Išvarymo iš bendruomenės ritualo kaip „atpirkimo ožio“ vaizdinio ištakos siejamos su Senajame Testamente (Kunigų knyga 16.8 sk.)[1] aprašytas kaip archajiškas sociokultūrinis fenomenas,
(foto aut. Simonas Bernotas)
kai per Pašvęstųjų Pasninko ir permaldavimo dieną vienas ožys aukojamas Dievui, o kitas – „atpirkimo ožys“ simboliškai apkraunant visomis bendruomenės nuodėmėmis, išvaromas į dykumą. Analizuojant šį ikonologiniu požiūriu vertinimą, akivaizdu, vaizdinys peržengia konkretaus religinio ritualo ribas ir tampa pasak R. Girard (1982) universaliu sociokultūriniu modeliu žmogaus bei bendruomenės pasaulėžiūros nūdiena peraugusio į socialinę, politinę ar kultūrinę diskurso plotmę.
Krikščionybėje šis motyvas įgijo naują ikonologinį supratimą, persipynęs su Kristaus auka. Nors Kristus dažnai suvokiamas kaip „atpirkimo auka“, esminis skirtumas, matyt, tas, kad ši auka yra savanoriška, o ne vien ritualinė. Kaip pažymi R. Girard (1982), krikščionybė demaskuoja aukos mechanizmą, atskleisdama nekaltojo nužudymo neteisingumą ir taip sugriaudama smurto ir kaltės perkėlimo modelį. Todėl ikonologiškai „atpirkimo ožys“ krikščionybėje tampa ne tik apsivalymo, bet ir moralinės bei atsakomybės simboliu.
„Atpirkimo ožys“ (angl. Scapegoat)[2]
(Iliustracijos aut. Emmanuel Polanco)
Vis dėlto R. Girard (1982) savo darbe atskleidžia „atpirkimo ožio“ mechanizmą kaip fundamentalų būdą valdyti visuomenių vidines įtampas. Kolektyvinę baimę ar agresiją nukreipiant į pasirinktą auką – „atpirkimo ožį“ ir jo simbolinį ar realų pašalinimą ar sunaikinimą sukuriant trumpalaikę vienybės ir tvarkos iliuziją teigia R. Girard. Antai, JAV į Venesuelą 2026 m. įsiveržimo atveju N. Madura kaip „atpirkimo ožys“ pripažintas narkotikų vadeiva, bet ne Venesuelos naftos valdytojas. Tokia „atpirkimo ožio“ teorinė retorika leidžia „pateisinti“ ne tik globalios politikos nūdienos autoritarų bei tironų sprendimus, tokius kaip karas Ukrainoje ar J.Stalino pokaryje vykdytų tremčių ir deportacijų Baltijos šalyse atvejus.
Dažno žmogaus negebėjimas išgyventi būtį, kuri jam nėra prasmių ar ženklų sistema, bet nebyli, kieta, neperžengiama tikrovė žmogus baigtinume, jį nuolat skatina ieškoti galimybių nuo tos tikrovės pabėgti perkeliant nuodėmes nuo savęs (Šliogeris, 1990)[3]. Todėl civilizacija tampa kolektyvine žmogaus būsena, kurios įtakoje nuolat ieškoma išorinių kaltininkų dėl suniekintos gamtos, iškraipytos istorijos, pačios civilizacijos sukurtos dvasinės tuštybės… atsakingų „nemokšų ir diletantų“ paverčiant juos „atpirkimo ožiais“. Šioje, matyt, vietoje „atpirkimo ožio“ fenomeną pravartu permąstyti siekiant suprasti sociokultūrinius santykius ir kolektyvinio priešiškumo priežastinius mechanizmus, kurie lemia jo atsiradimą. Principas suprasti reiškia tai, kad būtina demaskuoti šį mechanizmą, ne pasmerkti kolektyvą už netoleranciją ir ne išjuokti jo baimes, bet atskleisti struktūrinius trūkumus ar sąlygas sąsajoje su ekonominiu nesaugumu, socialine fragmentacija, simbolinės tvarkos krize …, kurios ir generuoja poreikį rasti „atpirkimo ožį“. B. Spinozos (1670) raginimas ne juoktis, ne skųsti, ne keikti, o analizuoti nusakant „atpirkimo ožio“ būseną leidžia išvengti „atpirkimo ožio“ visuomenėje apraiškų.
XX a. totalitarinių režimų valdymo praktikos grįstos komunistine ideologija ar atsirandančios demokratiškose autoritarinio valdymo valstybėse atskleidžia „atpirkimo ožio“ mechanizmo veikimą valstybiniu mastu, kai „liaudies priešai“, migrantai, politiniai kaliniai, tremtiniai paverčiami kolektyviniais „atpirkimo ožiais“. Antai, po II pasaulinio karo kaltinami dėl politinių, ekonominių ar moralinių sovietinės sistemos nesėkmių, tremiamieji, kalinamieji, deportuojamieji ar kitaip represuojamieji buvo paverčiami – „atpirkimo ožiais“, vertais ne tik būti pašalintais, bet ir fiziškai sunaikintais. Kaip simbolinio „apsivalymo“ ritualas, tai tapo ir moraline norma, kuri leido sovietiniam režimui save ne tik legitimizuoti, ir palaikyti tariamą tvarką (Martin, 2001; Figes, 2007; Jakaitis, 2024), bet ir taikyti tai nūdienos Ukrainos kare. Ši veikimo logika atpažįstama šiuolaikinio putinizmo ideologijoje argumentuojant karo Ukrainoje pradžią, sistemingai konstruojant „atpirkimo ožį“ dėl …. „vidinių“ ir „išorinių“ priešų – NATO, Baltijos valstybių „baubo“ po NATO skėčiu ir … ačiū Dievui, kad tokio esama…, kad tik nesugriūtų dėl Grenlandijos peripetijų…), Ukrainos ginklavimosi … Taigi akivaizdu, provokatyvūs veikimai Europoje ir rusų agresija kaimynių atžvilgiu plėtojami „atpirkimo ožio“ konstravimo principu ir tarnauja putinizmo revizionistinei politikai pagrįsti. Dėl nesėkmių kaltinant kritikuojančių tautų, organizacijų ar grupių veikimą paverčiant juos marginalizuotais iš viešo gyvenimo eliminuotais (Giles, 2018; Laruelle, 2020) „atpirkimo ožiais“. Drąsiai galima sakyti, kad civilizuotos Rusijos ateities vizijos, kol remiamasi „atpirkimo ožio“ konstruktu, greitai nebus.
Šio, platesnio sociokultūrinio mechanizmo, fone prasminga prisiminti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės patirtis. Ikonologiniu aspektu „atpirkimo ožys“ dažniau atsiranda bendruomenėse ar grupėse, kurios jau, paprastai yra patyrusios traumuojančių įvykių, kėlusių grėsmę tai grupei ir jos vieningumui, ir neturėjusių galimybės tų įvykių įprasminti ar išgedėti. Nors nūdienos bendruomenė veikia demokratinės aplinkos sąlygomis ir atstovauja siekiant represijų aukų atminties bei istorinio teisingumo, viešajame diskurse kartais nukentėjusieji tampa simboliškai „nepatogiu subjektu“. Kritiniais momentais tremtiniai gali būti vaizduojami kaip pernelyg „radikaliais“, „į praeitį įsikibusiais“ ar „skaldančiais visuomenę“. Tokie „savų“ ar „svetimų“ politinių jėgų vertinimai leidžia daliai politinio ir kultūrinio elito atsakomybę už neišspręstus istorinio teisingumo, istorinės atminties įmažinimo, sveikatinimo politikos klausimus perkelti „atpirkimo ožiui“, t.y. pačiai politinių kalinių ir tremtinių bendruomenei sumenkinant tiek jų patirtas kančias, tiek nūdiena kylančius socialinius poreikius… Dėl menko gilinimosi ir nepaisymo to, kad „…represijų aukoms kaip nukentėjusiems nuo sovietinio 1939-1990 metų teroro buvo sukelta sunkių psichosocialinių padarinių….. Jie yra žemesnio išsimokslinimo, nes represijos sutrukdė jiems siekti numatytų profesinių ir mokslo tikslų (tyrimais įrodyta, kad tokių buvo net apie 83%), silpnesnės sveikatos (apie 87%), dauguma jų per represijas neteko savo artimųjų (apie 55%). Tyrimų rezultatai rodo, kad tokie ilgalaikių tremčių ar kalinimo padariniai yra ilgalaikiai ir išlieka net praėjus dešimtmečiams po traumos. GULAG-o lagerius ir tremtį išgyvenusių žmonių, ilgalaikio traumavimo tyrimų duomenimis, pastebėta, kad apie 30-50% asmenų turi potrauminio streso ar psichosomatinių sutrikimų…“ (Gailienė, 2005; 2015). Tyrimais atskleidžiama ir tai, pasak D. Gailinės, kad daug baisiau už vadinamąsias natūralias traumas – gamtines ar technologines katastrofas, veikia kitų žmonių sukeltos traumos, smurtas, persekiojimai ar politinės represijos. Net ir po Stalino mirties į Lietuvą grįžę tremtiniai nebuvo integruojami į visuomenę, kabinant jiems „atpirkimo ožių“ etiketes.
Aptariant „atpirkimo ožio“ fenomeną konkrečių organizacijų veikimo lygmeniu pabrėžtina, kad grupių, bendruomenių vadovai ar lyderiai dažnai patys įsitraukia į „atpirkimo ožio“ ir agresorių sąveikas bei dažnai yra jų epicentre. Dažnas organizacijos vadovo veikimas būna pragmatiškas ir/ar savanaudis, neretai, siejamas su „atpirkimo ožio“ mechanizmo taikymu, nukreipiant kritiką nuo savęs į konkrečius bendruomenės narius ar išorės asmenis, kad palaikytų organizacijos tariamą vienybę. Savo klaidų nenorintys pripažinti lyderiai patys ieško „atpirkimo ožio“ ir į juos nukreipia visuomenės dėmesį taip užmaskuodami savo veiklos trūkumus ar neįgalumą. Tokį „atpirkimo ožio“ modelio taikymą galima atpažinti iš to, kad individai ar mažesnės grupės nariai viešai įvardijami „atsakingais“ už organizacijos veiklos trūkumus, vėliau juos paverčiant „atpirkimo ožiais“, nors tikrosios priežastys glūdi visai kitur ir paprastai siejamos su voliuntaristiniais kaip intelektualumo priešybės siekiais, ar „veikimu“ nieko neveikiant, taip pat su sisteminėmis įdingo vadovavimo organizacijai ar vadovo valdymo praktikomis, išorinių grėsmių konstravimu – dažnai meluojant, įžeidinėjant, nepagrįstai meluojant ir šmeižiant kritikuojančius, simboliškai paverčiant juos „priešais“ ir/ar „atpirkimo už organizacijos nesėkmes ožiais“. Dėl vidinės „tvarkos palaikymo“ per viešą, į nusitaikytų asmenų triukšmingai išsakomą kritiką „atpirkimo ožiams“, tam suteikiant ritualinį, menkinantį kontekstą. Taip nukreipiant nepasitenkinimą ir nesutarimus nuo vadovo sprendimų link atskirų jos vykdytojų – tariamų „atpirkimo ožių“.
„Atpirkimo ožio“ modelio veikimas akivaizdžiai išryškėja ir politizuotoje aplinkoje, pvz., naikinant Desovietizacijos Lietuvoje komisiją[4] veikusią kaip atsakingą grupę už sovietinių simbolių vertinimą, atminimo vietų ir archyvų tvarkymo rekomendacijų rengimą. Jai priskiriant „atpirkimo ožio“ vaidmenį kalbama „Ta Desovietizacijos komisija jau skaldo malkas visa apimtimi ir blogiausia šitoje vietoje, kad tikrų specialistų, o ne diletantų nuomonė nėra svarbi. Vadovaujamasi kažkokiais žurnalistės rašinėliais, kuri tikrai negali pretenduoti į gilų dalyko išmanymą ir tuo vadovaujantis priimami sprendimai“, aiškinta Žinių radijui[5]… Šiame kontekste reikia suprasti, komisija tapo politinės retorikos taikiniu jai priskiriant atsakomybę už visuomenės „skaldymą“ ar „istorinį konfliktą“, nors tikrųjų priežasčių reikėtų ieškoti biurokratinėse, politinėse ir ekonominėse ar dar gilesnių sąsajų su konkrečiomis personalijomis, peripetijose. Taigi tai yra klasikinis „atpirkimo ožio“ modelio taikymo pavyzdys politizuotoje aplinkoje, kai grupė ar institucija vaizduojama pagrindine problemos priežastimi, o tikrosios struktūrinės priežastys nustumiamos į dalyko vidinės esmės užribį.
Akivaizdu, ar globalaus veikimo, ar putinizmo ideologijos, ar kažkurios organizacijos vadovo elgsenos, ar Desovietizacijos komisijos naikinimo ar šeimos narių konfliktų atvejais, atsiskleidžia tas pats, ikonologinis veikimo, „atpirkimo ožio“ paieškos mechanizmas veikiantis ne tik represiniu ar politiniu, bet ir organizaciniu-diskursyviu lygmeniu. Archajiškas kultūrinis modelis – kaltės perkėlimas kaip kolektyvinės įtampos valdymas – išlieka aktualiu net ir demokratinėse visuomenėse. Visais atvejais veikia ta pati kultūrinė logika, supaprastinti sudėtingas problemas, kaltę perkeliant kitam … „atpirkimo ožiui“, jį net fiziškai sunaikinant. Akivaizdu, nūdiena tai aktualizuotina tema net ir demokratinėms valdymo struktūroms esant.
Galima teigti, kad „atpirkimo ožio“ ikonologinė interpretacija atskleidžia vidinę visuomenės būseną, per kurią žmonija ar konkretus vadovas tvarkosi su kaltės, chaoso ir atsakomybės klausimais. „Atpirkimo ožio“ metafora išlieka aktualia tiek istoriniame, tiek šiuolaikiniame sociokultūriniame kontekste. Daugelis mokslininkų diskutuoja (Douglas, 1966; Figes, 2007; Girard, 1982;Giles, 2018; Martin, 2001; Laruelle, 2020; Šliogeris, 1988, 1990, 1996) apie tai, kad „atpirkimo ožio“ modelio pasirinkimas gali laikinai stabilizuoti situaciją, tačiau ilgainiui tampant moralinės, kultūrinės ar istorinės destrukcijos dalimi… Taigi alternatyva „atpirkimo ožio“ logikai yra tyla, daikto esmės pasak A. Šliogerį (1988: 51), regėjimas, buvimo čia ir dabar būsena, atsisakant kaltės perkėlimo kitam ir būties akistatos be uždangų išgyvenimas. Tenka pripažinti, ši alternatyva postmoderniai kultūrai pakankamai komplikuota, trapi, sudėtinga ir neapsaugota, tačiau vienintelė leidžianti išsaugoti tikrą ir dorą santykį bendruomenėse ir pasaulyje.
Prof. dr. Jonas Jakaitis
„Inter-Asso“ asociacijos prezidiumo narys
„Baltijos Aljansas“ tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos pirmininkas
Lietuvos kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos ekspertas
Literatūra:
Douglas, M. (1966). Purity and Danger. London: Routledge.
Figes, O. (2007). The Whisperers: Private Life in Stalin’s Russia. London: Allen Lane.
Gailienė, D. (2015). GYVENIMAS PO LŪŽIO – Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai. Vilnius: UAB „Eugrimas“.
Girard, R. (1972). La Violence et le sacré. Paris: Grasset.
Girard, R. (1982). Le Bouc émissaire. Paris: Grasset.
Giles, K. (2018). Russia’s ‘New’ Authoritarianism: Putin’s Legacy and the Politics of Control. London: Routledge.
Jakaitis, J. (2024). FORUM-23, International Scientific-Practical Conference Evaluation of the phenomenon of resistance and deportation in today’s Lithuanian culture of memory, 17 November 2023 Vilnius. Vilnius: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2024.
Laruelle, M. (2020). Russian Nationalism: Imaginaries, Doctrines, and Political Battlefields. New York: Routledge.
Martin, T. (2001). The Affirmative Action Empire: Nations and Nationalism in the Soviet Union, 1923–1939. Ithaca: Cornell University Press.
Panofsky, E. Studies in Iconology: Humanistic Themes in the Art of the Renaissance. New York: Harper & Row, 1972.
Spinoza, B. (1670). Tractatus Theologico-Politicus. Praefatio.
Šliogeris, A. (1990). Būtis ir pasaulis. Vilnius: Mintis.
[1] ŠVENTASIS RAŠTAS. SENASIS IR NAUJASIS TESTAMENTAS [interaktyvus], [žiūrėta 2025.12.19]. Prieiga per internetą: https://biblija.lt/index.aspx/lt_vertimai/leidimai/b_rk_k1998/
[2] Iliustracija „Scapegoat“ [2] skirta „8by8“ žurnalo 2017 m. numeriui. Tai koliažo tipo iliustracija, kurioje metaforiškai vaizduojamas „atpirkimo ožys“ kaip simbolis tam tikroje socialinėje ar psichologinėje situacijoje.
[3] Filosofas A. Šliogeris tiesiogiai nevartoja „atpirkimo ožio“ sąvokos kaip sisteminės kategorijos, tačiau Šliogerio mąstyme „atpirkimo ožys“ veikia egzistenciniu lygmeniu – kaip būdas žmogui išvengti tiesioginio susidūrimo su būtimi, reikia suprasti su realybėje egzistuojančia problema. Giliausias „atpirkimo ožio“ lygmuo Šliogerio filosofijoje atsiskleidžia žmogaus santykyje su pačiu savimi. Žmogus nepriima savo kūniškumo, mirtingumo ir ribotumo, todėl pats sau tampa kaltės nešėju ir baudėju.
[4] Seimas ėmėsi naikinti Desovietizacijos komisiją, jos funkcijas siūlo perduoti savivaldai, [interaktyvus], [žiūrėta 2025.11.13]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2744353/seimas-emesi-naikinti-desovietizacijos-komisija-jos-funkcijas-siulo-perduoti-savivaldai?srsltid=AfmBOopW_u0R-s2exyreWP7i3gClDgyanpe3gDnNBK3kyanNczCdUbaZ
[5] Prezidentas kritikuoja Desovietizacijos komisiją, sako matantis sukiršintą visuomenę, [interaktyvus], [žiūrėta 2024.08.21]. Prieiga per internetą: https://jp.lt/prezidentas-kritikuoja-desovietizacijos-komisija-sako-matantis-sukirsinta-visuomene/?utm_source=chatgpt.comhttps://jp.lt/prezidentas-kritikuoja-desovietizacijos-komisija-sako-matantis-sukirsinta-visuomene/?utm_source=chatgpt.com