Albinas Vaičiūnas
1990 metais Kaune iš kunigo Jono Rakausko esu girdėjęs, kad Ilguvoje pokario metu, prieš areštą slapstėsi vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946). Kunigas J. Rakauskas (1912–1997) po kun. Klemenso Rusecko mirties 1953 m. buvo paskirtas į Ilguvą eiti klebono pareigas. Jis Ilguvoje iš klebonijoje dirbusių žmonių sužinojo, kad pas kun. Kl. Rusecką 1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno iš Telšių atvykęs vyskupas ordinaras. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti Šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą į Ilguvą iš Telšių atvažiavo du kunigai ir vyskupą įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodyti žmonėms, kad negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vyskupas Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius. Ten, kaip žinoma, vyskupas neužilgo, 1946 m. vasario 5 dieną, enkavedistų buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su lietuvių partizanais. Po tardymų bei kankinimų tų pačių metų lapkričio 18 dieną KGB jį sušaudė. Jo kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytųjų Lietuvos patriotų.
Besidomėdamas kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus likimu, prieš penkiolika metų buvau nuvykęs į Garliavą pas kleboną, monsinjorą Andrių Gustaitį (1910–2000). Jis papasakojo, kaip 1945 m. pabaigoje iš Plokščių buvo keliamas į Šakius. Priminsiu jo žodžius: „Vieną vakarą grįžau namo į Plokščius. Bevažiuojant sutemo. Važiavau pro Ilguvą panemunėmis. Taip sutemo, kad, kaip žmonės sako, „nors į akį durk“. Sugalvojau užvažiuoti pas Ilguvos kleboną kun. Klemensą Rusecką (1900–1953). Užvažiavau prieš kalną, užėjau į kleboniją ir pasiprašiau leisti pernakvoti, nes toliau važiuoti jau visiškai nebuvo įmanoma. Klebonas pasakė, kad jei reikia, tai ir nakvokit. Išsikinkiau arklį ir nuėjau į kleboniją. Apie šį bei tą pasišnekučiavova. Šeimininkė paruošė vakarienę. Ir einant į valgomąjį, klebonas pasakė, kad pas jį esąs svečias. Įėjus į valgomąjį, prasivėrė durys iš šoninio kambario ir įėjo svečias. O tas svečias buvo Telšių vyskupas ordinaras Vincentas Borisevičius. Aš pasisveikinau ir priklaupęs pabučiavau jam ranką su ganytojo žiedu. Kunigas Klemensas suprato, kad aš vyskupą pažinau. Per vakarienę pasikalbėjome buitinėmis temomis, bet nei vienas iš jų neužsiminė, kodėl čia svečiuojasi vyskupas. Pavalgę išsiskirstėme kiekvienas į savo kambarį. Anksti ryte aš išvažiavau į savo Plokščius. Ėmiau galvoti, kas atsitikę Telšiuose, kodėl vyskupas čia, Ilguvoje. Kodėl klebonas nesakė, koks svečias pas jį esąs? Tik vėliau paaiškėjo, kad vyskupas Vincentas Borisevičius buvo pasiprašęs laikino prieblobsčio šioje atkampioje parapijoje, esant grėsmei dėl suėmimo“.
Apie vyskupo Vincento Borisevičiaus slapstymąsi Ilguvoje prieš dešimtmetį per Šv. Izidoriaus atlaidus iš sakyklos per pamokslą yra sakęs ir kanauninkas, teologijos licenciatas Pranas Liutvinas (1927–2011). Jis prisiminė, kad Ilguva mena įžymaus dvasininko, kankinio vyskupo gyvenimą šiame bažnytkaimyje ir kad būtina prisiminti sunkius bažnyčios persekiojimo laikus.
Prisiminiau trijų kunigų pasakojimus, paliudijimus apie vyskupą patriotą ir kankinį, slapta gyvenusį klebonijoje ir besimeldusį Ilguvos bažnyčioje.
Šiemet lapkričio mėnesį sukako 65-eri metai nuo vyskupo nužudymo. 1991 m. pradėta jo kanonizacijos byla. Jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. Tuskulėnų parke buvo rasti ir identifikuoti jo palaikai. Perlaidojimas įvyko 1999 m. Telšių vyskupijos katedros kriptoje.
Jo Ekscelencija vyskupas Vincentas Borisevičius yra gimęs 1887 m. lapkričio 23 d. Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, mokėsi dar ir Šveicarijos Friburgo universitete, 1910 m. gavo licenciato laipsnį, buvo įšventintas į kunigus. Pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu keletą metų profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje. Bendradarbiavo lietuvių katalikų spaudoje. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. 1940 m. buvo konsekruotas vyskupu, o 1944 m. nominuotas Telšių vyskupu ordinaru. Per karą nuo vokiečių gelbėjo žydų tautybės žmones.
Manau, kad Ilguvos bažnyčioje turėtų būti pakabinta memorialinė atminimo lenta, primenanti žmonėms, kad čia paskutinį mėnesį prieš areštą melsdavosi ir Šv. Mišias aukodavo vienas iš iškiliausių Sūduvos dvasininkų, paaukojęs savo gyvybę už tikėjimo ir tautos laisvę.