Ar tikrai ekonomikos paradoksai yra atsitiktinės anomalijos? O gal jie – dėsningas signalas, kad augimas artėja prie savo ribų?
AUTORIAUS POZICIJA
Ekonomikos teorija susiduria ne su „atsitiktinėmis anomalijomis“, o su savo pačios ribų neįvardijimu. Kol augimas laikomas begaliniu, burbulai, krizės ir paradoksai atrodo kaip klaidos. Tačiau įtraukus prisotinimo sąvoką paaiškėja: tai ne išimtys, o dėsningos riboto augimo pasekmės. Šio straipsnio tikslas nėra parodyti, kad prisotinimo teorija pakeičia klasikinę ekonomiką. Tikslas – parodyti, kad ji tampa būtina ten, kur klasikiniai modeliai pradeda susidurti su paradoksais.
Šiuolaikinė ekonomikos teorija per daugiau nei šimtmetį sukūrė įspūdingą analitinį aparatą. Tačiau kartu ji paliko visą eilę fundamentalių problemų, kurios iki šiol aiškinamos fragmentiškai, prieštaringai arba apskritai laikomos „išimtimis“. Būtent čia atsiveria prisotinimo teorijos reikšmė: ji leidžia šias „anomalijas“ paversti nuoseklia, vidinę logiką turinčia sistema.
Šiame tekste aptarsiu svarbiausias problemas, kurių sprendimui, mano įsitikinimu, prisotinimo logika yra ne tik naudinga, bet ir būtina.
Vertės paradoksas: vanduo ir deimantai
Klasikinė ekonomikos dilema – kodėl vanduo, būtinas gyvybei, yra pigus, o deimantai – brangūs – ilgą laiką buvo aiškinama ribinės naudos teorija. Tačiau šis aiškinimas neatsako į esminį klausimą: kodėl vertė tam tikromis sąlygomis gali visiškai atsiplėšti nuo objektyvaus naudingumo?
Prisotinimo teorija leidžia pažvelgti giliau. Vandens rinka dažniausiai yra neprisotinta arba perteklinė, todėl jo kaina artima fundamentaliajai vertei. Tuo tarpu retų deimantų rinka veikia aukšto prisotinimo režime, kur vertę lemia ne tik naudingumas, bet ir artėjimas prie rinkos ribų. Dar daugiau – retų aktyvų kainos gali būti laikinai išpučiamos rezonanso būsenose, kurios sukuria vadinamuosius „raritetų burbulus“.
„Ne todėl perkama, kad brangu – brangu todėl, kad visi nori pirkti; o pasiekus prisotinimą kaina pati pradeda kurti paklausą.“
Šiame kontekste verta paminėti ir vadinamąjį Vebleno efektą (angl. Veblen effect), kuris teigia, kad tam tikrų prekių paklausa gali didėti kartu su jų kaina, nes jos tampa statuso simboliais. Tačiau ši interpretacija iš esmės aprašo reiškinį, bet neatskleidžia jo priežasties. Prisotinimo teorijos požiūriu tai nėra elgsenos anomalija – tai aukšto prisotinimo ir rezonanso fazės rezultatas, kai vertė ima formuotis ne tik iš naudingumo, bet ir iš artėjimo prie ribos bei kolektyvinės autosinchronizacijos.
Šią logiką dar labiau išryškina vadinamasis „Laimėtojo prakeiksmas“ (angl. winner’s curse), dažnai stebimas aukcionuose ir konkurencinėse rinkose. Jo esmė – laimi tas, kuris permoka. Tačiau permokėjimas čia nėra atsitiktinė klaida ar vien informacijos trūkumo rezultatas – tai aukšto prisotinimo ir konkurencinės įtampos pasekmė.
Šia prasme Vebleno efektas ir „Laimėtojo prakeiksmas“ papildo vienas kitą: pirmasis parodo, kaip kaina stiprina paklausą, o antrasis – kaip ši sustiprinta paklausa virsta sistemingu permokėjimu.
„Veblenas paaiškina, kodėl perkama, o laimėtojo prakeiksmas – kodėl permokama.“
Šiame kontekste verta trumpai sugrįžti ir prie klasikinės vertės sampratos, ypač Karl Marx plėtotos darbo vertės teorijos (angl. labor theory of value). Pagal ją prekių vertę lemia jose įkūnytas darbas, o pelnas – iš šio darbo sukuriama pridėtinė vertė. Tačiau aukšto prisotinimo ir rezonanso sąlygomis ši logika tampa nepakankama paaiškinti kainų ir pelningumo dinamiką.
Prisotinimo teorija rodo, kad artėjant prie rinkos ribų kainos gali atsiplėšti tiek nuo naudingumo, tiek nuo darbo sąnaudų. Vertė ima formuotis kaip sistemos būsenos rezultatas – ją lemia ne tik gamybos veiksniai, bet ir kolektyvinė paklausa, konkurencinė įtampa bei rezonansinė dinamika.
Šia prasme darbo vertės teorija nepraranda reikšmės visiškai, tačiau jos galiojimas apsiriboja neprisotintomis arba mažai prisotintomis rinkomis. Aukšto prisotinimo fazėje jos aiškinamoji galia tampa ribota, nes kainodarą vis labiau lemia sistemos būsena ir artėjimas prie ribų.
„Vertę kuria ne tik darbas – aukšto prisotinimo sąlygomis ją vis labiau lemia pati rinkos būsena.“
Kas sieja visas šias problemas?
Nors aptariami reiškiniai atrodo labai skirtingi, juos vienija viena bendra savybė: visi jie atsiranda sistemoms artėjant prie savo ribų arba jau veikiant aukšto prisotinimo režime. Tradicinė ekonomika dažniausiai analizuoja procesus augimo fazėje, o prisotinimo teorija nagrinėja jų elgseną artėjant prie talpos ribų. Būtent todėl tie patys reiškiniai klasikinėje teorijoje atrodo kaip anomalijos, o FPT požiūriu – kaip dėsningi procesai.
Prisotinimo teorijos vertė slypi ne vien gebėjime paaiškinti jau įvykusius reiškinius. Ji taip pat leidžia identifikuoti būsenas, kuriose paradoksai ir krizės tampa labiausiai tikėtini.
Finansiniai burbulai: anomalija ar dėsnis?
Finansinių burbulų aiškinimas iki šiol svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: „iracionalumo“ ir „informacijos trūkumo“. Tačiau šie paaiškinimai neatsako į klausimą, kodėl burbulai istorijoje kartojasi su stulbinančiu reguliarumu.
Prisotinimo teorija siūlo kitokį požiūrį: burbulai nėra atsitiktinės klaidos – tai natūrali sistemos būsena, atsirandanti aukšto prisotinimo sąlygomis. Kai investicinė grąža aukšto prisotinimo sąlygomis pradeda didėti, ji pritraukia vis daugiau kapitalo, o tai savo ruožtu dar labiau didina grąžą. Taip susiformuoja autosinchronizuota, rezonansinė dinamika. Be prisotinimo ir rezonanso sąvokų burbulai lieka nepaaiškinami kaip sisteminis reiškinys. Tokia dinamika buvo stebima ne kartą – nuo Dot-com akcijų bumo XX a. pabaigoje iki Bitcoin kainų šuolių 2017 ir 2021 metais. Visais atvejais spartus augimas pats tapo naujo augimo šaltiniu.
Philipso kreivė: kodėl ji „tai veikia, tai ne“?
Vienas iš didžiausių makroekonomikos galvosūkių – nestabilus ryšys tarp infliacijos ir nedarbo. Vienu laikotarpiu Philipso kreivė veikia, kitu – visiškai išnyksta.
Prisotinimo teorija leidžia šį reiškinį interpretuoti kaip būsenai jautrų efektą. Kreivė pasireiškia tik tada, kai ekonomika yra aukšto prisotinimo ir pereina į rezonansinę būseną, tačiau dar nepasiekusi krizės ribos. Tokiu atveju paklausos rezonansas mažina nedarbą ir didina infliaciją. Tačiau neprisotintoje ekonomikoje arba po krizės šis mechanizmas nebeveikia. Būtent todėl po Japonijos nekilnojamojo turto ir akcijų burbulo žlugimo 1990-aisiais tradiciniai ryšiai tarp infliacijos, palūkanų ir užimtumo tapo gerokai silpnesni nei prognozavo klasikiniai modeliai.
Taigi problema slypi ne pačioje Philipso kreivėje, o jos taikymo sąlygose. Kitaip tariant, Philipso kreivė nėra universalus ekonomikos dėsnis – ji veikia tik tam tikroje sistemos būsenoje, todėl jos „išnykimas“ nėra teorijos paneigimas, o būsenos pasikeitimo pasekmė.
Natūralus „Ponzi“ fenomenas
Klasikinėje ekonomikoje Ponzi schema laikoma sukčiavimo sinonimu. Tačiau praktika rodo, kad kai kurios sistemos demonstruoja panašų augimo modelį net ir be apgaulės.
Prisotinimo teorija leidžia kalbėti apie „natūralų Ponzi“ – situaciją, kai dėl didėjančios grąžos ir kapitalo koncentracijos sistema pati generuoja savipalaikantį augimą, kuris ilgainiui tampa nestabilus. Būtent todėl daugelis istorinių burbulų – nuo JAV nekilnojamojo turto rinkos iki kriptovaliutų bumų – iš pirmo žvilgsnio primena Ponzi schemą, nors jų atsiradimą lemia ne sukčiavimas, o pačios sistemos dinamika. Kai kurie natūralaus Ponzi mechanizmai gali sudaryti palankią terpę atsirasti ir klasikinėms Ponzi schemoms, tačiau šių reiškinių tapatinti negalima.
Natūralus Ponzi nėra sukčiavimo schema. Tai sistemos būsena, kurioje augimą palaiko vis naujai įsitraukiantis kapitalas, nors pati sistema jau artėja prie savo talpos ribų. Todėl natūralaus Ponzi samprata leidžia paaiškinti, kodėl kai kurie ekonominiai bumai iš pradžių atrodo tvarūs, nors iš tikrųjų jau artėja prie savo stabilumo ribų.
Skolos dinamika ir likvidumo spąstai: vieno ciklo dvi fazės
Skolos krizių istorija rodo pasikartojantį dėsningumą: laikotarpiais, kai ekonomika atrodo stabili ir auganti, skola kaupiasi sparčiau nei realus kapitalas, o vėliau ši disproporcija tampa krizės šaltiniu. Tai matyta per Didžiąją depresiją, po 2008 m. nekilnojamojo turto ir finansų krizės bei euro zonos valstybių skolos krizę, kai skolos našta augo greičiau nei realios ekonomikos pajėgumas ją aptarnauti.
Klasikinė ekonomika šiuos procesus dažniausiai aiškina „per dideliu skolinimusi“, „neteisingais lūkesčiais“ ar institucinėmis klaidomis. Tačiau tokie paaiškinimai labiau aprašo situaciją, nei atskleidžia jos pasikartojimo priežastį.
Prisotinimo modelių analizė parodo, kad tik neprisotintose sistemose skola ir „teigiamas“ kapitalas elgiasi simetriškai: praėjus vienodam laikui tiek skola, tiek kapitalas auga tuo pačiu intensyvumu. Tuo tarpu esant net ir nedideliam prisotinimui (o realiose rinkose visiškai neprisotinta būsena praktiškai nepasitaiko) skolos dinamika daug spartesnė už kapitalo ir didėjant prisotinimui tas intensyvumas ryškiai auga. Būtent ši asimetrija leidžia suprasti, kodėl skolos krizės kartojasi net ir ekonomiškai sėkmingais laikotarpiais.
Prisotinimo teorija leidžia šiuos reiškinius sujungti į vieną ciklą.
Pirma fazė – disproporcijos kaupimasis. Ekonomikai augant, kapitalo grąžos augimas ilgainiui susiduria su sistemos talpos ribomis ir ima lėtėti. Tuo tarpu skola neturi analogiško natūralaus stabdžio ir toliau kaupiasi. Iš pradžių ši disproporcija beveik nepastebima – ją maskuoja augimas, turto kainų kilimas ir optimistiniai lūkesčiai.
Antra fazė – krizė. Artėjant prie sistemos ribų, disproporcija tarp kapitalo ir skolos tampa kritinė. Net nedidelis sukrėtimas gali suardyti pusiausvyrą: krenta turto kainos, mažėja grąža, didėja nemokumo rizika. Sistema pereina į korekcijos arba krizės būseną.
Trečia fazė – likvidumo spąstai. Po krizės atsiranda paradoksali situacija: pinigų sistemoje gali būti daug, tačiau jie nebesukuria augimo impulso. Kapitalas tampa pasyvus, nes trūksta pakankamai pelningų investavimo galimybių. Tai klasikiniai likvidumo spąstai – būsena, kai pinigų politika praranda veiksmingumą.
Taigi skolos krizės ir likvidumo spąstai nėra atskiri reiškiniai. Tai dvi to paties proceso fazės: pirmoji atspindi disproporcijos kaupimąsi, antroji – sistemos išsekimą.
„Skola auga tyliai, kol kapitalas lėtėja; krizė šį skirtumą atskleidžia, o likvidumo spąstai – jį įšaldo.“
„Per daug finansų“ problema
Pastaraisiais dešimtmečiais ekonomistai pastebėjo reiškinį, kuris ilgą laiką atrodė paradoksalus. Tradiciškai buvo manoma, kad finansų sektoriaus plėtra visada skatina ekonomikos augimą. Tačiau tyrimai, nagrinėję vadinamąjį finansinį gylį (angl. financial depth), parodė, kad ši priklausomybė nėra beribė.
Iki tam tikros ribos finansų sistemos plėtra iš tiesų spartina augimą, tačiau ją peržengus poveikis silpnėja, o kai kuriais atvejais tampa net neigiamas. Tai vienas iš retų atvejų, kai pati empirinė ekonomika pradėjo rodyti ribas ten, kur teorija ilgą laiką jų nematė. Kitaip tariant, atsiranda reiškinys, kurį būtų galima pavadinti „per daug finansų“ problema.
Klasikinėje ekonomikoje šis rezultatas atrodo netikėtas, nes finansų sektorius paprastai laikomas augimo varikliu. Tačiau prisotinimo teorijos požiūriu tai natūrali sistemos raidos pasekmė. Augant finansiniam gyliui ir artėjant prie sistemos ribų, finansų sektorius iš produktyvios funkcijos palaipsniui pereina į rezonansinę būseną, o vėliau, jam sutikus, vis didesnė finansinė veikla generuoja vis mažesnę realią naudą.
Todėl finansinio gylio parametro atsiradimas ekonominiuose tyrimuose gali būti laikomas netiesioginiu ženklu, kad ekonomikos mokslas pradeda susidurti su tais pačiais ribotumo ir prisotinimo reiškiniais, kuriuos FPT laiko esminiais. Iš esmės tai buvo pirmasis rimtas empirinis signalas, kad finansų sistemos poveikis augimui nėra monotoniškas ir kad ekonomikoje egzistuoja ribos, kurių klasikiniai modeliai ilgą laiką neįtraukė. Šia prasme finansinio gylio parametras tapo vienu pirmųjų empirinių rodiklių, netiesiogiai užfiksavusių prisotinimo reiškinį makroekonomikoje.
„Ne kiekviena finansų plėtra kuria augimą – pasiekus tam tikrą ribą ji pradeda stiprinti prisotinimo riziką.“
Produkcijos atotrūkis: ar tai realus dydis?
Produkcijos atotrūkis (angl. Output Gap) dažnai naudojamas kaip ekonomikos „temperatūros“ matas. Tačiau jo skaičiavimas priklauso nuo modelio prielaidų, todėl jis nėra tiesiogiai stebimas dydis.
Prisotinimo teorija leidžia šį rodiklį interpretuoti kaip prisotinimo būsenos atspindį. Tai nėra fizinis ekonomikos parametras, o modelinė konstrukcija, kuri tampa prasminga tik įtraukus ribotumo ir talpos sąvokas. Jei potencialus BVP vertinamas neatsižvelgiant į sistemos prisotinimo būseną, tai ir pats produkcijos atotrūkis tampa ne objektyviu dydžiu, o modelio prielaidų atspindžiu. Dėl šios priežasties skirtingi modeliai dažnai pateikia nevienodus Output Gap vertinimus, nors remiasi tais pačiais statistiniais duomenimis.
Infliacija, Philipso kreivė ir likvidumo spąstai: vieno ciklo fazės
Tradicinėje ekonomikoje infliacija, Philipso kreivė ir likvidumo spąstai dažnai nagrinėjami atskirai. Prisotinimo teorija leidžia juos sujungti į vieną nuoseklų ciklą.
Augant prisotinimui, ekonomika pereina į rezonansinę fazę – paklausa stiprėja, atsiranda infliacija. Šiame etape veikia Philipso kreivė: mažėja nedarbas, didėja kainos. Prisotinimo teorijos požiūriu Philipso kreivė nėra universalus ekonomikos dėsnis – tai aukšto prisotinimo fazės indikatorius.
Toliau sistema dar labiau artėja prie ribų – didėja nestabilumas, kyla sąnaudų spaudimas, o susiformavę burbulai tampa vis labiau pažeidžiami.
Po krizės atsiranda likvidumo spąstai: pinigai nebeveikia, nes nebėra kur jų pelningai investuoti. Japonijos ekonomika po 1990 m. dažnai laikoma vienu ryškiausių tokios būsenos pavyzdžių: palūkanos buvo sumažintos iki minimumo, tačiau investicinis aktyvumas ilgą laiką išliko vangus.
Taigi šie reiškiniai yra vieno ciklo fazės.
„Ne infliacija kaitina rinką – kaistanti rinka sukelia infliaciją, Philipso kreivė parodo šios būsenos piką, o likvidumo spąstai – jos išsekimą.“
Aptartos problemos leidžia matyti nuoseklią ekonomikos logiką – nuo augimo iki krizės ir stagnacijos. Tačiau tuo pat metu jos atveria ir platesnį klausimą: ar ši logika apsiriboja vien ekonomika?
EPIGRAFAS
„Kiekviena sistema turi ribą – ir būtent ties ja atsiskleidžia jos tikrieji dėsniai.“
Verta pabrėžti, kad šiame straipsnyje aptartas problemų sąrašas toli gražu nėra išsamus. Panašūs reiškiniai stebimi ne tik ekonomikoje, bet ir kitose srityse – biologijoje, medicinoje, psichologijoje ar socialinėje elgsenoje. Pavyzdžiui, vadinamasis „antrojo kvėpavimo“ fenomenas sporte ar „bandos efektas“ kolektyvinėje elgsenoje rodo, kad artėjimas prie ribų ir kolektyvinė dinamika gali sukelti netikėtus, nelinijinius atsakus. Jei ši prielaida teisinga, prisotinimo teorija gali būti suprantama ne tik kaip ekonomikos, bet ir kaip bendresnė sudėtingų sistemų elgsenos teorija.
1 pav. Paradoksų medis: kaip ignoruojamas ribotumas kuria ekonomikos paradoksus
Šie pavyzdžiai leidžia manyti, kad prisotinimo ir rezonanso principai turi platesnį – tarpdisciplininį – pobūdį ir gali būti taikomi analizuojant įvairias sudėtingas sistemas.
Išvada: nuo anomalijų prie dėsnių
Ekonomikos paradoksai nėra atsitiktiniai – jie yra augimo ribotumo pasekmė. Prisotinimo teorija leidžia juos sujungti į vieną sistemą:
augimas → rezonansas → burbulas → krizė → stagnacija
Kol ekonomika buvo suvokiama kaip beribio augimo sistema, paradoksai atrodė neišvengiami. Įtraukus prisotinimą paaiškėja, kad dauguma jų yra ne anomalijos, o ribų artėjimo signalai. Šiame straipsnyje aptartos tik kelios ryškiausios problemos. Jų pasirinkimą lėmė ne siekis pateikti išsamų sąrašą, o parodyti bendrą principą: daugelis ekonomikos paradoksų atsiranda tada, kai ignoruojamas sistemų ribotumas. Paradoksai nėra teorijos klaidos – jie yra signalai, kad teorija pasiekė savo taikymo ribas. Prisotinimo teorija nepanaikina kitų paaiškinimų, tačiau leidžia juos sujungti į bendrą sisteminę logiką. Todėl kai kurių ekonomikos problemų sprendimui prisotinimo teorija nėra alternatyva – ji tampa būtinybe.
Stasys Albinas Girdzijauskas
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius
ORCID: 0009-0006-7057-276X
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo.
Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį pilnai atsako autorius.