Pabaiga, pradžia 2011 m. Nr. 21
Arnoldas Piročkinas
1906 m. rugsėjo 1 d. J. Jablonskis pradeda dirbti Panevėžio mokytojų seminarijos laisvai samdomu lietuvių kalbos mokytoju. Kitaip sakant, jis atsiduria rusiškos mokyklos prieangyje: ši vieta jam visų mokytojo teisių nesuteikia. Po dvejų metų jau kaip etatinis senųjų kalbų mokytojas, palikęs šeimą Panevėžyje, išvyksta į Bresto gimnaziją. Po ketverių metų, kurie Breste nebuvo visai lengvi, kaip tikėjosi, persikelia į Gardiną (arčiau prie Lietuvos!).
Iš čia jis 1914 m. vėl vadovybės išsiunčiamas, kaip ir 1896 m., į Veližo gimnaziją, bene nykiausią Vitebsko gubernijos miestelį. Po metų iš čia jį išvaduoja Martynas Yčas, pasikvietęs į Voronežą, kur buvo įkūręs dvi pabėgėliams iš Lietuvos (daugiausia lietuviams) gimnazijas. 1915 m. rudenį J. Jablonskis pirmą kartą savo gyvenime patenka į didelį tautiečių mokytojų ir mokinių kolektyvą. Patyręs karo ir bolševikų sukeltos revoliucijos baisumus, jis 1918 m. vasarą grįžta į Vilnių, bet ir čia nėra ramaus darbo: slegia vokiečių okupacija, o netrukus ją pakeičia atėjusių bolševikų tvarka, paskui lenkų legionų savivalė. 1919 m. vasarą bėga nuo lenkų „bičiulystės“, kuri su šaknimis rauna iš Vilniaus ir užgrobto krašto visa, kas brangu lietuviui. Kaune gyvenimas taip pat nesaldus: viskas tik kuriasi, daug aukojama kovoms su besiveržiančiais į Lietuvą bolševikais, bermontininkais, lenkais. Tačiau J. Jablonskis, remiamas lietuvių valdžios, artimųjų ir jį branginančių žmonių, visus sunkumus stoiškai ištveria. Tik ta sveikata… Čia galutinai prislegia jį jėgas atimanti liga, kurios pirmieji požymiai pradėjo reikštis Gardine. Dar Voroneže ėmė sunkiai valdyti kojas ir rankas, o Kaune jau beveik negalėjo nė pasirašyti, pats neįstengė pasiversti lovoje. Ir vis dėlto jis dirbo, intensyviai dirbo. Apie jo darbą Kaune daug pasakojama knygoje „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“. Nei sutiktuvėse, nei šiame rašinyje neįmanyta apibūdinti paskutinio dešimtmečio J. Jablonskio darbų masto. Skaitytojui, kuris susidomėtų tada nuveiktais darbais, drįsčiau pasiūlyti vis dėlto paskaityti mano knygos „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ (Vilnius, 1978) skyrių „Dirbkit, darbo daug turim prieš save“ (p. 143–244).
Per knygos pristatymą gailėjaus, kad neturiu ir negaliu pacituoti vieno P. Skardžiaus atsiliepimo apie J. Jablonskio veiklos visumą. Kas be ko, P. Skardžius ne kartą ir ne dėl vieno dalyko yra perdėtai kritiškai stojęs prieš savo mokytoją. Tačiau 1972 m., kai Leonardas Dambriūnas ėmė menkinti J. Jablonskio nuveiktą darbą, jis labai pakiliai jį įvertino. Gal čia nutiko jam tai, kas nutinka ne vienam, jaunystėje „stabus“ vertusiam temperamentingam žmogui: senatvėje „stabai“ ima spindėti ryškesne šviesa. Taigi P. Skardžius taip gynė J. Jablonskį nuo L. Dambriūno priekaišto, kad jis nebuvęs absoliutus ir neklaidingas autoritetas. „Iš tikrųjų J. Jablonskis toks ir nesidėjo, – rašė P. Skardžius, – jis darė, ką savo laiku sunkiomis aplinkybėmis galėjo padaryti. Ir jis padarė labai daug, ko niekas kitas lig šiol nėra padaręs: visą mūsų bendrinės kalbos raidą jis yra palenkęs nauja kryptimi, kuria ir dabar sėkmingai tebeplinta. Jis buvo didžiai įžvalgus, aštraus kalbos jausmo, gerai kalbotyriškai pasiruošęs ir atsargus kalbininkas, be to, kiek tiesiogiai esu pastebėjęs, jis ir nebuvo koks vienašalis užsispyrėlis“ (P. Skardžius. Rinktiniai raštai. T. 2, p. 553). Šią P. Skardžiaus išvadą, sakyčiau, derėtų įsidėmėti visiems J. Jablonskio vertintojams, kurie, užuot analizavę jo veiklą, ryžtasi ją aprioriškai menkinti.
J. Jablonskio vieta lietuvių tautiniame judėjime
Turėdamas prieš akis šį taiklų P. Skardžiaus suformuluotą J. Jablonskio reikšmės lietuvių bendrinei kalbai įvertinimą ir atsižvelgdamas į kitas sritis, kur jo nemaža pasidarbuota, tą vakarą, dalindamasis įspūdžiais dėl knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“, palaikiau tinkama proga užsiminti, kokią vietą derėtų jam skirti apskritai lietuvių tautos XIX a. paskutinių dešimtmečių ir XX a. pradžios gyvenime. Akstiną tokiam norui kadaise įžiebė Vinco Mykolaičio-Putino senajame „Raštų“ leidime išspausdinto straipsnio „Maironis“ (1947) mintis: „Bendrinės literatūrinės kalbos formavimas, kuriuo daugiausia rūpinosi didysis lietuvių kalbininkas Jablonskis, sutampa su Maironio literatūrine veikla. Jablonskis nustatinėjo pagrindinius kalbos dėsnius, Maironis, jais remdamasis, rinko poetinį žodyną, derino kalbos poetiką, sąskambius, rimus“ (V. Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 8. – Vilnius, 1962. – P. 344).
Šis sugretinimas paskatino susimąstyti, kokią vietą J. Jablonskis apskritai užima tarp savo amžininkų, kaip jis atrodo šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų to meto mūsų iškiliųjų veikėjų ir vadovų. O toji vieta, įsitikinau, priklauso nuo to, kaip tada vertinta apskritai lietuvių kalba ir išskirtinai bendrinė kalba, kokios reikšmės teikta kalbos mokslui.
Gimtoji kalba visiems to laiko daugiau ar mažiau veikliems lietuviams – pradedant tautos sąjūdžio vadovais ir baigiant vos paskaitantiems lietuvišką knygą kaimo žmoneliams – didžiai rūpėjo. Pavyzdžiui, J. Jablonskio žinutėje, išspausdintoje 1884 m. „Aušroje“, atpasakojamas jo pokalbis Vilniuje, J. Zavadskio knygyne, su Šešuolėlių parapijos ūkininku. Šis susirūpinęs pokalbio pabaigoje paklausė J. Jablonskio: „Ar tiesa, tamstelė, kad musu kalbą jau su vis isznaikįs ir lenkiszką įves?“ (Jablonskio Raštai. T. 1. – Kaunas, 1932 (1933). – P. 5).
Vienas iš ryžtingųjų tautiškumo žadintojų kunigas Silvestras Gimžauskas eilėraštyje „Pro Lydos mūrus pravažiuojant“, kuris iš esmės – tai lietuvių kalbos apologija, skelbė tokią išvadą:
Nėr tėvynės be liežuvio –
Kiekvienas šitą gali suprasti:
Atimk kalbą iš lietuvio,
Tai Lietuvos jau ir n’esti.
Ir Maironis šaukė: „Ginkime kalbą…“ Viena gynimo priemonių buvo kultūrinės jos atmainos – bendrinės kalbos kūrimas ir stiprinimas. Tačiau bendrinės kalbos, o kartu ir kalbos mokslo svarba tautiniam supratimui, tautai konsoliduoti buvo sudėtingiau suprantama. Net ir aukštuosius mokslus baigę inteligentai iki 1883 m. retas kuris mąstė apie bendrinės kalbos reikalą. Antai 1880–1881 m. Maskvoje hektografu išleisti keturi „Aušros“ laikraštėlio numeriai. Jo rengėjai rūpinosi vienoda rašyba (iš tikrųjų abėcėle), o svarbiausią bendrinės kalbos dalyką – vienos tarmės pagrindo parinkimą jie paliko ateičiai: „… kožnas raszis pagal savo tarme“ (cit. iš: P. Jonikas. Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis. – Čikaga, 1972. – P. 103). Šį lemiamą bendrinės kalbos kūrimo aktą atliko J. Basanavičiaus suburta „Aušros“, pradėtos leisti 1883 m. Ragainėje, iniciatorių grupė. Kauniškių tarmės pasirinkimas buvo galutinis ir neatšaukiamas. Tiek „Aušros“, tiek po jos išėjusių laikraščių rašyba kaitaliojosi, bet tarmė nekito. Iš to galima spręsti, kad lietuvių bendrinės kalbos esmę sudaro ne rašyba.
Lietuvių tautinio judėjimo iškiliųjų asmenybių pažiūros į atsiradusios bendrinės kalbos plėtojimą, rodos, nebuvo visai vienodos. J. Basanavičius, Jonas Šliūpas, Andrius Vištelis, Jurgis Mikšas ir kiti aušrininkai, nesuvokdami kaip reikiant bendrinės kalbos problemų, buvo linkę tenkintis M. Lietuvoje išleistomis gramatikomis ir žodynais. Jiems bendrinė kalba vaidenosi nereikalaujanti visais lygiais kvalifikuoto norminimo, kodifikavimo, kalbos reiškinių atrankos ir sisteminimo. Tad jie nė nepasigedo kalbininko pagalbos.
Visai kitaip į bendrinės kalbos (tada raštų kalbos) būklę pažvelgė Vincas Kudirka, suvokęs, jog bendrinei kalbai svarbu ne tik vieninga rašyba ir kad jai kyla daug kitų uždavinių, kurių nepajėgia spręsti kalbos mėgėjai, kaip jis sakė, „kalbos kibintojai“. Tad būtina kreiptis pagalbos į kalbos mokslo įgijusius specialistus. Antai 1893 m. „Varpe“, užkliudęs pastebėtą stichiškų pastangų sukeltą bendrinėje kalboje nedarnumą, jis susirūpinęs rašė: „Iš tikro reikia stvertis už galvos, išvydus tokią Babiloniją: mokslinyčia, mokslavietė, mokslainė, mokintuvė, mokykla, mokslynė, mokslabutis. Tuos visus žodžius patėmijęs esu mūsų raštuose, ir visi jie stengiasi išreikšti tą pat dalyką, o kasžin, ar nors vieną iš jų galima palikti? Su rašysena [t. y. rašyba. – A. P.] taipgi quot capita tot sensus“ [kiek galvų, tiek protų], – piktinosi V. Kudirka. Prisipažinęs, kad ir pats yra dėl ko ne ko nusidėjęs, bet pamokytas ėmęs rašyti „tautietis“ (J. Jablonskio naujadaras), jis siūlo: „Mums visiems, kibintojams kalbos ir rašysenos, pridera maldauti K. Ob[elaitį], idant teiktųsi nepraleisti nė vieno mūsų paklydimo ir nesigailėtų šalto vandens. Tokiu būdu jeigu ir nesueisime visi į vieną, tai betgi susiartinsime ir, lietuviškai rašydami, viens kitą galėsime lengvai suprasti“ (V. Kudirka. Raštai. II. – Vilnius, 1990. – P. 544).
Taigi be kvalifikuoto kalbininko nebus bendros kalbos! Tokiu kalbininku V. Kudirka kaip tik laikė J. Jablonskį ir paskui jam nuolat siuntė savo rašinius taisyti. Reikia pasakyti, kad jo raštų kalba gerumu iš tiesų daugokai skiriasi nuo J. Basanavičiaus ar J. Šliūpo kalbos. J. Jablonskis, vadovaudamas V. Kudirkos iniciatyva suburtai ir 1890–1895 m. Mintaujoje veikusiai literatiškajai komisijai, tapo įtakingiausiu lietuvių bendrinės kalbos tvarkytoju. Šalia jo nėra kas pastatyti.
Tad apibendrinant šio skyrelio mintis tiktų tokia išvada: paskutiniame XIX a. dešimtmetyje lietuvių tautinio judėjimo svarbiausiems barams stojo vadovauti keturios iškilios asmenybės. J. Basanavičius ir V. Kudirka pasidarė judėjimo ideologais ir organizatoriais, Maironis kūrė jo poetinę dvasią, o J. Jablonskis tobulino bendrinę kalbą, Mikalojaus Daukšos žodžiais tariant, „bendrą meilės ryšį, vienybės motiną“. Šiai veikėjų pasiskirstymo schemai, mano džiaugsmui, pritarė vėliau vakare kalbėjęs J. Jablonskio vaikaitis Vytautas Landsbergis, ryškiausia 1989–1991 m. Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo asmenybė, neabejotinai gerai suvokianti savo senelio epochos lietuvių dvasinio pasaulio brandą.
Prieš J. Jablonskį – nauji vėjai
1940 m. inkorporavus Lietuvą į Tarybų Sąjungos sudėtį ir paskui 50 metų laikant ją pavergtą, valdančiosios komunistų partijos ideologai, būdami priešiški J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir Maironio idėjoms, vis dėlto nedrįso šių iškilių žmonių visiškai suniekinti. J. Jablonskiui buvo išlaikyta gana didelė pagarba: net po vieną vidurinę mokyklą Marijampolėje ir Kaune leido vadinti jo vardu. Tokia garbė nesuteikta nė vienam jo amžininkui. Atgavus nepriklausomybę, susidarė paradoksali padėtis: veikiai J. Basanavičius, V. Kudirka ir apskritai XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios politikai imti nuvainikuoti visokių vakarietiškų teorijų prisiskaičiusių jaunosios kartos galvočių. Jiems pradėta prikaišioti, kad buvę riboti, neįžvalgūs, fantazuojantys romantikai. Nueita iki to, jog buvo suniekintos pastangos kurti nepriklausomą valstybę, išpeiktas griežtas atsiribojimas nuo Juzefo Pilsudskio „kilnios“ idėjos atgaivinti senąją Abiejų tautų respubliką, kuri, apgailestautojų nuomone, būtų buvusi išsigelbėjimas lietuvių tautai.
Tvenkiantis tokiai atmosferai, derėjo laukti, kada prasidės ataka ir prieš Joną Jablonskį. Juk menkinti jį ir jo palikimą bei tradiciją bandyta taip pat ir praeityje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą nemažai „kalbos tėvą“ dergė Adomas Jakštas-Dambrauskas, po karo iš jo tyčiojosi Vincas krėvė-Mickevičius, kaip nepakantų niurgzlį į nagą ėmė Stasys Dabušis. Laukta ne veltui: J. Jablonskio gimimo 150 m. išvakarėse pasirodo žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ Nr. 5–6 (2010 m.), kur grupė „modernistų“ priešakyje su Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyriaus ar sektoriaus vadove parodė, kaip moka menkinti lietuvių bendrinę kalbą ir kartu jos žymiausią puoselėtoją J. Jablonskį. Tai jis savo kategorišku, diktatorišku norminimu trukdęs kalbai vystytis laisvai, be primetamų jai normų ir taisyklių. Kalbant apie J. Jablonskį ir jam skirtą knygą, nebuvo galima tylomis praeiti pro šį naujojo mokslo laimėjimą. Nei tada neįmanyta, nei dabar, straipsnyje, neįmanoma visiškai išsamiai paneigti tuos vadinamųjų intelektualų paistalus. Juk seniai žinoma, kad, norint įrodyti keliais žodžiais išreikštą kvailystę, reikia surašyti visą jaučio odą. Nesąmonių autoriai nesivaržo dėl įrodymų: drebia savo išmanymą, ir tiek. Tačiau reikalauja tas nesąmones paneigti gausiais ir svariais argumentais.
Apie J. jablonskį paskelbta daugybė darbų. Jeigu minėto žurnalo autoriai būtų bent kelis jų įdėmiai paskaitę, vargu ar jie būtų drįsę eiti į viešumą su savo samprotavimais. Dalį jų nepagrįstų prielaidų neiškentęs į dienos šviesą yra iškėlęs profesorius Jonas Palionis straipsnyje „Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!“ (Literatūra ir menas, 2011 03 25, Nr. 12(3324), p. 2, 11). Jo pareikštas pastabas galima dar gerokai papildyti. Gal kada ateis eilė ir atskirai kalbai apie „modernistų“ teorijas. Tuo tarpu atsakymu jiems tebūnie šis straipsnis ir knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“. Ji gerokai amortizuoja visuomenės akyse nepamatuotą J. Jablonskio kritiką.
Sutiktuvėse sakiau ir dabar noriu pakartoti, kad šis leidinys parodo J. Jablonskį visų pirma iš vidaus – kaip žmogų, asmenybę. Atsiminimuose išryškėjęs J. Jablonskio asmenybės vaizdas turėtų vesti skaitytoją prie jo darbų studijų. Jiems studijuoti, kaip sakyta, turime jau gausybę rašinių. Susipažinę betarpiškai su J. Jablonskio nuveiktu darbu, neabejotinai galėsime kiekvienas įdėti į šio didžio darbininko lūpas Cicerono žodžius: Ego plus quam feci, facere non possum (Daugiau padaryti negaliu, negu esu padaręs). Jeigu taip vyks skaitytojų gilinimasis į J. Jablonskio gyvenimą ir darbus, galėsime sakyti, kad knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ sėkmingai atliko savo paskirtį.