2001 m. kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje buvo pripažinta Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru, vadinasi, 2011 m. minėjome to įvykio 10 metų sukaktį. 2008 m. pabaigoje Lietuvos kryždirbystė įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
2008 m. UNESCO būstinėje Paryžiuje buvo eksponuojama paroda „Gyvybės medis: lietuvių kryždirbystė ir kryžių simbolika“. Vėliau ši paroda buvo perkelta į Jungtinę Tautų būstinę Niujorke, turėjo didelį pasisekimą, o 2011 m. liepos mėnesį buvo pristatyta ir Lietuvoje – Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre. Lietuviškajai kryždirbystei skirtų parodų vyko ir daugiau, o mes dėmesį sutelksime ties kita taip pat liepos mėnesį kryžiams skirta tarptautine paroda „Kryžius menininkų akimis“ (The Cross Through the Artists). Ji vyko Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje ir galėtų būti laikytina savaip unikalia.
Parodos idėja kilo Andoros menininkui Faustui Kampama Komisari (Faust Campama Comissari), kai jis išvydo Kryžių kalną Šiauliuose. Buvo sužavėtas ir pakerėtas, o tokiais atvejais menininkai kartais ryžtasi nepaprastiems poelgiams. Faustas Kampama kreipėsi į kolegas, prašydamas dailininkams prieinamomis meninėmis priemonėmis išreikšti savo požiūrį į vieną seniausių žmonijos simbolių – kryžių, jo gilią prasmę ir asmeninį santykį su šiuo dieviškumo ir pasaulio sankirtą simbolizuojančiu ženklu. Šiuo pasiūlymu pamėgino sudominti ne vien savo aplinkos dailininkus Andoroje, bet ir Ispanijoje, Portugalijoje, Argentinoje, nepamiršo Estijos, Latvijos ir Lietuvos kolegų.
Kokios susilaukė reakcijos? Gan netikėtos, nors kita vertus, tuos dailininkus galima suprasti. Kai kurie į sumanymą žiūrėjo ne visai patikliai, daugumai tai buvo visai netikėta ir atrodė labai sunki užduotis: ką čia labai įdomaus ir gilaus gali perteikti tapydamas kryžių? Vis dėlto iššūkis buvo priimtas.
Būsimoje parodoje kiekvienai užsienio šaliai turėjo atstovauti trys dailininkai, kiekvienas iš jų pateikė po tris kūrinius. Išimtis buvo Andora, kurios projekte dalyvavo gerokai daugiau menininkų. Geriausi panorusių projekte dalyvauti dailininkų darbai buvo eksponuoti Andoroje, o 2011 m. liepos 19-ąją buvo pristatyti publikai Vilniuje – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Šv. Jonų gatvėje. Vėliau paroda iškeliavo į Latviją ir Estiją.
Suprantama, kad tokia Andoros menininko iniciatyva ir įvairių kraštų dailininkai negalėjo palikti mūsų abejingų. Po parodos atidarymo, kai lankytojai išsiskirstė, o kantriausieji dar siurbčiojo raudoną vyną, tiesiog būtiną tokiu atveju, pasinaudojome proga pakalbinti parodos iniciatorių ir dalyvį Faustą Kampamą Komisarį, nedidelės valstybės Pirėnų pusiasalyje tarp Prancūzijos ir Ispanijos atstovą. Su svečiu katalonų kalba bendrauti padėjo dailininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.
Kas sieja lietuvius ir katalonus
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Faustai Kampama, pradėkime nuo šalies, iš kurios atvykote. Lietuviai mėgsta keliauti, tačiau Andora jų kelių maršrutuose dar nėra labai populiari.
Faustas Kampama. Andora yra katalikiška šalis, ir nors vadinama kunigaikštyste, bet jokių kunigaikščių ar karalių šalyje nėra. Valdymo forma – parlamentinė demokratija, bet parlamentui tenka savo nuomonę derinti su Prancūzija ir Vatikanu. Būdama nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, Andora pagal tradiciją vis dar tebėra Prancūzijos protektoratas, bet tai veikiau duoklė tradicijoms. Vis dėlto svarbiausi valstybės sprendimai priimami, atsižvelgiant į Prancūzijos prezidento ir Vatikano poziciją.
Šiaip Andorą pavadinčiau fiskaliniu rojumi, kuriame mokesčius galima tvarkytis savarankiškai. Kaip tai įmanoma? Įsivaizduokime greitpuodį su aukštu garo spaudimu. Tai štai Andoros gyventojai jaučiasi galį atidaryti sklendę ir nuleisti garą, jeigu susidaro per didelis slėgis.
Europoje nemažai mažų valstybių: San Marinas, Monakas, Liuksemburgas, Lichtenšteinas, viena iš jų – Andora. Mūsų valstybės plotas – 468 km2, kuris administraciškai suskirstytas į septynias parapijas. Valstybės sostinė – Andora (Andora da Velja). šalyje gyvena 80 tūkst. gyventojų, turime tris upes ir 68 viršukalnes. Užtat Madriu-Perafita-Claror slėnis dėl nepaprasto grožio įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Valstybinė kalba – katalonų. Šalyje gyvena 43 proc. ispanų, o etniniams katalonams priskiriami andoriečiai sudaro 33 proc. gyventojų.
Andora – tai valstybė, kuri pasaulyje labiausiai „prisodrinta“ romaninės architektūros paminklų. Žiemą kalnuose iškrinta daug sniego, todėl kasmet Andorą aplanko apie 10 mln. žiemos sporto mėgėjų. Turizmas teikia 80 proc. valstybės pajamų.
ML. Koks ryšys sieja Andorą ir Kataloniją? Juk trečdalis Andoros gyventojų kalba katalonų kalba.
Faustas Kampama. Aš taip pat esu katalonas, bet gyvenu Andoroje. Turiu ir Ispanijos pilietybę, kurios neprarandu gyvendamas kitoje šalyje. Katalonai Ispanijoje siekia iškovoti nepriklausomybę, panašiai kaip to siekė Lietuva, Latvija ir Estija, bandydamos išsiveržti iš SSRS. Katalonai labai gerai suprato tuos Baltijos tautų siekius, kai kurie dėvėjo marškinėlius su užrašu „Aš noriu būti lietuvis“.
Ką reiškia vaiko nupieštas kryžius
ML. Lietuviai ir katalonai vieni kitus visada supras, nes esame šiek tiek panašaus istorinio likimo tautos. Bet pasisukime veidu į kryžius. Lietuviai nuo seno juos mėgsta dekoruoti, tose puošmenose atsispindi labai archaiški, gamtameldiškos tikybos elementai ir simboliai. O koks Andoros gyventojų santykis su kryžiumi, ar juose yra vietos puošybai?
Faustas Kampama. Andoroje paplitę romaninio tipo kryžiai yra labai paprasti, be didesnio įmantrumo. Mat katalonų žemės kadais buvo atitekusios Romos imperijai. Tačiau šioje parodoje siekėme kryžių perteikti kaip ikonografijos objektą, labai daugiaprasmį. Todėl eksponuojamuose dailininkų kūriniuose galime išvysti didelę tų kryžių vaizdavimo įvairovę: kryžių kaip kelių sankryžą, kurią galima suvokti kaip abejonę, gyvenimo kelio paiešką ir pan. Išvysime raudoną kryžių, kuris parodos lankytojams taip pat sukels įvairias asociacijas.
Kryžius kaip ženklas, simbolis egzistavo ir pagoniškose ar krikščionybei svetimose kultūrose. Antai iš Mesopotamijos mūsų laikus pasiekusioje abėcėlėje galima išvysti kryžiaus ženklą, kuris reiškė dangų. Taigi tų ženklų prasmės gali būti labai įvairios.
Pastebėta, kad vaikai piešdami pirmiausia sąmoningai vaizduoja kryžių. Piešti apskritimą yra paprasčiau, ir tą vaikas padaro nesąmoningai vienu rankos judesiu. O piešti kryžių, vadinasi, atitraukti ranką ir sąmoningai siekti perteikti būtent kryžiaus formą. Tai pirmoji vaiko „mokslinio“ pažinimo sėkmė.
Kryžius – tai ir abejonė, kryžkelė, pasirinkimas
ML. Pone Faustai, lankydamas Lietuvoje Kryžių kalną pasijutote tikrame lietuviškų kryžių „miške“. Kaip žodžiais išreikštumėte savo patirtąjį įspūdį, kai išvydote Kryžių kalną?
Faustas Kampama. Turiu pasakyti, kad esu labai tikintis ir gerbiu kitų žmonių tikėjimą. Kryžių kalne patyriau kelis didelius įspūdžius.
Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą (dabar lankausi trečią kartą), sužinojau Kryžiaus kalno atsiradimo istoriją: ten nuo seno buvo statomi kryžiai, o Lietuvą carų laikais užėmę rusai ir XX a. atėję bolševikai tuos kryžius vertė, bet vietiniai žmonės juos vėl ir vėl iš naujo pastatydavo. Man padarė didžiulį įspūdį, kad Lietuva, tiek kentėjusi, nepasidavė ir išliko giliai tikinčių žmonių kraštas. Lietuviai parodė, kad net ir priespaudoje galima neprarasti savo tikėjimo ir tautinio orumo.
ML. Kokio rezultato siekėte, bandydamas sutelkti įvairių kraštų, skirtingų žemynų ir kultūrų dailininkus, kviesdamas interpretuoti savo kūriniuose kryžiaus temą? Ar pasiteisino Jūsų viltys? Juk prieš imdamasis šio projekto tam tikrą viziją jau turėjote?
Faustas Kampama. Net ir meniškai visai neišprusęs žmogus, į rankas paėmęs du pagalius, visai nesunkiai iš jų sudės kryžiaus ženklą. Lyg ir labai paprasta geometrinė figūra, bet joje glūdi tikėjimo akto prasmė. Kai kviečiau dalyvauti šioje parodoje dailininkus, tai visi sakė: „Bet juk tai labai sunku“. Ir išties tai gan sudėtinga užduotis, nes maža nupiešti vieną ar kelis kryžius, reikia išreikšti savo santykį su kryžiumi. Kryžius – tai ir abejonė, ir kryžkelė, ir pasirinkimas. Yra keturios pasaulio šalys: viena nuo Dievo ir dangaus, o tavo pasirinkimas ir yra tavo kelias. Į kryžiaus temą galima juk ir plačiau žvelgti.
ML. Nuo ko pradėjote savo sumanymą įgyvendinti?
Faustas Kampama. Pirmiausia kreipiausi į Andoros nacionalinės UNESCO komisiją, kad man padėtų užmegzti ryšius su Lietuva, Latvija ir Estija. Esu dėkingas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kultūros programų vadovei Lauksminai Kriščiūnaitei, kad mūsų pasiūlymą priėmė, nors tikriausiai lietuviams kilo ir nemažai abejonių. Žinau, koks svarbus simbolis lietuviams yra kryžius, kokias gilias tradicijas turi kryždirbystė, o jie juk nematė nei mūsų darbų, nei buvo susipažinę su mūsų sumanymu. Baimintasi, kad vaizduotės polėkiui valią davę dailininkai pradės elgtis su kryžiaus tema nepagarbiai, ne taip, kaip mūsų sumanyta.
Taigi ši paroda visiems kėlė gerai suprantamą nerimą. Kai kreipiausi į dailininkus, jie visi sakė, kad tai labai sunki užduotis. Tą patį ir aš jiems sakiau, nebandžiau raminti. O juk, atrodytų, toks paprastas dalykas – kryžius. Iš pradžių pati ši tema kai kam atrodė kaip tabu, kurį pažeidžiau, kolegos net sakė, kad esu išprotėjęs. Tačiau man pavyko, kad ir iš Vilniuje eksponuojamų darbų matyti, kad menininkai šios temos ėmėsi su didele pagarba ir atsakomybe.
Paroda tapo iššūkiu ir išbandymu
ML. Ką iš Andoros dailininkų kvietėte prisidėti prie projekto?
Faustas Kampama. Pasiūliau dalyvauti sau artimos aplinkos dailininkus, o jie yra patys geriausi. Vienas iš jų – Francisko Sančes (Francisco Sánchez) yra garsus menininkas, kaip tik atstovauja Andoros menui Venecijos bienalėje.
Iš Lietuvos parodoje dalyvavo dailininkės Ieva Skauronė, Edita Matulionytė ir mums kalbėtis padedanti Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.
Pirmą parodą surengiau 2010 m. prieš Kalėdas savo galerijoje Andoroje. Ši ekspozicija dar nebuvo galutinė, todėl parodėme ir originalių romaninių kryžių, taip pat vietinių senų medinių kryžių – tuos eksponatus parodai gavome iš muziejaus.
ML. Kaip šią parodą vertino Andoros publika, menininkai, taip pat ir dvasininkai? Klausiu ir todėl, kad ispanų dailininko Marquez Garcia paveiksle šalia stilizuoto kryžiaus matome nuogos moters siluetą, o davatkiškam vertintojui tai jau gali atrodyti nepriimtina. Kiek žinau, Andora yra griežtų krikščioniškų pažiūrų šalis.
Faustas Kampama. Mūsų parodą priėmė labai gerai. Žiūrėjo ir Andoros dvasininkai, kurie pirmiausia ieškojo prasmės, išreikštos konkrečios minties.
ML. Ar nekilo kai kuriems dailininkams noras nukrypti nuo lotyniško ar graikiško kryžiaus ir pakeliauti senose civilizacijose ir kultūrose naudotų kryžiaus ženklų prasmėse?
Faustas Kampama. Man didelį įspūdį padarė knyga apie lietuviškus kryžius, joje pateikta didžiulė tų kryžių įvairovė. Štai kad ir šis mūsų pokalbis: kalbame jau ilgokai, bet kryžius nagrinėjame juk daugiau kaip kultūros objektą, ne vien kaip religinį simbolį. Išties tai labai daugiaprasmis objektas, kuris sunkiai išsemiamas. Krikščionybė įsisavino kai kuriuos seniausius žmonijos simbolius ir net tradicijas. Dar prieš krikščionybę kryžius buvo suvoktas kaip kančios simbolis. Kad ir nukryžiavimo aktas: juk ir prieš Kristų šis kankinimo būdas buvo naudojamas nusikaltėliams bausti.
ML. O Jums pačiam, Jūsų kūrybai kokį poveikį padarė prisilietimas prie šio gan neįprasto kūrybos objekto – kryžiaus?
Faustas Kampama. Pirmiausia, man pačiam ši paroda buvo iššūkis ir išbandymas, nes nežinojau, kokia bus kitų žmonių reakcija. Daug studijavau ir atradau sau kai kurių naujų dalykų, kad ir minėta mesopotamiška kryžiaus formos raidė, reiškianti dangų. Man kryžiaus tema tapo labai brangi. Rumunijoje pirkau kryžių, padarytą iš šiaudų, taip pat ir Palangoje įsigijau originalų kryžių. Kadangi esu ir skulptorius, tai padariau kryžių, kurį esu numatęs pastatyti Kryžių kalne.
Metaforiškas kelionių kryžius
ML. Dalis šios parodos bus eksponuojama Latvijoje ir Estijoje.(Priminsime skaitytojams, kad šis pokalbis vyko praėjusią vasarą, tad minėtos parodos jau įvyko. – G. Z. pastaba). Kiek esate susipažinęs su latvių ir estų protestantiškuoju tikėjimu, tų tautų tikinčiųjų santykiu su kryžiumi?
Faustas Kampama. Apie Baltijos kraštus pirmiausia sužinojau vaikystėje, kai tyrinėjau savo senelio žemėlapį, žinojau apie tuos kraštus ir jų sostines. Man buvo įdomu ir keista, kad žemėlapyje raudonai nudažytoje toje didžiulėje valstybėje buvo tiek daug respublikų su sostinėmis. Vaikiškai tikėjau, kad kada nors tuose kraštuose pabuvosiu. Išsipildė. Taigi dabar po parodos Vilniuje visai nesibaiminsiu važiuoti į Estiją ir Latviją.
ML. Kryžius ir toliau tarsi vestų Jus po platųjį pasaulį.
Faustas Kampama. Pasakysiu ir daugiau. 2004 m. man teko organizuoti geriausio katalonų poeto, vieno iš svarbiausių XIX–XX a. katalonų Atgimimo veikėjų Chasinto Verdagero (Jacint Verdaguer i Santaló, 1845–1902) minėjimą Andoroje. Visose šalyse, kur yra kalbančiųjų katalonų kalba – Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje, Andoroje ir kai kuriose kitose, vyko poeto atminimui skirti renginiai. Buvo skaitomi jo eilėraščiai, bet tada į jo poeziją didesnio dėmesio neatkreipiau, nes gilinausi į jo kelionių knygas. Tų kelionių jo gyvenime buvo daug, nes poetas buvo laivų įgulų kunigas. Atradau tokį Chasinto Verdagero pasakymą: savo kelionių po pasaulį maršrutą jis galėtų išbraižyti kaip metaforišką, įsivaizduojamą kryžių. Susidomėjau jo kelionių maršrutu, tarp daugybės aplankytų miestų ir vietovių aptikau ir vieną man ligi tol negirdėtą miestą – Kowno. Nieko nežinojau apie tokį miestą, net kurioje šalyje jis yra.
Ir štai Rumunijoje susipažinau su mergina iš Kauno, atsirado galimybė apsilankyti Kaune, bet man net į galvą nešovė, kad tai tas pats miestas, kuris carizmo laikais buvo vadinamas Kowno (Ковно). Žinojau, kad 1884 m. Chasintas Verdageras keliavo į Prancūziją, Vokietiją ir Rusiją, matyt, tos kelionės metu buvojo Lietuvoje, jo kelionių maršrute atsirado ir Kaunas. Buvo netikėtas ir man labai įdomus atradimas. Tokie atsitiktinumai, o kitaip juk nepavadinsi, kartais veda įdomiais keliais. Kas gali pasakyti: atsitiktinumas ar dėsningumas, kad katalonų poetas atvyko į Kauną, ir šis miestas pateko į jo metaforišką kryžiaus pavidalo kelionių maršrutą.
Tada ir pagalvojau, kad tą poeto Chasinto Verdagero kelionių maršruto „kryžių“ aš ir turiu nubraižyti. Kilo mintis to metaforiško kryžiaus kryžmų galus pažymėti akmeniniais ženklais tuose kraštuose, kuriuose likimas lėmė lankytis mūsų poetui, o centrinis kryžiaus akmuo turi būti Andoroje – jis jau ten ir stovi, nuo to akmens mes ir pradėjome žymėti poeto kelionių maršruto tolimiausius taškus. Tai lyg savotiškas Rozetės akmens analogas. Jeigu iš Rozetės akmenyje iškaltų hieroglifų prancūzų kalbininkui Žanui Fransua Šampoljonui pavyko išskaityti senovės Egipto hieroglifų prasmę, tai Chasintui Verdagerui Andoroje pastatytame akmenyje galima rasti visų poeto gyvenimo kelionių maršrutą.
Sieksime ir kituose žemynuose pastatyti po akmenį, kuris žymėtų mūsų poeto toliausius pasiektus taškus – Kuba, Alžyras, Peterburgas, Palestina, o Lietuva bus pažymėta ir kaip geografinis Europos centras. Dabar svarbiausia, kad gautume leidimus įvairiuose kraštuose tuos akmenis pastatyti.
ML. Vadinasi, kryžiaus kelias po platųjį pasaulį tęsiasi. Gràcies, gerbiamasis Faustai Kampama, už Jūsų kūrybines iniciatyvas ir už šį pašnekesį.
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos