Pastarojo meto sistemų prisotinimo tyrimai leidžia naujai pažvelgti į tai, ką įprastai vadiname minios efektu. Tai nėra vien emocijų proveržis ar žmonių „neišmanymas“. Minios efektas – tai būsena, kai dėl perteklinio informacinio spaudimo žmonių elgsena tampa labiau imituojanti, emocinė ir mažiau racionali. Lemiamą vaidmenį čia atlieka daugiapusis grįžtamasis ryšys, kuriame informacija, emocijos ir socialinė sąveika ima stiprinti viena kitą, sukeldamos socialinį rezonansą, savo prigimtimi artimą fizikiniams reiškiniams.
Šiuolaikinė prisotinimo analizė, žinoma kaip finansinio prisotinimo teorija (FPT), leidžia minios efektą vertinti ne kaip atsitiktinę psichologinę reakciją ar vien manipuliacijos pasekmę, bet kaip dėsningą sistemos reakciją į perteklinį informacinį ir emocinį krūvį. Tokiu požiūriu minia atsiranda ne „iš niekur“ – ji susiformuoja tada, kai sistema pasiekia ribą, nuo kurios papildomi impulsai nebe didina racionalumo, o jį silpnina.
Svarbu pabrėžti, kad protestai ir masiniai susibūrimai nėra vienalyčiai reiškiniai. Jie gali būti spontaniški – kylantys iš realaus nepasitenkinimo ir emocinio perkaitimo, tačiau gali būti ir iš anksto organizuoti, turintys struktūrą, simboliką, atributiką, komunikacijos šablonus. Tokie požymiai leidžia bent iš dalies atskirti spontanišką emocinę reakciją nuo kryptingai palaikomo ar stiprinamo minios rezonanso. Tačiau abiem atvejais veikia tas pats dėsnis: prisotintoje informacinėje aplinkoje minia tampa itin jautri net silpniems impulsams.
Būtent tokių reiškinių daugėjimą šiandien regime ir Lietuvos viešajame gyvenime. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kapčiamiesčio poligonas.
Įprasta manyti, kad kuo daugiau informacijos – tuo geresni sprendimai. Tačiau tai galioja tik iki tam tikros ribos. Kai informacijos srautas tampa perteklinis, jis nebešviečia, o apkrauna ir akina. Prasideda tai, ką FPT apibrėžia kaip neigiamą grąžą racionalumui: nauji faktai nebeprideda supratimo, kartojamos žinutės sukuria „akivaizdumo“ iliuziją, o emocijos ima dominuoti prieš analizę. Triukšmas tampa tikslia metafora – kuo garsiau, tuo sunkiau atskirti, kas iš tikrųjų sakoma.
Kapčiamiesčio atvejis šį mechanizmą atskleidžia itin aiškiai. Pats klausimas – ar, kur ir kokiomis sąlygomis reikalingas karinis poligonas – yra visiškai legitimus. Jis paliečia nacionalinį saugumą, aplinkosaugą, vietos bendruomenės interesus. Tai klasikinė tema racionaliai viešajai diskusijai. Tačiau viešojoje erdvėje ji gana greitai perėjo nuo klausimų prie emocinio kartojimo: tos pačios baimės formuluotės, tos pačios antraštės, tie patys supaprastinti „už“ ir „prieš“. Kiekvienas naujas tekstas vis rečiau atnešė naujos informacijos, bet vis labiau stiprino emocinį foną.
Finansinio prisotinimo teorijos požiūriu, minios efektas kyla tada, kai informacinė sistema pasiekia ribą, nuo kurios papildoma informacija nebe didina supratimo, o tik stiprina emocinį grįžtamąjį ryšį. Tokiu momentu visuomenė ima veikti kaip rezonansinė sistema: net silpnas impulsas sukelia neproporcingai stiprią reakciją, o racionali analizė užleidžia vietą emocinei sinchronizacijai. Minia atsiranda ne todėl, kad žmonės nenori galvoti, bet todėl, kad prisotintoje sistemoje galvoti tampa vis sunkiau.
Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad valstybės saugumo ir stabilumo klausimas neatsiejamas nuo minios valdymo teorijų pažinimo. Vengiant neramumų ar socialinių krizių, neužtenka vien politinių sprendimų ar komunikacijos – būtina suprasti pačius minios formavimosi ir rezonanso mechanizmus. Tai sritis, kurioje ekonomikos, sociologijos, psichologijos ir sistemų teorijos įžvalgos turi būti integruojamos į viešojo valdymo praktiką.
Triukšmas tokiomis sąlygomis tampa patogus politiniams procesams – jis pakeičia atsakomybę. Kai viešąją erdvę užvaldo emocijos, nebereikia ilgų paaiškinimų, alternatyvų analizės ar sudėtingų sprendimų. Tačiau tai, kas patogu trumpuoju laikotarpiu, ilgainiui tampa pavojinga valstybei. Demokratija remiasi ne tik balsų skaičiumi, bet ir diskusijos kokybe.
Nuostolio–naudos asimetrija kaip konflikto branduolys
Kapčiamiesčio atveju būtina atskirai išskirti dar vieną esminį aspektą – nuostolio–naudos asimetriją, kuri prisotinimo būsenoje tampa ne psichologine smulkmena, o struktūriniu konflikto veiksniu. Finansinio prisotinimo teorijoje parodyta, kad subjektyviai patiriamas nuostolis paprastai yra vertinamas gerokai stipriau nei tokio pat dydžio nauda, ypač kai sprendimas yra priverstinis ir negrįžtamas. Tai reiškia, kad net formaliai „teisinga“ kompensacija negali būti suvokiama kaip teisinga, jei ji neatsižvelgia į asimetrinį nuostolio suvokimą. Šis dėsningumas detaliau aptartas straipsnyje „Naudos–nuostolio asimetrija kaip prisotinimo būsenos dėsnis“ (Mokslo Lietuva, 2026) ir yra tiesiogiai taikytinas Kapčiamiesčio situacijai. Ignoruojant šį dėsnį, socialinė įtampa tampa neišvengiama net ir esant racionaliai pagrįstiems valstybės sprendimams.
(nuoroda: https://mokslolietuva.lt/2026/01/naudos-nuostolio-asimetrija-kaip-prisotinimo-busenos-desnis/)
Minios valdymas kaip valstybės kompetencija
Šiuolaikinė valstybė neišvengiamai turi pripažinti, kad minios valdymas yra ne spontaniškas politinis menas, o specializuota viešojo valdymo kompetencija, reikalaujanti teorinio ir empirinio pagrindo. Tarptautiniu mastu minios elgsena vis dažniau analizuojama pasitelkiant kompleksinių sistemų teoriją, elgsenos ekonomiką, sociologiją ir vadinamąją econofiziką, kuriose minia traktuojama kaip nelinijinė sistema, jautri prisotinimui, grįžtamiesiems ryšiams ir rezonansiniams efektams. Tokiu požiūriu socialiniai neramumai suprantami ne vien kaip politinių sprendimų pasekmė, bet kaip dėsninga sistemos reakcija į informacinį, emocinį ar institucinį perkrovimą. Tai nereiškia nei manipuliacijos, nei pilietinių laisvių ribojimo – priešingai, tai reiškia gebėjimą modeliuoti rizikas, laiku atpažinti kritines būsenas ir sąmoningai mažinti emocinę amplitudę, kol triukšmas dar netapo struktūrine krize. Todėl minios valdymo kompetencija vis dažniau laikoma ne papildoma, o esmine šiuolaikinės valstybės atsparumo ir strateginio valdymo dalimi.
Kapčiamiesčio istorija rodo tai, ką jau senokai fiksuoja prisotinimo teorija: pavojingiausia šiuolaikinėje informacinėje erdvėje yra ne tikra ar išgalvota „penktoji kolona“, o perkrauta sistema, kurioje net menkiausias impulsas gali sukelti masinį emocinį rezonansą. Todėl tikras politinės brandos požymis šiandien – gebėjimas laiku atpažinti prisotinimo būseną ir sąmoningai mažinti emocinę amplitudę, kol triukšmas dar netapo krize.
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba. Straipsnio rengimo metu buvo naudotasi dirbtinio intelekto įrankiu (ChatGPT) kaip pagalbine priemone idėjų išgryninimui, tarpdisciplininių analogijų aptarimui ir teksto redakciniam sugludinimui. Visos pateiktos interpretacijos ir išvados yra autoriaus atsakomybė.