Finansinio prisotinimo ir rezonanso požiūris
Philipso kreivė rodo ne pasirinkimą tarp infliacijos ir nedarbo, o momentą, kai ekonomika pradeda veikti rezonanso režimu.
Šiame straipsnyje siūloma nauja Philipso kreivės interpretacija, grindžiama finansinio prisotinimo teorija. Teigiama, kad ryšys tarp infliacijos ir nedarbo nėra universalus dėsnis, o pasireiškia tik aukšto prisotinimo ir rezonanso būsenoje. Toks požiūris leidžia nuosekliai paaiškinti tiek klasikinį Philipso efektą, tiek jo išnykimą stagfliacijos laikotarpiais.
- Philipso kreivė: klasikinis aiškinimas ir problema
Philipso kreivė – vienas iš dažniausiai cituojamų, bet kartu ir daugiausiai diskusijų keliančių makroekonomikos reiškinių. Tradiciškai ji apibrėžiama kaip atvirkštinis ryšys tarp infliacijos ir nedarbo: mažėjant nedarbui, didėja infliacija, o didėjant nedarbui – infliacija slopsta. Šį empiriniu būdu nustatytą dėsningumą XX a. viduryje aprašė A. W. Phillips, vėliau jis buvo išplėstas iki kainų infliacijos ir nedarbo sąryšio.
Vis dėlto tolesnė ekonomikos raida parodė, kad šis ryšys nėra stabilus. Laikotarpiai, kai infliacija ir nedarbas juda priešingomis kryptimis, keičiasi laikotarpiais, kai jie gali augti kartu. Tai ypač akivaizdžiai pasireiškė stagfliacijos metu. Reaguodami į šiuos neatitikimus, Milton Friedman ir Edmund Phelps pasiūlė lūkesčių papildytą Philipso kreivę, kurioje pabrėžiama infliacijos lūkesčių reikšmė. Tačiau ir ši interpretacija nepateikia galutinio atsakymo, kodėl pats ryšys tarp infliacijos ir nedarbo vienais laikotarpiais yra aiškus, o kitais – visiškai išnyksta.
- Problemos performulavimas: nuo dėsnių prie būsenų
Finansinio prisotinimo teorija leidžia šį klausimą formuluoti kitaip. Ji siūlo atsisakyti prielaidos, kad Philipso kreivė yra universalus ekonomikos dėsnis, ir vietoje to ją interpretuoti kaip tam tikros ekonomikos būsenos požymį. Kitaip tariant, svarbiausia ne pats ryšys, o sąlygos, kuriomis jis atsiranda.
Šiuo požiūriu ekonomikos dinamika gali būti aprašoma kaip perėjimas tarp skirtingų prisotinimo būsenų. Analitiškai patogu išskirti tris pagrindines fazes, kurios nėra griežtai chronologinės, bet apibūdina skirtingas sistemos būkles.
- I fazė – didėjančių grąžų ekonomika
Pirmojoje fazėje ekonomika veikia didėjančių grąžų režimu. Tai laikotarpis, kai technologinė pažanga, naujų rinkų atsivėrimas ir masto ekonomija leidžia pasiūlai lengvai prisitaikyti prie augančios paklausos. Produktyvumas didėja sparčiau nei paklausa, todėl kainų spaudimas iš esmės neatsiranda.
Užimtumas gali augti, tačiau infliacija išlieka stabili. Tokia situacija buvo stebima, pavyzdžiui, JAV 1990–2000 m., taip pat Europos Sąjungoje ir Lietuvoje iki 2008 m. krizės. Šioje fazėje Philipso kreivė praktiškai neegzistuoja, nes nėra mechanizmo, kuris susietų užimtumo augimą su kainų kilimu.
- II fazė – prisotinimo ir rinkos kaitimo pradžia
Antroji fazė prasideda didėjant sistemos prisotinimui. Svarbu pabrėžti, kad šiuo laikotarpiu pelningumas (vidinė grąža) ne mažėja, o toliau didėja, dažnai net spartėjančiai. Tačiau kartu dar sparčiau ima augti pasiūlos kaštai. Dėl šios priežasties grynoji investuotojo nauda stabilizuojasi arba mažėja, nors pats pelningumas išlieka aukštas.
Šis neatitikimas tarp augančios grąžos ir dar sparčiau augančių kaštų sukuria pirmuosius kaininio spaudimo požymius. Ekonomika pradeda kaisti, tačiau šis kaitimas dar nėra sisteminis. Infliacija pasireiškia epizodiškai, o ryšys tarp infliacijos ir nedarbo tampa nestabilus. Šioje fazėje Philipso kreivė gali būti stebima, tačiau ji yra fragmentuota ir nepatikima.
- III fazė – rezonanso zona: „stipri“ ekonomika
Trečiojoje fazėje ekonomika pasiekia aukštą prisotinimo lygį ir pereina į sinergijos bei valdomo rezonanso būseną. Būtent ši būsena dažnai suvokiama kaip „stipri ekonomika“: pelningumas aukštas, investicijos intensyvios, paklausa stipri, o nedarbas mažas.
Tačiau kartu stiprėja ir kainų spaudimas, nes pasiūla jau nebegali laisvai plėstis. Papildoma paklausa vis labiau transformuojasi į kainų augimą. Šioje būsenoje susiformuoja klasikinė situacija, kai infliacija didėja kartu su mažėjančiu nedarbu. Kitaip tariant, būtent čia Philipso kreivė pasireiškia aiškiausiai.
Svarbu pažymėti, kad ši būsena savaime nėra nei patologinė, nei neišvengiamai nestabili. Priešingai, ji gali būti laikoma efektyvia ekonomikos veikimo būsena, panašia į techninių sistemų darbą rezonanso režimu. Kaip ir turbina ar variklis, sistema gali ilgą laiką veikti aukštos įtampos sąlygomis, jei šis režimas yra valdomas. Todėl ekonomika „sudega“ ne todėl, kad įkaista, o todėl, kad jos kaitimas tampa nevaldomas.
- Lūžis: korekcija ir Philipso kreivės išnykimas
Kai rezonanso būsena praranda stabilumą, įvyksta lūžis. Paslėptoji perprodukcija tampa akivaizdi, paklausa silpnėja, o kaštai ima dominuoti. Po šio lūžio galimi skirtingi scenarijai: defliacinė korekcija, kai kainos mažėja ir nedarbas didėja, arba stagfliacija, kai kainos kyla dėl kaštų, nors nedarbas taip pat auga.
Abiem atvejais ryšys tarp infliacijos ir nedarbo išnyksta, nes infliacijos prigimtis pasikeičia – ji nebėra paklausos, o tampa sąnaudų reiškiniu.
1 pav. Trijų fazių schema prisotinimo erdvėje. Horizontalioji ašis rodo sistemos būseną (prisotinimą) S = Q/Qp, o ne laiką. Grąžos R(S) ir pasiūlos kaštų C(S) kreivės artėja prie ribos asimptotiškai. Rezonanso zonoje pasireiškia Philipso ryšys. Vertikalioji ašis sąmoningai apribota siekiant išryškinti ekonomiškai svarbų kreivių skirtumą.
- Friedmanas, Phelpsas ir ribotas lūkesčių vaidmuo
Ši analizė leidžia naujai įvertinti ir lūkesčių papildytą Philipso kreivę. Milton Friedman ir Edmund Phelps įžvalga apie lūkesčių vaidmenį buvo esminis žingsnis atsisakant supaprastinto požiūrio į stabilų infliacijos ir nedarbo kompromisą. Jie parodė, kad ekonominiai agentai prisitaiko prie infliacijos, todėl bet koks trumpalaikis Philipso ryšys ilgainiui silpnėja.
Vis dėlto ši interpretacija palieka neatsakytą esminį klausimą: kodėl pats ryšys tarp infliacijos ir nedarbo vienais laikotarpiais yra ryškus, o kitais – visiškai išnyksta? Lūkesčių teorija paaiškina kreivės poslinkius, tačiau nepaaiškina jos atsiradimo ar išnykimo sąlygų.
Finansinio prisotinimo požiūriu ši problema gali būti išspręsta įvedant sistemos būsenos kriterijų. Lūkesčiai nėra nepriklausomas ar visur vienodai veikiantis mechanizmas – jų makroekonominis poveikis priklauso nuo ekonomikos prisotinimo lygio ir sąveikos intensyvumo.
Lūkesčiai veikia visose ekonomikos būsenose, tačiau jų makroekonominis poveikis tampa sisteminis tik esant pakankamam prisotinimo ir sąveikos (tankio) lygiui. Kitaip tariant, lūkesčiai tampa makroekonomiškai reikšmingi tik tada, kai ekonominė sistema pasiekia tokią būseną, kurioje individualūs sprendimai ima rezonansuoti kolektyviai. Tokiu atveju lūkesčiai ne tik atspindi ekonominę realybę, bet ir aktyviai ją formuoja. Shiller aprašomas naratyvų „užsikrėtimas“ (narrative contagion) FPT požiūriu gali būti interpretuojamas kaip rezonanso procesas, kuriame individualūs lūkesčiai, pasiekę pakankamą sistemos prisotinimą, ima veikti nebe kaip informacija, o kaip kolektyvinė jėga.
2 pav. Autorius su Edmundu Phelpsu (dešinėje). Lūkesčių teorijos ir finansinio prisotinimo požiūrių sankirta: nuo infliacijos lūkesčių prie sistemos būsenos interpretacijos (Almata, 2010). Lūkesčiai paaiškina kreivės judėjimą, bet ne jos atsiradimą.
Šiame kontekste galima teigti, kad Friedmano ir Phelpso teorija teisingai identifikuoja lūkesčių svarbą, tačiau pervertina jų universalumą. Lūkesčiai iš tiesų daro įtaką ekonomikai visais laikotarpiais, tačiau tik aukšto prisotinimo ir rezonanso sąlygomis jie įgyja gebėjimą keisti makroekonominius dėsningumus.
Taigi lūkesčiai veikia ne kaip autonominė jėga, o kaip struktūros sustiprintas signalas.
- Išvada: Philipso kreivė kaip diagnostinis signalas
Taigi Philipso kreivė nėra nei universali, nei atsitiktinė. Ji atsiranda tik tam tikroje ekonomikos būsenoje – aukšto prisotinimo ir rezonanso zonoje – ir išnyksta, kai sistema iš jos išeina.
Šiame kontekste ją tikslinga vertinti ne kaip politikos pasirinkimo įrankį, o kaip diagnostinį signalą.
Apibendrinant galima teigti, kad Philipso kreivė nėra nei augimo, nei krizės dėsnis. Ji yra ekonomikos veikimo aukštos įtampos režimu požymis, rodantis, kad sistema pasiekė tokį prisotinimo lygį, kuriame paklausa ir kainos ima reaguoti viena į kitą per stiprėjantį grįžtamąjį ryšį.
Prof. Stasys Girdzijauskas
Vilniaus universitetas
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo.
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Literatūra
Shiller, R. J. (2017). Narrative economics. American Economic Review, 107(4), 967–1004.
Shiller, R. J. (2019). Narrative economics: How stories go viral and drive major economic events. Princeton University Press.
Girdzijauskas, S., & Štreimikienė, D. (2010). The Role of Logistic Analysis in Economic Theory. Коллективная монография: Экономические системы и их трансформация в ХХI веке: теория, методология, практика. Экономические исследования/ под ред. д.э.н., проф. А.А. Абишева, д.э.н. Т.И.Мухамбетова, – Алматы: Экономика, 2010 – 900 стр., 706-722 р.