orientuojasi tik į globalias temas.
Tai ne tik lėtina šalies raidą, bet ir silpnina visuomenės pasitikėjimą mokslu.
Galimi sprendimai
Dabartinė mokslo vertinimo sistema nėra nekeičiama. Ji yra buvusių politinių sprendimų rezultatas, todėl gali būti koreguojama atsižvelgiant į nacionalinius poreikius. Norint, kad Lietuvos mokslas būtų ir tarptautiškai matomas, ir kartu tarnautų visuomenei, būtina žengti kelis kryptingus žingsnius.
Didesnis svoris nacionalinėms publikacijoms. Profesiniams leidiniams ir nacionaliniams žurnalams, kuriuose publikuojami tyrimų rezultatai aktualūs Lietuvos ūkiui, švietimui, sveikatos apsaugai ar kultūrai, būtina suteikti didesnę vertę. Jei straipsnis padeda ūkininkams pritaikyti klimato kaitai atsparias technologijas ar mokytojams pagerinti ugdymo kokybę, jo reikšmė visuomenei nenusileidžia publikacijai tarptautiniame žurnale.
Daugiamatė vertinimo sistema. Šiandien mokslininko veiklą dažniausiai apibrėžia vienas kriterijus – publikacijos prestižiniuose žurnaluose. Tačiau mokslas yra daugialypis. Tarptautinis pripažinimas būtinas, bet jis turi būti tik viena iš dimensijų. Šalia jo turi būti vertinamas nacionalinis poveikis, sklaida, indėlis į lietuvių kalbos išsaugojimą.
Nacionalinės tyrimų programos strateginėms sritims. Valstybė turėtų kryptingiau finansuoti tyrimus, kurie svarbūs jos ilgalaikei raidai: klimato kaitos poveikio žemės ūkiui analizę, regionų socialinės raidos tyrimus, lietuvių kalbos technologijų kūrimą, sveikatos sistemos tvarumo modelius. Tokie tyrimai turėtų būti ne antraeiliai, o strateginiai.
Sklaidos ir poveikio kriterijai. Mokslas neturi pasibaigti publikacija. Tikrasis jo poveikis atsiskleidžia tada, kai žinios pasiekia visuomenę – kai parengiamos metodikos, rekomendacijos, kai mokslininkai dalyvauja viešose diskusijose ar teikia ekspertines išvadas politikams. Todėl būtina įteisinti kriterijus, kurie vertintų ne tik publikacijų skaičių, bet ir jų poveikį visuomenei.
Mokslo leidybos rėmimas lietuvių kalba. Mokslas yra ne tik žinių, bet ir kalbos kūrėjas. Jei sumažinsime ar atsisakysime mokslinių publikacijų lietuvių kalba, rizikuojame prarasti gebėjimą akademiškai svarstyti savo problemas gimtąja kalba. Estija tai suprato ir sistemingai remia estų kalbos mokslo leidybą. Lietuvai būtina eiti panašiu keliu.
Institucijų atsakomybė už trečiąją misiją. Universitetai ir institutai dažnai deklaruoja „trečiąją misiją“ – veiklą visuomenės labui. Tačiau praktikoje ši misija dažnai lieka tik gražiu šūkiu strateginiuose dokumentuose. Reikia, kad ji būtų įteisinta kaip realus vertinimo kriterijus.
Išvados ir raginimas diskusijai
Lietuvos mokslo finansavimo sistema šiandien pernelyg orientuota į tarptautinius rodiklius, bet menkai susieta su nacionaliniais poreikiais. Toks disbalansas pavojingas: galime būti pastebimi pasaulyje, bet likti silpni savo namuose.
Kitose šalyse ieškoma ar jau atrasta pusiausvyra tarp globalios sėkmės ir vietos atsakomybės. Lietuva taip pat turi pasirinkimą. Klausimas tik toks – ar išdrįsime jį padaryti patys dabar, ar būsime priversti tai daryti vėliau, kai pasekmės bus skaudesnės?
Šiandien turime apsispręsti: ar mokslas tarnaus vien statistikai ir reitingams, ar taps jėga, kurią jaus kiekvienas Lietuvos žmogus – nuo ūkininko, mokyklos klasės iki rajono ligoninės.
Tai nėra tik teorinis ar biurokratinis klausimas, tai – mūsų valstybės išlikimo ir ateities klausimas. Mokslo sistema gali tapti mūsų stiprybės pamatu, bet tik tuo atveju, jei drąsiai pripažinsime, kad dabartiniai kriterijai neatitinka tautos poreikių, ir imsimės juos keisti. Diskusiją pradėti privalome šiandien, nes rytoj gali būti per vėlu.
Romualdas Zemeckis