Pradžia 2011 m. Nr. 22
2011 m. savo gyvavimo 70-metį minėjusi Lietuvos mokslų akademija metus užbaigė skambiu ir prasmingu akordu – Lietuvos MA diena Panevėžio mieste. Ji vyko gruodžio 2 dieną. Prieš tai Lietuvos MA dienos buvo surengtos Šilutėje, Druskininkuose ir Anykščiuose, spėjo įvykti Šilutės ir Anykščių atstovų atsakomieji „vizitai“ į Vilnių, Lietuvos MA vyko šių miestų dienos.
„Mokslo Lietuva“ toliau dalijasi įspūdžiais iš Lietuvos MA dienos Panevėžio mieste.
Knyga prabyla tik skaitytojo rankose
Visi geri sumanymai turi savo pradžią, o Žodis turi galią tapti kūnu – šią tiesą krikščioniškasis pasaulis patyrė per Naująjį Testamentą. Panevėžio miesto ryšių su Lietuvos mokslų akademija pradžią davė dviejų bibliotekų bendradarbiavimas. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tuo metu veikė senajame pastate, kai užsimezgė ryšiai su Lietuvos mokslų akademijos (dabar Vrublevskių) biblioteka. Vyko parodos, kultūriniai renginiai, jų metu ir kilo mintis surengti Lietuvos mokslų akademijos dieną Panevėžyje. Tai Rimos Maselytės, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorės, idėja, nors pati Rima iš drovumo apie šią autorystę niekada neužsimena. Prieš devynerius metus, 2003-aisiais, sumanymą pavyko įgyvendinti, o kad veikta ne dėl teisingų ataskaitų, ne norint pasipuikuoti, rodo jau devynerius metus vykstantys bendri renginiai, jau tapę tradicija.
Kol knygos nejudinamos snaudžia lentynose, tol tėra virtuali vertybė, kuri prabyla tik skaitytojo rankose. Priminsime kad ir tokias į Panevėžį atkeliavusias parodas iš Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos fondų: „Lietuvių mokslo draugijai 100“, „Tado Vrublevskio 150-osioms gimimo metinėms“, „Arte et Marte. Senieji dokumentai karo tema: skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms“, pagaliau ir paskutinioji senosioms medicinos knygoms skirta paroda „Natura sanat, medicus curat: senieji medicinos dokumentai“.
Malonu rengti parodas bibliotekoje, kuri atitinka visus moderniai bibliotekai keliamus reikalavimus – šia prasme Panevėžys gali būti geras pavyzdys ir kitiems Aukštaitijos miestams, taip pat ir bendraujantiems su Lietuvos MA. Neturint modernios bibliotekos, neįmanoma atlikti bent kiek reikšmingesnio vaidmens miesto ar regiono gyvenime. Ir ne vien švietėjiško ar kultūrinio vaidmens. Naujoji G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka savo veikla ir turimomis galimybėmis įrodo, kad biblioteka – tai visų pirma informacinis ir komunikavimo centras, kurio veikla vien darbu su knyga, kitais spausdintiniais leidiniais neapsiriboja – šiandien tai tik dalis bibliotekos atliekamų funkcijų. Apie regioną, miestą, rajono centrą šiandien daug ką pasako ten veikiančios bibliotekos.
Jauki G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos aplinka turėjo nemažai įtakos, kad joje vykusi humanitarinių mokslų sekcija susilaukė daugiausia klausytojų. Truputį nuskriaustos galėjo pasijusti kitos sekcijos, kuriose skaityti taip pat labai įdomūs pranešimai. Socialinių mokslų sekcijoje apie Lietuvos pensijų sistemos aktualijas kalbėjo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas, socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis. Teisės fakulteto prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas aiškino, ką gali ir ko negali teisė. Edukologijos sekcijoje apie mokyklų valdymo struktūros pertvarką kalbėjo Vilniaus edukologijos universiteto rektorius prof. dr. Algirdas Gaižutis. Medicinos mokslų sekcijoje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. dr. Apolinaras Zaborskis nagrinėjo Lietuvos mokinių gyvenseną ir jos reikšmę sveikatai. Lietuvos sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro atstovė dr. Roma Bartkevičiūtė pasakojo apie mitybos ir sveikatos problemas. Technikos mokslų kolegijoje su alternatyvios energetikos naujovėms supažindino Lietuvos energetikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Juozas Savickas, o su pastatų renovacija – Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas, technikos mokslų daktaras Česlovas Ignatavičius.
Sovietinių metų slogutis virtęs naujos rūšies sloga
Pasirinkimas buvo didelis, tik gaila, kad vienu metu neįmanoma būti keliose miesto vietose, kur vyko darbas sekcijose. Bene didžiausio susidomėjimo susilaukė Humanitarinių mokslų sekcija, kurioje Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia nagrinėjo visus jaudinančią lietuvių kalbos padėtį XXI a. pradžioje, o Lietuvos MA mokslinis sekretorius prof. dr. Domas Kaunas pristatė sovietinių metų Lietuvos bažnytinės savilaidos palikimą ir jo įpaveldinimą. Pranešimai ir po jų klausytojų užduoti klausimai, komentarai ir prelegentų išdėstytas požiūris nusipelno platesnės auditorijos dėmesio.
Prof. Bonifacas Stundžia pradėjo nuo kai kurių įsitvirtinusių mitų griovimo. Vienas iš jų – dėl lietuvių kalbos archajiškumo, artimumo sanskritui ar senovės graikų kalbai. Tuo ypač mėgstame pasididžiuoti prieš kitataučius, o pasidavę romantiškam įkvėpimui, kartais ne visai teisingai suvokiame tikrąją savo kalbos vertę ir jos tikruosius unikalumo slėpinius. B. Stundžia lietuvių kalbai apibūdinti pirmiausia renkasi ne senoviškumo ar archajiškumo sąvokas, bet, atrodytų, visiškai priešingą teiginį: lietuvių kalba yra šiuolaikinė, moderni kalba, išplėtojusi visus stilius ir tenkinanti visus lietuvių visuomenės poreikius.
Kaip ir kiekviena kita, taip ir lietuvių kalba turi problemų, natūralių gyvavimo ir raidos sunkumų, tačiau profesorius kviečia matyti ir gerus pokyčius. Sovietinių metų lietuvių kalba išsilaikė Lietuvos aukštosiose ir vidurinėse mokyklose – ačiū tiems, kurie labai stengėsi ir sugebėjo šitai pasiekti. Prisiminkime, kaip kalbėjo to meto partinis „elitas“, kokia kalba buvo tvarkoma įmonių dokumentacija, kaip tarpusavyje bendrauta gamyklose ir darbo kolektyvų susirinkimuose. Vilniaus, Klaipėdos, kai kurių rajonų centrų lietuviškumas buvo gerokai problemiškas, lietuviškas žodis kartais nuskambėdavo kaip retokas svečias. Dabar visa tai prisimename kaip praėjusių laikų slogutį. Tiesa, dabar pasigavome kitos rūšies „slogą“ ir laisva valia pernelyg pasiduodame anglėjimo ligai ar madai. Kiek ilgai tęsis ši paaugliško nebrandumo mada, ar neperaugs į lėtinę negyjančios ligos formą, sunku pasakyti, o simptomai kelia didelį mąstančios visuomenės nerimą. Bet grįžkime prie profesoriaus B. Stundžios minčių.
Profesorius nelinkęs priešinti modernumo ir konservatyvumo, nes lietuvių kalba kaip tik šias priešybes puikiausiai derina. Ji yra šiuolaikinė, moderni, tačiau taip pat ir konservatyvi, turi daugiausia konservatyvių bruožų tarp gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Sąvoka archajiška labiau dera prie vadinamųjų „mirusiųjų“ kalbų, tokių kaip sanskritas, senovės graikų ar lotynų kalba. O visiškai B. Stundžia nepritaria tokiam romantiškam teiginiui, esą lietuvių kalba – tai seniausioji iš visų kalbų.
Ką profesorius vadina konservatyviais lietuvių kalbos bruožais? Vienas iš akivaizdžiausių – geriausiai išlaikytas žodžio galas. Tai mūsų paveldas iš prokalbės. Kitos indoeuropiečių kalbos žodžio galą labai smarkiai sutrumpino ar nukando. Beje, ne visi lietuviai vienodai elgėsi su žodžio galu: vakarinių ir šiaurinių lietuvių kalbos tarmių atstovai toli gražu ne visada žodžio galą išlaikydavo. Jeigu latvių kalba spėjo atsikratyti žodžių galūnių, tai, pvz., panevėžiškiai sugebėjo dar toliau pažengti numesdami galūnių balsius.
Ar tai tarmės pažangumo, o gal atsilikimo bruožas? Tokią iš auditorijos pasigirdusią prielaidą B. Stundžia įvertino kaip tam tikrą modernumo pasireiškimą kalbos kitimo prasme, bet įspėjo, kad pažangos sąvoką taikyti kalbai ganėtinai pavojinga, bent jau nepakankamai atsargu.
Lietuvių kalbos ateitį lems vartotojai
Tiek dėl lietuvių kalbos vietos tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Ją analizuoti galima labai įvairiai: pagal kalbos funkcionavimą visuomenėje, jos mokymąsi, studijavimą, norminimą, kodifikavimą, tyrimą, sklaidą, pagaliau ir pagal kalbos likimo prognozavimą. Visa tai svarbu, o mums visiems bene svarbiausia, kiek lietuvių kalba ištvers šiame vis labiau globalėjančiame pasaulyje? B. Stundžia mano, kad nuo kalbininkų čia mažai kas priklauso, o jeigu nuo ko ir priklausys, tai pirmiausia nuo jos kilnybės ponios Demografijos. Jeigu gimstančių Lietuvoje lietuvių skaičius nenukris žemiau kritinės ribos, tai ir lietuvių kalba turėtų gyvuoti ilgiau.
Pastebėsime, kad esminis yra lietuvių gimstamumo Lietuvoje faktas, o ne kur nors Airijoje, Ispanijoje ar JAV. Mūsų kalbos likimas bus sprendžiamas tik Lietuvoje, o ne kur kitur. Kiek lietuvių kalbos vartotojų Lietuvoje bus, tiek stiprybės mūsų kalba turės. Šiandien joks pranašas ar statistiniais rodikliais pasikaustęs futurologas lietuvių kalbos likimo negali išpranašauti, bet vienas kalbos stiprybės veiksnys aiškus – pakankamas šia kalba kalbančiųjų Lietuvoje skaičius. Tad gal apie tai pirmiausia ir reiktų susimąstyti? Deja, dabartiniai procesai lietuvių kalbos išlikimui yra labai nepalankūs. Kodėl? Be prastėjančios demografinės padėties ir vis didėjančios emigracijos, Lietuvoje galima stebėti ir vis didesnę anglų kalbos įtaką. Ji neišvengiama, bet reikia suvokti ir iš to kylantį pavojų.
Kodėl kalbos miršta
Kalba bent jau daugumai lietuvių kol kas dar išlieka esmine tapatumo – tautinio, asmenybinio ir t. t. – dalis. Atrodytų, kad lietuvių kalbos išlikimu suinteresuoti visi šia kalba kalbantys, bet suinteresuoti veikiau tik emociškai ir psichologiškai, kadangi nesiimame net menkiausių veiksmų savo kalbai išsaugoti.
Visada atsiras, kas pasakys, jog kalbos mirtis tokia pat natūrali, kaip ir žmogaus iškeliavimas į Amžinybę. Retai susimąstome, kad lietuvių kalba yra viena iš maždaug 6 tūkst. planetos kalbų, o tik 600 iš jų kol kas dar neskamba išnykimo varpai. Kol kas… Kas slypi už šio daugtaškio, šiandien niekas negali pasakyti. Bet susimąstyti būtina: iš dešimties gyvuojančių kalbų devynioms gresia agonija. Tai globalus reiškinys, kuris XXI a. įgaus (jau įgauna) neįtikėtiną mastą. Niekas tų kalbų tiksliai nesuskaičiavo, nes vargu ar tai įmanoma. Galima ilgai ir ne visada vaisingai ginčytis, kuo viena ar kita tarmė skiriasi nuo savarankiškos kalbos. Kai kurios kalbos išvis mažai tyrinėtos, nes kitais skaičiavimais pasaulyje yra apie 6 900 kalbų. Bet tai nekeičia esmės, o esmė tokia: kas mėnesį planetoje į nebūtį (deja, ne į Amžinybę) iškeliauja bent dvi kalbos.
Apie tai rašo britas Deividas Kristalas (David Crystal), knygos „Kalbos mirtis“ autorius. Jį B. Stundžia prisiminė, nes ir sunku būtų apeiti, kai prabylama apie bet kurios kalbos ateitį. Pasaulyje pripažintas rašytojas, paskaitininkas, žurnalo redaktorius. 1995 m. apdovanotas Didžiosios Britanijos imperijos 4-ojo laipsnio ordinu, matyt, visai neatsitiktinai. Jis yra „Kembridžo kalbos enciklopedijos“ (The Cambridge Encyclopedia of Language, 1987 ir 1997 m.), „Kembridžo anglų kalbos enciklopedijos“ (The Cambridge Encyclopedia of the English Language, 1995), knygos „Anglų kalba – pasaulinė kalba“ (English as a Global Language, 1997) autorius. Paminėjome tik kelias šio autoriaus knygas.
Tai štai Deividas Kristalas išskiria keturias svarbiausias grėsmes kalbai: nepakankamą kalbėtojų skaičių; menką kalbos politinį statusą; kai iš kartos į kartą kalba neperduodama; kalba technologiškai nekonkurencinga. Gaila, bet mokslas kol kas nėra pateikęs nepriekaištingo atsakymo į klausimą, kodėl kalbos miršta? Paprastai pasitenkinama tam tikrais veiksniais, iš kurių bene dažniausiai minimas fizinis pavojus kalbai, t. y. demografinis veiksnys.
Ne mažiau grėsminga – tautos kultūrinė asimiliacija. Sovietiniais metais jos buvo siekiama sąmoningai ir įvairiais būdais, dažniausiai pasinaudojant ekonominės būtinybės ir gyvenimo pažangos priežastimis. Šių eilučių autorius XX a. 9-tą dešimtmetį turistinės kelionės metu Rostove prie Dono gatvėse ant skelbimų lentų ir stulpų matė skelbimus, kviečiančius registruotis darbui į Lietuvą, kadangi šioje broliškoje respublikoje vyksta didžiulės statybos ir labai stinga darbo rankų… Buvo siūlomos geros įdarbinimo ir pusėtinos apgyvendinimo sąlygos. Nė žodžio, kad „broliškoje Lietuvoje“ didžiulė gyvenamojo ploto problema, o tuometinė valdžia prievartaujama gyvenamuoju plotu pirmiausia aprūpinti atvykėlius. Argi tai nebuvo sąmoningas demografinės pusiausvyros ardymo ir Lietuvos miestų rusinimo pavyzdys? Rostovas prie Dono buvo toli gražu ne vienintelis miestas, kuriame buvo verbuojami rusakalbiai darbininkai, pasiryžę padėti kurti šviesų rytojų Lietuvai.
Šiandien esame kitų, ne mažiau pavojingų, procesų akivaizdoje. Lietuvos mokyklos jaunąją kartą anglų kalbos išmoko labai neblogai, savo profesijai atsidavę mokytojai moko su tokiu įkvėpimu, kad kai kurie jaunosios kartos atstovai savo tapatybę pradeda sieti ne su gimtąja, bet su anglų kalba, nes prigimtoji jų akyse lyg ir menkesnio patrauklumo. Paklausykime, ką per televiziją įvairiuose konkursuose, švenčių progomis, įvairiuose renginiuose dainuoja Lietuvos mokiniai. Juodaodžių spiričuelsai, gospelas jų repertuare sudaro esmingą vietą. Švenčių, konkursų organizatoriai ir televizijų kanalai tai skatina, o mokytojai prisitaiko prie paklausos, nes mes juk internacionalistai. Lietuviškas gaidys apsikaišo povo plunksnomis, nors dėl to dar netampa povu. O ir kodėl turėtų tapti?
Deivido Kristalo teigimu, ateityje nuo 50 iki 90 proc. pasaulio kalbų išnyks. Kitų tyrinėtojų nuomone, 2100 m. išliks tik dešimtadalis dabar vartojamų kalbų. Prognozuojama, kad po kelių šimtų metų išliks vienos tautos kalba. Įdomu, kuri – anglų, o gal kinų? Dar po kurio laiko visos kalbos bus mirusios, o gyvuos vienintelė pasaulinė kalba. Ar labai to norime, net jei ir sunku išvengti?
Dėl lietuvių kalbos nykimo ar nenykimo vieningos nuomonės nėra. Matyt, nesusitariama dėl vertinimo kriterijų, pagaliau gal pernelyg didelio optimizmo įlieja ir istorija: XIX a. viduryje mokslininkai konstatavo neišvengiamą lietuvių kalbos mirtį, todėl suskato ją tyrinėti, užrašinėti mirštančios senolės kalbinius lobius. Tačiau XIX a. antros pusės lietuvių tautinis atgimimas daug kam visai netikėtai tautos žadinimą pradėjo nuo gimtosios kalbos gaivinimo. Dar daugiau: XX a. moderni lietuvių tauta atkūrė savo valstybingumą būtent remdamasi gimtąja kalba, filologijos pagrindu, kaip teigė Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas. Visa blogybė, kad istorija ne visada pasikartoja taip, kaip mums labiausiai norėtųsi.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas