Prieš šimtą metų lapkričio 14 d. valstiečių Benignos (Kovaitės) ir Stanislovo Into šeimoje Skuodo rajone Kivylių kaime gimė ketvirtasis sūnus Vaclovas. Gimdymą priėmė daktaras Ferdinandas Kaunackis, kuris tada pasakė: „Tas bus daktars“. Vaclovas augo nuostabios gamtos apsuptyje. Tėvų žemė ribojosi su daktaro Ferdinando Kaunackio dvaro laukais. Vaclovas draugavo su daktaro vaikais Algirdu ir Ferdinandu. Daktarų Kaunackių kaiminystė, tikriausiai, turėjo įtakos Vaclovo pasirinkimui studijuoti mediciną. F. Kaunackis baigęs Tartu medicinos universitetą, apsigynęs daktaro disertaciją, vertėsi gydytojo praktika Kivyliuose. Tobulinosi užsienyje, dirbo Sedos, Skuodo ligoninėse. Sūnus Ferdinandas, 1944 metais baigęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, su šeima pasitraukė į Vakarus. Beveik iki 2000 metų susirašinėjo laiškais su Vaclovu. Taip pat didelį įspūdį galėjo padaryti ir tuometinio Palangos burmistro, daktaro Jono Šliūpo apsilankymas pas Kaunackius 1935 metais.
Kai Intui buvo devyniolika metų, tragiškai žuvo jo tėtis – netoli jų sodybos, nuslinkus Pakalniškių žvyro karjero skardžiui. 1946 m. Vaclovas įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Tuo pačiu metu paslapčia mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1949 m. pradėjo studijas Kauno medicinos institute. Vyresniuose kursuose naktimis dirbo greitojoje medicinos pagalboje, taip pat laikraščio „Kauno tiesa“ redakcijoje korektoriumi. Vaclovas buvo paskirtas kurso seniūnu, vienijo kurso draugus, organizavo žygius pėsčiomis ir dviračiais. Vaclovas globojo jaunesnįjį brolį Praną, kuriam pavyko išsigelbėti nuo tremties, kai mama su kitais vaikais buvo ištremta į Irkutską. Vaclovas nelegaliai buvo jį apgyvendinęs savo kambaryje Medicinos instituto bendrabytyje. 1955 m. Kauno medicinos institutą baigė su pagyrimu, tuomet vadinamu Raudonu diplomu. Įgijo šeimos terapeuto specialybę. Tik gavęs diplomą Vaclovas išsiruošė aplankyti mamos ir brolių.
Studijuodamas mediciną Vaclovas domėjosi ir gamtos mokslais. Studijų metais buvo išvykęs į ekspediciją Kuršių mariose. Neringoje turėjo galimybių patyrinėti Kuršių nerijos gamtą. Tada jam kilo mintis baigus mokslus įsikurti Neringoje. Po studijų jam buvo pasiūlyta pasilikti dirbti Kauno klinikose, bet didelis miestas jo netraukė, ilgėjosi gimtojo krašto. Tad gavęs paskyrimą į Skuodą dirbo neseniai atnaujintos ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju, o kai Mosėdyje atidaromai naujai ligoninei reikėjo gydytojo Vaclovas ilgai nedvejojęs čia atvyko. Tuomet Mosėdžio žemė buvo nederliga, nusėta akmenimis. Pasak rašytojos, gydytojos F. Taunytės, kiek juos berinkdavo, jie vistiek vėl tarsi išdygdavo. Net buvo tikinčių, kad juos velnias sėja.
Mosėdžio ligoninė buvo 10 lovų gydymo įstaiga įsikūrusi buvusioje senojoje klebonijoje. Esant reikalui ligoninėje talpo ir 30 žmonių. Aplinka ir pastatas atrodė liūdnokai. Gydytojas V. Intas, suprasdamas kokią įtaką sveikatai turi tvarkinga buitis, švara, graži aplinka ir būdamas Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininku kvietė įsijungti miestelio žmones į draugijos gretas, organizavo talkas. Buvo sodinami gėlynai, medžiai, auginami reti paukščiai (fazanai, povai ir kt.) iškastas tvenkinys. V. Intas parsiveždavo augalų iš Sibiro, Altajaus, Tian Šanio, Krymo, Kamčiatkos, net Indijos ir kt.
Juozas Baltušis „Gimtajame krašte“ rašė: „Mosėdyje, Into karalystėje, vaikštinėja ligoniai. Tarp akmenų ir tarp žiedų. Ilgais chalatais ir nurainuotomis pižamonis. Visi šypsosi. Visi taisosi, ir taisosi sparčiai, kaip reta kur kitur. Ne, gydytojas Intas ne vien medicinos specialistas ir ne vien gamtos mylėtojas. Tai žmogus supratęs didžią ir paprastą tiesą, kad ligonį turi supti grožis, gyvybė, džiaugsmas: kad žmogui neatstatysi sveikatos vien penicilino, streptomicino, kobarboksilazo ir kitų išmonių pagalba – reikia dar šypsenos gydytojo veide ir reikia bitelės dūzgimo ligoninės padangėj. Juoba ir pačią sveikatą atstatyti – dar ne viskas. Reikia dar įkvėpti žmogui jėgų gyventi toliau su atstatyta sveikata. Štai kam ir atiduoda savo jėgas ir išmintį, geriausius savo jausmus gydytojas V. Intas.“ Pamatę pokyčius žmonės greitai pradėjo puoselėti ir savo sodybas. Jo pastangomis labai pagražėjo Mosėdis.
Dar 1957 m. V. Intas susidomėjo akmenimis. Pamatęs kaip ligoninės ūkvedys ruošėsi nubalinti akmenukus apie gėlynus jis atkreipė dėmesį į natūralus akmens grožį. Intas sakė: „Žiūrėkite, ką slepia žemaičių žemė! Saugokite akmenį, jis sparčiai nyksta iš laukų, dar po dešimties dvidešimties metų ir galvai prasiskelti jo nerasi.“ Ir rito juos į Mosėdį. Pirmąjį būsimo unikalaus akmenų muziejaus eksponatą iš laukų jis parsivežė užsikėlęs ant dviračio. V. Intas prisipažino esąs pakerėtas akmenų. Pasakodavo ne tik apie geologines akmenų savybes, bet ir pridurdavo: „Akmuo gydo žmogų. Deja, kartais suserga ir pats. Tačiau akmuo ir taip turi gilų amžių, todėl reikia skubėti rūpintis žmonėmis, jie trapūs.“
Gydytojui Intui per tuos darbo metus Mosėdžio ligoninėje, ambulatorijoje teko būti chirurgu, terapeutu, pediatru, net ginekologu. Pakviestas net po darbo valandų, naktį ar savaitgaliais jis niekada neatsisakydavo. V. Intas buvo labai populiarus vaikų gydytojas. Mosėdiškiai prisimena, kad juos ir jų vaikus yra gydęs V. Intas, taip pat siuntęs į Kauną konsultuotis pas klinikose dirbusius kurso draugus. Apie V. Into gydymą buvo kuriamos legendos. Vienoje iš jų pasakojama, kad sunkiai pacientei, kuri jau blaškėsi agonijoje daktaras sugirdė vaistų ir ji staiga pasveiko, bet iš to didelio džiaugsmo prie malūno nušoko nuo liepto.
Į gydytoją žmonės kreipėsi ir kitais klausimais – kaip augalus sodinti, kaip dekoratyvinius paukščius prižiūrėti. Pamilo jį mosėdiškiai, ir visi kurie čia jį sutikdavo. Mosėdį be V. Into tiesiog buvo sunku įsivaizduoti. Kai po trylikos Mosėdžio ligoninės gyvavimo metų SAM ministrui atsisakius skirti lėšų remontui, nes tuo metu ligoninės buvo stambinamos, 1976-aisiais senoji Mosėdžio ligoninė buvo uždaryta. Nugriauto ligoninės pastato vietoje gydytojas įrengė mistinį vulkano kraterį. V. Intas toliau dirbo Mosėdžio ambulatorijoje.
Gydytojas Intas aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veikloje.
Mosėdyje padarytus V. Into darbus apibūdina jo paties žodžiai, kad jam padėjo fantazija, entuziazmas, ištvermė ir užsispyrimas, titaniškas darbas, stipri sveikata. Žinoma, be talkininkų su galiūnais akmenimis nebūtų susidorojęs. Sulaukė pagalbos iš miestelio gyventojų ir supratingų melioratorių, kurie jo pažymėtus akmenis saugojo. Sukvežimiais, traktoriais padėjo pargabenti iš laukų, net iš tolimesnių vietovių.
1979 m. vasario mėnesį oficialiai atidarytas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, o vadovu paskirtas V. Intas (iki 2000 m.). 2005 m. muziejui suteiktas V. Into vardas. Nuo 2018 m. muziejui vadovauja Gintarė Sakalauskienė.
Apie unikalų akmenų muziejų ir jo įkūrėją išleistos knygos ( J. Vyšniausko ir M. Jankauskienės; A. Darongausko ir E. Untulio), rašyta ne tik Lietuvos, Latvijos, Estijos, bet ir Amerikos spaudoje, sukurti dokumentiniai filmai.
Gydytojas V. Intas rašė straipsnius donorystės, sveikatos profilaktikos, higienos klausimais. Daugiausia publikacijų parašė tik pradėjęs dirbti Mosėdyje, jos buvo spausdintos rajono laikraščiuose „Pergalė“, „Vienybė“, „Mūsų žodis“, „Skuodo žodis“. Gydytojas akcentavo kokią įtaką žmogaus sveikatai turi švara ir tvarkinga aplinka. Pabrėžė profilaktinės medicinos, sanitarinio švietimo svarbą. Tikriausiai, gydytojas Intas būtų parašęs ir daugiau publikacijų, bet dėl tų akmenų visko nesuspėjęs.
2007 m. lapkričio 19 d. po sunkios ligos V. Intas mirė.
V. Into atminimas įamžintas menininkų kūriniuose. Skulptorius Rimantas Eidėjus sukurė medalį ir paminką Mosėdyje (2009 m.). Gydytojo kraštietis Vilmantas Žumbys 2014 metais sukūręs ekslibrisą pasakė: „Džiaugiuosi tuo, kad gyvenome tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje“. Dailininkė Ugnė Žilytė anglimi nupiešė gydytojo portretą (2025 m.).
V. Into 100 metų jubiliejaus proga lapkričio 14 d. Mosėdžio gimnazijoje vykusioje šventinėje konferencijoje pristatydamas juodosios keramikos pano tautodailininkas Eugenijus Paukštė prisiminė, kad prieš tris metus apsilankius muziejuje jam kilo mintis, kad reikia pagerbti šį entuziastą, neaprėpiamos energijos ir darbštumo žmogų, prisidėti prie jo jubiliejaus paminėjimo. Ir šiais metais jam pavyko šį sumanymą įgyvendinti. „Savo įspūdį atsivežtą iš V. Into akmenų muziejaus perkėliau ant plokštumos, kurioje reikėjo koncentruoti visus muziejuje pastebėtus akcentus,“ – sako kūrinio autorius.
Janina Valančiūtė
Lietuvos medicinos biblioteka