Kai sistema pradeda savaime derinti savo veikimą, ji tampa arba graži, arba pavojinga.
Straipsnyje nagrinėjama, kaip kolektyvinės sistemos – nuo choro iki finansų rinkų – pereina į rezonansinę būseną per savaiminę sinchronizaciją. Parodoma, kad ekonominis rezonansas nėra metafora, o struktūrinė dinaminė būsena, kylanti iš grįžtamojo ryšio ir prisotinimo sąveikos.
Iš pirmo žvilgsnio choras, sporto komanda, stadiono sirgaliai ir finansų rinka neturi nieko bendro. Vienur – muzika, kitur – žaidimas, dar kitur – emocija ar kapitalas. Tačiau pažvelgus struktūriškai, visos šios sistemos paklūsta tam pačiam principui: jos gali pereiti į būseną, kurioje pradeda veikti rezonansas.
Ši būsena nėra atsitiktinė. Ji atsiranda tada, kai individų veiksmai pradeda savaime derintis (autosinchronizuotis), o grįžtamasis ryšys sustiprina šį procesą. Būtent šis momentas sujungia chorą su finansų rinkomis.
Rezonansas: nuo fizikos iki ekonomikos
Fizikoje rezonansas atsiranda tada, kai išorinis poveikis sutampa su sistemos natūraliu dažniu. Tuomet energija perduodama maksimaliai efektyviai, o svyravimų amplitudė smarkiai išauga.
Ekonomikoje energijos vaidmenį atlieka kapitalas. Santaupos, likvidumas ar „laukiantis“ pinigų srautas gali būti laikomi potencine energija, o investuotas kapitalas – kinetine. Ekonominis ciklas tuomet tampa nuolatine šių dviejų formų kaita.
1 pav. Kabantis tiltas kaip autosinchronizacijos pavyzdys.
Kai kapitalo judėjimo intensyvumas pradeda atitikti rinkos absorbcijos galimybes, atsiranda tai, ką galima vadinti ekonominiu rezonansu – tiksliau, kvazirezonansiniu režimu. Šioje būsenoje kainų ir grąžos reakcija tampa neproporcinga, nes sistema pereina į autosinchronizacijos būseną.
Šią būseną galima apibūdinti dar tiksliau – kaip autosinchronizaciją (savaiminę sinchronizaciją), kai sistemos elementai, veikiami grįžtamojo ryšio, spontaniškai suderina savo elgseną be centrinio valdymo.
Šis reiškinys nėra vien teorinis. Kasdienėje patirtyje jį galima stebėti, pavyzdžiui, einant per kabantį (svyruojantį) tiltą. Tokiu atveju žmogaus žingsnio dažnis nesąmoningai pradeda derintis prie tilto svyravimų, o pats ėjimas dar labiau sustiprina šiuos svyravimus. Taip susiformuoja grįžtamasis ryšys, dėl kurio žmogaus judėjimas ir konstrukcijos dinamika tampa sinchronizuoti.
Šis paprastas pavyzdys rodo, kad autosinchronizacija nėra metafora – tai realus fizinis procesas, kuris, esant tinkamoms sąlygoms, pasireiškia ir socialinėse bei ekonominėse sistemose.
Pati rezonanso sąvoka socialiniuose moksluose nėra nauja. Kolektyvinio elgesio tyrimuose ji naudojama apibūdinti situacijoms, kai individualūs veiksmai per grįžtamąjį ryšį pradeda stiprinti vieni kitus. Finansų ekonomikoje panašūs reiškiniai aptariami per naratyvų plitimą ir kolektyvinę psichologiją, kuriuos analizuoja Robert Shiller.
Tačiau šie požiūriai dažniausiai aprašo reiškinio paviršių – kaip formuojasi lūkesčiai ir elgsena. Rezonanso ir autosinchronizacijos interpretacija leidžia žengti vieną žingsnį giliau ir klausti, kodėl tam tikru momentu sistema pradeda veikti kaip vieningas darinys.
Ar rezonansas ekonomikoje – tik metafora?
Šioje vietoje natūraliai kyla klausimas: ar kalbėjimas apie rezonansą ekonomikoje nėra tik vaizdinga metafora?
Toks vertinimas būtų pagrįstas, jei rezonansas būtų vartojamas tik aprašomąja prasme. Tačiau situacija keičiasi, kai identifikuojami konkretūs struktūriniai atitikmenys.
Ekonominėje sistemoje galima aiškiai išskirti visus rezonansui būtinus elementus: kapitalas veikia kaip energijos nešėjas, investavimo ir kreditavimo ciklai sukuria dinamiką, rinkos absorbcinė talpa atlieka „nuosavo dažnio“ vaidmenį, o palūkanos, reguliavimas ir rizika veikia kaip slopinimo mechanizmai.
Todėl, artėjant prie sistemos ribos, susiformuoja būsena, kurioje kapitalo srautai pradeda veikti autosinchronizuotai – analogiškai fizikoje stebimam rezonansiniam maksimumui.
Ypač svarbu tai, kad šis maksimumas ekonomikoje nėra atsitiktinis: jis sutampa su didėjančios grąžos zona ir sparčiai augančiais pasiūlos kaštais. Šių kreivių susikirtimas rodo ne metaforinį, o struktūrinį sistemos atsako maksimumą.
Todėl ekonominis rezonansas (tiksliau – kvazirezonansinis režimas) turėtų būti suprantamas kaip autosinchronizuota dinaminė būsena, kylanti iš grįžtamojo ryšio, prisotinimo ir ribotumo sąveikos.
Šią struktūrinę priklausomybę galima schematiškai pavaizduoti kaip bendrą sistemos dinamikos modelį.
2 pav. Autosinchronizacijos ir rezonanso zona priklausomai nuo prisotinimo (S).
Choras: kontroliuojama autosinchronizacija
Choras yra bene švariausias socialinio rezonanso pavyzdys. Kai balsai sutampa ritmu, intonacija ir tembru, atsiranda bendras skambesys, kuris nėra paprasta balsų suma. Tai – kolektyvinis garsas. Praktikoje pastebima, kad atlikėjų grupės be dirigento paprastai negali konkuruoti su dirigento valdomais chorais.
Taigi tokioje sistemoje vyksta autosinchronizacija, tačiau, kad pasiektų aukštą kokybę, ji turi būti valdoma. Dirigentas ir nuolatinis grįžtamasis ryšys leidžia išlaikyti stabilumą. Todėl rezonansas čia virsta grožiu.
Sporto komanda: ribinė autosinchronizacija
Sporte rezonansas pasireiškia kaip „ritmo pagavimas“. Komanda pradeda veikti kaip vienas organizmas: sprendimai tampa momentiniai, judesiai – suderinti. Komandai pasiekti rezonansą dažnai gali padėti ir ją palaikantys žiūrovai.
Tai yra autosinchronizacijos būsena, tačiau ji jau yra ribinė. Ji gali lemti pergalę, bet gali ir žlugti, jei sistema peržengia stabilumo ribą.
Minia: nekontroliuojama autosinchronizacija
Minioje rezonansas tampa dar pavojingesnis. Čia beveik nėra centrinio valdymo, o grįžtamasis ryšys veikia tiesiogiai: emocija plinta iš žmogaus žmogui.
Tačiau šis procesas neatsiranda savaime. Jam būtinos trys sąlygos: pradinis impulsas, stiprus teigiamas grįžtamasis ryšys ir pakankamas agentų tankis.
Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka bandos efektas. Kolektyvinė dinamika dažnai prasideda nuo nedidelės iniciatorių grupės, kurios veiksmai tampa signalu kitiems. Individai, neturėdami pilnos informacijos, linkę sekti matomą elgesį, todėl pradinis impulsas gali greitai išplisti visoje sistemoje.
Tačiau vien imitacija dar nesukuria autosinchronizacijos. Ji veikia kaip inicijavimo mechanizmas. Tik tuomet, kai sekimas susiduria su pakankamu agentų tankiu ir įsijungia stiprus teigiamas grįžtamasis ryšys, sistema pereina į autosinchronizuotą režimą.
Kitaip tariant, sistema turi pasiekti tam tikrą prisotinimo lygį. Tik susiformavus pakankamai tankiai sąveikų struktūrai atsiranda sąlygos autosinchronizacijai – spontaniškam kolektyvinės elgsenos suderinimui.
Minios elgesio analogą matome spiečiuose: paukščių būriuose, žuvų sambūriuose, skruzdėlynuose. Visais šiais atvejais tvarka atsiranda ne iš centrinio valdymo, o iš autosinchronizuotos sąveikos.
Finansų rinka: autosinchronizacija be dirigento
Finansų rinkoje rezonansas įgauna radikaliausią formą. Investuotojai reaguoja į kainas, kurios pačios yra kitų investuotojų veiksmų rezultatas. Taip susidaro uždara grįžtamojo ryšio kilpa:
kaina → lūkesčiai → veiksmai → kaina.
Kai ši kilpa sustiprėja ir susilpnėja slopinimo mechanizmai, rinka pereina į autosinchronizuotą (kvazirezonansinį) režimą. Tai yra burbulo fazė.
Finansų rinkų burbulai šiuo požiūriu nėra anomalija – tai autosinchronizacijos pasireiškimas sistemoje, kuri praranda slopinimo pusiausvyrą.
Kritinė riba: kada autosinchronizacija virsta nestabilumu
Visose šiose sistemose egzistuoja kritinis taškas. Iki jo autosinchronizacija didina efektyvumą. Jį peržengus – sukelia nestabilumą.
Šis momentas sutampa su:
didėjančios grąžos maksimumu,
sparčiai augančiais pasiūlos kaštais,
maksimaliai sustiprėjusiu grįžtamuoju ryšiu.
Tai nėra atsitiktinis sutapimas. Tai – struktūrinė riba, kurią galima interpretuoti kaip sistemos prisotinimą.
Apibendrinimas
Choras, komanda, minia ir finansų rinka yra skirtingos vieno reiškinio formos. Visose jose veikia ta pati seka:
energija → sinchronizacija → autosinchronizacija → rezonansas → bifurkacija.
Skiriasi tik viena:
chore autosinchronizacija valdoma,
komandoje – ribinė,
minioje – nestabili,
spiečiuje – artėjanti prie optimalaus,
rinkoje – dažnai nekontroliuojama.
Apibendrinant galima teigti, kad žmogus prisitaiko prie tilto svyravimo taip pat, kaip investuotojai prisitaiko prie rinkos judėjimo – per autosinchronizaciją.
Todėl galutinė išvada būtų tokia:
rezonansas yra autosinchronizacijos maksimumas – riba, už kurios prasideda sistemos nestabilumas.
Ir dar tiesiau:
nuo choro iki finansų rinkų veikia tas pats dėsnis – kai sistema autosinchronizuojasi, ji neišvengiamai artėja prie lūžio.
Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo.
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.