Atrodytų, kad klausimas apie K. Marxo teorijų moksliškumą šiandien yra neaktualus – XX amžiuje bandymai įgyvendinti Markso idėjas planinėje ekonomikoje parodė teorijos neįgalumą.  Nežiūrint visko, 2009 metais Lietuvoje buvo išleistas Karlo Markso „Kapitalas“. Leidinys pasirodė pasaulinės finansų krizės fone, kai daugelis vėl prisiminė Markso pranašystes apie kapitalizmo žlugimą. Nors tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose Marxą palaikanti „kairioji alternatyva“ ir panašūs dariniai nėra gausūs, bet jie yra pakankamai gyvybingi, o marksistinės idėjos šiandien vis dar plėtojamos platformose ar leidiniuose, tokiose, kaip „Monthly Review“, „Jacobin“, „Rethinking Marxism“, „ Historical Materialism“ ir kt.  Neretai visa tai sukelia tam tikrą sumaištį visuomenėje. „… blogos ekonominės idėjos neišvengiamai virsta į blogą ekonominę politiką, kuri, savo ruožtu, sukelia blogas ekonomines pasekmes …“ (Boettke P. J., Luther W. J.) .

Dar K. Marxo ideologijos klestėjimo laikais „Kapitalo“ kritikai skundėsi, kad marksistinė politinė ekonomija, yra sunkiai sukritikuojama, nes pati teorija „Kapitale“ išdėstyta pakankamai logiškai. Nors „Kapitalas“ yra sunkiai skaitoma knyga, ir tik nedaugeliui yra pavykę ją perskaityti iki galo, tačiau užburia tai, kad joje idėjos dėstymas paremtas griežta logika.  Tai glumino oponentus, nors buvo nuojauta, kad nežiūrint tvirtai, logiškai suręstos konstrukcijos, jos pamatas gali būti netvirtas. Ir tai pasitvirtino. Ne tik teorijos praktiniu nepritaikomumu, bet ir fundamentaliųjų teiginių pažeidžiamumu.

Tikru „Kapitalo“ ekonominės teorijos „duobkasiu“ tapo naujai susiformavusi finansinio prisotinimo teorija (FPT). Naujosios teorijos sukurti įrankiai padėjo sugriauti ir taip netvirtą, nors ir logiškai suręstą, „Kapitalo“ pamatą.

Augimo modelio nebuvimas

Vienas didžiausių „Kapitalo“, kaip ekonominės teorijos, trūkumų – jos statiškumas, t. y. augimo veiksnio ignoravimas, ekonomikos augimo modelio neturėjimas. Nekalbant jau apie šių dienų reikalavimus subalansuotam ekonominiam augimui. Marxas daug rašė apie darbo išnaudojimą, pelno normų kritimą, kapitalizmo prieštaravimus, tačiau nesukūrė jokio  modelio, nepateikė jokio mechanizmo, paaiškinančio, kaip vystosi (auga) ekonomika ir kaip tų trūkumų būtų galima išvengti.

Rinkų talpos, bifurkacijos ir rezonanso logika

Neseni tyrimai parodė, kad ekonominė raida yra specifinė – ji paremta tuo, kad kiekviena rinka turi savo talpą – tam tikrą ribą, t.y. kapitalo kiekį, kurį gali produktyviai įsisavinti. Jei rinka yra talpi, t. y. jei jos talpa labai didelė (begalinė), tai ekonominis augimas joje vyksta be apribojimų. Tačiau sparčiai plintančių technologinių pasiekimų dėka net ir pačios imliausios rinkos būna galiausiai užpildomos kapitalu  (prisotinamos) – tolesnis kapitalo patekimas tampa pertekliniu, neracionaliu. Tyrimai parodė, jei rinka turi ribą, tai ekonominis augimas joje yra kitoks, nei begalinės talpos rinkose. Ypač augimas pasikeičia kapitalu užpildžius apytikriai ¾ rinkos talpos. Kai investuojamas kapitalas pasiekia tą ribą, veikiama stipraus teigiamo grįžtamojo ryšio, rinka patiria bifurkaciją ir ima kaisti (formuojasi ekonominis rezonansas). Investuotojai siekia kuo stipresnio ekonominio rezonanso sukuriamo rinkos kaitimo, tačiau rezonansas turi ne tik kuriamąją, bet griaunamąją galią – burbulai sprogsta, įvyksta krizės.

Rinkų prisotinimo supratimas atėjo ne iš karto. Egzistavo, o ir iki šiol neišnyko,  „amžinojo augimo“ paradigma, kurią palaikė ir ekonominės teorijos klasikai, o ir dabartiniai ekonomistai. Ji formavo lūkestį, kad pats ekonominis augimas neturi apribojimų – jis gali būti begalinis. t. y., kad technologijos gali panaikinti bet kokias ribas, o jei ribos iškyla – tai gali jas perstumti „į priekį“ tiek, kad jos nevaržytų augimo.  Tai irgi buvo nemažas paklydimas: jei riba ir perstumiama, tai toks perstūmimas nepanaikina mažesnio ar didesnio prisotinimo. Abejojantiems ribų egzistavimu galima siūlyti pasiremti potencialiojo BVP funkcionavimo pagrįstumu.

Pridėtinės vertės dėsnis – dogma

Kertinis „Kapitalo“ pamatas – pridėtinės vertės dėsnis. K. Marxo bendražygis F.Engelsas yra pabrėžęs, kad pridėtinės vertės dėsnis – tai vienas iš dviejų didžiųjų Marxo atradimų. Pagal Marxą tik darbas sukuria vertę, o kapitalas, technologijos ir finansai yra tarsi parazitiniai priedai.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti logiškai: juk gamybai reikia darbo. Tačiau toks požiūris būtų teisingas tik tokiems ūkiniams santykiams, kur nėra mainų. Rinkos ekonomika veikia kitaip. Čia kainą, o ir iš to išplaukiančią vertę nustato pasiūlos-paklausos mechanizmas. Tai kainodaros pagrindas. Beje prisotintose rinkose jis veikia visai kitaip, nei neprisotintose. Apskritai rinkoje kainas lemia paklausa ir pasiūla, o ne darbo sąnaudos. Tą rodo ir nuo Aristotelio laikų iki šiol neišspręstas vandens deimantų paradoksas ar šimtmečio senumo Vebleno efektas. Abu šiuos paradoksus teisingai išspręsti pavyko tik sukūrus finansinio prisotinimo teoriją

Marksistinis požiūris į vertę diskredituoja ir finansinį kapitalą, kuris šiuolaikinėje ekonomikoje yra neatsiejama gamybos ir technologijų plėtros dalis. Marxui finansinis kapitalas tampa tarsi savarankišku „parazitiniu“ sluoksniu, atitrūkusiu nuo darbo. Toks aiškinimas teoriškai ribotas ir praktikoje pasirodė neveiksmingas, nes jis neleido sovietinio tipo planinėms ekonomikoms sukurti bent kiek efektyvaus finansų sektoriaus.

Mokslo filosofijos požiūriu „pridėtinės vertės dėsnis“ neatitinka vieno iš pagrindinių požymių – mokslo ir nemokslo demarkacijos, nes neatitinka taip vadinamo paneigimo (falsifikacijos) kriterijaus. Be to jo negalima ir empiriškai verifikuoti, o tai reiškia, kad dėsnis funkcionuoja kaip dogma, o ne kaip mokslinė hipotezė.

Papildomą kontrastą sukuria maržinalistinės mokyklos pavyzdys. Tuo pat metu, kai Marxas paskelbė Kapitalą (1867 m.), Jevonsas (1871 m.), Mengeris (1871 m.) ir Walrasas (1874 m.) įvedė ribinio naudingumo teoriją, kurią pagrindė matematiniais metodais. Tai sudarė pagrindą šiuolaikinei neoklasikinei ekonomikai, kuri išliko gyvybinga dėl gebėjimo būti tobulinama. Lyginant Marxą su maržinalistais, tampa akivaizdu, kad pirmasis pasirinko filosofinį–dogmatinį kelią, o antrieji – moksliškai verifikuojamą kryptį.  Taigi, pagal šiuolaikinius mokslo kriterijus „Kapitalą“ tinka labiau laikyti ideologine nei moksline ekonomikos teorija.

Parazitinė teorija

„Kapitalą“ galima laikyti parazitine teorija, nes ji gyvuoja tik tol, kol egzistuoja kapitalizmas. Marxas kritikavo kapitalistinę sistemą, tačiau be jos jo analizė tampa beprasmė – planinėje ar primityviojoje ekonomikoje ši teorija netenka viso turinio. Ji neturi nei savarankiškos logikos, nei gebėjimo paaiškinti ekonomiką už kapitalizmo ribų.

Tai patvirtino ir istorija. Planinė ekonomika – bandymas praktiškai įgyvendinti Marxo idėjas – parodė visišką teorijos priklausomybę nuo kapitalizmo kaip „šeimininko“. Planinis ūkis, pašalinęs rinkos signalus, kainodarą ir konkurenciją, virto gerokai mažiau efektyvus nei rinkos sistema. Be investicijų intensyvumo, grįžtamojo ryšio ir rinkos įkaitimo ekonomika prarado gebėjimą generuoti konkurencingą produktyvumą.

Šiuo požiūriu Kapitalo teorija yra panaši į biologinį parazitą:

• ji maitinasi šeimininku – kapitalistine sistema, kurios analizę ir kritiką atlieka;
• ji negali egzistuoti savarankiškai, nes neturi veikimo logikos be rinkos mechanizmų;
• ji žūsta, kai žūsta šeimininkas – kaip planinės ekonomikos atveju, kur Marxso teorija parodė visišką neveiksnumą.

Todėl Kapitalą galima laikyti ne savarankiška ekonomine teorija, o konstrukcija, priklausoma nuo kapitalizmo. Kaip biologinis parazitas, ji gali būti aktyvi tik tol, kol yra gyvybingas šeimininkas – rinkos ekonomika.

Finansinio prisotinimo teorija – trūkstama grandis

Tik sukūrus finansinio prisotinimo teoriją tapo aišku, kur slypi kapitalizmo jėga ir „Kapitalo“ silpnumas. Marxas daug kartų rašė, kad pagrindinė kapitalistinių krizių priežastis yra perprodukcija. Tačiau jis nepastebėjo, kad prieš tai kurį laiką vyksta paslėptoji perprodukciją, kurią, savo ruožtu, iššaukia intensyvus rinkos prisotinimas kapitalu.

Neoklasikinė ekonomika ilgą laiką sėkmingai aiškino paklausą, pasiūlą, rinkos pusiausvyrą. Tačiau jai trūko dimensijos, paaiškinančios, kas vyksta, kai rinka persisotina kapitalu. Marxas šį reiškinį matė, bet klaidingai interpretavo – kaip kapitalizmo „mirtiną prieštaravimą“.

FPT užpildė šią spragą:

– ji patobulino pusiausvyros modelį, parodė naujoviškos kainodaros ribas,

– atskleidė burbulų logiką ir ekonominio rezonanso mechanizmą, pabrėžė jo suvaldymo svarbą,

– paaiškino infliacijos, verslo ciklų, skolos spąstų ir pačių krizių priežastis,

– parodė, kad finansinį prisotinimą patiriančios rinkos veikia pagal kitus dėsnius nei kapitalo stokojančios rinkos.

Tokiu būdu FPT leidžia užpildyti ne tik neoklasikinės ekonomikos spragas, bet ir suteikia naują paradigmą – nuo skurdo ekonomikos prie gausos ekonomikos.

Tai reiškia, kad Marksas kritikavo ne kapitalizmą kaip tokį, o nepilną teoriją, kuri dar nepažino finansinio prisotinimo dėsnių. Tačiau vietoje tikrojo paaiškinimo jis pasirinko revoliucinį klystkelį.

Tai ko vertas „Kapitalas“ šiandien?

Tai socialiai reikšminga  istorinė knyga, atkreipusi dėmesį į nelygybę ir skatinusi mažinti atskirtį, tačiau ekonomikos teorijos požiūriu ji liko pseudomokslinė, o praktiškai – parazitinė. Todėl „Kapitalas“ lieka istorijos lentynoje – kaip dokumentas, atskleidžiantis XIX a. iliuzijas, bet netinkamas spręsti XXI a. ekonomikos iššūkiams.

Galima pridurti, kad pagal šiuolaikinius mokslo filosofijos  kriterijus, ir antrasis  didysis Marxo atradimas –  istorinis materializmas (marksistinė istorijos teorija) tai pat nėra mokslas.

 

Prof. Stasys Girdzijauskas

Vilniaus universitetas