Pabaiga, pradžia Nr. 1
Prof. Ona Voverienė
Monografijos autoriui dr. Juozui Girniui per dr. Prano Dovydaičio asmenybę, jo gyvenimą ir veiklą pavyko atskleisti vieną iš esminių lietuvių tautos tragedijų – jos pačių vaikų suskaldytą tautos dvasią, kuri, kaip mūsų visos tautos prakeikimas lydi mus nuo pat pačios tautos susiformavimo. Viename iš savo straipsnių (Ona Voverienė. Prieškario Lietuvos tragedijos pradžia – suskaldyta tautos dvasia // XXI amžius. 2005, kovo 16 d.), vėliau referuotame knygoje (Ona Voverienė. Antikomunizmas. – V., 2010) rašiau, kad tautos dvasią suskaldė komunizmo šmėkla, atklydusi į Lietuvą XX amžiaus pradžioje kartu su aršiausiu bolševiku, lietuvių tautos duobkasiu V. Mickevičiumi-Kapsuku. Juozas Girnius savo knygoje „Pranas Dovydaitis“ tautos suskaldymo pradžią nukelia į „Aušros“ laikus, kai į laikraščio leidybą įkėlė koją laisvamanis Jonas Šliūpas. Iki to laiko Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir ypač vyskupo Motiejaus Valančiaus ir jo pasekėjų puoselėta lietuvio tapatybė buvo vientisa, harmoningai derinanti ir katalikybę, ir tautiškumą. Istorijai išliko vyskupo Motiejaus Valančiaus garsioji nuostata – „Kas lietuvis, tas ir katalikas“. Jonas Šliūpas, kovingas laisvamanis, iš Rusijos universitetų atsineštą pragaištingą Dievo ir tikėjimo niekinimo bacilą, ja apkrėtė ne vieną atgimstančios Lietuvos jauną protą ir pirmą kartą suskaldė lietuvio dvasią. „Aušra“ dėl joje aktyviai skelbiamų aršių J. Šliūpo ir jo pasekėjų antireliginių straipsnių, tiesusių lygų kelią bolševizmo plėtrai Lietuvoje, vos po trejų metų savo gražios veik-los užgeso. „Tėvynės sargo“ steigėjas ir pirmasis redaktorius Juozas Tumas-Vaižgantas tame laikraštyje apgailestavo: „Dar tebesame atspindis svetimųjų idėjų, nuosavo tikrai lietuviškos idėjos sulig aguonos grūdo teturėdami“ (1902, Nr. 1; cit.: pagal Juozo Girniaus knygą „Pranas Dovydaitis“). J. Šliūpo pasėta Šėtono sėkla sudygo ir plito Lietuvoje kosminiu greičiu.
Skilo lietuvio dvasia, skirtingas pasaulėžiūrines nuostatas skelbė įvairiausi laikraščiai, ypač aršiai ir agresyviai prieš katalikybę ir jos vertybes buvo nusistatę bolševikinės Rusijos finansuojami ir V. Kapsuko globojami „darbininkiški“ ir „valstietiški“ laikraščiai. 1907 m. bendromis Antano Smetonos ir J.Tumo-Vaižganto pastangomis buvo įkurtas laikraštis „Viltis“, į kurį buvo dedamos viltys, kad jis suvienys ir katalikus, ir bolševikus bendrai tautinio atgimimo veiklai. Bolševikams (beje, kaip ir dabartiniams mūsų komunistams, komjaunuoliams ir čekistams, pasivadinusiems įvairiausių demokratiškų partijų vardais) visada buvo būdingas įžūlus ir agresyvus veržlumas. 1912 metų pabaigoje bolševikų veržlumas „Vilties“ redakcijos siekį suvienyti jėgas pavertė niekais. Pranas Dovydaitis buvo atšauktas iš Maskvos universiteto studijų ir pakviestas redaguoti „Viltį“. Tuometinis „Vilties“ redaktorius Antanas Smetona ir jo pasekėjai, protestuodami prieš „rožančininko“ Prano Dovydaičio paskyrimą, iš redakcijos pasitraukė. „Viltyje“ pradėjo dominuoti katalikiškoji kryptis. „Viltininkai“ su Antanu Smetona priešaky 1924 metais įkūrė Tautininkų partiją. Tačiau Šėtono dvasia, jos neapykantos liepsna jau buvo pažeidusi Antano Smetonos ir visų jo pasekėjų protus.
Pranas Dovydaitis ir jo pasekėjai, krikščionių-demokratų partija, ateitininkai, pavasarininkai, kunigai ir vyskupai Antanui Smetonai, kaip ir bolševikams, tapo didžiausiais priešais. Ir nors viename Ateitininkų suvažiavime Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona pripažino, kad ateitininkai ir krikščionys-demokratai suvaidino tam tikrą pozityvų vaidmenį jaunos valstybės Lietuvos kūrime, jo žodžiai skyrėsi nuo veiksmų: 1930 metais Antanas Smetona, tada jau tituluojamas tautos vadu, uždraudė moksleivių ateitininkų, kurių vyriausiuoju vadu tada buvo prof. Pranas Dovydaitis, veiklą. 1931 m. birželio 6 d. jis nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) paskelbė Apaštalų Sosto nepriklausomoje Lietuvoje pirmąjį nuncijų R. Bartaloni. Istoriko Z. Ivinskio žodžiais tariant: „Tai buvo tarptautinis skandalas, dėl kurio kiekvienas geros valios lietuvis turi ir šiandien gėdytis“ (Ten pat, p. 203). 1932 m. liepos 10 d. Marijampolėje vykusiame Pavasarininkų kongrese kalbėję prof. Pranas Dovydaitis, prof. Juozas Eretas ir dr. J. Leimonas buvo suimti ir trims mėnesiams uždaryti į kalėjimą. Pranas Dovydaitis kalėjo Bajorų kalėjime netoli Kretingos, vėliau buvo pervežtas į Marijampolės kalėjimą. Nubaustas buvo ir Pavasarininkų kongrese pirmininkavęs studentas Adolfas Damušis. Negana to, 1936 metais sausio 16 d. Antanas Smetona, jau visiškai nevaldydamas savo neapykantos Pranui Dovydaičiui, atleido jį iš VDU profesoriaus pareigų.
Pranas Dovydaitis, niekada nebijojęs eiti prieš srovę, tuos A. Smetonos žingsnius įvertino taip: „Šėtono tarnai Lietuvoje paskutiniu metu rodo vis didesnio uolumo persekioti ir naikinti katalikiškos inteligentijos daigyną – ateitininkus moksleivius“ (Ten pat, p. 215). Žinoma, ateitininkų vadovus. 1935 metais spalio 12 d. Pranas Dovydaitis kartu su buvusiais Lietuvos prezidentais A. Stulginskiu ir K. Gri-
niumi bei buvusiais LR ministrais pirmininkais M. Sleževičiumi, E. Galvanausku ir A. Tumėnu parašė ir savo parašais patvirtino protestą tuometiniam Prezidentui Antanui Smetonai dėl nežmoniško Vyriausybės elgesio su suvalkiečių streiko dalyviais (Ten pat, p. 171).
Nežiūrint visų nuoskaudų, Pranas Dovydaitis, išlydėdamas katalikų delegaciją į JAV, visų jų prašė viso to nepasakoti tautiečiams Amerikoje, nenešti „šiukšlių iš namų“, jo nuostata buvo: „Susitvarkysime patys“. Kunigas P. Dogelis tuometinę Lietuvos dvasinę būseną apibūdino taip: „A. Smetona sugrūdo katalikus į katakombas, kaip tai buvo prie rusų režimo“ (Ten pat, p. 413).
Sakoma, istorija kartojasi spirale. Šiandien Lietuvoje turime tokią pat dvasinę suirutę, Šėtono verdamą košę, kuria esame visi maitinami, kaip ir Prano Dovydaičio laikais.Todėl jo patyrimas ir mintys mums yra itin svarbios. Visų pirma – tai mintis, kad Lietuva gali „atgimti tik Kristuje“, tai yra, gaivindama amžinąsias savo tautines-katalikiškas vertybes, krikščioniškąją kultūrą, harmonizavusi lietuvio dvasią.
Antra, kai girdime Lietuvos „nedraugų“ balsą – daugiau tolerancijos priešingų ideologijų ir priešingų nuostatų skleidėjams, mums ypač svarbus Prano Dovydaičio mokymas: „Kristaus kovoje su Antikristu kokio nors neutralumo nėra ir negali būti. Kristus, tiesa, netolerantingai pasakė: „Kas ne su manim, tas prieš mane“. Bet ką padarysi, kad kiekviena teisinga logika yra netolerantinga. Todėl ir Lietuvos veikėjams tenka pasirinkti arba Kristaus, arba Antikristo (bolševizmo) vėliavą“ (Ten pat, p. 690). Prof. Pr. Dovydaitis polemikoje prašė vienintelio dalyko: „naudotis kiek galint mažiau purvu ir daugiau proto ir mokslo argumentais“ (Ten pat, p. 692).
Įdomu, kad Pr. Dovydaitis dar prieš kelis dešimtmečius suvokė tai, ką mes tik dabar pradedame suprasti, kad tarp komunizmo ir kapitalizmo santvarkų nėra didelio skirtumo. Abi jos yra „luomų neapykantos ir klasių kovos produktai. Abiejose santvarkose į žmogų žvelgiama tik ekonominiu žvilgiu… Kapitalistinė ir komunistinė gamybos forma yra tik du skirtingu keliu į tą patį tikslą: kvailinti materialinių gėrybių ištroškusias alkanas darbininkijos minias šios žemės rojaus pažadais“ (Ten pat, p. 685).
Šiais metais prasidėjęs JAV antikapitalistinis judėjimas „Okupuok Volstrytą“, jau plintantis visame pasaulyje, tai dar tik tolimas žaibavimas ir griaustinis prieš didelę įvykių audrą, jeigu gobšus kapitalas neatsikvošės. Jo atgarsiai jau pradeda audrinti ir Lietuvos jaunimo protus, kur oligarchinės kapitalizmo grimasos yra itin žiaurios.
Prof. Pranas Dovydaitis savo kūryboje ypač daug dėmesio skyrė lietuviškai šeimai, jis pats priešinosi ir skatino priešintis savo pasekėjus civilinių jungtuvių įstatymui, kurį tuometiniam Seimui tvirtinti pateikė kairieji. Jis rašė: „Rengiamas civilinių jungtuvių įstatymas savo gilioj esmėj siekia ne ko kito, kaip tik kad vyrai legaliu keliu galėtų turėti pigesnių moterų. Kristaus įsteigtoji ir Katalikų bažnyčios vykdomoji neperskiriamoji moterystė yra aukščiausia moteriai apsauga nuo vyro brutališkų užmačių. Supagonėjusiai šių dienų andokratijai (vyrų viešpatavimui – J. G.), tatai yra nepakenčiama ir jie siekia iš moters turėti pigesnį objektą, kurį galima būtų, norui atsiradus, pakeisti kitu, „šviežesniu“ (ten pat, p. 684). Ypač jis smerkė šviesuomenės nusistatymą vengti vaikų, „kitų šalių pseudokultūra užsikrėtusios inteligentijos tarpe“. Jo nuomone, „Jeigu ir mūsų dar „nesukultūrėjęs“ kaimas pasektų inteligentais, lietuvių tautai reikštų savižudybę… Tuomet sudiev mūsų didvyrių žeme!… Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai kaimynai, kurių tau niekada nestigo, bet šį kartą būsi pati save išnaikinusi, šiuo būdu nusižudydama, ir neilgiausiai trunkant… Štai, kur tik-rasis didysis pavojus, štai, kur reikia skubiausiai taisyti trūnijantieji mūsų Tautos ir valstybės rūmų pamatai. Tai, ką šiandien mums diktuoja ne tik valstybinis protas, bet ir sveikas išsilaikymo tautinis instinktas, mūsų Tauta tegalės atsiekti, tik vadovaudamasi idealizmo pasaulėžiūra ir apsišarvojusi aukšta dorove“ (Ten pat, p. 683).
Šios prof. Prano Dovydaičio nuostatos dabartinei Lietuvai ypač aktualios. Jos galėtų tapti tikros krikščioniškos-demokratinės arba lietuviškos tautinės partijos programinėmis nuostatomis. Tauta jau bunda ir ilgisi doros politikos ir doros visuomenės.