Prisotinimo paradoksas: nuo Pareto taisyklės iki minios elgesio
Daugelis yra pastebėję paprastą, bet keistą kasdienį faktą: spintoje – dešimt porų batų, o kasdien apsiavame dvi ar tris. Baltinių stalčius pilnas, tačiau naudojami tie patys. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip smulkmena, tačiau iš tikrųjų čia veikia universalus dėsnis, galiojantis ir ekonomikoje, ir socialiniuose procesuose. Tas dėsnis vadinamas prisotinimu.
Ekonomistas Vilfredo Pareto dar XIX a. pabaigoje pastebėjo, kad apie 20 % gyventojų valdo 80 % turto. Vėliau paaiškėjo, kad panašios proporcijos kartojasi labai įvairiose srityse: 20 % klientų sukuria 80 % pajamų, 20 % pastangų – 80 % rezultato. Panašiai ir spintoje: nedidelė dalis daiktų naudojama nuolat, o likusieji – retai arba beveik niekada. Tai vadinama Pareto taisykle, tačiau ji tik aprašo rezultatą, nepaaiškindama priežasties.
Šią priežastį padeda suprasti mažėjančio ribinio naudingumo taisyklė, gerai žinoma ekonomikos teorijoje. Ji teigia, kad kiekvienas papildomas to paties gėrio vienetas teikia vis mažesnę papildomą naudą. Pirmoji batų pora yra būtina, antroji – patogi alternatyva, trečioji dar didina komfortą, o dešimtoji kasdienybės beveik nepakeičia. Tai nereiškia, kad daiktai praranda vertę – tiesiog pasiekiama funkcinė riba, už kurios papildomas kiekis nebeduoda proporcingos naudos. Būtent čia ir prasideda prisotinimas.
Schema. Nuo individualaus pasirinkimo (spinta) per Pareto asimetriją ir mažėjantį ribinį naudingumą link prisotinimo ir minios formavimosi per ryšių rezonansą.
Svarbu pabrėžti, kad prisotinimas nėra fizinis trūkumas ar vietos stoka. Spinta gali būti didelė, bet naudojimas – ribotas. Prisotinimas reiškia funkcinę talpą: kiek daiktų galime patogiai naudoti, prisiminti, prižiūrėti ir įtraukti į kasdienius įpročius. Kai ši riba peržengiama, papildomi daiktai tampa pasyvūs – jie egzistuoja, bet nebeveikia.
Tas pats mechanizmas galioja ir rinkose. Kiekviena rinka turi savo talpą – ribą, kiek vartotojai realiai gali suvartoti ir prasmingai pasirinkti. Kol rinka nėra prisotinta, nauji produktai duoda didelę grąžą, inovacijos veikia, o pastangos atsiperka. Tačiau pasiekus prisotinimą, pasiūla gali augti, o reali nauda – ne.
Prisotinimo dėsnis leidžia kitaip pažvelgti ir į kai kuriuos iš pirmo žvilgsnio paradoksalius reiškinius. Kaista tik prisotintos rinkos – todėl planinė ekonomika, nors ir stabili, praktiškai nekaista ir dėl to nepajėgi konkuruoti su rinkos ekonomika, kuri kartais perkaista, bet būtent dėl to ir sukuria daugiau vertės. Panašiai nuostolio–naudos asimetrija ima veikti tik prisotintose sistemose: kai nauja veikla nebeplečia realios naudos erdvės, ji pradedama suvokti pirmiausia kaip nuostolis. Todėl ir Kapčiamiesčio poligono atveju vietos gyventojai jaučia ne galimą naudą, o patiriamą praradimą.
Kada būrys tampa minia?
Dar subtiliau prisotinimas veikia minioje, o jos veikimo logiką ypač gerai padeda suprasti analogija su gamtiniais spiečiais – bičių, paukščių ar žuvų sambūriais. Čia prisotinama ne daiktais, o ryšiais. Būrys – tai dar silpnai susietų individų visuma, kurioje ryšiai atsitiktiniai ir trumpalaikiai. Panašiai gamtoje pavienės bitės ar paukščiai dar nesudaro spiečiaus – jų elgsena išlieka individuali. Minia susiformuoja tada, kai ryšiai tampa tankūs, abipusiai ir savaime stiprinantys, o individų reakcijos ima sinchronizuotis. Tai labai artima spiečiaus logikai: paukščių būryje ar žuvų spiečiuje nėra centrinio valdymo, tačiau per lokalius signalus ir grįžtamąjį ryšį atsiranda koordinuotas, kolektyvinis judėjimas. Kitaip tariant, minia prasideda ne nuo žmonių skaičiaus, o nuo rezonansinio grįžtamojo ryšio.
Tai ypač aiškiai matyti sporto renginiuose – stadionuose ir arenose. Iš pradžių tai tik atskiri žiūrovai, turintys savas emocijas ir vertinimus. Tačiau pakanka kelių bendrų impulsų – skanduotės, ritmo, įtampos lūžio ar net vieno sėkmingo epizodo – ir būrys per trumpą laiką virsta minia. Tuomet emocijos sinchronizuojasi, individualūs vertinimai susilygina, o racionalus atstumas trumpam pasitraukia į antrą planą. Tai nėra patologija – tai natūralus minios formavimosi mechanizmas, veikiantis tol, kol ryšių tankis neperžengia prisotinimo ribos.
Prisotinimas minioje prasideda tada, kai nauji ryšiai nebeprideda naujos informacijos, o tik stiprina jau esamą emocinį foną. Tuomet minia dar gali augti kiekybiškai, tačiau jau būna prisotinta struktūriškai – atsiranda triukšmas, rezonansas ir staigūs kolektyviniai lūžiai.
Kasdienė spinta leidžia tai suprasti paprastai: ne viskas, kas telpa, dar yra naudinga. Tas pats galioja rinkoms, informacijai ir minios elgesiui. Problema dažnai slypi ne trūkume, o pertekliaus riboje, kurios nepastebėję pradedame painioti augimą su pažanga.
Šia prasme žmogaus minia nėra išimtis – ji paklūsta tiems patiems saviorganizacijos ir prisotinimo dėsniams, kurie veikia ir gamtos spiečiuose.
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.