Mykolo Romerio universiteto
doc. Angelė Čepėnaitė
Savanorystė iš arčiau
Europos Komisija, siekdama pabrėžti savanorių darbo svarbą, paskatinti daugiau žmonių imtis šios veiklos ir spręsti su ja susijusias problemas, 2011-uosius paskelbė Europos savanoriškos veiklos metais. Drauge su visa tarptautine bendruomene mūsų šalyje kėlėme šiuos tikslus: sumažinti kliūtis savanoriškai veiklai, įgalinti savanorių organizacijas bei gerinti savanoriškos veiklos kokybę, pripažinti savanorišką veiklą bei informuoti visuomenę apie savanoriškos veiklos reikšmę ir svarbą.
Pažvelgus į savanoriškos veiklos rezultatus mūsų šalyje, galime pasidžiaugti. Priimtas Savanoriškos veiklos įstatymas, nustatantis savanoriškos veiklos ypatumus, principus ir organizavimo tvarką, savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanorių draudimo, savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo atvejus.
Minėtas įstatymas reglamentuoja, jog savanoriais mūsų šalyje gali būti vyresni kaip 14 metų Lietuvos piliečiai ir Lietuvoje teisėtai esantys užsieniečiai. Nustatyta, kad asmenys, jaunesni kaip 18 metų, gali dalyvauti savanoriškoje veikloje, jeigu tam neprieštarauja vaiko atstovas pagal įstatymą. Įstatymas įtvirtino, jog savanoriui kvalifikacija nebus būtina, išskyrus tokį savanoriškos veiklos pobūdį, kuris reikalaus specialios kvalifikacijos pagal kitus teisės aktus arba pagal savanoriškos veiklos organizatorių reikalavimus.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ 2011 m. atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad tapome aktyvesniais savanoriškos veiklos dalyviais: šiais metais apie tai pareiškė 34 proc. respondentų. Palyginimui, 2007 m. „Eurobarometro“ atliktoje apklausoje tai patvirtino tik 11 proc. respondentų.
2010 m. Finansų ministerijos užsakymu VšĮ „Socialinės ir ekonominės plėtros centras“ atlikta „Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos nevyriausybinių organizacijų subsidijų schemos galimybių studija“ užfiksavo, jog 2009 m. Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, šalyje veikė 32 476 ne pelno organizacijos. Tuo tarpu realią veiklą, Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, pagal atskirus organizacijų tipus vykdė 44 – 91 proc. mažiau ne pelno organizacijų. Pvz., veikiančių asociacijų – 46 proc. mažiau, nei įregistruota, labdaros ir paramos fondų – 81 proc. mažiau. Numatoma beveik 71 mln. Šveicarijos frankų parama, skiriama Šveicarijos konfederacijos mūsų šalies ne pelno sektoriaus plėtojimui gali svariai prisidėti prie pozityvių jo pokyčių – ne pelno sektoriaus, kurį galima vadinti „veikiančios demokratijos barometru“, stiprinimo.
Augantis savanorystės judėjimas – vienas iš būdų jau dabar prisidedantis prie bendrojo gėrio ir pažangos mūsų visuomenėje kūrimo.
Ką apie savanorystę Lietuvoje mano jau 6 mėnesius čia savanoriaujanti, iš JAV, Vakarų Virdžinijos valstijos atvykusi, šiais metais Globalios kultūros bakalauro studijas baigusi trečios kartos lietuvaitė Onutė (Ana Bird):
Ar teko dalyvauti savanoriškos veiklos programoje Amerikoje?
– Jau mokydamasi mokykloje Masontaune (Massontown) įsijungiau į savanorystės judėjimą. Veikė klubas, kurio nariai, moksleiviai eidavo padėti vyresnio amžiaus žmonėms – prižiūrėjome gėles, augančias gatvėse ir prie bažnyčių, taip pat švarinom miestą – rinkome gatvėse šiukšles. Prisidėjome prie miesto ir valsčiaus mugių ir įvairių festivalių organizavimo. Dar priklausiau ir kaip savanorė dalyvavau organizacijos, kurios tikslas – švarinti anglių kasyklų užterštus vandentiekius, veikloje.
- Pasisemti senosios istorijos…
Studijuodama Point Park universitete Pitsburge kiekvieną savaitę drauge su kitais savanoriais 3 valandas skirdavau savanoriškai veiklai savivaldybės pagalbos centre. Dalinau rūbus ir maistą benamiams, vargingai gyvenantiems žmonėms. Taip pat padėdavau neturtingų šeimų vaikams – mokiau juos baleto, muzikos. Lankydavausi su savo sesėmis Lina ir Aldute įvairiose amerikiečių mokyklose – mokėme lietuvių liaudies žaidimų ir šokių. Be to, universitete veikė studentų savanoriškos veiklos grupelė, kurioje buvo apie 15 asmenų. Kaip jos narė dalyvavau „Big brothers big sisters“ programoje – 4 metus padėjau 2 mergaitėms, dalyvaujančioms šioje programoje.
Kodėl nusprendei atvykti savanoriauti į Lietuvą?
– Galėjau pasirinkti bet kurią pasaulio šalį, bet man, visų pirma, buvo svarbu atvykti į Lietuvą, nes čia gyveno mano seneliai, mano mama kilusi iš Lietuvos, aš gi – trečios kartos lietuvaitė ir kalbu lietuviškai. Taip pat norėjau pabendrauti su bendraamžiais, geriau išmokti kalbą. Be to, savanorystė suteikia galimybę dirbti tai, ką tu nori, juk žmogus gauna tą pačią patirtį kaip ir dirbdamas darbą, skirtumas tik tas, kad už tą savanorišką darbą negauni piniginio atlyginimo. Bet jis vis tiek yra, tik kitoks – nematuojamas pinigais.
Kodėl pasirinkai talkininkauti ekologiniams ūkiams?
– Amerikoje mano tėveliai turi 32 ha ūkį, kuriame augina daržoves, vaismedžius. Man ekologija jau nuo mažens labai svarbi. Aš žaviuosi ekologinių ūkių idėja ir norėjau prisidėti prie jų plėtojimo. Manau, kad žmonės turi valgyti sveiką maistą. O paskutiniu metu pradėjau domėtis ekologiniais ūkiais, kurie naudoja organines trąšas.Yra pasaulinė organizacija, vienijanti tokius ūkius iš viso pasaulio, visų žemynų (www.wwoof.org). Tai gali būti ekologiniai ūkiai, auginantys galvijus, daržoves, vynuogynus ir pan. Aptikau, kad organizacijos interneto svetainėje yra užsiregistravę 2 ūkiai iš Lietuvos, taip viskas ir prasidėjo.
Pirmiausia nuvykau į nedidelį ūkį Rokiškio rajone. Ūkininkai buvo mano vienmečiai, pirmus metus pradėję ūkininkauti. Šie pirmi metai buvo ūkiui labai svarbūs, ruošiantis kitų metų darbams, kad ūkio veikla būtų tvari. Buvo naudojama augalų mulčiavimo šienu metodika. Su ja anksčiau nesusidūriau. Kiek žinau ir Lietuvoje nedaug ūkių taip dirba. Taigi, kasdien eidavau mulčiuoti, ravėti, nuvesti ožkas į lauką. Tikrai ši metodika pasiteisino, nes labai mažai buvo lietaus tam rajone, o augalai neišdžiūvo ir jų beveik nereikėjo laistyti. Į ūkį buvo atvykę nemažai savanorių – iš Amerikos, Izraelio, Argentinos, Prancūzijos, Švedijos. Teko nemažai bendrauti ir su kaimo bendruomene – žmonės labai nuoširdūs. Nors, tiesą sakant, iš pradžių kaimo žmonės įtariai žiūrėjo į įvairių šalių savanorių būrelį – ateidavo pasišnekėti, norėdami įsitikinti, ar tai nėra kokia nors religinė sekta.
Savanoriavote dar dviejuose ekologiniuose ūkiuose…
– Iš ūkio Rokiškio rajone nuvykau į Ukmergės rajone esantį nedidelį ekologinį ūkį. Šiame ūkyje labai patiko ekologiškas būstas – tinkuotas šiaudų namas. Ūkininkai sakė, kad ir žiemą jame labai šilta. Ūkyje buvo auginamos daržovės, kad aprūpintų savo šeimą, todėl čia nebuvo tiek daug veiklos, ir aš kreipiausi į Tatulos programą, kad man pasiūlytų kitą ekologinį ūkį. Taip aš vėl atsidūriau Ukmergės rajone – labai dideliame ekologiniame ūkyje. Čia buvo sunkus, bet labai įdomus darbas. Ūkis plačiai prekiavo daržovėmis, turėjo įsipareigojimus pristatyti daržoves į sostinę. todėl 8 val. ryto jau pradėdavom darbą lauke ir baigdavom 17 val., ir nesvarbu ar lyja, ar vėjas, ar nuovargis – tai buvo tikras iššūkis. Šiame ūkyje dariau viską – ravėjau, nuiminėjau derlių, ruošiau daržoves pardavimui – jas ploviau, pakavau, padėjau prekiauti.
Taigi savanoriaudama pamačiau, galima sakyti, visą Lietuvos ekologinių ūkių tikrovę. Dabar, galiu sakyti, esu šių ūkių „ekspertė“.
Ką galėtumėte pasakyti apie savo savanorystės patirtį ekologiniuose ūkiuose?
– Savanoriaudama ūkiuose sutikau daugybę įdomių žmonių, praplėčiau savo pažinimą, įsisavinau naują daržovių auginimo metodą.
Atrodo, kad Lietuvos ekologiniuose ūkiuose problemos yra tos pačios, kaip ir kitur. Pvz., Amerikoje įdedama daug rankų darbo, reikia skirti daug daugiau laiko prižiūrėti ūkiui, daržovės tampa žymiai brangesnės, o pirkėjai nori mažų kainų. Labai gerai, kad Vilniuje yra Tymo turgelis, kuriame prekiaujama ekologiškomis daržovėmis ir vaisiais. Ekologiškų daržovių Lietuvoje tikrai pakanka – visko galima surasti. Tačiau susidomėjimas ekologine produkcija turėtų būti didesnis. Gal tai dar pakankamai naujas dalykas Lietuvoje, žmonės nėra įpratę, nežino, kuo skiriasi ši produkcija nuo išaugintos kituose ūkiuose. Ekologiniams ūkiams ir organizacijoms reikėtų pagalvoti, kaip informuoti žmones, kaip paskatinti juos vartoti daugiau ekologinių ūkių produkcijos, kasdien sveikiau maitintis.
Maži ekologiniai ūkiai labai stengiasi, skatindami elektroninę prekybą. Toks prekybos būdas vis labiau populiarėja, tačiau šviežias daržoves tenka siuntinėti iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Manau, kad tikslingas būtų mažų ekologinių ūkių tinklo plėtojimas visoje Lietuvoje.
Baigėsi ūkininkavimo sezonas, kur savanoriaujate dabar?
– Savanorystės sezonas niekada nesibaigia. Dabar esu Vilniuje, ėmiausi savanoriškos veiklos mokykloje – mokau vaikus anglų kalbos, be to padedu rengti vaikų Kalėdinį šokį pagal anglišką tekstą, kurį parinko mokyklos muzikos mokytoja.
Ką manote apie savanorystės judėjimo galimybę jaunimui Lietuvoje?
– Lietuvoje tikrai matau didžiules savanoriavimo galimybes. Manau, kad Lietuvos jaunimas turėtų būti aktyvesnis, siūlydamas savo savanorišką darbą, o mainais įgydamas tai, ko siekia – įvairius įgūdžius bei patirtį.