Nepagarba sau ir kitiems sukelia daug klausimų…
Tapytojas Saulius Kruopis, parodos dalyvis, LDS narys
Jei mokinio namų darbai atlikti blogai, ar gali mokytojas jam rašyti gerą pažymį. Ir dar, jei mokinys pakviestas prie lentos atsakinėja bet ką, o ne tai, kas buvo užduota, kaip tokio lygio atsakymą įvertins mokytoja? Vaikščiojant po metinę tapytojų parodą ,,Menininkas ir miestas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, kilo tokių pat klausimų. Rodos, tema labai konkreti ir aiški, ji kaip koks kodas verčia ieškoti menininko ir miesto santykio, autoriaus transformacijų ir tapybinės kalbos išraiškų, bet nuteikia dviprasmiškai ir nejaukiai, kyla vidinis nerimas, abejonės, – kas ką kvailina, ar menininkai žiūrovą, ar parodos užduotas kodas. Deklaruojama pasirinkta tema, kuri neatitinka to, ką aš matau, tai, kas yra eksponuojama galerijos salėse.
Per parodos atidarymą, po gražių ir šventinių kalbų galerijos direktorė Dovilė Tomkutė pasiūlė kalbėtis, diskutuoti… Perimdamas iš LDS pirmininko Eugenijaus Nalevaikos mikrofoną išreiškiau gausiai susirinkusiai publikai savo suglumimą ir pasimetimą, retoriškai paklausiau, kas ir kiek gali suskaičiuoti paveikslų, kurie čia neturėtų kabėti, kurie nieko bendro neturi su šios tapytojų metinės parodos užduota tema. Šalia esantis dailininkas pasakė: reikėjo užpildyti ir sudėjo viską, kas buvo atnešta! Prisipažinsiu, po mano viešai iškelto klausimo, priėjo ir dailininkai, ir visai nepažįstami žmonės, sakydami, kad paroda tikras nesusipratimas, kad toks organizatorių parodos pateikimas nuvertina meną. Net labai draugiškai nusiteikę žmonės sakė: „Matome, kad galerija stengiasi ir dirba, bet ši paroda kažkoks viralas!“
Taigi klausimų vis daugėja. Kasmet LDS tapytojų sekcija organizuoja vieną metinę, vadinamąją „suneštinę“ tapytojų parodą, bet ši, 2012 metų, turi konkretų pavadinimą, ir kiekvienas dailininkas atnešdamas savo kūrinius į parodą puikiai žinojo, koks šios parodos leitmotyvas. Tad vėl kyla klausimas, ar šio renginio kuratorius su atranką atlikusiais biuro nariais iš inercijos, kaip ir seniau, priėmė visų norinčiųjų drobes, ar patys dailininkai tikėjosi, kad tema yra tik formalumas: ką atneš, tas ir tiks, visa tai bus iškabinta! Tokia mintis iš tikrųjų yra arti tiesos, bet va, kyla kita mintis – jei kiekvienas dalyvis turi sumokėti po 20 litų (ne LDS nariams 40 litų) už dalyvavimą parodoje, tai kam „komisijai“ būti principingai ir kam ką nors reikia atmesti, nes pinigų parodų organizavimui labai trūksta. Kiekvienas autorius galėjo atnešti po tris kūrinius, o susidarius kūrinių pertekliui buvo sumanyta kiek galima daugiau atmesti… Kol parodos salės bus užpildytos, o tikslas – neprarasti autorių skaičiaus, paliekant kiekvieno nors po vieną drobę. Taip buvo išsaugoti kiekvieno su paveikslais įduoti pinigai, o parodoje dalyvaujančiųjų susidarė įspūdingas net 90 autorių būrys, eksponuojantis apie 150 meno kūrinių. Viskas daroma sąmoningai, apdairiai, apgalvotai, bet visos šios pastangos ir energija tarnauja ne bendram meniniam lygiui.
Dabar pakalbėkime apie tapybą, kurios neturėtų būti tokio lygio parodoje. Primenu tapybos parodos šūkį, deklaruotą anotacijoje – propaguoti Vilniaus tapytojų kūrybą! Visų pirma pribloškia įvairūs paplūdimiai, nuogos moterys, jūros bangos… kurios man iš tikrųjų labai patinka, bet čia gi ne Nidos plenero paroda. Tačiau dar labiau mane stebina apsirengusių ir net nuogų moterų išraiškingi portretai prie lovų, sienų, ką ir sakyti apie natiurmortų gausą su žuvimis ir be jų. Visa tai eksponuojama MIESTO TEMOS parodoje. Pribloškia Vinco Andriaus natiurmortas „Žuvis, šešėlis ir citrinos“. Tai įvardinčiau kaip visišką pasityčiojimą ir atėjusio į parodą žiūrovo suklaidinimą… Kitas natiurmortas Algimanto Biguzo „Apie žvejybą ir kt.“ Tas „kitkas“ duoda leidimą manyti, kad natiurmortas yra ne bet kur, o mieste. Tokių „kitkas“ yra labai daug, tai ir Vytauto Babelio „Peizažas prie Vilniaus“, nors vaizduojama šalta žiema gūdžiame miške. Nustebino ir šalia eksponuojami Juliaus ir Tomo Jakubonių peizažai, ir jūros paplūdimiai su kurortininkais.
Tačiau parodos „puošmena“ yra Eduardo Aniščenkovo „Atsiskyrėlis“ pasiklydęs miške. Prie tokių nesuprantamų traktuočių galima priskirti net ir garbingų profesorių drobes, mano labai gerbiamo Vytolio Trušio, tačiau jo atneštos į šią parodą drobės „Optimistas“ šalia kaimo kluono ir jaunos mergaitės portretas „OL skverelyje“ ir Fiodoro Barachtiano realistinis portretas „Studentė neakivaizdininkė“ mane galutinai suklaidina. Jokia didesnė tapybos paroda neįvyksta be Robert Bluj, bet ši jo eksponuojama drobė kelia dviprasmiškas mintis, nes pavadinimas iš tos pačios serijos „kitkas“, o vaizduojama gulinti nuoga moteris, su išdidintu pilvu, o pavadintas, kad labiau tiktų parodai – „Pakeliui į miestą“. Ir tu tiesiog gali rasti filosofinę prasmę, kad tas miestas, – tai moters slaptavietė. Gerai, kad šis paveikslas eksponuojamas ant kolonos.
Iš dviejų tapybinių ir ekspresionistinių Viktoro Šociko drobių randame Vilniaus bokštus. Tačiau kiti su gulinčia mergina pavadinimu „Prie jūros“ ir Albino Markevičiaus „Tvenkinys“, – parodoje visiška svetimybė. Jau kelintą kartą regime visišką temų painiavą. Gaila, kad net tokie geri tapytojai, kaip Gintaras Palemonas Janonis šioje parodoje eksponuoja nuogalių siluetus spalvinguose kambariuose, o jo kaimynas ir bičiulis Arvydas Kašauskas – dailią ir gracingą nuogą merginą, pavadinimu „Figūra“. Sentimentalūs ir dirbtinai lyriški Linos Trembo peizažai bei Anos Vaasi pasakų smaragdiniai motyvai pavadinti „Berniukas auksinėmis garbanomis“ žiūrovą visai išderina ir dar kartą įtikina, kad dailininkai yra nesavikritiški, vertina bet kokį savo rankos miklumo judesį ir atneša į teminę parodą bet ką, o tas „bet kas“ galiausiai kabo „garbingoje“ metinėje parodoje. Kita priešingybė – dvi labai profesionalios, įspūdingos ir išraiškingos menininkės Jūratės Mitalienės drobės, bet… tikrai ne šiai parodai. Mano geras kolega, Linas Gelumbauskas debiutuoja su nuostabia jautria pastozine tapyba, bet drobėje „Vėjo gūsis“ miesto temos nerasta. Gaila, kad šalia šio įspūdingojo tapytojo nėra Medos Narbutaitės paveikslo „Šv. Kotrynos angelai“, kuris labai derėtų, nes yra techniškai efektingas ir energetiškai toks pats ekspresionistinis, tik atliktas kita technika. Gaila dar kartą, kad jis ištremtas kažkur į III aukštą, ir yra veik nematomas ir nepasiekiamas.
Taip pat gaila, kad klaipediečio Dano Andriulionio tikrai gražus ir efektingas paveikslas, atliktas labai sudėtinga technika liko kažkur tolumoje, ant kolonos, o galėjo labai papuošti parodą pačioje pradžioje. Tačiau pačioje parodos pradžioje dominuoja studentiški darbeliai, visur vienodai, tiesiai iš tūbelės mastichinu užteptais baltais dažais, be niuansų ir atspalvių vaizduojantys sniegą peizažai. Jei šios drobės kabėtų kur nors kukliai, aš nutylėčiau, bet kada jos „padėtos ant tako“ norisi autorės Filomenos Linčiutės paklausti: kur ji mokėsi? Tai pirmo kurso uždavinys – rasti balto sniego atspalvius. Tokius uždavinius mums duodavo tapybos dėstytojas Jonas Daniliauskas. Jis sakydavo, kad vien tik iš baltos spalvos tapyboje galime nustatyti, turi tapytojas klausą, ar ne. Prie tapytojo Aleksandro Vozbino vienų iš stipriausių parodos drobių „Barbakanas“ ir „Žalias priemestis“ sutikau dvi solidžias moteris, kurios sakė viena kitai: „Man asmeniškai labai patinka A. Vozbino drobės.“ Džiugu parodoje sutikti žmones su šypsena, o aš išgirdęs tokius įvertinimus, paprašiau prisistatyti. Viena iš jų – meno gerbėja Jadvyga Nasvytienė. Parodoje yra daugiau stiprių tapybos kūrinių, ypač Martos Vosyliutės drobė „Vienintelis puikus šiuolaikinės architektūros pavyzdys Vilniuje…“ Živilė Jasutytė jautria savo tapybine maniera ir savitu stiliumi perteikė pagarbą Vilniaus fotografui Janui Bulhakui.
Gerai pasakė tikrasis tapytojas Algimantas Kliauga, dalyvavęs paveikslų atrankoje, bet nedalyvaujantis šioje parodoje: „Labai daug dailininkų skundžiasi, murma, tačiau kai vyksta tapytojų susirinkimai, jie neateina, nes nieko nebesitiki, arba sėdi ir tyli, nes nieko jau nepadarysi, nesinori nieko užpykdyti, nes negalėsime gauti stipendijų, ar kokios kitos naudos iš LDS. Kiti, kiek aktyvesni, taip pat skundžiasi, kad nieko jau nepadarysime, nėra kriterijų, nėra elementarių principų. Nugali lietuviškas mentalitetas, anot Vaižganto, tas lietuviškas prakeiktas nuolankumas. Kada išsikalbi, sako, kad visa visuomenė dabar jau tokia, daug aplink sukčių, visokių mafiozų, ir nieko nepakeisi, prarastas padorumas, o meno sferoje šiandien teisybės nebūna, tad ko tu nori?“
Tačiau parodoje matome įspūdingą Mariaus Strolio kūrinį su kiemo šepečiais. Jis pats komentuoja šį savo kūrinį taip: „Dominuoja daug šepečių, juos pasirinkau kaip simbolį, kad mes patys turime apsivalyti, ir tai būtina pradėti nuo savęs, savo artimos aplinkos. Nuo savo kiemo, o po to tik, ir valdžią… Bet pradžioje būtina nuo savęs!“ Kūrinys vadinasi „Išvalytas“.
Kur mūsų kelrodžiai, veiklos akstinas ir neprilygstami tikslai? Jau keleri metai organizatoriai verda savo sultyse, parodos itin vienodos, pažeidžiami bet kokie principai, kriterijai tik popieriuose, o iš tikrųjų jau senokai vartotas žodis stagnacija. Didelė meno mylėtojų dalis, kurie sąmoningai nesilanko ŠMC, prisipažįsta, kad prarado nuotaiką domėtis ir šiuolaikine tapyba.
Vienas garbingas kaip reta tapytojas, nedalyvaujantis parodoje, pažįstantis daugelį menininkų asmeniškai, po apsilankymo galerijoje, ištarė vos du žodžius: „Visiška korupcija“. Bandžiau suprasti kodėl? Įsigilinus tampa aišku, išduoda patys paveikslai, būtent jų pakabinimo vietos. Atrankoje dalyvavęs mūsų klasikas Aloyzas Stasiulevičius nebuvo toks kuklus, pakabino 3 savo paveikslus tiesiog altorinėje galerijos vietoje. Kodėl kitas atrankoje dalyvavęs tapytojas Mindaugas Skudutis išlieka padorus, nors jo kūrinys su miesto motyvais reprodukuojamas net parodos plakate? Tai labai gražus pavyzdys ir kitiems klasikams.
Manau, yra dar viena problema, vyresnieji kasmet, net dešimtmečiais, rodo labai panašius savo kūrinius, jie visi vienodi, mažai skiriasi, visada yra nuspėjami, nes niekada neatsinaujina. Dažnas jų pats tai supranta, todėl pasiūlė kartu dalyvauti ir jaunimui, net ne LDS sąjungos nariams. Dažnai jais tik pasinaudojama, išbarsto jų kūrinius tarp savo nesikeičiančios manieros drobių ir deklaruoja, kad paroda labai įvairiapusiška. Ta situacija tęsiasi jau keleri metai, o jaunųjų drobės, kartais pakankamai eksperimentinės ir įžūlios, tikrai nebrandžios, labai paviršutiniškos ir techniškai, dažniausiai abejotinos vertės bandymai. Nesame naivūs, visi tapytojai vieni kitus pažįsta, todėl neįmanomas joks objektyvumas. Tik neutralus specialistas (tikras profesionalas) galėtų be asmeniškumų ir pataikūniškų simpatijų sudaryti parodos branduolį. Deja, dar pas mus metinėse LDS tapytojų parodose taip nevyksta, todėl jas tenka vadinti tik vietinės reikšmės pasirodymais, – vieni kitiems ir esame įdomūs, tik patys sau. Paroda šiais laikais jau ne reiškinys, kaip prieš šimtmetį, kada visi visus atvirai aptarinėjo, vyko gana plačios diskusijos. Manau, kad per dažnai jau esame mes palikti vienui vieni prieš akivaizdų melą. Gal niekada nerasim „vienintelio tikro“ atsakymo, ir dar ilgai po parodos liks skirtingų nuomonių, bet, jei patys labiau susikauptume ir suvoktume parodos temos kriterijus, graudi tiesa nesikartotų. Gal atėjo laikas šeimyniškai aiškintis bendro amato reikalus ir būdus ir taip turėti puikią progą atsinaujinti.
Kyla natūralus klausimas: kas apgins profesionaliosios tapybos pozicijas? Taip stengiasi daryti tapytojas A. Stasiulevičius. Tačiau per visas tribūnas kalba viena, o daro – kita. Jis gina tapybą, o būdamas „komisijos vyresnysis komisaras“ palieka šioje parodos ekspozicijoje visai netinkamus paveikslus. Ar jis nesupranta, ar jis nemato, kad teminėje parodoje nei jūros, nei natiurmortai, o ypač moterų aktai netinka. Tai kur yra šio tapytojo pozicija? Prieš kelerius metus per LDS 75 metų jubiliejų kai kurie vadovai patys sau net LDS padėkos raštus pasidovanojo, o kad jų kolega maestro Romualdas Kunca tuo metu švenčiantis savo jubiliejų liko net nepastebėtas, jau nesvarbu. Parodoje matome tik Romualdo Balinsko 4 nedideles drobeles, bet jos tokios mažos, tokios darnios ir užima tik vienos normalios drobės vietą nesukeldamos dviprasmybių. Aišku, kad už parodą yra atsakinga ir kuratorė Arūnė Tornau. Ji nėra tokia naivi, tikrai žino, kodėl susidarė tokia situacija. Net šioje apžvalginėje parodoje ji nedalyvauja, nes visą dėmesį sukoncentruoja, į kitą parodą, kur prisidengus LDS, paroda bus organizuota ŠMC rūmuose, ir ji, kaip autorė, ten tikrai dalyvaus. Kaip ir jos „apsauga“ – Linas Liandsbergis, Arvydas Baltrūnas ir kiti. Per parodos atidarymą aš užklausiau A. Tornau, kodėl ji pakabino štai šias dvi Tauro Jankūno visai abstrakčias drobes. Ji naivokai pasiteisino, kad šis dailininkas tik taip tapo – tik abstrakčiai! Parodos kuratorei atsakiau, „kad miesto tema nėra abstrakti sąvoka“ ir parodžiau jai kitą, jos kaip kuratorės nesekmę – kelis, šalia eksponuojamus stilistiškai skirtingus portretus. Tuomet ji krito kryžiumi juos visaip teisindama, įsitikinusi, kad tie portretuojami žmonės stovi mieste… Mūsų pokalbis vyko ir greta Indrės Martinkienės spalvinių abstrakcijų, kurios pavadintos „Vidiniai klodai“, nors šis menas labiau priminė menininkų tapybos dažų paletes, tik čia jos pervadintos į paveikslus. Vienas tapytojas parodoje man pasakė: „Kokią aš drobę atnešiu, nesvarbu, vis tiek jie iškabins. Tai kam man specialiai parodai ruoštis, stengtis. Atnešu tai, ką jau iš seniau turiu. Vis tiek visus sukiša kaip į turgų.“ Net jei tapytoja Gražina Vitartaitė būtų atnešusi drobę su Nidos kopomis, ji garantuotai būtų pakabinta. Deja, jai pakanka nuovokos, kad specialiai šiai parodai sukurtų naujas drobes su miesto motyvais. Yra ir daugiau autorių, kurie tapė šiai parodai, dėja, jų drobės nebuvo pakabintos, nes reikėjo pakabinti bet kokias kitas, visai su parodą nesusijusias.
Dar yra viena principinė problema: jei parodos tikslas yra atskleisti Vilniaus tapytojų raidą, nors ir suneštinę, kodėl parodoje dalyvauja visi, kas tik nori… Visai net ne tapytojai. Labai geras grafikas Rytis Valantinas į miesto temos parodą atnešė dvi drobeles, vaizduojančios Graikijos peizažą, ir jos, aišku, tiko šioje parodoje. Kyla natūralus įtarimas, ar galerijos rūpestingoji direktorė D. Tomkutė, pati būdama grafikė kviečiasi savo gildijos dailininkus? Prieš parodos atidarymą, kalbėjausi su dailininku Artūru Šlipavičiumi (Šlipu). Prie mūsų priėjusi galerijos direktorė pasiteisino ir apsidraudė, kad mano ir Šlipo po vieną drobę atmetė, nes tikrai nėra vietos. Nenustebino toks požiūris, nes kiek kartų jau yra taip buvę, kad „komisija“ išeksponuoja, o direktorė perkabina arba net visai nukabina, kaip ji pati nori. Nors ši galerija yra LDS, o ne jos privati valda, todėl toks elgesys negali būti toleruojamas. Apmaudu, kad neatsižvelgiama net į tai, jog mano dvi drobės sudaro neskaidomą istorinį ciklą, o iškabinta buvo tik jo dalis.
Pateikdami tokią suklimpusią parodą mes tik kvailiname žiūrovus, nuvertiname pačią tapybą ir vaizduojamąjį meną, o protingi žmonės, tokie kaip literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė savo šio mėnesio naujame tekste rašo, kad „,geras piešėjas yra beveik toks pats retas atvejis, kaip ir adekvačiai dailės vyksmus išdėstantis dailininkas!“
Garbios kritikės žodžiai gal tiktų kelrodžiu tikrajam profesionaliajam susivokimui ir leistų mums daugiau skaitytis su mūsų veiklos realumo pagrindais. Baigdamas skubu reziumuoti: žmogaus aukščiausia vertybė yra mąstymas, ir jis teikia gebėjimą išsiaiškinti. Neabejotina, kad ir tokioje siaubo naktyje tebespindi žvaigždės danguje.
Šiandieniniame, tikrai prieštaringame gyvenime pats pasigendu tikslingų ir teisingų atsakymų, kodėl susidarė tokia situacija, tad ir drįstu viešai klausti: kas gali man atsakyti?