Europos regioninės politikos institutas asociacijai „Slėnis Nemunas“ parengė dvi studijas, vienoje nagrinėjamos Lietuvos maisto ūkio sektoriaus plėtros, antroje – asociacijos „Slėnis Nemunas“ verslo inkubatoriaus veiklos galimybės. Abi studijos aktualios, gera proga bent kai ką aptarti. Mūsų pašnekovas – VšĮ Europos regioninės politikos instituto direktorius dr. Gediminas RADZEVIČIUS. Prieš tai jam yra tekę vadovauti Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui, eiti LR žemės ūkio ministerijos sekretoriaus pareigas, o šiuo metu jis taip pat dėsto ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
Mes prieš dviejų greičių Europą
Mokslo Lietuva. Pirmiausia apie Jūsų vadovaujamą institutą: kaip trumpai apibūdintumėte?
Gediminas Radzevičius. Kurdami institutą susivienijo grupė bendraminčių mokslininkų, kurie išsikėlė sau tikslą aktyviai dalyvauti gvildenant europinio masto regionines problemas, tame tarpe ir aktualias mūsų šaliai, ypatingą dėmesį skiriant Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemų sprendimui. Mūsų ekspertai aktyviai dalyvauja įvairių tarptautinių organizacijų posėdžiuose, mokslinėse konferencijose, analizuoja kitų šalių vadovaujančių specialistų atliekamus mokslinius tyrimus. Mūsų veiklą galima įvardyti ir kaip tam tikrą ambiciją, siekį dalyvauti procesuose, kuriuose formuojama Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo vietovių tolesnės plėtros politika, aprėpianti maisto, švietimo, universitetinės veiklos, aukštųjų technologijų ir kai kuriuos kitus sektorius.
Tą aktyvių mokslininkų grupę identifikuoju kaip Lietuvos interesų reiškėją, suprantančią aktyvaus dalyvavimo svarbą ir būtinumą formuojant europinę politiką žemės ūkio sektoriuje, grindžiant šalies regionų tolygios plėtros prielaidas. Nutarę apjungti mūsų kompetenciją ir suinteresuotumą, įkūrėme Europos regioninės politikos institutą, kuris ir sudaro prielaidas efektyviai dalyvauti minėtuose procesuose, įsitraukti į ES šalyse ir Lietuvoje vykdomus mokslinius tyrimus, vykstančias mokslines diskusijas. Daugiausia jėgų šiame mūsų veiklos etape skiriame žemės, maisto ir žuvų ūkio sektorių problemoms, nes jų sprendime turime daugiausia patirties. ES šalių žemės ūkis yra labiausiai reguliuojama sritis, todėl atskiroms šalims būtina turėti aiškią savo ūkio vystymosi viziją ir iš to išplaukiančią poziciją santykiuose su kitomis šalimis. Turime aiškiai pareikšti, kaip norime save pozicionuoti ES erdvėje, ko siekiame, kokią ateitį norime kurti. Labai svarbu teikti dalykiškus pasiūlymus, o Briuselis iš nuomonių visumos turi atsirinkti perspektyviausius pasiūlymus.
ML. Kaip apibūdintumėte Lietuvos žemės ūkio plėtros viziją?
G. Radzevičius. Lietuvos žemės ir maisto ūkis turi stiprų potencialą, tačiau šio potencialo privalumai gali būti visiškai atskleisti, jei sugebėsime iškovoti vienodas ūkininkavimo ir konkurencines sąlygas vieningoje Europos rinkoje. Žemės ūkio subjektams mokamos finansinės išmokos turėtų būti veiksmingas instrumentas toms sąlygoms užtikrinti. Deja, kai šis instrumento taikymas iškreipia konkurencines sąlygas, mes negalime ir neturime pasyviai to stebėti. Susiformavę ir įteisinti žemės ūkio paramos mechanizmai buvo suformuoti tam tikru metu aktyviai veikiant Vakarų Europos šalių ūkininkų organizacijoms, aktyviai naudojant lobizmą ir spaudimą nacionalinėms vyriausybėms, buvo pademonstruotas gebėjimas sumaniai ginti savo šalies žemdirbių interesus. Turime iš tų šalių mokytis. Tačiau dabar ši sistema reikalauja pokyčių. Jau aštunti metai kartu veikiame vieningoje ES rinkoje, tačiau ūkinės veiklos sąlygos, nusistovėjusios paramos schemos įteisina atskirų šalių (ypač naujųjų) konkurencinį diskriminavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Vokietijos ūkininkų produkcijos gamybos savikaina praktiškai yra vienoda (kai kuriais atvejais Vokietijoje net mažesnė dėl pigesnių energijos išteklių), o produkcija realizuojama vieningoje ES rinkoje, kurioje kainos yra vienodos. Esant tokioms sąlygoms, mūsų šalies (o kartu ir kitų naujųjų ES šalių) ūkininkams mokama tiesioginių išmokų už hektarą suma yra beveik trigubai mažesnė. Kaip tada užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas, galimybę investuoti, atnaujinti technines priemones? Tokia situacija netoleruotina, nes taip formuojama „dviejų greičių“ Europa, o tai kelia priešpriešą ir įtampą tarp šalių. Mes norime tarptautiniame lygmenyje plėtoti šią problematiką, ieškoti sąjungininkų ir kompromisinių sprendimų, kad galėtume suformuoti galimybes mūsų ūkininkams dirbti vienodos konkurencijos sąlygomis.
Kokias turime poveikio priemones
ML. Kokiais poveikio mechanizmais Lietuva galėtų tų vienodų konkurencijos sąlygų siekti? Ar ne naivus siekis, nors iš esmės ir teisingas? Neturime stipraus lobizmo Briuselio koridoriuose, finansinių svertų ar didelės valstybės autoriteto.
G. Radzevičius. Taip, tačiau visada daug priklauso nuo iniciatyvos ir idėjų turėjimo. Kitaip sakant, viskas iniciatyvių žmonių rankose. Jeigu jų yra, tai bus argumentai, bus diskusija, bus surastas kompromisas. Šioje diskusijoje esame ne vieni: yra kaimyninės šalys, kurios veikia esant panašioms sąlygoms. Pagaliau ir ES valdymo principai grindžiami aljansų formavimu, kur susivienijus suinteresuotoms šalims priimant kompromisus sprendžiami aktualūs uždaviniai. Pavienis atskiros šalies ar atskiro mokslininko balsas menkai girdimas, o susivienijusių aljanse yra girdimas, su juo skaitomasi. Todėl mūsų valstybinės institucijos, ruošdamos ir teikdamos pasiūlymus, pirmiausia ir turi galvoti, kaip burti idėjų generavimo ir jų praktinio įgyvendinimo aljansus. Nemaža dalimi tą daro LR žemės ūkio ministerija, Lietuvos žemės ūkio rūmai (nors galėtų daryti daugiau), Lietuvos ūkininkų sąjunga. Plačiau reikia panaudoti žemdirbius vienijančių tarptautinių organizacijų tribūnas, Europos parlamente dirbančius mūsų šalies atstovus, prestižinių mokslinių konferencijų auditorijas.
ML. Kiek Lietuvos iniciatyvos palaikomos Briuselio kabinetuose, ar toleruojamos?
G. Radzevičius. Gan sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Juk ir Lietuvos valdžios struktūrose deklaruojama iniciatyva „iš apačios“, o sprendimai dažniausiai nuleidžiami „iš viršaus“. Ko gero, tai bet kurios demokratijos reiškimosi forma: iš daugelio iniciatyvų juk kažkam tenka jas apibendrinti ir priimti sprendimą, o jame gali būti nedaug kas likę iš mokslininkų teikamų siūlymų. Netraktuočiau to kaip iškreiptos demokratijos formos, veikiau tai kompromiso paieškų rezultatas. Europos komisija siekia priimti kompromisinius sprendimus, kurie atitiktų didesniosios dalies šalių interesus. Bet praktiškai išeina, kad mažesnių, naujai į ES įstojusių šalių interesai dažnai ignoruojami, neužtikrinamas taip deklaruojamas lygiateisiškumas. Joms dažnai primetami blogesni ūkinės veiklos paramos mechanizmai, dirbtinai stengiamasi išsaugoti istoriškai susiklosčiusius netolygumus rinkoje, proteguojant senųjų šalių per dešimtmečius iškovotus išskirtinumus. Didelė problema – mokėti apginti savo interesą. Turime suprasti, kad esame ne tik vienetas, bet ir tam tikro ekonominio, finansinio „svorio“ veikėjas, kuris vertinamas pagal konstruktyvių idėjų turėjimą, gebėjimą suburti jas palaikančiuosius. Aišku, būtina nepamiršti, kad didelę dalį fondų, iš kurių finansuojamas ES šalių žemės ūkis, formuoja didžiosios valstybės. Tad neverta stebėtis, jeigu jos siekia apsaugoti savo gamintojų interesus, jų išskirtinumą.
ML. Kaip iš šios sudėtingos veiksnių visumos išeiti aukštai iškelta galva?
G. Radzevičius. Lietuva per savo institucijas Briuseliui siekia įrodyti, kad išmokų ūkininkams ir žemės ūkiui principai ir tvarka būtų vienodinami. Konkurencijos sąlygos turi būti vienodinamos, didinant išmokas už hektarą ūkininkui Lietuvoje ir atitinkamai mažinant išmokas įtakingesnėms šalims. Briuselio mums siūlomi sąlygų vienodinimo tempai mūsų netenkina, nes tas artėjimas vienų prie kitų užtruktų 20 metų. Tiek tektų laukti, kol konkurencinės sąlygos išsilygintų. Išmokų dydis gali keistis ir dėl ekonominės krizės pasaulyje, bet konkurencinės sąlygos turi būti vienodos visoms vienoje rinkoje veikiančioms šalims. Tai vienas iš svarbiausių mūsų šalies mokslininkų ir politikų siekių.
Verslininkams praverstų Konfucijus
G. Radzevičius. Pasaulyje padėtis per pastarąjį dešimtmetį gana stipriai pasikeitė. Labai auga vidutinės gyventojų pajamos daugelyje rytų Europos, Azijos šalių. Formuojasi moki kokybiškų, visaverčių maisto produktų paklausa. Pirmiausia tai didžiausiose pagal gyventojų skaičių valstybėse – Kinijoje, Indijoje, kurių pragyvenimo lygis auga labai sparčiai. Jau dabar Kinijoje kasmet darbo užmokestis auga ar ne 20 proc. Manoma, kad tokia tendencija išliks ir toliau, tačiau pasigaminti kokybiškų ir reikiamo kiekio maisto produktų kinai kol kas nespėja. Žemės ūkio technologijos Kinijoje atsilieka nuo valstybės augimo tempų. Europa turi gerų galimybių parduoti kokybiškų maisto produktų ne tik Kinijai, bet ir augančiai Kazachstano, Vidurinės Azijos šalių rinkoms. Ta pati Rusija, nepaisant spartaus žemės ūkio produktų gamybos didėjimo, tebelieka labai svarbi Lietuvos eksporto rinka. Tokie aplinkos pokyčiai formuoja naujus uždavinius šalies ir visos Europos žemės ir maisto ūkiui. Vis didesnis dėmesys skiriamas žemės ir maisto ūkio gamybos efektyvumo didinimui, naujų technologijų diegimui, greitesniam technologinių ir organizacinių naujovių pritaikymui.
ML. Kas mums trukdo dar sėkmingiau šiomis galimybėmis naudotis?
G. Radzevičius. Vienas iš trukdžių – kita bendravimo ir verslo kultūra. Ją mums reikia įsisavinti, ypač tai pasakytina apie Kiniją.
ML. Mūsų verslininkams reikia skaityti Konfucijų?
G. Radzevičius. Ir Konfucijų. Šiandien svarbus vaidmuo tenka universitetams. Man tenka dėstyti ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Lietuvos verslo vadovams universitetas organizuoja specialius dviejų savaičių mokymus Kinijoje, samdomi kinų dėstytojai, kad mūsų verslininkai vietoje galėtų susipažinti su tos šalies verslo darymo ypatumais. Vis daugiau Lietuvos jaunimo susidomi kinų kalba, jos mokosi.Tikiuosi, kad formuosis verslininkų sluoksnis, kuris Azijoje ieškos naujų rinkų ir naujų verslo galimybių. Per kalbą, rašytinį žodį, gal ir per Konfucijų reikia ieškoti naujų kelių į kitą kultūrą, suprasti tos šalies gyventojų gyvenseną, galvoseną, veiklos ir bendradarbiavimo principus.
Ką gali ir turi padaryti mokslas
ML. Išsakėte daug vertingų minčių, bet kur jose „Nemuno“ slėnio vieta?
G. Radzevičius. Labai gerai, kad slėnis „Nemunas“ atsirado, kad susiformavo institucija, kuri siekia sutelkti žemės, miško ir maisto ūkio mokslinių tyrimų, studijų ir žinioms imlaus verslo potencialą, sukurti bendrą ir tinklinę mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ( MTEP) infrastruktūrą ir kryptingai prisidėti prie žemės, miškų ir maisto ūkio plėtros, žinių ekonomikos kūrimo, Lietuvos ūkio konkurencingumo didinimo. Ilgą laiką Lietuvos žemės ir maisto ūkis buvo nepagrįstai nuvertinamas, pabrėžiamas jo provincialumas, akcentuojamas mažas našumas, aukštų technologijų taikymo ribotumas ir pan. Tačiau pastaruoju metu atlikta daug mokslinių tyrimų, o taip pat mūsų šalies eksporto balanse auganti šio sektoriaus produkcijos dalis patvirtino žemės ir maisto ūkio kaip šalies strateginės plėtros krypties svarbą. Mūsų parengtoje studijoje asociacijai „Slėnis Nemunas“ pateikėme kai kuriuos šias išsakytas mintis pagrindžiančius skaičius. 2006–2010 m. laikotarpiu maisto pramonės pardavimai Lietuvos vidaus rinkoje išaugo 33,7 proc., užsienio rinkose net 76,3 proc. Maisto produktų ir gėrimų eksporto didėjimas (eksporto dalis 2010 m. sudarė 10,9 proc. viso Lietuvos eksporto) ir teigiamas prekybos balansas sudarė daugiau kaip 1 mlrd. litų. Šie skaičiai rodo sektoriaus pajėgumą konkuruoti tarptautinėse rinkose. Ši pramonė per pastaruosius penkerius metus pritraukė didžiausią – net 29,5 proc. – apdirbamos gamybos materialinę investicijų dalį. Reikia tik džiaugtis, kad mes sugebame turėti tokius gamybos segmentus, kur lietuviai nenusileidžia, o kartais ir stipresni už konkurentus. Įkurdama slėnį „Nemunas“ Lietuva sugebėjo greta kitų prioritetinių šalyje plėtotinų sričių įvardinti žemės ūkį ir maisto sektorių. Šios sritys turi savo istoriją, tradicijas, plėtros perspektyvas.
Kitas dalykas, kad tą vystymo trajektoriją būtina ir toliau aktyviai formuoti. Būtent slėnis „Nemunas“ tuo aktyviai užsiima: kuria šiuolaikinę mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros infrastruktūrą bendrosioms Lietuvos žemės, miškų ir maisto ūkio sektorių mokslinių tyrimų, studijų ir technologinės plėtros reikmėms, mokslinių rezultatų komercializavimui, technologijų perdavimui, naujų, žinioms imlių ūkio subjektų kūrimuisi, siekia sudaryti sąlygas žemės, miškų ir maisto ūkio įmonėms, kurios imlios žinioms, bendradarbiauti su mokslo ir studijų institucijomis, tyrėjų grupėmis, didinant Lietuvos žemės, miškų ir maisto mokslo ir technologijų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje, mobilizuoja Lietuvoje turimus mokslininkų ir tyrėjų pajėgumus.
ML. Kaip parengtoje „Lietuvos maisto ūkio sektoriaus plėtros galimybių studijoje“ įvertintos turimos šios srities mokslininkų pajėgos?
G. Radzevičius. Gal atrodysiu nepopuliarus, bet turime santykinai nedaug šios srities tarptautinio lygio mokslininkų, kurie užsiima taikomaisiais tyrimais. Dauguma įgijusiųjų mokslinį laipsnį specialistų specializavosi fundamentiniuose tyrimuose, užsiėmė akademine veikla ir joje reiškiasi. Eksperimentinė taikomoji mokslinių tyrimų veikla, praktinis mokslo rezultatų diegimas netapo prioritetu jų veikloje. Tačiau tai būdinga ne tik žemės ūkio mokslams ir maisto sektoriaus mokslininkams, bet nemažai daliai viso Lietuvos mokslo. Neneigdamas fundamentinių tyrimų svarbos, turiu apgailestauti, kad taikomajai eksperimentinės plėtros sričiai skiriame nepagrįstai mažai dėmesio, o slėnio „Nemunas“ veikla kaip tik ir turėtų ją gerokai išjudinti, susieti mokslą, mokymą su gamyba ir verslu.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotrauka