Tęsinys, pradžia Nr. 21
Vitas Labutis
Po dviejų okupacijų gaubtais
Maža duomenų turime, kaip J. Lazauskui teko išgyventi pirmąjį rusų tankais atvežtąjį Lietuvos „išvadavimą“ ir naujo pasaulinio karo posūkį į rytus. Iš giminaičių prisiminimų žinoma, kad gausios Lazauskų šeimos būklė karo metais buvo sunki, kad jiems teko vieną kitą vaiką siųsti į kaimą pas gimines. Į gimtąjį Daukšių kaimą, pas senelę, pas Glaveckus, buvo atvežtas sūnus Petras, karo metais čia lankęs tą pačią mokyklą kaip ir jo tėvas.
Frontui persiritus per Lietuvą, vokiečių okupacijos metais J. Lazauską įtraukė prieštaringų įvykių kaita. Bičiulių įkalbintas ir prof. V. Sezemano rekomenduotas J. Lazauskas ryžtasi baigti filosofijos studijas jau į Vilnių atkeltame universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1942 m. Vilniaus universitetas davė diplomą, kad Juozas Lazauskas „išėjęs Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos skyriaus mokslus, labai gerai išlaikęs filosofijos specialybės baigiamuosius egzaminus ir labai gerai parašęs diplominį darbą „Šis tas apie pasaulėžiūros sroves ir sūkurius“, 1942 m. lapkričio mėn. 13 d. baigė aukštąjį mokslą, įgijo visas tą mokslą baigusio teises ir jam suteikiamas diplomuoto filosofo vardas“. Pasirašė rektorius prof. M. Biržiška ir dekanas J. Puzinas.
Prie diplomo pridėtas pažymėjimas, kuriame nurodoma, kada J. Lazauskas baigė Kėdainių gimanziją, kada pradėjo studijuoti universitete ir papildoma informacija apie visus egzaminus ir jų pažymius. Iš laikytųjų 18 dalykų labai gerai išlaikyta 16 (bendrinės lietuvių kalbos kursas, filosofijos įvadas, gnoseologija, ontologija, kosmologija, logika, psichologija, etika, estetika, religijos filosofija, senovės filosofijos istorija, viduramžių filosofijos istorija, graikų autorius, lotynų autorius, rusų kalba). Pažymys „gerai“ gautas tik iš vokiečių kalbos ir graikų kalbos.
J. Lazausko diplomo priede nenurodyti, kada kurie egzaminai išlaikyti. Greičiausiai daugelis įskaityta iš studijų iki 1929 m. pabaigos. Tokią išvadą remtų ir tas faktas, kad jo diplominis darbas „Šis tas apie pasaulėžiūros sroves ir sūkurius“ atskiru leidiniu buvo paskelbtas dar 1938 m.
Iš mūsų pateikto diplomo ir po jo duoto pažymėjimo detalesnio aprašo paaiškėja ne tik J. Lazausko gabumai, bet ir tai, kokie reikalavimai buvo keliami būsimajam filosofui iš Kauno į Vilnių atkeltame Humanitarinių mokslų fakultete. Vokiečių valdžia, matyt, dar nebuvo suspėjusi pakeisti studijų dalykų ir visos senosios fakulteto tvarkos.
J. Lazauskui pasisekė laiku gauti universiteto baigimo dokumentus. Prie diplomo duoto pažymėjimo data – 1943 m. sausio mėn. 22 d., o po trijų mėnesių okupacinė vokiečių valdžia Vilniaus universitetą uždarė.
Vokiečių valdžia įvedė griežtą tvarką: maisto produktai, muilas, rūkalai buvo parduodami tik pagal korteles. O virš Lazauskų, kaip ir viršum visos Lietuvos, kaupėsi visai niūrūs debesys – vokiečiai gaudė žydus ir grūdo į getą. J. Lazauskas gerai pažinojo žydą mokytoją R. Leviną. Šis kažkur slapstėsi, bet jo dukrelė buvo uždaryta gete. Per pažįstamą tarpininką R. Levinas paprašė, kad Lazauskai priglaustų jo dukrą. Šie neatsisakė. Atsirado žmogus, kuris maiše atnešė iš geto susirietusią mergaitę ir atgabeno pas Lazauskus. Mergaitė buvo mažai panaši į žydaitę, tad tuojau ėmė bėgioti po kiemą su Lazauskų vaikais. Kažkas vis dėlto ėmė šnekėti, kad tai žydaitė. Lazauskai suvokė, kiek rizikuoja visa jų šeima, tad žydaitę, pavadintą lietuvišku Elenos vardu, išvežė į Jurginiškių kaimą pas Lazauskienės giminaičius. Ten ji susitiko su savo tėvu ir, frontui artėjant, prasmuko į Vakarus, vėliau į JAV. Ten vėliau ji paskelbė savo gelbėjimo istoriją.
J. Lazauskas padėjo gelbėti ir gydytoją žydą Portuojų, kuriuo rūpinosi visas Aleksotas.
Išgąsdinti vakaruos griaudėjusio fronto, Lazauskai pasitraukė į tą patį Jurginiškių kaimą, kur slapstėsi ir jų auginta Elena Levinaitė-Lazauskaitė.
Atbildėjus besiskelbiančiai išvaduotoja Raudonajai Armijai trisdešimtmečio Lazauskų sūnaus Gražvydo laukė frontas, arba tremtis už nemažą postą „Litekso“ fabrike. Jam 1945 m. pavyko pabėgti į Vakarus. Vėliau atsidūrė Čikagoje. Kai po tėvo mirties praėjus 30 metų, prezidentas V. Adamkus J. Lazauskui suteikė „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių“, apdovanojimą atsiėmė iš JAV atvykęs sūnus Gražvydas. O tuo „Kryžiumi“ apdovanoti J. Lazauską, atsidėkodama už gelbėjimą vokiečių okupacijos metais, išrūpino žydė E. Levinaitė.
Grįžkime į 1946 metus. Juozui Lazauskui tuomet pavyko gauti darbą valstybinės mokslinės literatūros leidykloje. Tai, matyt, daugiausiai lėmė tokia jo patirtis, kurią jis buvo sukaupęs redaguodamas V. Sezemano knygas, padėdamas kadaise „Spaudos fondo“ bendrovei – taisęs jos leidinių kalbą ir stilių. Didžiausias ir sunkiausias darbas, kurį mokslinės literatūros leidykloje gavo dirbti J. Lazauskas, – rengti ir redaguoti stambų „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“. Kukliai redaktoriais pavadinti čia dirbo dar keletas lituanistų: K. Gasparavičius, N. Grigas, K. Ulvydas, A. Žirgulys. Tačiau atsakinguoju redaktoriumi buvo paskirtas Juozas Lazauskas.
Tame „Rašybos žodyne“ toli peršoktas jo pavadinimas: čia aptartos rašybos ir skyrybos taisyklės, kirčiavimas, žodžių, lyčių vartojimas, net ir tarmės, lietuvių pavardžių ir vietovardžių kilmė ir daryba, pateiktas atskiras tikrinių vardų žodynas. Tad iš esmės tai buvo vadinamaisiais tarybiniais metais (1948) išleistas pirmasis lietuvių kalbos vadovas. Jį tris kartus svarstė Lietuvių kalbos institute, pratarmėje stengtasi prisidengti visuotinai priimta prof. J. Žiugždos „Lietuvių kalbos gramatika“, tačiau valdžia su saugumiečių pagalba apsižiūrėjo, kad žodynas per mažai „tarybinis“. Gal užkliuvo tarmių žemėlapiai („rašybos žodyne! “), aišku, kad skolinti iš į Vakarus pasitraukusio A. Salio darbų. „Žodyno“ 20 000 egz. tiražas kaipmat dingo. O atsakingasis redaktorius Juozas Lazauskas 1949 m. buvo išgrūstas iš tos mokslo literatūros leidyklos.
Dar apie porą metų J. Lazauskui pavyko padirbėti Kauno XIV vidurinėje mokykloje, čia dėstė ne tik lietuvių kalbą, bet ir logiką, psichologiją. Jam teko nervintis, kad nepripažįstamas vokiečių okupacijos metais gautas universiteto baigimo diplomas ir darbo stažas. 1952 m. J. Lazauskas buvo išstumtas į pensiją.
Šešiasdešimtmetis J. Lazauskas ir pensininikas būdamas rankų nenuleido – ėmėsi talkinti akademikui K. Bieliukui – redagavo jo mokslinių darbų rankraščius. Be to, rašė atsiminimus. Įdomiausi iš jų jau minėti 1961 m. paskelbti atsiminimai kaip jo lankytasi pas Joną Jablonskį.
Juozas Lazauskas mirė 1970 m. Kaune, ten ir palaidotas. Juozo ir Onos šeima išaugino 6 sūnus ir dvi dukteris, iš jų septynis ir išleido į mokslus – vieni tapo inžinieriais, kiti – agronomais.
Pažiūros, visuomeninė veikla, asmenybė
Vaikystėje bei ankstyvoje jaunystėje J. Lazauskas buvo gana religingas. Paskui nuo bažnyčios reikalų nutolo, savo straipsniuose kunigams yra pažėręs įvairių priekaištų. Gyvenimui baigiantis, vėl susitaikė su bažnyčia, mirė ir palaidotas kaip tikras katalikas.
Tiesiogiai dalyvauti politikoje J. Lazauskas vengė, tačiau jo visuomeninė veikla buvo daugiašakė. Antai, dar dirbdamas Kėdainiuose, skaitė paskaitų šauliams pavergto Vilniaus klausimu. 1928 m. A. Smetona jį apdovanojo „Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu“.
Tarpukario Lietuvos metais J. Lazauskas aktyviai dalyvavo mokytojų profesinės organizacijos veikloje. Jo 1933–1934 m. redaguotas žurnalas „Mokykla ir gyvenimas“ buvo minėtos organizacjos leidinys.
Daugiausiai J. Lazauskas laikėsi valstiečių liaudininkų pažiūrų. 1932 ir 1934 m. išspausdino atskirą knygelę „Principinės liaudininkų idėjos“.
Pasinėręs į lituanistikos darbus J. Lazauskas įstojo į Lietuvos kalbos draugiją ir keletą metų bendradarbiavo su „Gimtąja kalba“.
J. Lazausko sūnus Jonas Algirdas atsiminimuose (rankraščiai) rašo, kad tėvas nuo mažens mėgo knygas, joms negailėjęs pinigų, parsisiųsdavęs jų net iš užsienio. Knygomis buvę užversti visi jų namai. „Spaudos fondo“ bendradarbiai jį vadinę knygų „alkoholiku“.
Pasitraukdami į Vakarus bičiuliai jam palikdavę saugoti savo knygas. Kalbininkas Petras Jonikas jam palikęs Mejerio enciklopediją. Senatvėje pats J. Lazauskas savo knygas dovanojo kitiems. Lietuvių kalbos institutui jis padovanojęs keletą gramatikų, Vydūno raštus su autografais – Kauno literatūros muziejui. Vilniaus universiteto filosofė K. Rickevičiūtė išsivežusi apie 1 200 filosofijos knygų. Sūnui Jonui atitekę matematikos knygos ir enciklopedijos.
J. Lazauskas buvo atjautos žmogaus. Minėti atvejai, kai jis okupacijos metais padėjo gelbėti žydus, nėra vieninteliai. Nemaža jis turėjęs ir gerų bičiulių.
Labai branginęs J. Lazauskas ir savo tėviškę Daukšius. Čia buvo atsivežęs ir profesorių Tadą Ivanauską, kai šis domėjosi Žuvinto paukščiais. Parvykęs į Daukšius, mėgdavo aplankyti jos apylinkes, pasėdėti kur nors ant Radutinės kalnelio. Vis būdavo tylus, susimąstęs. O kas myli savo tėviškę, gimtinę, tas niekuomet nepamirš ir savo Tėvynės.