XX amžiaus ekonomika daugiausia siekė atsakyti į vieną esminį klausimą: kaip žmonijai ištrūkti iš skurdo? Šioje paieškoje susiformavo dvi svarbios intelektinės tradicijos. Viena jų siejama su Thomasu Robertu Malthusu, kuris teigė, kad gyventojų skaičius turi tendenciją augti greičiau nei ištekliai, todėl visuomenės nuolat balansuoja ties nepakankamumo riba. Kita tradicija kulminaciją pasiekė Odedo Galoro sukurtoje Unified Growth Theory, aiškinančioje, kaip technologinė pažanga, švietimas ir demografiniai pokyčiai leido žmonijai ištrūkti iš šio užburto rato.
Tačiau XX a. antroje pusėje iškilo naujas klausimas: ar augimas gali tęstis amžinai? Romos klubo studija „The Limits to Growth“ perspėjo, kad eksponentinis augimas ribotoje planetoje neišvengiamai susiduria su fizinėmis ribomis.
Atrodo, kad tarp šių dviejų polių – ištrūkimo iš skurdo ir susidūrimo su ribomis – telpa visa ekonomikos istorija. Tačiau XXI amžiuje vis ryškėja problema, kuri lieka nepaaiškinta: daugelis finansinių krizių, burbulų ir ekonominių sukrėtimų kyla dar gerokai prieš pasiekiant fizines ribas. Kitaip tariant, sistema tampa nestabili ne stokos, o pertekliaus sąlygomis.
Kodėl taip nutinka? Kodėl problemos atsiranda tada, kai augimas yra spartus, o ne tada, kai jo trūksta? Šiam klausimui atsakyti gali būti svarbi finansinio prisotinimo teorija (FPT), siūlanti naują požiūrį į ekonomikos nestabilumą.
Malthusas ir skurdo spąstai
1798 m. Malthusas suformulavo idėją, kad gyventojų skaičius linkęs augti sparčiau nei maisto gamyba. Todėl bet koks gyvenimo lygio pagerėjimas ilgainiui neutralizuojamas gyventojų skaičiaus augimu, o visuomenė grįžta prie žemo pragyvenimo lygio.
Nors technologinė pažanga šią prognozę paneigė, Malthuso indėlis išlieka esminis: jis pirmasis iškėlė augimo ribų problemą. Jo pasaulyje pagrindinė ekonominė problema buvo išteklių stoka – skurdo spąstai.
Galoras: kaip ištrūkta iš skurdo
Odet Galor ir jo sukurta Unified Growth Theory siekia paaiškinti, kaip žmonijai pavyko ištrūkti iš Malthuso spąstų. Ilgą laiką technologinė pažanga buvo „sugeriama“ gyventojų skaičiaus augimo, tačiau situacija pasikeitė, kai švietimas ir žmogiškasis kapitalas tapo svarbesni už vaikų skaičių. Prasidėjęs demografinis perėjimas leido technologinei pažangai virsti ilgalaikiu pajamų augimu. UGT tapo vienu ambicingiausių ekonomikos projektų, siekiančių vienu modeliu paaiškinti visą ekonominę žmonijos raidą.
Ši teorija išsamiai paaiškina perėjimą iš stagnacijos į augimą. Tačiau ji daug mažiau kalba apie tai, kas vyksta vėliau – kai ekonomika jau yra pažengusi ir artėja prie naujų ribų.
The Limits to Growth: fizinės ribos
1972 m. Romos klubo studija pirmą kartą globaliu mastu parodė, kad ekonomikos augimas negali tęstis be galo. Modeliai parodė, kad riboti ištekliai, tarša ir gyventojų augimas ilgainiui sukelia sistemos perkrovą. Ar žmonija nesusiduria su ekonominėmis ribomis dar anksčiau negu pasiekia ekologines?
Šis požiūris išplėtė Malthuso idėją iki planetos masto: ribos egzistuoja ne tik maisto gamyboje, bet visoje gamtinėje sistemoje. Tačiau ir ši teorija nepaaiškina svarbaus fakto – ekonominiai sukrėtimai dažnai kyla dar nepriartėjus prie šių ribų.
Kas lieka tarp šių teorijų?
Malthusas aiškina, kodėl žmonės skursta.
Galoras – kaip jie ištrūksta iš skurdo.
Romos klubas – kodėl augimas negali būti begalinis.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas: kas vyksta tarp išėjimo iš skurdo ir susidūrimo su fizinėmis ribomis?
Būtent šiame etape vyksta dauguma XXI amžiaus ekonominių procesų – finansiniai burbulai, skolų krizės, nekilnojamojo turto manijos, rinkų euforija. Jie atsiranda ne dėl absoliučių fizinių apribojimų, o dėl ekonominės sistemos artėjimo prie savo efektyvios talpos.
Finansinio prisotinimo teorija
Finansinio prisotinimo teorija siūlo paaiškinimą: ekonominės sistemos tampa nestabilios artėdamos prie savo „talpos“ ribų, net jei fiziniai ištekliai dar neišnaudoti.
Auganti sistema patiria kokybinius pokyčius:
- stiprėja grįžtamieji ryšiai,
- sparčiai auga kapitalas ir skolos,
- kyla turto kainos,
- didėja optimizmas ir investicijos.
Šiame etape ekonomika gali atrodyti itin sėkminga, tačiau būtent tada formuojasi krizės prielaidos.
Svarbiausi prisotinimo procesai:
Didėjančios grąžos paradoksas. Investicijų patrauklumas gali augti kartu su kainomis, skatindamas perteklines investicijas.
Skolos asimetrija. Kapitalo augimas lėtėja, o skolos gali toliau didėti, todėl sistema tampa pažeidžiama.
Deficitinės rinkos. Net esant bendram pertekliui, atskiruose sektoriuose susidaro trūkumai, kurie skatina kainų burbulus.
Rezonansiniai procesai. Lūkesčiai, kreditas ir kainos ima stiprinti vienas kitą, sukurdami spartų, bet nestabilų augimą.
Todėl krizė suprantama ne kaip išteklių išsekimas, o kaip sistemos perėjimas į nestabilią būseną dėl perteklinio augimo.
1 pav. Ekonominės minties kelias nuo skurdo spąstų iki prisotinimo spąstų.
Prisotinimo spąstai
Jei Malthuso pasaulyje problema buvo stoka, tai šiuolaikinėje ekonomikoje vis dažniau problema tampa perteklinis augimas.
Malthuso spąstai atsiranda, kai augimo nepakanka.
Prisotinimo spąstai atsiranda, kai augimas tampa pernelyg intensyvus.
Skurdo ekonomikoje pavojus kyla dėl išteklių trūkumo.
Prisotintoje ekonomikoje – dėl skolų, burbulų, sustiprėjusių grįžtamųjų ryšių ir spekuliacinio deficito.
Daugelis naujausių krizių – nuo nekilnojamojo turto burbulų iki finansinių sukrėtimų – kilo būtent pertekliaus, o ne stokos sąlygomis.
Nuo augimo prie jo valdymo
Ekonomikos istoriją galima matyti kaip perėjimą nuo vieno ribojimo tipo prie kito. Pirma buvo skurdo problema, vėliau – augimo ribos, o šiandien vis svarbesnė tampa augimo valdymo problema.
XXI amžiaus iššūkis nebėra vien sukurti augimą. Svarbesniu tampa klausimas: kaip valdyti sistemą, kuri jau pasiekė aukštą išsivystymo lygį? Kaip branduolinėje energetikoje svarbu ne išvengti grandininės reakcijos, o ją kontroliuoti, taip ir ekonomikoje svarbu ne sustabdyti augimą, bet išmokti valdyti jo sukuriamą energiją.
Tai reiškia naujus klausimus:
- ar galima atpažinti artėjimą prie nestabilumo ribų?
- ar įmanoma valdyti ekonominius „perkaitimo“ procesus?
- ar galima kontroliuoti finansinį rezonansą?
Analogiškai kaip fizikoje ar energetikoje, problema nėra pats procesas (pvz., rezonansas ar grandininė reakcija), o gebėjimas jį valdyti. Valdoma sistema kuria energiją, nevaldoma – ją destruktyviai išlaisvina.
Išvados
Malthusas parodė, kad augimas nėra savaime garantuotas.
Galoras paaiškino, kaip jis tampa įmanomas.
Romos klubas priminė, kad jis negali būti begalinis.
Tačiau tarp šių etapų egzistuoja dar viena svarbi fazė – laikotarpis, kai augimas tęsiasi, bet sistema darosi vis nestabilesnė. Būtent joje formuojasi dauguma šiuolaikinių ekonominių problemų.
Finansinio prisotinimo teorija siūlo žvelgti į šį procesą kaip į natūralų sistemos artėjimą prie savo ribų, kai nestabilumas kyla ne dėl stokos ir ne dėl ekologinių apribojimų, o dėl ekonominės sistemos artėjimo prie savo talpos ribų ir dėl to kintančios augimo dinamikos.
Todėl ekonomikos mokslo dėmesio centras pamažu keičiasi: nuo augimo skatinimo pereinama prie jo valdymo.
Galbūt svarbiausias XXI amžiaus klausimas jau nėra „kaip augti“, o „kaip augti taip, kad pats augimas netaptų krizės šaltiniu“.
Stasys Albinas Girdzijauskas Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto pagalba kaip priemone idėjoms struktūruoti ir argumentams gryninti. Už turinį ir išvadas atsako autorius.