Senovės Marso kopos duoda užuominą, kad požeminis vanduo – ir galbūt gyvybei palankios buveinės – išliko ilgai po to, kai Marsas, regis, išdžiūvo.
Nauji tyrimai rodo, kad Marsas galėjo išlikti tinkamas gyventi daug ilgiau, nei manė mokslininkai. Senovinės smėlio kopos Gale krateryje, regis, prieš milijardus metų buvo permirkusios požeminio vandens, palikdamos mineralus, kurie galėjo išsaugoti gyvybės požymius. Net ir išnykus paviršiniam vandeniui, požeminiai srautai galėjo sukurti saugią aplinką mikrobams. Šios paslėptos buveinės galėtų būti pagrindiniai taikiniai tęsiant praeities gyvybės paieškas Marse.
Įrodymai apie paslėptą vandenį Marse
Įrodymai iš senovės Marso kopų rodo, kad požeminis vanduo toliau judėjo po planetos paviršiumi ilgai po to, kai išdžiūvo jos ežerai ir upės. Šios paslėptos vandeningos aplinkos galėjo būti saugios, kuriose galėjo išlikti mikrobų gyvybė. Nuotrauka: NASA/JPL/Caltech
Niujorko universiteto Abu Dabyje (New York University Abu Dhabi, NYUAD) tyrėjai atrado naujų užuominų, rodančių, kad vanduo kadaise tekėjo po Marso paviršiumi. Šie radiniai rodo, kad Raudonoji planeta galėjo išlikti pajėgi palaikyti gyvybę daug ilgiau, nei kada nors manė mokslininkai.
Tyrimas, paskelbtas žurnale „Geofizikiniai tyrimai – planetos“, daugiausia dėmesio skiria senovinėms smėlio kopoms, esančioms Gale krateryje – NASA marsaeigio „Curiosity“ tyrinėjamame rajone. Tyrimo duomenimis, šios kopos prieš milijardus metų lėtai sukietėjo į uolienas, sąveikaudamos su po Marso paviršiumi tekančiu gruntiniu vandeniu.
Marsaeigio „Curiosity“ duomenys ir Žemės dykumų palyginimai
Tyrimui vadovavo NYUAD Kosmoso tyrimų laboratorijos vyriausioji tyrėja Dimitra Atri kartu su tyrimų asistentu Vignesh Krishnamoorthy. Siekdama geriau suprasti, kas nutiko Marse, komanda palygino marsaeigio „Curiosity“ stebėjimus su panašiomis uolienų formacijomis, randamomis Jungtinių Arabų Emyratų dykumose, kurios susidarė panašiomis sąlygomis Žemėje.
Jų analizė rodo, kad vanduo iš netoliese esančio Marso kalno palaipsniui prasiskverbė į kopas per mažyčius įtrūkimus. Drėgmei kylant aukštyn per smėlį, ji paliko mineralus, tokius kaip gipsas, kuris dažnai randamas dykumų aplinkoje Žemėje. Šie mineralai yra ypač svarbūs mokslininkams, nes jie gali surinkti ir išsaugoti organinių medžiagų pėdsakus. Todėl tokie telkiniai laikomi perspektyviomis vietomis būsimoms misijoms, ieškančioms senovės gyvybės įrodymų.
Požeminis vanduo galėjo palaikyti mikrobų gyvybę
„Mūsų išvados rodo, kad Marsas ne tik iš drėgno tapo sausu“, – sakė Atri. „Net ir išnykus ežerams bei upėms, nedideli vandens kiekiai toliau judėjo po žeme, sukurdami saugomą aplinką, kurioje galėjo egzistuoti mikroskopinė gyvybė.“
Naujos užuominos apie Marso evoliuciją ir tinkamumą gyventi
Šis atradimas suteikia naują informaciją apie tai, kaip Marsas keitėsi per milijardus metų. Jis taip pat sustiprina mintį, kad požeminė aplinka gali būti vienos geriausių vietų ieškoti praeities gyvybės požymių planetoje.
Vigneshwaran Krishnamoorthi, Dimitra Atri, James Weston, Marieh B. Al‐Handawi, Panče Naumov. Aeolian Sediment Lithification From Late‐Stage Aqueous Activity in the Gale Crater: Implications for Habitability on Mars. Journal of Geophysical Research: Planets, 2025; 130 (11) DOI: 10.1029/2024JE008804
„Mokslo sriuba“: kuo Marsas panašus į Žemę?
NASA tyrimas rodo, kad senovės gyvybė Marso lede galėjo išgyventi 50 milijonų metų
KTU studentas NASA kūrė inovatyvų įrenginį – padės tyrinėti Marsą visiškai nauju mastu
Marso teraformavimas nėra klimato problema – tai pramonės košmaras
Lietuvių studentų įspūdžiai tiesiai iš NASA – prisideda prie misijų kosmose ir gyvybės paieškų Marse
Lietuvos mokslininkė – Marso tyrimuose
Naujasis marsaeigis „InSight“ išgirdo Marso vėją