GĖLĖS NEŽYDI PAVĖSYJE…

Minint a. a. Danielos Lozoraitienės (1941–2010) pirmąsias mirties metines.

Prof. Ona Voverienė

Stasys Lozoraitis man davė savo meilę Lietuvai.
Lietuva man davė savo meilę Stasiui Lozoraičiui – tad lieku amžinai dėkinga
D. L. (Daniela Lozoraitienė)

Tai – vieni paskutiniųjų šviesaus atminimo Danielos Lozoraitienės žodžių, dabar jau tik istorija Lietuvos šviesuolių diplomatų Stasio ir Stasio (jaunesniojo) Lozoraičių muziejuje, kurį buvusiuose prieškario Nepriklausomos Lietuvos Ministrų kabineto rūmuose (Kaune, Donelaičio g. 58) 2000-aisiais metais įkūrė Vytauto Didžiojo universitetas

Š. m. sausio 26 d. Vytauto Didžiojo universitetas pakvietė paminėti p. Danielos Lozoraitienės pirmąsias mirties metines. Buvo aplankytas Lozoraičių kapas Petrašiūnų kapinėse, padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės, Kauno Palaimintojo Arkivyskupo Jurgio Matulaičio bažnyčioje (Žeimenos g. 6) už visą Lozoraičių šeimą aukotos Šv. Mišios, vėliau išėjusiųjų atminimas buvo pagerbtas S. ir S. Lozoraičių muziejuje.
Iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, Lozoraičių šeimos giminaitė prof. Dalia Brazauskienė ir artima p. Danielos Lozoraitienės bičiulė prof. Vaiva Lesauskaitė.
Renginį organizavo ir vedė S. ir S. Lozoraičių muziejaus vedėja Asta Petraitytė-Briedienė, muzikinę programą surengė Kauno muzikos mokykla.

Po iškilmingosios dalies, kurioje ypač buvo akcentuota Lozoraičių šeimos bibliotekos ir archyvų reikšmė Lietuvos kultūrai ir ypač Lietuvos diplomatijos istorijai (Lietuvai perduota per 1 500 mūsų istorijai svarbių dokumentų), buvome supažindinti su Lozoraičių šeimos ekspozicija (laiškais, nuotraukomis, portretais, daiktais, kuriais naudojosi diplomatai), įrengta buvusiame diplomato Stasio Lozoraičio (vyresniojo) darbo kabinete.
Iškilmėse ypač šiltai buvo prisimenamas Stasio Lozoraičio kandidatavimas į Lietuvos prezidentus ir jo inteligentiška, žmogaus, susirūpinusio Lietuvos likimu ir išlikimu, laikysena rinkiminės kampanijos metu. Žvarbią 1993 m. žiemą Stasį Lozoraitį visur ir visada – per pūgas, šalčius, atlydį ir lietų – lydėjo jo Italijos saulės palepinta miela žmona, draugė ir mylimoji Daniela Lozoraitienė. Iki paskutinės S. Lozoraičio gyvenimo akimirkos ji buvo šalia savo mylimo vyro, Lietuvai padovanojo jo paskutinius žodžius, ištartus prieš išeinant į Amžinybę, – jo Testamentą Tėvynei: „Saugokite sienas!“ Ir Stasiui Lozoraičiui, ir jo žmonai Danielai Lozoraitienei gyvenimo prasmė buvo tarnauti Lietuvai ir savo Tautai.
Kaip rašo prof. Vytautas Landsbergis savo knygoje „Pusbrolis Motiejus. Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (V., 2002), atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Stasio Lozoraičio vaidmuo buvo didžiulis: „Stasys Lozoraitis buvo vienas pagrindinių Kovo 11-osios autorių. Dėkinga Lietuva tai supranta ir turi suprasti dar daugiau, giliau ir amžinai“ (Vytautas Landsbergis, ten pat, p. 416).

Daniela Lozoratienė – vaišinga ir nuoširdi Lozoraičių namų šeimininkė – su didele meile savo namuose priimdavo visus lietuvius, atvykusius į Romą; ženkliai prisidėjo prie Lietuvos kultūros puoselėjimo projektų; organizavo dailininkų Stasio Eidrigevičiaus ir Kazimiero Žoromskio paveikslų parodas Romoje; jos dėka ir rūpesčiu sutvarkyti Lozoraičių šeimos archyvai ir biblioteka grįžo į Lietuvą.

Stasys ir Daniela Lozoraičiai ketino grįžti gyventi į Lietuvą. Mylimo vyro Tėvynė Danielai, kai jie abu pirmą kartą atvyko į Lietuvą 1992 m. vasario 6 d., paliko neišdildomą įspūdį. Kaip savo dienoraštyje rašė Daniela Lozoraitienė, Lietuvos oro uoste juos pasitiko p. Gražina Landsbergienė, buvusio diplomato Valdemaro Čarneckio, rezidavusio Italijoje 15 metų, dukra Liučija Čarneckytė, Emanuelis Zingeris ir Ramūnas Bogdanas. Pirmiausia Lozoraičiai aplankė Kauną – tėvų namus, mokyklą ir senelio namus. Tada p. Daniela rašė: „Čia yra išlikę beveik viskas, bet kaip turi būti skaudu tokiems, kaip jis (Stasys Lozoraitis – O. V.), kurie atsimena visa buvus nauja, gražu, šviesu, elegantiška. Matyti, kaip viskas sužalota ir pažeminta per 50 metų. Suspaudžia širdį ir man norisi verkti…“ Stiprų įspūdį p. Danielai paliko pirmasis susitikimas su kauniečiais, atėjusiais jų pasveikinti po Šv. Mišių 1992 m. vasario 9 d. Matant „laukiančią minią, sujaudintą ir santūrią, kuri pradeda dainuoti. mane apima nesutramdomas graudulys ir virpulys, kurio negaliu suvaldyti. Žinau, kad verkiu, kaip ir daugelis dainuojančių žmonių. Bamo (Stasys Lozoraitis – O. V.) eina ir sveikinasi, jį stengiasi paliesti, duoda laiškus ir raštelius. Visi žino, kas jis yra ir visi yra su juo. Tai tos akimirkos, kurios nubraukia visus buvusius sunkumus ir buvusį beviltiškumą. Žinau, kad niekados neužmiršiu šios akimirkos“ (ponios Danielos Lozoraitienės dienoraščio fragmentus „Draugui“ pateikė buvusi artima jos bičiulė prof. Vaiva Lesauskaitė). Tikriausiai tada Lozoraičiai ir nutarė grįžti į Lietuvą. Neabejoju, kad taip ir būtų atsitikę… jeigu ne paslaptinga staigi sveiko, žvalaus, energingo Stasio Lozoraičio mirtis. 1994 m. birželio 13 d. po rinkiminės kampanijos Lietuvoje ir žiauri diagnozė: mirė nuo staiga išplitusio nežinomos kilmės kepenų vėžio. D. Lozoraitienė liudijo šią priežastį ir siejo tai su apsinuodijimu Lietuvoje. Skrodimo duomenys JAV klinikoje nesuprantamai dingo (Vytautas Landsbergis. Pusbrolis Motiejus. – V., p. 361).

Daniela d’Ercole-Lozoraitienė (Lozoraitis) gimė 1941 m. kovo 2 d. Genujoje, Italijoje. Studijavo ir daugelį metų dirbo Europoje, viešųjų ryšių srityje. Pamilusi ir ištekėjusi už Stasio Lozoraičio, ji pamilo ir jo Tėvynę Lietuvą. Paklausta, kaip ji – jauna, graži ir pasiturinti italė – ryžosi tekėti už atkirsto nuo Tėvynės diplomato, p. Daniela paaiškino: „Man labai patiko Lietuvos herbas. Ir mano vyras man atrodė, kaip tas herbe pavaizduotas karžygys ant žirgo. Mane visada traukė sunkios gyvenimo užduotys, todėl buvau laiminga, būdama šalia žmogaus, sprendžiančio tokį uždavinį“ (Landsbergis V. Ten pat). Nedaug kam žinoma, kad Lozoraičių šeima, taupydama savo buities sąskaita centą po cento, atkūrus Nepriklausomybę, apie milijoną dolerių skyrė ambasadai išlaikyti. Mažai kam žinomas ir tas faktas, kad Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) iš JAV saugomų Lietuvos valstybei priklausančių 900 tūkst. dolerių vertės atsargų, negaudavo nė cento. Atlyginimai buvo mokami tik A. Smetonos paskirtiems pareigūnams. (Landsbergis V. Ten pat, p. 326–327). Stasio Lozoraičio diplomatinę veiklą finansiškai rėmė Daniela Lozoraitienė.

Viename interviu Daniela Lozoraitienė yra pasakiusi, kad jos profesija būti žmona: 33-eji bendro gyvenimo metai su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu pareikalavo iš jos pasiaukojimo ir atsidavimo. D. Lozoraitienė gyveno savo vyro siekiais, jo tikslais ir planais. Abu jie troško, kad Lietuvoje būtų atkurta Nepriklausomybė, abiejų gyvenimo prasmė – tarnauti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.
Po staigios ir netikėtos S. Lozoraičio mirties, D. Lozoraitienė tęsė savo vyro pradėtus darbus: „1998 metais prie Lietuvių Fondo buvo įsteigtas Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio vardo stipendijų fondas. Abiejų Fondų pagrindinis tikslas – remti įvairius kultūrinius, humanitarinius ir akademinius projektus. Vienas iš sėkmingiausių projektų vykdomas jau 15 metų. Tai parama Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantūros programos studentams, programoms ir akademiniams leidiniams. Ši programa buvo įsteigta bendromis Danielos Lozoraitienės ir Seton Hall University pastangomis. Suvokdama ir teisingai įvertindama nūdienos Lietuvos politikos privalumus ir trūkumus D. Lozoraitienė kaip įmanydama stengėsi padėti gerai pasiruošti jaunųjų diplomatų kartai. Džiugu, kad ši programa plečiasi. Tai liudija ir šiais metais įsteigta nauja programa Lietuvos ambasadoje Italijoje, į kurią išvyko stažuotis VDU diplomatijos magistrantė“ (Angelė S. Bailey, Danutė Vaičiulaitytė-Nouse. Prisimename ir dėkojame Danielai D’Ercole Lozoraitienei // Draugas. – 2012, saus. 22). Mirė Daniela Lozoraitienė 2010 m. gruodžio 23 d. Kaip savo užuojautoje rašė Seimo pirmininkė Irena Degutienė, p. Danielos Lozoraitienės gyvenimas buvo, „išskirtinis gyvenimas, išskirtinis likimas, išskirtinis pasišventimas tautai, juolab ne gimtajai, tačiau visa širdimi pamiltai lietuvių tautai“.

Mano šeima su dideliu džiaugsmu ir susižavėjimu televizijos ekranuose stebėjo Stasio Lozoraičio rinkiminę kampaniją. Balsavome kartu su nenutautėjusiais ir nesustribėjusiais lietuviais už Stasį Lozoraitį, mūsų Vilties Prezidentą. Jam pralaimėjus, supratome, kaip stipriai Lietuva buvo nukraujavusi po komunistų siautėjimo ir jų vykdyto tautos genocido; kaustoma baimės, patikli jų melui ir pažadams, suvyniotiems į šilko skepetaitę. Taip pat supratome, kad Lietuva daugeliui dešimtmečių bus pasmerkta skursti ir beviltiškai klajoti tamsos karalystėje.

Tamsos karalystė prasidėjo tuoj pat – Algirdo Mykolo Brazausko ir Kazimiero Bobelio kerštu idealistui Stasiui Lozoraičiui, visą savo gyvenimą pašventusiam Lietuvos idėjai, Lietuvos prisikėlimui ir Lietuvos valstybei. 1993 m. balandžio 28 d., jau komunistiniame Seime, Užsienio reikalų ministras Povilas Gylys (beje, dabar tartiufiškai vaizduojantis eisiantis „gelbėti“ Lietuvą), realizuodamas Brazausko ir Bobelio keršto akciją Stasiui Lozoraičiui, viešai patvirtino Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio atšaukimą iš ambasadoriaus pareigų.

1993 m. gegužės 5 d. medicinos seselė Marija Garšvienė iš Kauno, apdairiai, iš anksto „apsiginklavusi“ pažyma iš Psichiatrijos centro, kad nebūtų apšaukta, kaip buvo įprasta okupacijos metais, „psichine ligone“, pradėjo bado akciją prie Seimo, protestuodama prieš šią Brazausko ir Bobelio keršto akciją prieš Stasį Lozoraitį. Mes, Lietuvos moterų lygos moterys, lankėme Mariją, moraliai ją rėmėme. Protestavome prie Amerikos ambasados dėl komunistinės valdžios saviškio Maknio paskyrimo Lietuvos ambasadoriumi vietoje S. Lozoraičio Amerikoje. M. Garšvienė badavo 31 dieną, kol ją, visiškai išsekusią, greitoji medicinos pagalba išvežė į Santariškių ligoninę. Pasveikusi Marija bado akciją atnaujino, paskelbė masinę vienos dienos bado akciją, į kurią suvažiavo keli šimtai tautiečių iš visos Lietuvos.

Mirus Vilties Prezidentui Stasiui Lozoraičiui, 1994 m. spalio 28 dieną Kauno 6-ojo forto Kryžių kalnelyje Marijos Garšvienės iniciatyva buvo pastatytas ir kun. Algimanto Keinos pašventintas koplytstulpis Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimui, suprojektuotas Kauno architektės Birutės Poniškaitienės. Savo eiles prie koplytstulpio, skirtas S.Lozoročio atminimui, deklamavo poetas Kęstutis Genys. Tada pirmą kartą ir pamačiau p. Danielą Lozoraitienę, gražią, elegantišką, susikaupusią. Po mėnesio buvo įkurtas Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimo įamžinimo komitetas. Į jį be Marijos Garšvienės įėjo Kauno architektai Birutė ir Juozas Poniškaičiai; buvau pakviesta ir aš. Nutarta pastatyti paminklą Vilties Prezidentui Stasiui Lozoraičiui.

1996 m. rugsėjo 6 d. įvyko paminklo atidengimo ir šventinimo iškilmės. Paminklą suprojektavo architektas Juozas Šlivinskas, aplinką – Birutė ir Juozas Poniškaičiai ir A. Mikėnas. Iškilmėse dalyvavo Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir p. Daniela Lozoraitienė. (Voverienė O. Žmonės kaip žvaigždės: vieni švyti savąja šviesa, kiti atspindėdami tą šviesą // Lietuvos Aidas. – 2004, rugp. 25 d., p. 12).
Paskutinį kartą mačiau p. Danielą Lozoraitienę 1999 metais, kai ji su p. Kazimieru Lozoraičiu iš Romos į Lietuvą pargabeno p. Stasio Lozoraičio ir jo žmonos p. Vincentos Lozoraitienės palaikus. Sutikome juos su gėlėmis Vilniaus oro uoste ir išlydėjome į Kauną. Jie atgulė amžinojo poilsio Lietuvos panteone Petrašiūnuose. Tais pačiais metais jos iniciatyva iš Putnamo kapinaičių (JAV) į Lietuvą 1999 m. birželio 15 d. buvo pargabenti ir palaidoti šalia tėvų ir Vilties Prezidento p. Stasio Lozoraičio palaikai (Voverienė O. Mūsų Vilties Prezidentas grįžta į Lietuvą // XXI amžius. – 1999, birž. 11, p. 1,8).

2004 m. birželio 13 d. Ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimo įamžinimo komiteto iniciatyva Kauno Rotušėje buvo paminėtos Stasio Lozoraičio 10-osios mirties metinės. Jose dalyvavo ir kalbėjo p. Stasio Lozoraičio brolis Kazimieras Lozoraitis, Prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. (Voverienė O. Ne cinikai, o idealistai yra pažangos variklis… Stasio Lozoraičio 10-jų mirties metinių minėjimas // Lietuvos Aidas. – 2004, birž. 17, p. 8)

Danielos Lozoraitienės palaikai palaidoti jos Tėvynėje Italijoje. Išskirtiniame D. Lozoraitienės interviu „Lietuvos Aidui“ žurnalistė Viljama Sudikienė užrašė p. Danielos Lozoraitienės žodžius: „Mano kaulai ilsėsis šalia jo, kad ir kur jis būtų… Tikiuosi, kad jis ilsėsis Lietuvoje, ten ilsėsiuosi ir aš. Lietuva yra mano antroji Tėvynė. Visuomet būsiu italė, bet gyvenimas suteikė man ir tokią privilegiją, jog galiu pasakyti, kad priklausau dviem šalims“ (Sudikienė V. Daniela Lozoraitienė: Apie Viltį ir Lietuvą // Lietuvos Aidas. – 1995, birž. 13, p. 12, 13). Kol Lietuvą dar tebegaubia tamsos ūkanos… gėlės nežydi pavėsyje. Kai tos ūkanos išsisklaidys (žinoma, jeigu nepražūsime galutinai) tikiu, kad Daniela Lozoraitienė grįš į Lietuvą, atsiguls šalia savo mylimo vyro Lietuvos panteone ir ištars, kaip kadaise mūsų tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus mylima žmona Gabrielė Eleonora Mohl-Basanavičienė „Mano Tėvynė – prie mylimojo širdies“…