Diskusijos apie mokslo sistemą dažnai prasideda nuo, atrodytų, labai konkretaus klausimo – kaip matuoti mokslo rezultatus. Ar pakanka publikacijų, projektų, citavimų? Ar reikia naujų rodiklių? Ar sistema pakankamai „grįžtamai valdoma“? Tačiau šis klausimas slepia gilesnę problemą. Mokslo sistemos veikimo kokybė nėra vien matavimo klausimas. Ji taip pat nėra vien „poveikio“ klausimas siaurąja prasme.
Esminė įtampa atsiranda tada, kai sistema tampa labai gerai valdoma, tačiau nebūtinai aiškiai nukreipta į tai, kas jai pačiai suteikia prasmę – realų poveikį valstybei, ekonomikai ir visuomenei. Tai reiškia, kad „matavimas“ ir „poveikis“ nėra alternatyvos. Tai – dvi tarpusavyje susijusios sistemos valdymo dimensijos, kurios praktikoje ne visada išlaiko tarpusavio pusiausvyrą.
Klasikinė valdymo logika: sistema kaip grįžtamojo ryšio mechanizmas
Klasikinėje sistemų teorijoje, kuri išplėtota kibernetikos, ekonomikos ir organizacijų valdymo srityse (N. Wiener, W. R. Ashby, H. A. Simon tradicijoje), bet kuri sudėtinga sistema gali būti aprašoma trimis esminiais elementais: 1) tikslų formulavimu; 2) veiklos rezultatų matavimu; 3)grįžtamuoju ryšiu ir korekcija. Ši trijų elementų schema yra universali. Ji taikoma techninėse, biologinėse, ekonominėse ir socialinėse sistemose, nes leidžia palaikyti tiek stabilumą, tiek prisitaikymą prie kintančios aplinkos. Kibernetikoje tai apibūdinama kaip homeostazės ir adaptacijos derinys – sistema išlieka stabili tik tuo atveju, jei ji geba nuolat koreguoti savo elgseną pagal realius rezultatus. Šiuo požiūriu mokslo sistema, bent formaliai, atrodo pakankamai tvarkinga ir netgi gerai sukonstruota:
- strateginiai dokumentai apibrėžia tikslus ir prioritetus,
- rodiklių sistemos matuoja veiklą ir jos apimtis,
- vertinimo mechanizmai turėtų koreguoti institucijų ir mokslininkų elgseną.
Jeigu sistema neveiktų pakankamai efektyviai, klasikinė valdymo logika siūlo gana aiškią išeitį – tobulinti rodiklius, tikslinti vertinimo metodikas, stiprinti grįžtamojo ryšio mechanizmus ir taip pagerinti visos sistemos „reguliaciją“. Tai yra racionali, plačiai taikoma ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai ginčijama valdymo paradigma. Būtent ja remiasi dauguma šiuolaikinių viešojo sektoriaus reformų, kokybės vadybos sistemų ir institucinių vertinimų modelių. Tačiau būtent čia atsiranda esminis klausimas, kurio ši paradigma pati savaime neatsako: ar matuojami rodikliai iš tiesų atspindi sistemos tikslą, ar tik jos vidinį administracinį funkcionavimą?
Daugelis šiuolaikinių organizacijų, įskaitant mokslo ir studijų institucijas, formaliai atitinka visus šios schemos elementus, tačiau tai dar nereiškia, kad grįžtamasis ryšys realiai koreguoja tai, kas svarbiausia – poveikį už sistemos ribų. Kitaip tariant, sistema gali būti „teisingai valdoma“ ir tuo pačiu generuoti nepakankamą realų rezultatą. Būtent ši įtampa tarp formaliai veikiančios valdymo logikos ir realaus poveikio tampa kritiniu tašku, kuriame klasikinė sistemų teorija turi būti papildyta klausimu apie matavimo turinį, o ne vien jo tikslumą.
Kur klasikinis modelis pradeda ribotis
Klasikinė grįžtamojo ryšio valdymo schema pradeda ribotis ne todėl, kad ji būtų neteisinga, bet todėl, kad ji nepakankamai atsižvelgia į tai, kaip pati matavimo sistema pradeda keisti sistemos elgseną. Pati rodiklių sistema savaime nėra problema – priešingai, be jos sudėtingų sistemų valdymas būtų praktiškai neįmanomas.
Problema atsiranda tada, kai rodikliai iš sistemos būklės aprašymo priemonės palaipsniui tampa pačiu sistemos tikslu. Kai matavimas tampa pagrindiniu valdymo instrumentu, jis neišvengiamai nustoja būti neutraliu „veidrodžiu“ ir tampa aktyviu elgsenos formavimo veiksniu. Kitaip tariant, sistema ne tik matuojama – ji pradeda adaptuotis prie to, kas yra matuojama. Praktikoje tai reiškia, kad matavimo ir vertinimo logika ima 1) formuoti institucijų strateginį elgesį ir prioritetus, 2) netiesiogiai apibrėžti, kas laikoma „sėkme“ ir „kokybe“, ir 3) nukreipti žmogiškuosius ir finansinius resursus į veiklas, kurios yra lengviausiai pamatuojamos.
Tokiu būdu atsiranda sisteminis poslinkis nuo esmės prie matavimo artefaktų. Panašios problemos plačiai aprašomos ir viešojo valdymo bei organizacijų teorijos literatūroje – nuo Goodhart’o dėsnio iki vadinamosios „audit society“ kritikos, kur pabrėžiama, kad rodikliai ilgainiui pradeda keisti pačią veiklos prigimtį. Sistema pradeda natūraliai optimizuoti ne galutinį poveikį, o tarpinius, lengvai dokumentuojamus rezultatus: veiklų įvykdymą; formalų atitikties reikalavimams užtikrinimą ir rodiklių generavimą, kuris pats tampa vertinimo objektu.
Ilgainiui tai sukuria struktūrinį paradoksą: sistema tampa vis labiau valdoma ir vis tiksliau reguliuojama pagal savo pačios sukurtus indikatorius, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad ji tampa labiau reikšminga išorėje – ekonomikoje, visuomenėje ar technologinėje raidoje. Šiame taške atsiranda esminė įtampa tarp dviejų logikų: valdymo per matavimą ir valdymo per realų poveikį. Būtent ši įtampa dažnai lieka už klasikinės kibernetinės schemos ribų, nes ji daro prielaidą, kad matavimas visada yra tikslus sistemos tikslų atspindys, o ne savarankiškas elgsenos formavimo mechanizmas.
Poveikis kaip sunkiai redukuojamas sistemos elementas
Poveikis yra esminė mokslo sistemos egzistavimo priežastis – galutinis jos racionalumo ir socialinio pateisinimo kriterijus. Tačiau tuo pačiu tai yra vienas sudėtingiausiai apibrėžiamų ir empiriškai sugaudomų sistemos elementų. Skirtingai nei procesai ar rezultatai, poveikis pasižymi keliomis fundamentaliomis savybėmis:
- jis dažnai pasireiškia su reikšminga laiko delsa,
- neretai išsisklaido už vienos institucijos ar projekto ribų,
- formuojasi per kelias sektorių grandis ir jų sąveikas,
- dažnai yra kolektyvinės veiklos rezultatas, todėl sunkiai priskiriamas vienam finansavimo vienetui, projektui ar organizacijai.
Šios savybės reiškia, kad poveikis iš esmės yra sisteminis, o ne linijinis reiškinys. Jis atsiranda ne kaip tiesioginė „įvykdyta veikla → rezultatas“ seka, bet kaip daugelio sąveikų, adaptacijų ir pernašų tinklas. Tai ypač akivaizdu mokslo ir inovacijų kontekste:
- mokslinis rezultatas gali būti pritaikytas technologijoje tik po kelių metų ar net dešimtmečio,
- vienas tyrimų proveržis gali netiesiogiai paveikti kelias politikos, sveikatos ar pramonės sritis,
- inovacijos dažnai atsiranda ne tiesiogiai iš vieno projekto, o per sudėtingas institucines, verslo ir viešojo sektoriaus sąveikas.
Būtent todėl poveikis yra struktūriškai „nepatogus“ valdymo objektas: jis nepatenka į tiesioginio matavimo logiką, kuri remiasi aiškiais, greitais ir vienareikšmiais rodikliais. Iš to kyla esminė sistemos įtampa: jei poveikis yra per daug supaprastinamas ir redukuojamas į tiesioginius, trumpalaikius ar fragmentuotus rodiklius, kyla rizika, kad prarandama jo tikroji – sisteminė – prasmė. Tokiu atveju sistema pradeda matuoti ne poveikį kaip transformaciją, o tik jo „šešėlius“ – tarpinę veiklą, dokumentuotus rezultatus ir administracinius pėdsakus, kurie nebūtinai atspindi realų pokytį už akademinės sistemos ribų.
Sistemos paradoksas: daugiau matavimo – mažiau aiškumo
Šiuolaikinės mokslo ir studijų sistemos vis dažniau pasižymi augančiu reguliavimo ir vertinimo intensyvumu. Tai pasireiškia tuo, kad:
- rodiklių ir indikatorių skaičius nuolat didėja,
- vertinimo procedūros tampa vis detalesnės ir kompleksiškesnės,
- administracinės kontrolės mechanizmai stiprėja ir plečiasi.
Iš pirmo žvilgsnio tai turėtų didinti sistemos skaidrumą, tikslumą ir valdymo kokybę. Tačiau reali dinamika dažnai yra priešinga. Tuo pat metu stebimi keli struktūriniai pokyčiai:
- mažėja bendras aiškumas, kas laikoma realiu mokslo poveikiu,
- didėja administracinė ir atskaitomybės našta akademinei bendruomenei,
- stiprėja sistemos orientacija į vidinį savęs matavimą, o ne į išorinę transformaciją.
Taip formuojasi paradoksali situacija: kuo daugiau sistema matuoja save, tuo sunkiau tampa vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ką ji iš tiesų keičia už savo ribų. Šioje vietoje atsiskleidžia esminė sistemos transformacija – ji tampa vis labiau refleksyvi, t. y. orientuota į savo pačios būsenos aprašymą, koregavimą ir optimizavimą. Tačiau šis didėjantis vidinis tikslumas nebūtinai reiškia didesnį ryšį su pirminiu sistemos tikslu – kurti mokslo žiniomis grįstą ekonominį, socialinį ir technologinį poveikį. Kitaip tariant, sistema gali tapti vis geriau „apie save žinančia sistema“, bet nebūtinai vis geriau „pasaulį keičiančia sistema“.
Mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, ši problema tampa ypač svarbi. Riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai reiškia, kad mokslo sistema negali sau leisti ilgalaikio atsiskyrimo tarp administracinio efektyvumo ir realaus poveikio. Jei sistema pradeda optimizuoti pirmiausia savo pačios vertinimo mechanizmus, o ne žinių transformaciją į ekonominę, technologinę ar visuomeninę vertę, ilgainiui silpnėja ne tik mokslo konkurencingumas, bet ir valstybės gebėjimas strategiškai adaptuotis prie išorinių pokyčių.
Lietuvos mokslo sistemos realus veikimo mechanizmas
Nors Lietuvos mokslo sistema formaliai grindžiama strateginiais tikslais, kokybės vertinimu ir konkurenciniu finansavimu, jos realus veikimo mechanizmas susiformavo kaip kelių tarpusavyje sąveikaujančių institucinių logikų rezultatas. Šis mechanizmas nebūtinai buvo sąmoningai suprojektuotas, tačiau ilgainiui jis tapo de facto sistemos elgseną formuojančia struktūra.
Pirmasis šio mechanizmo elementas yra finansavimo ir atskaitomybės simetrija. Viešojo finansavimo modeliai neišvengiamai reikalauja aiškiai pamatuojamų, palyginamų ir audituojamų rezultatų. Tai sukuria struktūrinę paskatą prioritetą teikti tiems mokslo veiklos aspektams, kurie yra lengviausiai dokumentuojami, standartizuojami ir patikrinami. Tokiu būdu matuojamumas tampa ne tik techniniu vertinimo instrumentu, bet ir pačia finansavimo prieigos sąlyga.
Antrasis elementas – rizikos valdymo dominavimas sprendimų priėmime. Kadangi mokslo sistema veikia viešojo sektoriaus aplinkoje, kurioje procedūrinės klaidos gali turėti administracinių, finansinių ar politinių pasekmių, natūraliai stiprėja tendencija mažinti neapibrėžtumą per vis detalesnį procedūrinį reguliavimą. Dėl to sprendimų kokybė vis dažniau vertinama ne pagal jų transformacinį potencialą, o pagal jų atitiktį nustatytoms taisyklėms, metodikoms ir formaliems kriterijams.
Trečiasis elementas yra konkurencinio finansavimo logika. Ji skatina institucijas ir tyrėjų grupes optimizuoti ne tiek ilgalaikį poveikį, kiek savo atitikimą vertinimo sistemoms. Praktikoje tai reiškia, kad vis daugiau dėmesio nukreipiama į tai, kas didina paraiškų „sėkmės tikimybę“ ekspertinio vertinimo etape: projekto vadovų ir vykdytojų kvalifikaciją, rodiklių struktūrą, formalią atitiktį prioritetams, administracinį prognozuojamumą. Tuo tarpu realus poveikis dažnai lieka atidėtas į laikotarpį po projekto užbaigimo – arba apskritai nepatenka į tiesioginę vertinimo logiką.
Ketvirtasis elementas yra institucinė rodiklių kaupimo inercija. Kai rodikliai tampa pagrindiniu valdymo pagrindu, jie įgyja savarankišką egzistavimo logiką – net ir tuomet, kai jų ryšys su realiu poveikiu silpnėja. Kiekvienas naujas vertinimo sluoksnis generuoja papildomų duomenų poreikį, o šis – papildomas administracines procedūras, ataskaitas ir kontrolės mechanizmus. Taip formuojasi savipalaikanti sistema, kurioje matavimo infrastruktūra nuolat plečiasi nepriklausomai nuo klausimo, ar ji proporcingai didina mokslo sistemos kuriamą vertę.
Šių elementų sąveikoje susiformuoja specifinė sistemos dinamika: sistema tampa vis racionalesnė savo vidinėje administracinėje logikoje, tačiau nebūtinai vis efektyvesnė savo galutiniam tikslui. Kitaip tariant, ji išmoksta labai efektyviai valdyti savo pačios matavimą, tačiau ne visada išlaiko proporcingą ryšį su tuo, kas turėtų būti galutinis mokslo sistemos kriterijus – realiu transformaciniu poveikiu visuomenei, ekonomikai ir valstybės raidai. Šiame kontekste matavimas iš neutralaus valdymo instrumento palaipsniui virsta institucinės elgsenos formavimo mechanizmu. Atsiranda rizika, kad sistema palaipsniui pradeda labiau adaptuotis prie vidinės vertinimo architektūros nei prie išorinių visuomenės ar valstybės poreikių.
Tokios dinamikos analogų galima matyti ir kitose viešojo sektoriaus srityse. Pavyzdžiui, kai tam tikrų mokymų ar projektinių veiklų pripažinimas susiejamas su formaliais kiekybiniais slenksčiais – minimaliu dalyvių, veiklų ar procedūrinių kriterijų skaičiumi – atsiranda paskata optimizuoti veiklą pirmiausia pagal atitiktį, o ne pagal realų poreikį ar poveikį. Tokiais atvejais pagrindiniu sėkmės kriterijumi tampa ne transformacija, o „įvykdymo įrodymas“. Panašus mechanizmas gali formuotis ir mokslo sistemoje, kai:
- publikaciniai rodikliai pradeda dominuoti prieš realų žinių pritaikomumą,
- projektinė veikla orientuojama į vertinimo kriterijų atitikimą,
- administracinis atsekamumas tampa svarbesnis už ilgalaikį rezultatų poveikį.
Tokiu būdu atsiranda tai, ką būtų galima vadinti „simuliuojamo rezultato efektu“ – sistema generuoja veiklas, kurios pilnai atitinka formalias vertinimo sąlygas, tačiau jų transformacinis poveikis išlieka ribotas, fragmentuotas arba sunkiai identifikuojamas platesniame visuomeniniame kontekste. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vienos institucijos ar vieno sektoriaus problema. Tai bendras sudėtingų reguliuojamų sistemų bruožas, kai:
- matavimas tampa pagrindiniu valdymo instrumentu,
- o valdymo instrumentas ilgainiui pradeda formuoti pačią veiklos struktūrą.
Būtent šioje vietoje atsiskleidžia reikšminga sisteminė įtampa – skirtumas tarp formaliai gerai administruojamos sistemos ir sistemos, kuri generuoja realų, išorinį poveikį. Tokia aplinka neišvengiamai veikia ir pačių tyrėjų elgseną. Mokslininkai pradeda daugiau laiko skirti ne pačiam tyrimui ar ilgalaikio poveikio paieškai, bet projektų administravimui, atitikties dokumentavimui ir veikloms, kurios generuoja greitai atpažįstamus vertinimo rezultatus.
Integruotas modelis: trijų lygių mokslo sistemos struktūra
Siekiant sumažinti įtampą tarp matavimo logikos ir realaus sistemos poveikio, tikslinga mokslo sistemą konceptualiai atskirti į tris tarpusavyje susijusius, bet funkciškai skirtingus lygius. Toks atskyrimas leidžia išvengti dažnos problemos, kai skirtingo pobūdžio reiškiniai sutraukiami į vieną vertinimo erdvę ir dėl to praranda savo prasmės aiškumą.
Pirmasis lygis – veikla (input). Tai sistemos ištekliai ir procesai, sudarantys mokslo ir studijų veiklos pagrindą, tačiau dar savaime neapibrėžiantys jos rezultatų ar poveikio. Šiam lygiui priklauso projektinė veikla, finansavimo srautai, infrastruktūra, materialinė bazė, taip pat ataskaitinė veikla. Šio lygio logika yra procesinė ir administracinė – ji leidžia užtikrinti sistemos funkcionavimą ir tęstinumą, tačiau pati savaime dar neatsako į klausimą apie kuriamą vertę.
Antrasis lygis – rezultatai (output). Tai tiesioginiai mokslo veiklos produktai, kurie jau turi apčiuopiamą, nors dar nebūtinai sisteminį poveikį. Čia atsiranda publikacijos, technologiniai sprendimai, metodikos, modeliai, prototipai, parengtos kompetencijos, specialistai, tyrėjai bei įvairios partnerystės ir bendradarbiavimo formos. Šio lygio logika yra produkcinė – ji apibūdina tai, kas sukurta, tačiau dar neleidžia pilnai įvertinti, kaip ir kiek šie rezultatai keičia platesnę socialinę, ekonominę ar technologinę aplinką.
Trečiasis lygis – poveikis (impact). Tai aukščiausias ir kartu sudėtingiausiai tiesiogiai pamatuojamas sistemos lygmuo. Jis apibrėžia ilgalaikį mokslo rezultatų įsitvirtinimą realioje aplinkoje: ekonominius struktūrinius pokyčius, technologijų pritaikymą ir sklaidą, socialinius bei elgsenos pokyčius, viešosios politikos ar institucinių praktikų transformacijas. Šio lygio logika yra transformacinė – ji susijusi ne su tuo, kas buvo sukurta, o su tuo, kas realiai pasikeitė už akademinės sistemos ribų.
Esminė šio modelio prielaida yra ta, kad kiekvienas lygis turi skirtingą vertinimo, valdymo ir atsakomybės logiką, todėl jų negalima mechaniškai suvesti į vieną bendrą rodiklių sistemą neprarandant prasmės. Kai veikla, rezultatai ir poveikis suplakami į vieną vertinimo lauką, sistema natūraliai pradeda privilegijuoti tai, kas lengviausiai pamatuojama, o ne tai, kas iš tiesų svarbiausia.
Sistemos tobulinimo principai
Tam, kad trijų lygių mokslo sistemos modelis (veikla–rezultatai–poveikis) veiktų ne tik teoriškai, bet ir praktikoje, būtini aiškūs instituciniai ir metodologiniai sprendimai. Jie susiję ne su papildomu reguliavimu, o su skirtingų vertinimo logikų atskyrimu ir jų tarpusavio balanso atkūrimu.
Dviejų tipų rodiklių atskyrimas. Vienas esminių sistemos iškraipymų atsiranda tada, kai skirtingos prigimties rodikliai sujungiami į vieną bendrą vertinimo erdvę. Todėl sistemiškai tikslinga atskirti administracinius rodiklius, skirtus procesų valdymui, atskaitomybei ir veiklos organizavimui ir transformacinius rodiklius, skirtus realaus poveikio ir pokyčio vertinimui
Šios dvi logikos yra metodologiškai skirtingos. Administraciniai rodikliai atsako į klausimą „ar veikla atlikta?“, o transformaciniai – „ką ši veikla pakeitė?“. Jų sujungimas į vieną bendrą vertinimo sistemą sukuria struktūrinį iškraipymą, kai procesų valdymas pradeda dominuoti prieš sistemos paskirtį.
Laiko dimensijos įvedimas. Poveikis, kaip sisteminis reiškinys, negali būti adekvačiai vertinamas tik trumpalaikiais ciklais. Dauguma transformacijų mokslo ir inovacijų srityje pasireiškia su reikšminga laiko delsa. Todėl būtina įvertinti bent tris laiko horizontus:
- trumpalaikį (metinį) – veiklos ir procesų valdymui
- vidutinės trukmės (3–5 metų) – rezultatų stabilizacijai ir sklaidai
- ilgalaikį (5–10 metų ir daugiau) – realiam poveikiui ir struktūriniams pokyčiams
Toks skirstymas leidžia išvengti situacijos, kai trumpalaikiai rodikliai tampa vieninteliu sistemos sėkmės kriterijumi.
Priskyrimo ribų pripažinimas. Mokslo ir inovacijų poveikis dažnai yra kolektyvinis, daugiapakopis ir priklausomas nuo kelių institucinių bei sektorių sąveikų. Dėl to jis retai gali būti tiesiogiai priskirtas vienam projektui ar vienai organizacijai. Tai reiškia, kad:
- ne visi poveikio elementai gali būti „savinami“ instituciniu lygmeniu,
- būtini tarpinstituciniai ir tinkliniai vertinimo mechanizmai,
- vertinimas turi atspindėti sistemos sąveikas, o ne tik atskirus vienetus.
Be tokio pripažinimo poveikio matavimas neišvengiamai tampa fragmentuotas ir metodologiškai ribotas.
Valdymo ir reikšmingumo balansas. Valdymas per matavimą yra būtinas šiuolaikinės viešosios sistemos elementas, tačiau jis negali tapti vienintele ar dominuojančia sistemos logika. Todėl būtina aiški pusiausvyra:
- matavimas turi tarnauti sistemai, o ne ją pakeisti
- administracinis valdymas neturi užgožti akademinės ir mokslinės paskirties
- sistemos „valdomumas“ negali tapti svarbesnis už jos „reikšmingumą“
Kitaip tariant, efektyviai valdoma sistema nebūtinai yra sistemiškai reikšminga – ir būtent šios dvi dimensijos turi būti nuolat atskiriamos, o ne suliejamos.
Esminė įtampa: valdomumas ir reikšmingumas
Šiuolaikinė mokslo sistema nėra nevaldoma ar stokojanti reguliavimo. Priešingai – ji pasižymi aukštu institucinės kontrolės, atskaitomybės ir vertinimo intensyvumu. Sistema yra valdoma nuolat, detaliai ir daugiasluoksniškai. Tačiau pats valdomumo faktas savaime dar neatsako į esminius klausimus apie sistemos kokybę ir paskirtį. Intensyvus valdymas negarantuoja:
- strateginės krypties nuoseklumo,
- veiklos prasminio pagrįstumo,
- realaus transformacinio poveikio.
Būtent čia atsiranda esminė struktūrinė įtampa tarp dviejų logikų: valdymo per matavimą ir sistemos kuriamo reikšmingumo. Kuo labiau sistema tampa valdoma per rodiklius ir procedūras, tuo didesnė rizika, kad valdymo instrumentai pradeda formuoti pačią sistemos esmę. Tokiu atveju matuojamumas tampa ne tik kontrolės priemone, bet ir netiesioginiu prioritetų formuotoju.
Todėl esminis klausimas iš techninio ir administracinio lygmens pereina į strateginį ir sisteminį lygmenį: kaip užtikrinti, kad tai, kas yra lengvai matuojama, neužgožtų to, kas yra sunkiau pamatuojama, bet iš esmės lemia sistemos prasmę ir jos poveikį? Šis klausimas iš esmės apibrėžia ne vertinimo metodikos tobulinimo problemą, o visos mokslo sistemos dizaino pasirinkimą – ką laikome valdymo objektu: procesus ar jų sukuriamą transformaciją.
Išvada
Mokslo sistemos brandą lemia ne tai, kaip tiksliai ji save pamatuoja ar kaip detaliai aprašo savo vidinius procesus, bet jos gebėjimas išlaikyti vientisą ryšį tarp trijų esminių grandžių: 1) žinojimo kūrimo, 2) žinojimo pritaikymo; 3)realaus visuomeninio ir ekonominio poveikio. Šios trys dimensijos nėra savarankiškos – jos sudaro vieną sisteminę grandinę. Silpnėjant bet kuriam iš šių ryšių, mokslo sistema neišvengiamai ima veikti fragmentiškai: ji gali būti aktyvi, produktyvi ir net efektyviai valdoma, tačiau prarasti esminę paskirtį – transformuoti žinojimą į realų pokytį.
Todėl sistemos stiprumas neatsiranda iš didesnio rodiklių skaičiaus ar tobulesnių vertinimo metodikų. Jis atsiranda tada, kai vidinė organizacinė tvarka nepakeičia ir neužgožia santykio su išorine realybe, kurioje mokslas galiausiai turi veikti. Kitaip tariant, brandi mokslo sistema yra ne ta, kuri geriausiai save aprašo, o ta, kuri geba išlaikyti aiškų ir veiksmingą ryšį su tuo, dėl ko ji ir egzistuoja.
Baigiamoji pastaba
Šis tekstas nėra empirinis kiekybinis tyrimas ar formalizuota mokslo politikos analizė. Jo paskirtis – konceptualiai ir sistemiškai aptarti mokslo sistemos valdymo logiką, remiantis sistemų teorijos, viešojo valdymo ir organizacijų analizės perspektyvomis. Straipsnyje siekiama išryškinti struktūrines įtampas tarp matavimo, administracinio valdymo ir realaus poveikio logikų, kurios šiuolaikinėse mokslo sistemose tampa vis reikšmingesnės.
Šis tekstas nesiekia kvestionuoti matavimo principo ar jo atmesti. Matavimas yra būtina šiuolaikinės mokslo sistemos valdymo sąlyga ir svarbus jos skaidrumo bei atskaitomybės instrumentas. Tačiau kartu būtina pripažinti, kad mokslo sistema negali būti redukuojama vien į rodiklių ir vertinimo logiką. Kai vertinimas tampa dominuojančia sistemos organizavimo ašimi, atsiranda rizika, kad priemonės palaipsniui ims pakeisti pačią sistemos paskirtį.
Esminė mokslo sistemos paskirtis išlieka ne administracinis tikslumas savaime, o gebėjimas kurti realų poveikį visuomenei, ekonomikai ir valstybės raidai. Todėl būtent poveikis turėtų išlikti pagrindiniu vertinimo, finansavimo ir valdymo sprendimų orientyru. Tik išlaikant pusiausvyrą tarp valdomumo ir reikšmingumo mokslo sistema gali būti ne tik efektyviai administruojama, bet ir sistemiškai prasminga. Sistema, kuri pradeda labiau matuoti save nei savo kuriamą pokytį, ilgainiui rizikuoja prarasti ne tik efektyvumą, bet ir ryšį su pagrindine savo egzistavimo prasme.
Romualdas Zemeckis