Pranas Pakonaitis gimė 1906 m. spalio 10 d. Baublių kaime, Ukmergės rajone. 1928 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1934 m. išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo gydytojo diplomą „cum laude“. Dirbo Ausų, nosies, gerklės ligų katedroje jaunesniuoju asistentu. Vėliau – gydytoju ordinatoriumi Kauno karo ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriuje. 1940 m. persikėlė į Vilnių. Dirbo „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėju. 1944 – 1953 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Ausų, nosies, gerklės ligų katedros vedėjas. Skaitė paskaitas studentams. Nuo 1962 m., įkūrus Gydytojų tobulinimosi fakultetą, dėstė kursų klausytojams. Nors gydytojas P. Pakonaitis nepaliko mokslinių darbų, neapgynė disertacijų, neturėjo mokslinių laipsnių buvo vadinamas profesoriumi.
Pasak kolegų ir jo mokinių, Pakonaitis – chirurgas virtuozas, turėjo auksines rankas. Jo atliekamų operacijų diapazonas buvo labai platus. Chirurgas atidarydavo smegenų abscesus, šalindavo sudėtingus svetimkūnius iš stemplės. Jis vienas pirmųjų pradėjo daryti plastines nosies plastines operacijas. Sinusų chirurgijoje taikydavo tausojančią techniką, paremtą fiziologija, o ne tais laikais priimtą radikalią. Problemas jis spręsdavo kūrybiškai. Buvęs jo studentas, gydytojas otorinolaringologas Laimutis Martinkėnas pasakoja, kad stebėdavosi mokytojo pooperaciniais rezultatais.
Pakonaitis nulėmė daugelio savo studentų specializacijos pasirinkimą. Iš dvidešimt dviejų gydytojų, baigusių VU Medicinos fakultetą 1963 metais, net penki tapo otorinolaringologais.
Pakonaitis buvo įvairiapusiška asmenybė – gydytojas, menininkas. Tapė, turėjo gerą balsą, dainuodavo, grojo pianinu. Gerai mokėjo vokiečių, rusų, lotynų kalbas. Mėgo gamtą, augino daug įvairių rūšių rožių, buvo aistringas žvejys, užsiiminėjo senovinių baldų restauravimu, blizgių gamyba.
Jo sūnus Giedrius gimė 1939 m. Kaune. 1963 m. baigė Vilniaus universito Medicinos fakultetą. Jis pasirinko rentgenologo specialybę. Dirbo Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje. Laisvalaikį Giedrius skyrė menui – dailei ir muzikai. Grojo būgnais universiteto džiazo orkestre. Mama buvo konservatorijos (dab. Vilniaus muzikos ir teatro akademija) dėstytoja. Giedrius daug tapė. Nuo 1975 metų jis dalyvavo parodose. Po G. Pakonaičio mirties buvo suorganizuota jo darbų paroda, išleistas katalogas. Giedrius taip pat domėjosi architektūra, literatūra, fotografija, restauravo senovinius baldus. 1978 m. jis mirė nuo širdies infarkto.
Giedriaus Pakonaičio dukros Lidija ir Ingrida Marija – menininkės. Lidija baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją ir Vilniaus dailės akademijos Vaizduojamosios dailės fakultetą. „Mėgstu abi dailės šakas, kurių mokiausi – ir grafiką ir tapybą. Mano meno esmė – dekoratyvumas su lašeliu humoro, kartais pridedant šiek tiek ironijos,“ – sako dailininkė Lidija.
Ingrida baigusi Klaipėdos vaikų dailės mokyklą tobulino akademinį piešinį keliose studijose, ruošėsi mokytis scenografijos Dailės akademijoje, bet pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete. Dirba Širdies chirurgijos centre Santaros klinikose, o laisvalaikiu tapo.
Gegužės 6 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta gydytojų Prano ir Giedriaus Pakonaičių, dailininkių Ingridos ir Lidijos Pakonaityčių kūrybos paroda „Kai medicina ir menas eina greta”. Paroda, skirta gydytojo otorinolaringologo Prano Pakonaičio – 120 gimimo metinėms.
Į renginį susirinko Pakonaičių šeimos bičiuliai, buvę profesoriaus mokiniai, Giedriaus kolegos ir studijų draugai Violeta Baublienė, Laimutis Martinkėnas, Laima Baltrūnienė, Alis Baublys ir kt.
Skambėjo Vilniaus mišraus choro „Sonoros“ (meno vadovė ir dirigentė Valerija Skapienė), diriguojamo Giedriaus Pakonaičio anūko chormeisterio Luko Pastarnoko atliekamos dainos.
Surengti atminimo vakarą ir parodą kilo bibliotekos patarėjai informacijos sklaidos klausimais Reginai Vaišvilienei, kai prieš keletą metų ji bendraudama su doc. Dalia Triponiene, o vėliau ir Prano Pakonaičio buvusia studente, Giedriaus kurso drauge, tolaringologe foniatre Violeta Budriene išgirdo pasakojimus apie šią šeimą.
Janina Valančiūtė
Lietuvos medicinos biblioteka