Pradžia Nr. 2, 3
Karaimų tautos dvasinio ir pasaulietinio vadovo, orientalisto mokslininko ir karaimų tautos muziejaus kūrėjo Hadži Seraja Chano ŠAPŠALO (1873–1961) 50-osios mirties metinės prasmingai paminėtos 2011 m. gruodžio 28 d. Trakuose.
Šioje pasakojimo dalyje toliau nagrinėsime Serajos Šapšalo nuotykių kupino gyvenimo peripetijas gimtajame Kryme ir į Konstantinopolį nubloškusius likimo vingius. Visą šį sudėtingą jo gyvenimo laikotarpį galėtume įvardyti kaip ilgos kelionės į Lietuvą tam tikrus etapus. Tokios kelionės pats mūsų pasakojimo herojus tikriausiai neplanavo, tiesiog Likimo baltasis žirgas jį nešė ten, kur ir turėjo nešti – įveikiant sudėtingas istorines klūtis, geografines kryžkeles, per daugelį valstybių ir kraštų į naująją kara-imų tėvynę Lietuvą.
Rinkti ar nerinkti į hachano pareigas?
Kaip matėme antroje pasakojimo dalyje, toli gražu ne visiems Krymo karaimams Serajos Šapšalo kandidatūra pasirodė tinkama į Tauridės ir Odesos hachano vietą. Vieni karštai palaikė didelę įtaką turinčio, aukščiausiuose Rusijos politikos sluoksniuose ir paties caro Nikolajaus II aplinkoje vertinamo diplomato, mokslininko, tiurkologo, orientalisto kandidatūrą, kiti ne mažiau karštai neigė jo galimybes užimti dvasinio ir pasaulietinio karaimų tautos vedlio pareigas. Buvo į dienos šviesą velkami nauji faktai, pateikiami argumentai, kodėl Šapšalas hachano vietos užimti negalįs, būtų nesusipratimas, jei taip įvyktų.
Vėl buvo prikeliami 1908 m. vasaros įvykiai Irane, kai Teherane buvo įvesta karinė padėtis, susidariusi situacija tik ką šalį pradėjusio valdyti šacho atžvilgiu atrodė nepavydėtina, jeigu ne kritiška. Kaip rašė minimų to meto įvykių vertintojai, šachas galėjo pasikliauti tik dviem asmenimis – ir tie patys buvo Rusijos pavaldiniai: tai Sergejus Markovičius Šapšalas ir šacho kazokų brigados vadas pulkininkas Liachovas. Dėl Serajos vardo virtimo Sergejumi viskas aišku: taip Jonai Rusijoje virsdavo Ivanais, o Juozai – Josifais ir panašiai. Galima įsivaizduoti to meto Irano padėtį, jeigu šacho ir valstybės likimas priklausė nuo šalyje dislokuotos kazokų brigados. Liachovas tapo Teherano generalgubernatoriumi, 1908 m. birželio 23 d. jo vadovaujama kazokų brigada atakavo medžliso, t. y. parlamento, rūmus ir Sipach-Lazaro mečetę, kur buvo įsitvirtinę režimo opozicionieriai. Kazokai naudodami artileriją atakavo septynias valandas, kol įsiveržę į medžliso rūmus žiauriausiai susidorojo su sukilėliais. Imperinė Rusijos spauda springte springo nuo liaupsių Irano konstitucinės valdžios slopintojams.
Kuo visoje šioje istorijoje dėtas S. Šapšalas? Sklido žinios, kad pulkininkas Liachovas visus savo žingsnius derino su Rusijos pasiuntiniu Irane Gartvigu ir Rusijos pavaldiniu S. Šap-šalu. Kad pastarojo įtaka šachui ir jo šeimai buvo labai didelė ir toli peržengė mokytojui skirtas ribas – nėra jokių abejonių. Tvirtinama netgi, kad per savo įtaką šachui ir jo įpėdiniui, patarimais jis faktiškai valdė Iranui priklausiusį Pietų Azerbaidžaną. S. Šapšalas tuo metu buvo ne šiaip mokytojas, bet pakeltas į generolus adjutantus šacho šeimos narys. Taip pat – Rusijos imperijos politikos diegėjas šacho aplinkoje, įgijęs didelį pasitikėjimą ir autoritetą. Kiek jis buvo kaltas dėl karinės operacijos prieš teisėtai išrinktą medžlisą, sunku pasakyti, bet šis jo gyvenimo epizodas demokratinėje Rusijoje nekėlė pasigėrėjimo. šiuo metu vertinimai taip pat labai prieštaringi.
Suprantama, kad prieš hachano rinkimus tokie dalykai kaip mat išplaukė į paviršių, nors nebuvo ir primiršti. Ar tinka konstituciškai išrinkto parlamento slopintojui tapti Krymo hachanu? Klausimas ne šiaip kybojo ore, bet visais įmanomais būdais keltas aikštėn, priešininkų naudotas kaip spaudimo priemonė.
Mes savo ruožtu pastebėsime, kad kai Irano šachas opozicijos ir aplinkos spaudžiamas atsisakė S. Šapšalo paslaugų ir šis 1908 m. išvyko į Rusiją, šachas netapo atlaidesnis savo priešams ir iki 1911 m. kuo žiauriausiai su jais dorojosi, slopindamas revoliuciją šalies viduje. Gal kaip tik S. Šapšalas ir prilaikydavo jaunojo šacho ranką? Kai kuriuose rašiniuose jis pristatomas tarsi būtų juodasis demonas, savo įtaka ir patarimais vedęs Irano šachą ir jo šalį į prapultį. Literatūriniai ir tiriamojo pobūdžio šaltiniai labai prieštaringi, kartais atspindi ne tiek aprašomą herojų, kiek pačių autorių nuostatas, pažiūras ir paklydimus, nuo kurių niekas neapdraustas.
Pastangos kurti karaimų tautos muziejų
Tik prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atvėsino užsitęsusias karštas diskusijas – tėvynė pavojuje, reikia telktis. 1915 m. gegužės mėnesį Eupatorijoje S. Šapšalas balsų dauguma buvo išrinktas Tauridės ir Odesos hachanu. Jis priėmė pasiūlymą, bet tuojau pat keltis į Krymą negalėjo. Vyko karo veiksmai, kaip Rusijos užsienio reikalų ministerijos tarnautojui jam privalu buvo vykdyti ministerijos ir Jūrų generalinio štabo užduotis. Netoli Odesos buvo torpeduotas Turkijos kreiseris, kuriame rastieji dokumentai domino atitinkamas Rusijos institucijas ir tarnybas. S. Šapšalui teko tuos dokumentus versti į rusų kalbą. Į hachano rezidenciją Eupatorijoje jis atvykdavo tik laikinai ir tik būtinybės atveju.
1916-aisiais pasibaigė kone aštuonerių metų S. Šapšalo gyvenimo Peterburge etapas. Beveik tiek pat laiko prieš tai praleido Irane. Dabar sugrįžto į gimtąją Tauriją ar Tauridę, kaip nuo graikų kolonistų laikų vadintas Krymo pusiasalis. Mieste tvirtovėje Džuft Kale įvyko S. Šapšalo ingreso ceremonija, kurios metu jam buvo įteikti karaimų dvasinės ir pasaulietinės valdžios simboliai. Jis tapo ne tik Krymo, bet ir visos Rusijos karaimų dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu. Įsikūrė Eupatorijoje, karaimų dvasinės valdybos buveinėje.
Kad ir kokia istoriškai prasminga buvo Džuft Kale senovė, bet laikas darė savo, ši istorinė vieta nuo XIX a. antrosios pusės vis labiau panašėjo į krioštelėjusį senelį. Į Eupatoriją perkėlus karaimų dvasinį centrą, daugelis Džuft Kale gyventojų persikėlė į šį miestą. Kadais čia buvo rojaus kampelis žemėje, kurį graikai dar V a. pr. Kr. buvo pavadinę Kirkinitide. Ar tik ne saulės dievo Helijo ir okeanidės Persės dukros Kirkės garbei miestas taip pavadintas? Tos pačios deivės, kuri savaip sutiko ir pasveikino dvyliką Odisėjo kelionės bendrų, pavaišino vynu su stebuklingomis žolelėmis. Visi vyrai mūrai pasigėrę virto kiaulėmis… Kirkės pamoka graikams buvo į naudą. Ar ne nuo tada jie pradėjo vyną skiesti vandeniu? Mūsų tautiečiai irgi kartais skiedžia, tik kitais sumetimais, vargu ar prisimindami ir pagerbdami gražuolę Kirkę.
S. Šapšalas visa galva pasinėrė į Krymo karaimų rūpesčius, kurių tikrai netrūko. Jis siekė pagerinti karaimų pradinių mokyklų padėtį, pasiekė, kad parapinėse mokyklose būtų mokoma karaimų kalba. Įkūrė karaimių moterų globos namus, rūpinosi karaimų pabėgėliais iš Lietuvos ir Lenkijos, kuriuos Pirmojo pasaulinio karo banga nubloškė į Krymą. Pradėjo leisti karaimų dvasinės valdybos laikraštį.
Nepamiršo ir savo didžiosios aist-ros – toliau rinko karaimų tautos materialią ir dvasinę kultūrą išreiškiančius eksponatus. Tai buvo jaunystės dienų svajonės tąsa, siekiant įkurti karaimų tautos muziejų. Lygiai prieš 20 metų, 1896-aisiais, dar būdamas Peterburgo universiteto studentas, atvyko į Eupatoriją pas tuometinį Tauridės ir Odesos hachaną Samuilą Panpulovą, siūlydamas kurti Kryme karaimų tautos muziejų. Veikiausiai toje pačioje savo pirmtako karaimų hachano S. Panpulovo rezidencijoje ir buvo priimtas, kur dabar gyveno kaip teisėtas jo pareigų perėmėjas. Eupatorijoje užsimezgė juodu daug metų rišę draugystės saitai. Kas tada būtų pagalvojęs, kad ateis metas ir Krymo karaimų bendruomenės pareikšta valia jam pačiam teks šioje rezidencijoje įsikurti.
1917 m. Eupatorijoje Krymo karaimų suvažiavimo metu buvo keltas klausimas dėl karaimų tautos muziejaus Džuft Kale mieste-tvirtovėje steigimo. Aišku, ne be S. Šapšalo pastangų, kuris visada kur bebūtų rūpinosi eksponatais būsimajam muziejui. Visa savo esybe jis buvo užgimęs kolekcininkas, rinko ne tik karaimų, bet ir platesnę Oriento erdvę atspindinčius eksponatus. S. Šapšalas mokėjo savo tautiečius sudominti vertingomis kultūrinėmis iniciatyvomis, patraukti prasmingai veiklai. Būsimojo muziejaus patalpoms sutvarkyti, eksponatams kaupti buvo pradėtos rinkti lėšos. Jos saugotos specialiai tuo tikslu įkurtame fonde „Kale“. Tik vargu, ar patys Krymo karaimai tais surinktais pinigais pasinaudojo. Bet apie tai kiek vėliau.
Eupatorijoje nuo XIX a. antros pusės gyvavusios Krymo karaimų biblio-tekos „Karaj-Bitikligi“ (Karaimų raštija) archyvų ir inkunabulų skyrius S. Šapšalas pertvarkė į Karaimų kultūros muziejų. Jam perdavė ir savo surinktus kai kuriuos vertingus karaimų kultūros eksponatus. Šiame muziejuje ir bibliotekoje buvo surinkta per 4 tūkst. senų knygų, rankraščių ir kitų vertybių, liturginių drabužių, vietos meistrų gamybos ginklų, rankdarbių, įvairių laikų Bachčisarajaus vaizdų ir kitų muziejiniais tapusių eksponatų.
Geras pavyzdys tampa užkrečiantis: mirus karaimų bibliofilui Abraomui Jufudovičiui Mičri (1830–1917), jo palikuonys 1918 m. perdavė muziejui apie 20 tūkst. knygų, taip pat 40 unikalių rankraščių. Šis rinkinys buvo tapęs bibliotekos „Karaj-Bitikligi“ filialu.
Baltasis Šapšalo žirgas dar nelėtino galopo
Vertinant iš laiko nuotolio, matyti, kad S. Šapšalui užėmus Krymo hachano pareigas, jo gyvenimo ratas sukosi vis dar sklandžiai ir prasmingai. Baltasis jo likimo žirgas, aukštai iškėlęs raudoną uodegą, toliau šuoliavo vis naujomis laiko ir erdvės koordinatėmis. S. Šapšalo darbai ir pastangos Kryme buvo visiems matomi ir vertinami. Aukštajai politikai nuo šiol lyg ir neliko laiko, nors gal tik taip atrodo. S. Šapšalas jau ne šiaip tik pirmasis karaimų asmuo, tegu ir visos Rusijos karaimų mastu – už nuopelnus jam suteikiamas valstybės patarėjo titulas. Rusijos imperijos rangų lentelėje tai V klasei priskirtinas valdininkas, galintis užimti departamento vicedirektoriaus arba vicegubernatoriaus pareigas. Į tokį asmenį privalu kreiptis „Jūsų kilnybe“ (Ваше высокородие). Pirmųjų penkių klasių laipsnius galėjo suteikti tik pats Rusijos imperatorius, o pati rangų lentelė, įvesta dar Petro I pagal Prancūzijos, Prūsijos, Švedijos ir Danijos pavyzdį, nurodė asmens padėtį pagal jo tarnybą carui, o ne pagal kilmę ar kitas bajoriškas privilegijas. Vienintelę išimtį sudarė imperatoriškojo kraujo kunigaikščiai, turėję pirmumo teisę prieš visus kitus kunigaikščius ir valstybės tarnautojus.
Daug reiškia jau tai, kad caras Nikolajus II su šeima 1916 m. atvyksta į Eupatoriją, kur S. Šapšalas pasitinka caro šeimą ir ją lydinčius aukštus asmenis. Jų dididenybės suteikia garbę Krymo karaimų bendruomenei, apsilankydami Eupatorijos karaimų maldos namuose kenesoje. Tai aukštas S. Šapšalo pareigų įvertinimo ženklas – jis atstovavo Rusijos imperijos teritorijoje gyvenančiai karaimų tautai, pripažintas šios tautos lyderis. Kartu tai ir asmeninio kontakto su imperatoriumi patvirtinimas, per tuos metus šis ryšys nenutruko.
Iš mūsų pasakojimo išslydo 1913-ieji, kai Rusijoje buvo pompastiškai švenčiamos carų Romanovų dinastijos valdymo 300-osios metinės. Į Peterburgą suvažiavo daug Europos ir Azijos kviestųjų monarchų, o S. Šapšalui teko garbė būti Chivos chano Isfendijaro palydovu ir vertėju. Prieš tai, kai į Peterburgą atvyko Irano šachas Muchamedas Ali-Šachas, S. Šapšalui Carskoje Selo teko būti caro Nikolajaus II ir aukšto jo svečio vertėju. Caras vertino S. Šapšalo žinias, kalbų mokėjimą ir sugebėjimą bendrauti aukščiausio dip-lomatinio rango susitikimuose, todėl jį telkdavosi ir kaip asmeninį vertėją.
Suprantama, kad apie tai nė žodžio nerasime S. Šapšalo tarybiniais metais rašytose autobiografijose. Ne visais ryšiais galima buvo didžiuotis, kai kurių geriau net neminėti. Užtat galime neabejoti, kad atitinkamos tarnybos viską kruopščiai fiksavo vedamoje S. Šapšalo byloje. Būtų labai įdomu ją panagrinėti.
Grįžimas į Krymą tapo tik gyvenimo epizodu
Geriems laikams kada nors lemta baigtis. 1918–1919 m. Krymą užgriuvo iš Rusijos atplūdusi pilietinio karo banga. Apie savo pasitraukimą 1919 m. iš Krymo į Kaukazą, kiek vėliau iš ten – į Turkiją, S. Šapšalas autobiografijoje rašo, pabrėždamas atvirą palankumą tarybų valdžiai ir jam grėsusį pavojų iš generolo Antono Denikino baltagvardiečių. Argi ne keista, kad vakarykštis monarchistas, neapeitas paties imperatoriaus malonių, staiga pradeda simpatizuoti į susipriešinimą ir chaosą Rusiją įmurkdžiusiems bolševikams, o pavojų pajunta iš Denikino – Rusijos imperijos gelbėtojo ir jos didybės atkūrimo siekio bene žymiausios to meto figūros? Autobiografijose taip nutinka, ypač kai jos rašomos jau kitos santvarkos sąlygomis. Pagaliau nereikia pamiršti, kad S. Šapšalas privalėjo galvoti ne vien apie save ir savo šeimą. Kai po Antrojo pasaulinio karo buvo priverstas rašyti autobiografijas Lietuvoje, taip pat turėjo jausti atsakomybę už visos karaimų bendruomenės, visos tautos likimą. Prisiminkime, kas įvyko su Krymo totoriais: užteko „raudonojo caro“ Stalino parkerio plunksnos čirkštelėjimo, ir visa tauta atsidūrė gyvuliniuose vagonuose, riedančiuose į Vidurinės Azijos tyrus. Antai 1944 m. vien per gegužės 18 dieną iš Eupatorijos buvo išvežti visi ten gyvenę Krymo totoriai, birželio 26 d. – armėnai, bulgarai ir graikai. Užteko dviejų dienų ir tautinė Eupatorijos problema buvo „išspręsta“. Irano šachas, jeigu būtų sulaukęs tų laikų, iš Josifo Stalino būtų galėjęs daug ko pasimokyti.
Grįžkime į 1919 m. Krymą. Kaip bebūtų, bet S. Šapšalui veikiausiai grėsė dideli nemalonumai, tikriausiai ir areštas, nes nuo gero niekas nebėga. Pačiu laiku, 1919 m. kovo mėnesį, su šeima S. Šapšalas suskubo iš Krymo išvykti į Kaukazą, o iš ten kiek vėliau į Turkiją. Archyvus tyrinėjusių asmenų tvirtinimu, S. Šapšalas iki 1920 m. sausio dar atlikdavo savo pareigas Kryme, dalyvaudamas taip pat ir Karaimų nacionalinės tarybos posėdžiuose. Traukdamasis nuo Rusiją niokojusio pilietinio karo, S. Šapšalas su šeima pasiekė Konstantinopolį (nuo 1930 m. šiam miestui oficialiai įteisintas Stambulo vardas). Miestą buvo užplūdę Pilietinio karo bėgliai iš Rusijos. Šapšalų šeima gerokai vargo, nes emigrantų buvo daugiau negu darbo. Visa laimė, kad S. Šapšalo žmonai Verai Egiz-Šapšal, kuri medicinos mokslus buvo baigusi Šveicarijoje, pagaliau pavyko gauti gydytojos darbą. S. Šapšalas kurį laiką dirbo vertėju Turkų-persų banke, bet Likimo baltasis žirgas mostelėjęs raudona uodega ir šįsyk suteikė savo numylėtiniui visiškai nelauktą naują galimybę.
Bolševikmečio chaoso biblioteka neatlaikė
Bet prieš tai pasidomėkime, kas nutiko su S. Šapšalo Eupatorijoje puoselėto karaimų tautos muziejaus ir bib-liotekos vertybėmis? Skaitant oficialią internetinių tinklalapių pateikiamą net ir mūsų laikų informaciją kartais sunku atsekti įvykių sudėtingumą, dažnai ir dramatizmą – viskas priklauso nuo to, kas pateikia žinias: juodasis ar baltasis metraštininkas. Bolševikų paskelbtoji tarybų valdžia nacionalizavo fonde „Kale“ saugotas karaimų muziejui steigti surinktas lėšas. Dalis vertingų rinkinių buvo išgrobstyta, išblaškyta ar pražuvo pilietinio karo metu. Vertingiausi Krymo karaimų bibliotekos „Karaj-Bitikligi“ rinkiniai, senos knygos, rankraščiai ir kiti eksponatai 1921 m. buvo perduoti Eupatorijos valstybiniam muziejui. Tuo metu taip pat buvo žmonių, kurie rūpinosi knygomis ir muziejinėmis vertybėmis: fondų saugotojo B. Eljaševičiaus su muziejaus darbuotoju M. Sokolovu sudarytame šios bibliotekos rankraščių apraše užfiksuota daugybė senąja žydų kalba parašytų ir maždaug tūkstantis karaimų autorių kūrinių.
Vertingiausi bibliotekos rinkiniai 1926–1927 m. buvo perduoti Azijos tautų institutui Leningrade (dabar Rusijos mokslų akademijos Orientalistikos institutas). Tvirtinama, kad sprendimas priimtas patiems karaimams prašant. „Karaj-Bitikligi“ biblioteka gyvavo iki 1929 m., paskui prasidėjo dalybos: dalį fondų pasidalijo Valstybinė M. Saltykovo-Ščedrino viešoji biblioteka Leningrade ir Valstybinė V. Lenino biblioteka Maskvoje, o likusi fondų dalis neišliko.
Pastebėsime, kad 1950 m. iš Lietuvos į Krymą beveik inkognito atvykęs S. Šapšalas savo sūnėno namuose susitikimo su vietos karaimais metu pasakojo apie planus sukurti karaimų tautos muziejų Kryme ir tą sumanymą ištikusias nesėkmes. Tiek pradėtasis kurti muziejus, tiek karaimų tautos bib-lioteka „Karaj-Bitikligi“Eupatorijoje bolševikmečio chaoso neatlaikė. Visas karaimų, kitų tiurkų, Oriento tautų šimtmečiais kurtas ir su meile muziejui ir bibliotekai rinktas kultūros paveldas dabar geriausiu atveju guli kitų valstybių muziejų saugyklose, o blogiausiu – paprasčiausiai neišliko.
Turkijos sultono bibliotekininkas
Kartą prie turgaus aikštės Konstantinopolyje S. Šapšalas vos netapo nelaimingo atsitikimo auka. Kažkoks neatsargus vyriškis nešė rąstą, staiga pasisuko ir rąsto galu užkliudė greta ėjusio S. Šapšalo galvą. Šis parkrito, o keldamasis papriekaištavo savo skriaudėjui, kad šis, nešdamas sunkenybę, šūktelėjimu neįspėja praeivių apie jiems gresiantį pavojų. Greta ėjęs garbus ponas su lazda gal būtų užtvojęs neatsargiam nešikui, bet užgirdęs ramius nukentėjusiojo žodžius, pasidomėjo, kas jis toks. Išgirdęs, kad svetimšalis mokslininkas tiurkologas ir orientalistas, garbusis ponas taip pat prisistatė: esąs Turkijos paša artimas sultonui. Išgirdęs, kad svetimšaliui Konstantinopolyje ne pyragai, paša pažadėjo įdarbinti jį vienoje iš sultono bibliotekų.
Paša pažadą ištesėjo. S. Šapšalas gavo užduotį sudaryti kelių sultono bibliotekų katalogus. Naujasis biblio-tekininkas patraukė ir paties sultono dėmesį. Kartą vienuose rūmuose sultonas sutikęs S. Šapšalą užkalbino jį ir paprašė papasakoti savo gyvenimo istoriją. Įdėmiai išklausė, nepertraukinėjo, tik kai ką pasitikslindavo. Sultonas neslėpė nuostabos. Ir išties S. Šapšalo gyvenimas vertas romano. Kai buvo sudaryti bibliotekų katalogai, sultonas apdovanojo S. Šapšalą keliais vertingais rankraščiais, kuriuos pastarasis mokėjo įvertinti. Savo ruožtu S. Šapšalas sultonui padovanojo retą Korano egzempliorių. Vėlesniais laikais tie iš Turkijos atsivežti rankraščiai buvo perduoti Ermitažui ir Leningrado M. Saltykovo-Ščedrino viešajai bibliotekai, taip pat Azijos muziejui. Beje, po S. Šapšalo mirties jo biblioteka buvo perduota TSRS MA Orientalistikos instituto Leningrado skyriui.
Gyvendamas Turkijoje, S. Šapšalas užsiėmė intensyvia moksline veikla, mokslininkų konferencijose skaitė pranešimus apie Krymo karaimų kalbą, rašė jai skirtus straipsnius, taip pat skaitė pranešimus apie Irano šiitų meną, azerbaidžaniečių folklorą, su kuriuo buvo spėjęs labai gerai susipažinti, kai teko gyventi Irane. Juk ne visą laiką kalė rusiškus žodžius į galvą šacho įpėdiniui ir ne vien patarinėjo politikos klausimais. Mums gali patikti ar nepatikti S. Šapšalo kaip savotiško šacho vizirio veikla, bet sieloje jis buvo mokslininkas ir kolekcininkas ir šioms gyvenimo aistroms visą gyvenimą liko ištikimas. Gal todėl bet kurioje santvarkoje, bet kurioje valstybėje visada jo aplinkoje atsirasdavo žmonių, kuriems buvo įdomus ir vertinamas. O tiurkologams S. Šapšalas buvo išties didelis autoritetas, tad ir Turkijoje nepražuvo. Kurį laiką dėstė ir Stambulo universitete. Žodžiu, augo ir kaip mokslininkas.
Kaip matyti, mūsų rašinio herojus turėjo magiškos jėgos, kuri net be jo paties didesnių pastangų suvesdavo jį su šio pasaulio didžiūnais ir intelektualais. Jis kėlė žmonių susidomėjimą, nes ir jam žmonės buvo įdomūs. Išties tarsi būtų pažabojęs baltą savo likimo žirgą raudona uodega, kuri kai kuriuose Oriento kraštuose – bent jau taip buvo manoma – turėjo ypatingos mistinės galios.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Gedimino Zemlicko nuotraukos