Arnoldas Piročkinas
Pradžia Nr. 21
Dėsnių absoliutinimas kelia tam tikrą pavojų
Kas be ko, bendrinės kalbos dėsnių absoliutinimas, kuris bene labiausiai siejo J. Jablonskį su jaunagramatikiais, ilgainiui sukėlė konfliktų su mūsų visuomenės poreikiai, įpročiais ir kitais ekstralingvistiniais veiksniais, darančiais įtaką bendrinės kalbos plėtotei. Tokių atvejų iš J. Jablonskio nesusikalbėjimo su visuomene galima nurodyti ne vieną. Kaip pavyzdį gal tiktų paminėti ginčą dėl veiksmažodžio mokytojauti. Toje pačioje V. Kamantausko žodynėlio recenzijoje, norėdamas paneigti žodžio mokytojauti netikimą, J. Jablonskis išvardijo pluoštą analogiškų veiksmažodžių, kurie nevartojami lietuvių kalboje, kaip antai: adytojauti, auklėtojauti, paišytojauti ir t. t. (cit. veik., p. 486). Visa tai tiesa: tokių veiksmažodžių gyvojoje kalboje nesama. Visai galima sutikti, kad mokytojauti, kaip užsiminė J. Jablonskis, atsirado dėl rusų žodžio „učitelstvovat“ pavyzdžio. Juk antai lenkai čia sako byċ nauczyciełem, latviai – būt skolotājam, vokiečiai – als Lehrer wirken. Panašiai minėtos recenzijos išnašoje siūlė ir J. Jablonskis: esu mókytojas, -ju, -ja, mókytojo, -jos pareigas eiti, mókytojo, -jos darbą dirbu mokykloje, mokinius mokau… Taigi mokytojauti yra lietuvių kalbai naujas dalykas.
Vis dėlto bendrinės kalbos vartotojai J. Jablonskiui nepakluso. Ilgainiui gyvojoje kalboje ir raštuose pasirodė daugiau šio tipo vedinių: gydytojauti, siuvėjauti, teisėjauti… Jų radosi gal ne tiek dėl rusų kalbos poveikio, kiek dėl patogumo ir šiais žodžiais reiškiamo veiksmo siejimo su kitais analogiškais veiksmažodžiais, taisyklingai išvestais iš ne antrinių daiktavardžių, kaip daktarauti, profesoriauti, studentauti. O J. Jablonskio nurodyti nevartojami veiksmažodžiai neplinta kaip tik todėl, kad jie nereikalingi: jie nepasako nuolatinės, profesinės veiklos – uogautojauti, šienautojauti ir pan.
Pagaliau pasverkime, ar mokytojauti, teisėjauti, dėstytojauti sumenkina kuo lietuvių bendrinę kalbą. Sakytume, atvirkščiai: jie praturtina ją, daro ją raiškesnę, ekonomiškesnę. O dėl to, kad šis darybos būdas nesiremia senu dėsniu, tiktų pasakyti, jog besiplėtojanti bendrinė kalba turtėja ne tik senų dėsnių taikymo reiškiniais, bet ir naujais dėsniais ar naujomis senų dėsnių taikymo sferomis.
Čia praverstų duoti dar vieną tokio bendrinės kalbos plėtros atvejį – darybos iš neveikiamųjų dalyvių plitimą, kurį pradėjo riboti J. Jablonskis ir gana kategoriškai neigė jo mokinys ir tęsėjas Juozas Balčikonis. Abiem netiko tokie vediniai: atsakomybė (= atsakymas), galimybė (= galėjimas). J. Jablonskis vietoj nerpiklausomybės siūlė nepriklausomumą, o J. Balčikonis – abu keitė veiksmažodiniu daiktavardžiu nepriklausymas. Jis yra aiškinęs: „Daiktavardžių su priesaga –umas ir –ybė iš neveikiamųjų dalyvių gyvoji kalba nepažįsta… Vietoj žodžio „nepriklausomybė“ ar „nepriklausomumas“ gyvoji kalba tegalėjo vartoti „nepriklausymas“ (Tautų priklausymas)“ (J. Balčikonis. Rinktiniai raštai. Sud. A. Pupkis. T. 1. – Vilnius, 1978. – P. 289). Taigi ir šiuo atžvilgiu neatsižvelgta, jog bendrinė kalba neapriboja savęs gyvosios kalbos dėsnių sąrašu: poreikiui atsiradus, ji turi teisę kurti naują, tik jai būdingą dėsnį. Kai J. Jablonskis pradėjo kalbos tvarkybą, toks požiūris dar buvo neįmanomas.
Savitas J. Jablonskio metodas – dichotomija
J. Jablonskio veiklos nepaprastą sėkmę (dėl jos niekas, kas be išankstinio nusiteikimo mąsti, negalėtų abejoti) nulėmė ne šioks ar toks ryšys su jaunagramatikių teorijomis. Būta sričių ir atvejų, kur jų nereikėjo ir nebuvo įmanoma jų pritaikyti. Kai imi gilintis į iškiliausio XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių kalbininko nuveiktus darbus, prieini prie nuomonės, kad J. Jablonskis intuityviai, o gal ir sąmoningai yra naudojęsis bendrinės kalbos norminimo metodu, kurį norėtume pavadinti dichotominiu metodu. Pagrindinis kalbininko tikslas buvo bendrinei kalbai iš gausybės per amžius susikaupusių labai nevienodos vertės reiškinių atrinkti tuos, kurie suformuotų ją kaip darnią sistemą.
Kalbininko vizijoje lietuvių bendrinė kalba vaidenosi tarsi harmoningas dėsningų reiškinių derinys, sistema. Šis tikslas galėjo būti realizuojamas naudojantis dichotomine atranka. Dichotomija – tai nuoseklus reiškinių skirstymas į dvi dalis. J. Jablonskiui pirmasis lietuvių kalbos dalykų atrankos bendrinei kalbai pagrindas buvo priešingi požymiai „sava“ ir „svetima“. Tai pirmoji skirstymo pakopa. Šios pakopos šaka „svetima“ taip pat toliau skaidoma dichotoniškai: neišvengiamai paliktini bendrinei kalbai ir neabejotinai iš jos šalintini. Apie pastaruosius svetimžodžius dar 1892 m. „Varpe“, aptardamas iš lenkų gautus skolinius urėdas (Amt), t. y. įstaiga, ir urėdininkas (Beamter), t. y. tarnautojas, jis sakė: „Apsieiti be tų žodžių galime ir privalome“ (cit. Raštai, p. 16). Paliktinų bendrinėje kalboje svetimųjų žodžių (jie jau su lietuviškomis priesagomis) rėdikas (iš rėdyti, t. y. tvarkyti) ir rėdyba verčiau vartoti kitus svetimuosius žodžius: „Man rodos, kad, neturint savo žodžio, kūtų kur-kas geriau sakyti kartu su kitomis tautomis redaktůti, redaktorius, ne kaip be priežasties ir be jokio pamato įvesti kalbon netikusius neologizmus (= naujus žodžius). Dėl tos pačios priežasties ne reikėtų ir visur žinomo žodžio gybernija (valdyba) mainyti ant naujo, tik paskutiniam laike gimusio – rėdyba“ (ten pat, p. 15). Iš šio J. Jablonskio labai ankstyvo aiškinimo matome, kad, jo nuomone, svetimieji žodžiai, turint tam tikrą pamatą ir pakankamą priežastį, gali būti vartojami bendrinėje kalboje.
Nustatyti, kurie žodžiai savi ar svetimi, ne visada buvo lengva. Čia dažnai nepakakdavo dabartinės kalbos duomenų: reikėjo griebtis lyginamojo istorinio kalbos mokslo. J. Jablonskis, negalėdamas atsidėti jo tyrinėjimams, turėdavo pasikliauti indoeuropiečių kalbotyros specialistų išvadomis. Jos ne kartą yra mūsų kalbininką klaidinusios. Tačiau J. Jablonskio kritikai už netikslias etimologijas kaltindavo ne juos, bet J. Jablonskį…
Gana lėtai J. jablonskiui vyko skirti, kas tikrai lietuviška žodžių semantikoje ir sintaksėje. Tačiau apie šiuos dalykus būtų ilga kalba. Vis dėlto derėtų įsidėmėti visiems J. Jablonskio vertintojams ir peikėjams, kad kaip tik šiuose bendrinės kalbos baruose jis buvo pirmasis, o jo išvarytos vagos giliausios ir plačiausios. Taigi kiek čia J. Jablonskis galėjo pasinaudoti jaunagramatikių teorijomis?
Ne mažiau, o gal net daugiau svarbus, dichotomijos taikymas atrenkant bendrinei kalbai lietuviškos kilmės reiškinius. Čia būta bene dar daugiau galimybių subjektyviems sprendimams.
Pirmasis mūsų bendrinei kalbai tinkamų elementų atribojimas nuo savų, bet jai neteikiamų buvo atliktas iki J. Jablonskio įsijungimo į bendrinės kalbos tvarkybą. Tai padarė grupelė „Aušros“ leidėjų, kurie apsisprendė rašyti ir spausdinti laikraštį „suvalkietiškai“, t. y. aukštaičių vakariečių pietiečių tarme, dabar gavusia kauniškių tarmės vardą. Ji yra nutįsusi nuo Liubavo ir Krosnos pietuose iki Vadžgirio ir Čekiškės šiaurėje, nuo Vištyčio ir Sudargo vakaruose iki Kaišiadorių ir Butrimonių rytuose. Kauniškių tarmės fonetika ir gramatinė sandara beveik nesiskiria nuo bendrinės kalbos. Tačiau ilgainiui kai kurie šios tarmės elementai buvo atsijoti ir į bendrinės kalbos sistemą nepateko. O nepateko į ją ne todėl, kad buvo nedėsningi. Atvirkščiai, jų būta net „dėsningesnių“ už jų pakaitalus. Antai kauniškiai nuosekliai išvertė būsimajame laike dvigarsius en ir in, atsidūrusius prieš priesagą -s-, į ilguosius balsius, kuriuos, kaip ir kitais atvejais (kęsti, lįsti), taip pat žymėtume raidėmis ę ir į: gyvęsiu, gadįsiu, gyvęsi, gadįsi, gyvęs, gadįs… Tačiau kauniškiai iš būsimojo laiko tuos ę ir į pagal analogiją perkėlė ir į bendratį, o iš jos į kitas formas: gyvęt, gadįt, gyvęk, gadįk, gyvętų, gadįtų, gyvędamas, gadįdamas… Ir šiuo atveju veikė analogija, tik atvirkštinė. Esama ir kitų fonetikos ypatybių (pvz., kirčiavimo), kurios nebuvo iš kauniškių tarmės paimtos į bendrinę kalbą.
Bendrinėje kalboje neįsitvirtino nė kelios morfologijos ypatybės. Pavyzdžiui, didelei kauniškių tarmės daliai būdinga dviskaita. Apie 1930 m. ji visiškai išnyko iš raštų kalbos. Neįsigalėjo bendrinės kalbos daiktavardžių ir kitų kalbos dalių linksniavime daugiskaitos naudininko galūnės be –s: užnemunėje gyvenantys kauniškiai sako vaikam, vištom, akim, sūnum, dukterim, gerom, geriem, jiem… Bendrinėje kalboje vartojama paprastai ši galūnė su –s, atsiradusia iš –amus (vaikamus…). Apskritai būtų įdomu ir svarbu specialioje studijoje apžvelgti, kuo bendrinė kalba skiriasi nuo kauniškių tarmės. Tų skirtumų rastųsi ne tiek mažai, kiek mums šiandien rodosi. Pats J. Jablonskis dėl ne vieno jo tarmei būdingo reiškinio, kuris bendrinėje kalboje imtas „skriausti“, gana ilgai būdavo neapsisprendęs: savo raštuose vartodavo, bet netaisydavo nė to „svetimojo“.
Apibendrindami norėtume pasakyti, kad, atskiriant nuo bendrinės kalbos tarmybes, vargu ar ką galėjo J. Jablonskiui, taip pat kitiems kalbininkams, padėti jaunagramatikių ypač vertintas dėsningumas bei analogija. Šie bruožai bene daugiau pravertė nustatant darybinius ir semantinius vertinius.
Analogijos ir dėsnių kriterijų efektyvus taikymas
Darybiniai ir semantiniai vertiniai, nebūdami tiesioginiai skoliniai, rodėsi esą savi. Tai buvo tam tikra apgaulė: vilkai, prisidengę avių kailiais. Pirmiausia panagrinėkime pluoštelį semantinių, t. y. reikšmės, vertinių. Pavyzdžiui, žodžiai mylėti, tverti, žinoti, atmintis ir kt. visiškai savi, bet junginiuose „Mylėti gerai pavalgyti, myli šunis“, „gamta tveria savo padarus“ (J. Jablonskio taisytas pavyzdys), „šviesios atminties poetas“ šie žodžiai vartojami nelietuviška reikšme, t. y. jie semantiniai vertiniai. Todėl J. Jablonskis tokius vertinius keitė žodžiais mėgti (branginti), kurti, mokėti, atminimas.
Darybiniai vertiniai taip pat vengtini, nors ne visada išvengiami. Pavyzdžiui, J. Jablonskis taisė tokius darybinius vertinius: apystova, lygsvara, rūgštygamis su rūgštydariu, įtalpa, lietsargis, metturgis, savistovus, žingeidus ir kt. Jie, vaizdingai tariant, padaryti ne pagal lietuvišką kurpalį. Pavyzdžiu jiems paimti vok. Umstand (ar rusų obstojatelstvo), vok. Gleichgewicht (rus. ravnovesije, lenk. równowaga), lot. Oxygenium (rus. kislorod, vok. Sauerstoff), vok. Inhalt, vok. Regenschirm, vok. Jahrmarkt, vok. selbständig (rus. samostojatelnyj), vok. schaulustig (rus. liuboznatelnyj, liubopytnyj). Pats J. Jablonskis kurį laiką yra vartojęs čia nurodytą ne vieną abiejų grupių „lietuvišką“ žodį, kol pagaliau, suvokęs jų tariamą lietuviškumą, netikimą bendrinei kalbai, kurią troško matyti kuo grynesnę ir autentiškesnę, ėmė jų vengti, o paskui ir taisyti.
Tačiau ne visais atvejais J. Jablonskiui pavykdavo nubrėžti aiškią semantinių vertimų ribą. Kartą jam dėl išpeikto pasakymo „mylėti knygą“ atsikirto Motiejus Gustaitis: jei kalbininkas leidžiąs mylėti tėvynę, gimtąjį kraštą, mokslą, dorovę, tai visai tiktų nedrausti mylėti ne tolygios vertės daikto – knygos (M. Gustaitis. Del tariamų :Kalbos kalidų“ // Lietuva, 1926 07 23, p. 4). J. Jablonskis atsakė gana jablonskiškai, geranoriškai, be kokio diktatoriško tono: „Del žodžių mėgti ir mylėti čia turiu nutilti. Antrąjį veiksmažodį vartoju paprastai ten, kur lenkiškai kalbėdami pasakom „kochaċ, czestowaċ“ (dievą mylime, svečią mylime). <…> aiškiau čia kas ginti dienraščio skiltyse būtų ir sunkoka. Autorius čia, gali būti, tiesą sako“ (J. Jablonskis. Rinktiniai raštai. T. 2, p. 388). Jeigu pasižiūrėtume į J. Balčikonio taisymus, tai išryškėtų tendencija žodžio mylėti vartoseną dar smarkiau riboti. Mūsų dienomis nepaisoma ne tik J. Balčikonio, bet ir J. Jablonskio rekomendacijų. Visiškai nenormalu turėti šalia „Lietuvos medžioklinių paukštinių šunų mėgėjo klubo“ dar ir „Lietuvos šnaucerių mylėtojų klubą“ ar „Lietuvos pietų Rusijos aviganių mylėtojų klubą“.
Iš to, kas čia pasakyta apie J. Jablonskio sąsajas (jų rastųsi, ko gero, ir daugiau) su jaunagramatikiais, rodos, turėtų pakakti išvadai, kad jam buvo pažįstamos jų idėjos, bet jas savitai taikė bendrinės kalbos reikalui. Toli gražu negalima J. Jablonskio laikyti ribotu kalbininku praktiku, kuris naudojosi vien analogija ir įgimtu kalbos jausmu. Jo vadovautasi tam metui išmaningai susidaryta teorinių prielaidų sistema. Kitas dalykas, kad jis nespėjo ar nepajėgė savo teorinių nuostatų išdėstyti visuomenei ir vėliau jas koreguoti sekdamas sparčią lingvistinės teorijos raidą. XX a. pradžioje iškyla sociologinės kalbotyros teoretikai Ferdinandas de Sosiūras, Antuanas Mejė. Bendrinės kalbos teorijai daug davusi Prahos mokykla (B. Havranekas, V. Matezijus) prasidėjo 1926 m., o savo idėjas ėmė skleisti 1929 m., kai Jablonskis, sėdėdamas invalido vežimėlyje, vos įstengė sekti lietuvių bendrinės kalbos spartų augimą. Apskritai kiekvienam mokslininkui labai sunku jaunystėje subrandintas pažiūras keisti ir derinti prie naujųjų, dažnai radikaliai jas atmetančių idėjų.
Išskirtinai sunkios J. Jablonskio darbo sąlygos
Tuo sunkiau buvo J. Jablonskiui, kai moksliniam darbui ir studijoms dėl nepaprastai vargano gyvenimo ir paskui dėl neatidėliojamo kalbos praktinio taisymo beveik nelikdavo nei laiko, nei jėgų. Kalbėdamas knygos sutiktuvėse apie tai trumpai užsiminiau. Šiuo kartu tas užuominas norėtųsi, kažkiek išplėtotas, pakartoti skaitytojui.
Absoliučios daugumo skalbininkų kelias į mokslo aukštumas, baigus universitetą, gana paprastas ir tiesus. Caro laikais jį galima nusakyti taip: universitetas – keleri metai ruošimosi profesūrai – magistro ir po to daktaro disertacijos – profesūra. Tokiu keliu, pavyzdžiui, ėjo latvių kalbotyros milžinas Janis Enzelynas, trylika metų jaunesnis už J. Jablonskį, didžiausia lietuvių kalbos mokslo viltis Kazimieras Būga. P. Skardžius ir Antanas Salys buvo pastebėti J. Jablonskio dar antrajame kurse ir jo pastangomis 1925 m. išsiunčiami studijuoti į Leipcigo universitetą. Čia jie patenka į profesoriaus Jurgio Gerulio globą. P. Skardžius 1929 m. grįžta į Kauną apgynęs daktaro disertaciją. A. Salys Vokietijoje užtrunka metais ilgiau: po Leipcigo dar metus studijuoja Hamburgo universitete, kur apgina taip pat daktaro disertaciją.
Tuo tarpu J. Jablonskis, nors Maskvos universitete gerai vertintas, grįžęs 1885 m. į Lietuvą, negavo net paprasto gimnazijos mokytojo vietos. Tik 1887 m. pabaigoje pradėjo tarnauti Marijampolės teisme raštininku. Pagaliau 1888 m. lapkričio 3 d., rekomenduotas savo viršininko teismo pirmininko, priimamas į Rygos mokslo apygardos kuratoriaus kanceliariją raštininku, kol atsiras jam senųjų kalbų mokytojo vieta gimnazijoje. Tuoj po Naujųjų metų jis išvyksta mokytojauti į Mintaujos (latviškai Jelgavos) gimnaziją. Čia mokytojo pareigas reikėjo derinti su darbu lietuvių kalbai ir nelegaliajai spaudai. 1896 m. rudenį apygardos vadovybės, pajutusios jį dalyvaujant nelegaliame lietuvių judėjime (legalaus iš viso negalėjo būti), nukeliamas, t. y. gailestingai ištremiamas, į Estiją, Taliną (neestų tada vadinta Reveliu). Ir čia, kad ir pasunkėjus sąlygoms, intensyviai darbuojasi lietuvybės baruose. Pats plačiausias ir giliausias baras buvo lietuvių kalbos studijos, Juškų žodyno redagavimas ir bendrinės kalbos norminimas. Jo veikla, dalyvavimas draudžiamojoje lietuvių spaudoje negalėjo likti nepastebėtas caro žandarų. 1900 m. jis įtraukiamas į vadinamąją Liudo Vaineikio bylą, kuri baigiasi mokytojo vietos netekimu ir 1902 m. ištrėmimu į Pskovą. Gerų žmonių pastangomis jam pavyksta po metų tremtinio teisėmis persikelti į Šiaulius. Nei Pskove, nei Šiauliuose J. Jablonskis kokios valdiškos ar apskritai mokamos tarnybos neturėjo. Visas jo ir nemažos šeimos išgelbėjimas – tai Rusijos mokslų akademijos kilniai mokama 100 rublių mėnesinė pašalpa už Juškų žodyno redagavimą. Šiauliuose šiek tiek primesdavo grafas Zubovas, pavedęs jam tvarkyti dvaro archyvą. Ar tokiomis sąlygomis galėjo J. Jablonskis gilintis į kalbotyros problemas, sekti jos naujienas?
1904 m. gegužės 7 d. caras patvirtino Rusijos Ministrų Komiteto nutarimą leisti lietuviams naudotis savo kalbai bet kokia jiems tinkama abėcėle – ne tik rusiška, bet ir lotyniška bei gotiška, ir už tai jų nepersekioti. Nubausti už draudžaimų abėcėlių vartojimą asmenys atleidžiami nuo bausmės. Keturis dešimtmečius vykusią įnirtingą ir negailestingą kovą lietuvių tauta laimėjo! Atsirado J. Jablonskiui galimybė vykti į Vilnių, kur jį kvietė darbuotis pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje Petras Vileišis. Tačiau ir Vilniuje gyvenimo sąlygos dėl visokių aplinkybių labai maža palengvėjo: reikėjo suktis visokiais būdais. Nesitikėdamas Vilniuje atsikratyti skurdo ir pasirūpinti augančiųvaikų ateitimi, J. Jablonskis rūpinosi grįžti į gimnazijos mokytojo tarnybą, kuri garantavo jam palyginti padorią algą, senatvėje pensiją ir vaikams kelio palengvinimą į mokslą.
Bus daugiau