Epigrafas
„Sistema atrodo begalinė tol, kol nepasiekiame jos ribų.“
Įžanga: begalybės iliuzija
Žvelgdami į naktinį dangų, sunkiai galime atsikratyti įspūdžio, kad Visata yra begalinė. Panašiai ilgą laiką atrodė ir ekonomika. Atrodė, kad rinkos gali plėstis neribotai, vartojimas gali augti be pabaigos, o technologinė pažanga nuolat atvers naujas galimybes.
Tačiau istorija moko priešingai. Imperijos žlugo, technologiniai bumai baigėsi, finansiniai burbulai sprogo, o ekonomikos krizės nuolat primindavo, kad net ir didžiausios sistemos turi ribas.
Įdomu tai, kad panaši diskusija šiandien vyksta ne tik ekonomikoje, bet ir kosmologijoje. Naujausi astronominiai stebėjimai verčia iš naujo kelti klausimą: ar Visata iš tiesų yra neribota ir amžinai besiplečianti, ar vis dėlto egzistuoja struktūros, horizontai ir organizavimo principai, kurių ilgą laiką nepastebėjome?
Šis klausimas atveria platesnę metodologinę problemą. Galbūt žmonės sistemingai linkę pervertinti augimą ir nuvertinti ribas. Galbūt didelės sistemos atrodo beribės ne todėl, kad jos iš tiesų tokios yra, bet todėl, kad jų ribos ilgą laiką lieka už mūsų stebėjimo horizonto.
Kosmologinis horizontas: riba, kurios nematome
Šiuolaikinė kosmologija remiasi stebimos Visatos samprata. Mes galime matyti tik tą Visatos dalį, iš kurios šviesa spėjo mus pasiekti nuo Didžiojo sprogimo laikų. Už šio horizonto gali būti dar milijardai galaktikų, o gal ir visiškai kitokios struktūros.
Svarbiausia yra tai, kad pats horizontas nėra fizinė siena. Tai pažinimo riba. Naujausios diskusijos apie kosmologines struktūras ir galimus Visatos organizavimo principus šį klausimą vėl iškelia į pirmą planą (Park, 2025).
Todėl susidaro paradoksali situacija: kuo sistema didesnė, tuo sunkiau suvokti jos baigtinumą. Galbūt ribos egzistuoja, tačiau jos pasislepia už mūsų stebėjimo galimybių.
Dėl šios priežasties ilgą laiką buvo natūralu manyti, kad Visata yra beribė. Tačiau nauji stebėjimai vis dažniau kalba apie stambias struktūras, galaktikų gijas, superspiečius ir organizuotus darinius, kurie verčia atsargiau vertinti neriboto homogeniškumo prielaidą.
Net jei dabartinė kosmologija ir nepakeis savo pagrindinių nuostatų, pats klausimas apie ribas vėl grįžo į mokslinę darbotvarkę.
Ekonomika paveldėjo tą pačią iliuziją
Panaši situacija susiklostė ekonomikos moksle.
Klasikinė ekonomika formavosi pasaulyje, kuriame rinkos sparčiai plėtėsi. Naujos teritorijos, naujos technologijos ir auganti gyventojų perkamoji galia kūrė įspūdį, kad ekonominis augimas gali tęstis praktiškai be ribų.
Dauguma ekonominių modelių buvo kuriami remiantis būtent šia patirtimi.
Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad augimas nėra vienintelis ekonominės sistemos režimas. Artėjant prie rinkos talpos, pradeda veikti visiškai kitokie procesai. Atsiranda prisotinimas, stiprėja grįžtamieji ryšiai, formuojasi finansiniai burbulai, auga skolos, o ekonomika tampa vis jautresnė nestabilumui.
Šiandien vis sunkiau ignoruoti faktą, kad rinkos turi ribas taip pat, kaip ir biologinės ar fizinės sistemos.
Rinkos talpa – ekonominis horizontas
Finansinio prisotinimo teorija siūlo į rinką pažvelgti kaip į sistemą, turinčią talpą.
Kol rinka toli nuo savo talpos ribos, jos elgsena primena klasikinės ekonomikos modelius. Paklausa auga, investicijos atsiperka, konkurencija veikia gana stabiliai.
Tačiau artėjant prie talpos ribos situacija keičiasi.
Rinkoje pradeda kauptis įtampa. Didėjant prisotinimui, stiprėjantys grįžtamieji ryšiai gali pereiti į rezonanso režimą, kuris tampa vienu svarbiausių nestabilumo šaltinių. Didėja finansinis svertas. Stiprėja lūkesčių įtaka. Atsiranda teigiami grįžtamieji ryšiai. Rinkos temperatūra kyla.
Šiame etape klasikiniai modeliai vis dažniau praranda aiškinamąją galią.
Kaip kosmologijoje egzistuoja stebėjimo horizontas, taip ekonomikoje egzistuoja rinkos talpa. Abiem atvejais riba ilgą laiką lieka nematoma, tačiau jos poveikis darosi vis labiau juntamas.
Kodėl ribos ilgai lieka nepastebėtos?
Egzistuoja bent keturi mechanizmai, kurie sukuria begalybės iliuziją.
Pirmasis – geografinė plėtra. Kai viena rinka prisotinama, atsiveria kita.
Antrasis – technologinė pažanga. Naujos technologijos kurį laiką leidžia padidinti sistemos talpą.
Trečiasis – kreditas. Skolinimasis leidžia dabartinę paklausą finansuoti būsimos paklausos sąskaita.
Ketvirtasis – naratyvai. Kaip parodė Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris, visuomenėje plintančios istorijos ir lūkesčiai gali sustiprinti tikėjimą neribotu augimu (Shiller, 2019).
Šie mechanizmai ribas ne panaikina, o tik atitolina jų pasireiškimą.
Kai sistema priartėja prie ribos
Paradoksalu, tačiau artėjimas prie ribos dažnai nesukelia augimo sulėtėjimo. Priešingai – sistema gali pradėti augti dar sparčiau.
Finansinio prisotinimo teorija teigia, kad būtent šioje stadijoje atsiranda didėjančios grąžos paradoksas, skolos asimetrija, deficitinių rinkų reiškiniai ir bifurkacijos (Girdzijauskas, 2011; 2024).
Riba tampa ne stabdžiu, o nestabilumo šaltiniu.
Todėl krizė nėra augimo priešybė. Ji yra vienas iš būdų, kuriuo sistema reaguoja į artėjimą prie savo talpos ribų.
Tai primena smailų kalną: kuo arčiau viršūnės, tuo statesni tampa šlaitai ir tuo didesnė tikimybė prarasti pusiausvyrą.
Fermi paradoksas: kodėl kosmosas toks tylus?
1950 m. fizikas Enrico Fermi iškėlė klausimą, kuris iki šiol neturi visuotinai priimto atsakymo:
Jei Visatoje turėtų egzistuoti daugybė išsivysčiusių civilizacijų, tai kur jos visos?
Pagal klasikinę logiką pakanka vienos technologiškai pažangios civilizacijos, kuri per milijonus metų kolonizuotų didelę Galaktikos dalį. Tačiau stebėjimai kol kas nerodo nei plačios kosminės kolonizacijos, nei akivaizdžių technologinių pėdsakų.
Ši hipotezė nepaneigia kitų Fermi paradokso aiškinimų, tačiau leidžia pažvelgti į jį per riboto augimo prizmę. Galbūt problema slypi ne civilizacijų trūkume, o augimo ribose.
Jeigu kiekviena civilizacija vystosi baigtinės talpos aplinkoje, jos augimas negali tęstis neribotai. Anksčiau ar vėliau ji pasiekia savo technologinio, energetinio, ekonominio ar socialinio prisotinimo ribas. Tuomet plėtros režimą pakeičia konvergencijos režimas.
Tokiu atveju civilizacijos tampa panašios į ekonominius ar biologinius „burbulus“ – jos gali ilgai augti, tačiau jų įtakos zona lieka ribota. Kosmosas tuomet būtų ne vienos ekspansyvios civilizacijos užkariauta erdvė, o daugybės lokalių ir iš dalies izoliuotų „prisotinimo salų“ visuma.
Ši interpretacija leidžia kitaip pažvelgti į Fermi paradoksą. Galbūt kosmosas nėra tuščias. Galbūt jame gausu civilizacijų, tačiau kiekviena jų egzistuoja savo augimo ir konvergencijos cikle.
Jeigu net hipotetinės kosminės civilizacijos susiduria su augimo ribomis, tuomet Connor mintis įgauna netikėtai platų mastą: ribotas augimas gali būti ne ekonomikos, o pačių organizuotų sistemų savybė.
Nuo augimo prie konvergencijos
Šiame kontekste naujai suskamba F. O. Connor mintis: „Visa, kas auga, turi konverguoti.“
Ilgą laiką šis teiginys buvo laikomas pernelyg bendru. Atrodė, kad egzistuoja daugybė išimčių.
Tačiau pažvelgus į biologiją (Verhulst, 1838), ekologiją, ekonomiką ir net kosmologiją, matome bendrą tendenciją. Didelės sistemos gali ilgai augti, tačiau jų augimas vyksta tam tikroje struktūroje. O struktūra visada suponuoja ribas.
Todėl galima pasiūlyti bendresnę formuluotę:
Connor–Girdzijausko principas
Jeigu sistema turi talpą, augimas negali būti jos galutinė būsena; galutinė būsena visada yra konvergencija.
Civilizacijos, ekonomikos, biologinės populiacijos ir galbūt net kai kurios kosminės struktūros gali būti šio bendro principo skirtingos išraiškos.
Šis principas nėra teiginys apie sustojimą. Konvergencija nebūtinai reiškia stagnaciją. Ji gali reikšti virsmą, persitvarkymą, naujos struktūros formavimąsi arba perėjimą į kitą raidos etapą.
Tačiau ji reiškia vieną svarbų dalyką: begalinis augimas baigtinėje sistemoje nėra tvari būsena.
Išvados
XX amžiaus mokslas daugiausia tyrinėjo augimą. XXI amžius vis dažniau susiduria su ribomis.
Kosmologijoje jos pasirodo kaip horizontai ir struktūros. Ekologijoje – kaip planetos galimybės. Ekonomikoje – kaip rinkų talpa ir prisotinimas.
Galbūt svarbiausia šio straipsnio išvada yra ne tai, kad Visata turi ribas, o tai, kad mūsų supratimas apie dideles sistemas keičiasi. Nuo biologinių populiacijų iki rinkų, nuo civilizacijų iki kosmologinių struktūrų vis dažniau susiduriame su ta pačia problema – augimas nėra galutinė būsena.
Todėl svarbiausias ateities klausimas gali būti ne tai, kaip pasiekti spartesnį augimą, o tai, kaip suprasti sistemų elgseną artėjant prie jų ribų.
Galbūt didžiausia XXI amžiaus mokslo pamoka yra paprasta:
Didelės sistemos atrodo begalinės ne todėl, kad neturi ribų, o todėl, kad iki jų dar nenuėjome. Kai ribos išryškėja, prasideda ne augimo pabaiga, o konvergencijos istorija.
Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo.
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Šaltiniai
- Verhulst, P. F. (1838). Notice sur la loi que la population poursuit dans son accroissement.
- Meadows, D. H., Meadows, D. L., Randers, J., & Behrens, W. W. (1972). The Limits to Growth.
- Hubble, E. (1936). The Realm of the Nebulae.
- Shiller, R. J. (2019). Narrative Economics.
- Girdzijauskas, S. (2011). Sovereign Debt Crisis; Logistic Analysis.
- Girdzijauskas, S. (2024). Ekonominės krizės. Finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos.
- Park, G. L. (2025). On the Evidence for Revelatory Cosmology.