Gydytojos patologės atsiminimų knyga

Stalioraitytė Elena. Gyventi – tai nuolat ieškoti ir kurti. – Kaunas : Naujasis lankas, 2025. – 382 p.

Stalioraitytė E
Stalioraitytė Elena

Praėjusiais metais minint prof. habil. dr. E. Stalioraitytės (1925 – 2019) šimtąsias gimimo metines išleista mokslininkės knyga „Gyventi – tai nuolat ieškoti ir kurti“, kurios rankraštį išsaugojo jos mokiniai.

Knygos pradžioje autorė pasakoja apie namiškius, mokyklos ir studijų metus. Atskiras skyrius skirtas mokytojams ir bendražygiams – prof. Janinai Lašienei, akademikui Zigmui Januškevičiui, prof. Juozui Blužui, doc. Leonui Liutkui. Profesorė pasakoja, kad neketinusi medike būti, net studijavusi lituanistiką, bet prasidėjus karui atsitiktinai pateko į Medikų technikų kursus Suaugusiųjų institute, kuriame vyko slaptos studijos pagal medicinos fakulteto pirmojo kurso programą.

 

Knygoje daugiausia vietos skiriama profesinei veiklai. Elenos Stalioraitytės darbo stažas – 60 metų, beveik visi vienoje ir toje pačioje darbovietėje – tai Kauno medicinos instituto (dab. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Patologinės anatomijos katedroje. 1948 m. gavusi gydytojo diplomą su pagyrimu pagal paskyrimą ji pradėjo dirbti universitete. Greitai apgynė mokslų kandidato (dab. daktaro) ir daktaro (dab. habilituoto daktaro) disertacijas. Pasak  profesorės, visa jos profesinė veikla – tai neatskiriamai persipynęs pedagoginis, mokslo tiriamasis, gydytojo patologo anatomo ir visuomeninis organizacinis darbas.

Apie laisvalaikį profesorė yra sakiusi, kad jos laisvalaikis ir jos hobis – tai mokslinis darbas, straipsnių rašymas. E. Stalioraitytė paskelbė apie 470 mokslinių straipsnių. Profesorė (taip pat ir su bendraautoriais) parengė patologinės anatomijos vadovėlius, išleido monografijas. Mokslininkės pastangomis Kardiologijos institute sukurta Kardialinės patologijos laboratorija ir specialistų mokykla padėjo pagrindus tarptautinės ischeminės širdies ligos ir rizikos veiksnių programos tyrimams Kaune. Ji kartu su instituto vadovu prof. Juozu Blužu kūrė tarptautinę Kauno miesto gyventojų ūminio miokardo registro programą ir bendrą su JAV kardiologais staigios mirties programą, skirtą tobulinti neaiškių ligos atvejų diagnostiką tiriant ligonius po mirties.

 

Pasak autorės, knygoje ji stengėsi papasakoti, kaip ir kokiais būdais, padedant mokytojams, dėstant studentams, vykdant mokslinius tyrimus, dirbant su ligoninių patologais anatomais sekėsi įgyvendinti tokią patologinės anatomijos koncepciją ir kokių konkrečių rezultatų pasiekta. „Atsigręžusi atgal suprantu, kad man teko gyventi itin sudėtingu laikotarpiu. Tačiau, susiklosčius aplinkybėms, o kartais ir neįtikėtiems įvykiams, galėjau ieškoti ir kurti neišduodama vaikystėje ir jaunystėje įskiepytų idealų ir krikščioniškųjų vertybių“, – šiais žodžiais profesorė apibendrina nueitą gyvenimo kelią.

Dirbdama katedroje ji sutiko šimtus gabių jaunuolių, vėliau tapusių bičiuliais. Knygos paskutinėje dalyje artimųjų, mokinių ir kolegų prisiminimai. Mokslininkės darbų tęsėja prof. Dalia Pangonytė pripažįsta, kad profesorė rūpinosi bendradarbių profesiniu tobulėjimu ir karjera, buvo šiltas, geranoriškas ir patikimas žmogus, į kurį galėjai kreiptis visais klausimais.

Knygos pabaigoje pateikiamas prof. E. Stalioraitytės publikacijų sąrašas ir literatūra apie ją.

 

Janina Valančiūtė

Lietuvos medicinos biblioteka

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.