Po straipsnio „Kodėl blockchain kaista kaip rinka? Bitcoin trajektorija – nuo valiutos link lošimo žetono“ (nuoroda: https://mokslolietuva.lt/2026/02/kodel-blockchain-kaista-kaip-rinka-bitcoin-trajektorija-nuo-valiutos-link-losimo-zetono/) pasirodymo sulaukiau kolegų pastabų ir kontrargumentų. 
Juos vertinu kaip natūralią akademinės diskusijos dalį. Vis dėlto dalis kritikos, mano manymu, kyla ne iš faktinių nesutarimų, o iš skirtingo požiūrio į prisotinimo sąvoką ir analizės lygmenį.
Todėl verta aiškiai patikslinti kelis esminius momentus.
Prisotinimas nėra defektas, bet jis keičia sistemos elgseną
Straipsnyje prisotinimas nėra traktuojamas kaip technologinė klaida ar dizaino defektas. Priešingai – jis apibrėžiamas kaip universali sisteminė būsena, būdinga biologinėms, technologinėms ir ekonominėms sistemoms. Pasiekus ribas, sistema nekeičia tik savo masto – ji keičia elgseną.
Ekonomikoje tai reiškia, kad silpnėja produktyvus augimas, stiprėja grįžtamieji ryšiai ir didėja jautrumas lūkesčiams bei kainų svyravimams. Todėl teiginys, jog ribota Bitcoin tinklo talpa yra „sąmoningas ekonominis filtras“, pats savaime nėra nei klaidingas, nei prieštaraujantis straipsniui. Tačiau filtras neišvengiamai turi pasekmių: jis didina sandorių kainą, skatina spekuliacinį elgesį ir spartina rinkos kaitimą. Būtent šis procesas ir buvo analizuojamas.
Ar vertės matas gali būti lokalus ir trumpalaikis?
Kritikai teigia, kad vertės mato funkcija gali būti „lokali, trumpalaikė ir segmentuota“. Tačiau toks apibrėžimas iš esmės prasilenkia su pinigų esme. Pinigai nėra vien mainų priemonė. Jie leidžia palyginti vertę laike, sudaro sąlygas ilgalaikiams kontraktams ir veikia kaip bendras ekonominės atminties vienetas.
Jei vertės matas galioja tik tam tikrame segmente ar trumpą laiką, jis praranda šias savybes ir tampa žaidimo žetonu, indeksu ar spekuliaciniu etalonu. Straipsnyje būtent ši funkcinė transformacija ir aprašoma – ne normatyviai, o sistemiškai.
„Skaitmeninis auksas“ ir pamiršta istorijos pamoka
Bitcoin dažnai vadinamas „skaitmeniniu auksu“. Tačiau istorija primena, kodėl buvo atsisakyta aukso standarto: ne dėl technologinių priežasčių, o todėl, kad auksas skatino burbulus, defliacinius šokus ir ekonominį nelankstumą.
Dar 2014 m. viešojoje erdvėje rašiau, kad tiek auksas, tiek Bitcoin yra blogi pinigai būtent dėl šių savybių. Ribota pasiūla, derinama su spekuliacine paklausa, natūraliai kuria kainų burbulus. Šiandien ši tezė skamba mažiau provokuojančiai, tačiau jos ekonominė logika išlieka ta pati.
Spekuliacija kaip „ankstyva fazė“ – kiek ji gali trukti?
Dažnai teigiama, kad spekuliacija yra neišvengiama ankstyvos monetarinės sistemos stadija. Tačiau čia kyla esminis klausimas: kiek laiko sistema gali likti „ankstyvoje fazėje“?
Jei po daugiau nei dešimtmečio dominuojantis Bitcoin naudojimo režimas tebėra kainos statymas, volatilumo išnaudojimas ir lūkesčių prekyba, tai nebėra laikina būsena. Tai tampa stabilizuota spekuliacine pusiausvyra. Tokiu atveju lošimo žetono metafora nėra retorinis perdėjimas, o funkcinės realybės aprašymas.
Kartais teigiama, kad Bitcoin sistemiškai sprendžia fiat valiutų nuvertėjimo ir Cantillon efekto problemą, nes jo pasiūlos taisyklės yra nekintamos ir vienodai taikomos visiems. Vis dėlto Cantillon efektas kyla ne iš pinigų „blogumo“, o iš kreditinės ekonomikos struktūros ir laiko asimetrijos – todėl jis neišnyksta, o tik persikelia į ankstyvuosius kasėjus, pirkėjus, pigios energijos ir informacinio pranašumo turėtojus. Nekintamos taisyklės savaime neužtikrina nei stabilumo, nei mažesnės nelygybės – jos tik užfiksuoja pradines disproporcijas. Istoriškai defliacinės, „kietų pinigų“ sistemos linkusios stiprinti kapitalo koncentraciją, o ne ją mažinti. Todėl tokie argumentai labiau atspindi normatyvinę viltį, o ne sistemiškai patvirtintą ekonominę išvadą.
Ilgalaikės perspektyvos ir sistemos kainos klausimas
Ilgalaikėje perspektyvoje lieka ir kitas, dažnai nuošalyje paliekamas klausimas. Bitcoino tinklo saugumas šiandien iš dalies finansuojamas naujų monetų emisija, tačiau jai pasibaigus visa sistema turės būti palaikoma vien iš transakcijų mokesčių. Tai reiškia arba dar didesnį tinklo prisotinimą ir kainų kaitimą, arba didesnę saugumo ir centralizacijos riziką. Garantijos, kad pavojus nekils, nėra – egzistuoja tik prielaida, jog rinka pati prisitaikys.
Papildomai verta atkreipti dėmesį ir į ekologinę pusę. Milžiniškos energijos sąnaudos tampa ne šalutiniu efektu, o sisteminiu ženklu, rodančiu, kad vis daugiau išteklių skiriama ne vertei kurti, o spekuliacinei infrastruktūrai palaikyti. Prisotinimo požiūriu tai reiškia perėjimą iš produktyvaus augimo fazės į savęs maitinimo režimą.
Pabaigai
Šis atsakymas nėra bandymas neigti technologinę pažangą ar demonizuoti kriptovaliutas. Tai bandymas atskirti technologiją nuo jos ekonominės funkcijos ir įvardyti, kas nutinka sistemoms pasiekus prisotinimo ribas.
Diskusija apie Bitcoin tampa vaisinga tada, kai pereiname nuo klausimo „ar jis veikia?“ prie klausimo „ką jis daro ekonominėje sistemoje?“.
Autoriaus pozicija
Bitcoin nėra problema pati savaime – problema atsiranda tada, kai jis pradedamas laikyti pinigais. Prisotinimo sąlygomis sistema vis labiau remiasi lūkesčiais, spekuliacija ir energijos eikvojimu, o ne realia ekonomine funkcija. Tokiu atveju augimas tampa ne progreso, o kaitimo požymiu.
Prof. Stasys Albinas Girdzijauskas,
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Kodėl blockchain kaista kaip rinka? Bitcoin trajektorija – nuo valiutos link lošimo žetono