Talentingo dirigento ir kompozitoriaus, neužmirštamo patriotizmo Lietuvai įkvėpėjo Prano Sližio sūnus Rimantas Petras Sližys iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo jau buvo pasiekęs habilituoto daktaro ir profesoriaus mokslinius laipsnius ir vardus plėtodamas elektrolitinio metalų išskyrimo fundamentinius tyrimus, rengdamas jaunus daktarus Chemijos institute. 1989 m. prof. Rimantas Sližys atėjo į besikuriantį mokslininkų sąjūdį – Lietuvos mokslininkų sąjungą (LMS) – ir tapo vienu ryškiausiu jos lyderių. Rimanto kaip mokslo organizatoriaus talentas atsiskleidė jau tada, kai LMS taryboje pradėjome svarstyti Nepriklausomos Lietuvos mokslo ir studijų sistemos metmenis – juk reikėjo sukurti naują sistemą nesugriaunat senojoje esančio mokslo potencialo.
Diskusijos apie tai, kokie turėtų būti Lietuvos universitetai, mokslo institutai, kaip jie turėtų būti valdomi, kokie mokslo laipsniai turėtų būti teikiami, kiek mes galime prisitaikyti sau europinio ar amerikietiško modelio elementų ir apie daugelį kitų problemų LMS taryboje kartais pasidarydavo gana sunkiai valdomos – užsienio šalių patirties mažai kas iš LMS tarybos narių teturėjo, o visiems akivaizdu buvo tik tiek, kad sovietišką mokslo ir studijų sistemą reikia pakeisti iš esmės. Tokių audringų diskusijų rezultatas buvo gana neblogas – sukurta mokslo ir studijų reformos koncepcija.
LMS tarybos iniciatyva 1989 m. rudenį susikūrė darbo grupė Lietuvos mokslo ir studijų įstatymo projektui parengti. Grupei vadovavo prof. Rimantas Sližys, kuris apie rengiamą projektą informavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Tiesa, maždaug tuo pat metu Vyriausybės struktūrų lygmenyje buvo patvirtinta kita darbo grupė, vadovaujama dr. Juozo Šarkaus, taip pat Mokslo ir studijų įstatymo projektui rengti. Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje atsidūrė abiejų darbo grupių projektai. Mokslo pakomisės pirmininkui prof. Broniui Genzeliui ir kitiems pakomisės nariams buvo akivaizdu, kad LMS projektas yra daug konceptualesnis, daug labiau išbaigtas, artimesnis įsivaizduojamai europietiškesnei Lietuvos mokslo ir studijų vizijai. Prof. Rimantas Sližys 1990 m. buvo paskirtas Mokslo ir studijų departamento prie LR Vyriausybės generaliniu direktoriumi, kitaip sakant „mokslo ministru“.
Svarbiausios jo pareigos buvo pasirengti teisinę bazę Departamento veiklai organizuoti. 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos rudens sesijoje prasidėjo Mokslo ir studijų įstatymo projekto, parengto LMS darbo grupės pastangomis, svarstymas. Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos, kurioje man teko dirbti patarėju, pirmininkas Gediminas Ilgūnas ir Mokslo pakomisės pirmininkas prof. Bronius Genzelis į visus to projekto svarstymus kviesdavo prof. Rimantą Sližį – reikėjo apsvarstyti daugybę pasiūlymų, gautų iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, iš universitetų, mokslo institutų ar atskirų mokslininkų.
1990 m. vasario mėn. prasidėjo baigiamasis Mokslo ir studijų įstatymo projekto svarstymo ir priėmimo Lietuvos parlamente etapas. Savaime suprantama, kad Aukščiausiosios Tarybos tribūnoje per visą Mokslo ir studijų įstatymo projekto svarstymo laiką stovėjo Mokslo ir studijų departamento generalinis direktorius Rimantas Sližys. Atrodė, kad priėmimas bus tik formalumas – juk tiek daug kartų buvo diskutuota, svarstyta, šlifuotos ir keistos formuluotės.
Tačiau įstatymo projekte buvo bandoma įteisinti tokias nuostatas (Lietuvoje – pirmoje iš pokomunistinių Rytų ir Vidurinės Europos šalių), kurios žymėjo gana radikalius mokslo reformos žingsnius: universitetų ir mokslo institutų autonomiją, Mokslų akademijos institutų atskyrimą nuo jos, Lietuvos mokslo tarybos kaip savarankiškos mokslo savivaldos institucijos sudarymą ir t. t. 1990 m. vasario mėn. 12 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo plenariniame posėdyje pradėjus svarstyti ir papunkčiui priiminėti Mokslo ir studijų įstatymo projektą žodis buvo suteiktas naujai atkurto Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui prof. Algirdui Avižieniui, kuris projektą įvertino taip: „Įstatymo projekte randame visas modernios valstybės mokslo ir studijų sistemai reikalingas ir būtinas savybes. Pirma, šis įstatymas užtikrina stiprų mokslo ir studijų savivaldos organą prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, t. y. Lietuvos mokslo tarybą. Antra, šis įstatymas įteisina Aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų autonomiją ir savivaldą. Ir dar, kas yra svarbu, taip pat numato teisinį jų finansavimo stabilumą, kuris yra būtinas mokslo pažangai Lietuvoje. Trečia, šis įstatymas garantuoja mūsų aukštųjų mokyklų pedagogų akademinę laisvę, t. y. laisvę tyrimų rezultatams ir savo įsitikinimams be cenzūros, nebijant sankcijų ir valdymo. Taip pat įstatymas suteikia būtinas socialines ir profesines garantijas. Ketvirta, šis įstatymas užtikrina sąlygas Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms jungtis į pasaulio aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų organizacijas ir susibūrimus. Ir penkta, pagaliau šis įstatymas sukuria sąlygas steigti nevalstybines mokslo ir studijų institucijas ir suteikia joms įstatymo apsaugą. Privačios mokslo ir studijų institucijos yra svarbus demokratiškos valstybės požymis.“1
Po tokios įžangos į tribūną buvo pakviestas Mokslo ir studijų departamento generalinis direktorius Rimantas Sližys, kuris „atlaikė“ plenarinių posėdžių „maratoną“ – visą laiką, kol buvo priimtas pirmasis Mokslo ir studijų įstatymas. Pasirodo, kad iki pat Įstatymo priėmimo projekte buvo paliktos dvi alternatyvos dėl Lietuvos mokslų akademijos. Buvo diskutuojama, ar Akademija, kuriai nebepriklauso mokslo institutai, įeina į mokslo ir studijų sistemą ar neįeina. Dėl to, ar Akademija yra valstybės remiama institucija, ar visuomeninė organizacija deputatai balsavo vardiniu balsavimu. Dauguma pritarė tai alternatyvai, kad Lietuvos mokslų akademija yra valstybės remiama institucija. Labai rimtai diskutuota ir dėl Lietuvos mokslo tarybos funkcijų apibrėžimo Įstatyme. Rimantas Sližys, remdamasis Latvijos ir Estijos respublikų nacionalinių mokslo tarybų, kurios tuo metu jau dirbo kaip savo vyriausybių įgaliotos vykdomosios valdžios struktūros, pavyzdžiais, apgynė Lietuvos mokslininkų sąjungos išdiskutuotą Lietuvos mokslo tarybos kaip ekspertinės institucijos sampratą. Jei Lietuvos mokslo tarybos funkcijos būtų panašios į Latvijos ar Estijos tarybas, LMT Lietuvoje taptų kitu Mokslo ir studijų departamentu, sakė Departamento generalinis direktorius. Dabar atrodo keista, kad didžiausias diskusijas tuo metu kėlė sąvoka, kas yra mokslininkas: ar žmogus, turintis mokslo laipsnį, ar kiekvienas, baigęs universitetą ir dirbantis mokslinį darbą. Rimantui Sližiui pasisekė įtikinti deputatus, kad mokslo laipsnis yra būtinas apibrėžiant mokslininko statusą. Atkuriamojo Seimo deputatams kilo klausimų dėl valstybės subsidijų ir dėl konkursinio mokslinių tyrimų finansavimo. Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio formuluotė, kad valstybė teikia prioritetą fundamentaliems mokslo tyrimams, kurie strategiškai reikšmingi lietuvių kalbos ir Lietuvos kultūros raidai, pasirodė visiems priimtina. Kalbėdamas apie konkursų sistemą Rimantas Sližys pabrėžė, kad tai kuo greičiau turi atsirasti Lietuvos moksle. Konkursinis finansavimas dabar dar negali prasidėti, sakė jis, nes mes neturime nei ekspertinės sistemos, nei patyrimo, nei nuostatų. Visa tai turėtų atsirasti jau veikiant Lietuvos mokslo tarybai.
Mokslo ir studijų įstatymas buvo priimtas. 1991 m. Vasario 16-oji Lietuvos mokslininkų sąjungai tapo dviguba švente – profesoriaus Rimanto Sližio pastangomis mūsų iškeltos mokslo ir studijų pertvarkos idėjos buvo įteisintos. Reikia pažymėti, kad Mokslo ir studijų įstatymas sukonstruotas taip, kad jame buvo palikta labai daug laisvės akademinei bendruomenei ir labai daug autonomijos mokslo ir studijų institucijoms. Manau, kad įstatymų lygyje tokios autonomijos, kokia buvo suteikta Lietuvos universitetams ir ypač mokslo institutams, nebuvo niekur Europoje, o gal ir platesniame pasaulyje. Mokslo ir studijų įstatymas buvo vienas iš ilgiausiai išlikusių nepakeistų Lietuvos įstatymų. Net 11 metų jame nebuvo pakeistas nė vienas žodis. Tuo tarpu daugybės kitų įstatymų (tarp jų Aukštojo mokslo įstatymas, nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija priimta 2002-06-11) pataisos dažnai pasirodo praėjus tik kelioms dienoms po priėmimo ir, apskritai, įstatymų straipsniai keičiami gana dažnai. Po Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo Rimantas Sližys nebeilgai vadovavo Mokslo ir studijų departamentui, nes tais pačiais metais Departamentas buvo likviduotas. Vyriausybė sudarė Mokslo ir studijų komisiją, kurios pirmininku buvo paskirtas Rimantas Sližys. Ši komisija parengė tipinius mokslo įstaigų nuostatus, pradėjo spręsti mokslo ir studijų finansavimo, mokslo laipsnių ir vardų sistemos, mokslininkų pensijų ir kt. klausimus, dalyvavo parengiant Lietuvos mokslo tarybos nuostatų projektą.
Tarybos sudarymas vėlavo (pagal Atkuriamojo Seimo 1990 m. vasario mėn. 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimo“ Lietuvos mokslo taryba turėjo būti sudaryta iki 1991 m. birželio 1 dienos, o pirmasis Lietuvos mokslo tarybos posėdis įvyko tik gruodžio mėnesį). Tarybos pirmininku buvo išsirinktas profesorius Rimantas Sližys. Pabaigęs LMT pirmininko kadenciją, profesorius dar iki 2002 m. liko joje kaip vienas aktyviausių LMT narių. 1998–1999 m. jis dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos viceministru ir vadovavo Mokslo ir studijų departamentui prie ministerijos.
Pirmieji LMT darbo metai buvo labai svarbūs, nes reikėjo atlikti daug skubių darbų įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas. Pagal LMT nuostatus Tarybos nariai turėjo rinktis į posėdžius ne rečiau kaip keturis kartus per metus, o rinkosi ir dirbo kiekvieną savaitę. Reikėjo skubiai atsiriboti nuo Maskvos Aukščiausiosios atestacinės komisijos priežiūros. Buvo parengti Mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų nuostatai, kurie 1992 metų kovo mėn. buvo patvirtinti Vyriausybės nutarimu. LMT teikimu Vyriausybė suteikė įgaliojimus visoms tuo metu veikusioms specializuotosioms disertacijų gynimo taryboms tęsti darbą ir įsipareigojo pripažinti išduotus mokslo laipsnio diplomus. Naujos mokslo ir studijų institucijų paraiškos gauti teisę teikti mokslo laipsnius buvo svarstomos Lietuvos mokslo taryboje, kuri rekomendavo Vyriausybei suteikti teisę steigti doktorantūrą ar teikti habilituoto daktaro laipsnį aukštajai mokyklai paprastai kartu su valstybiniu mokslo institutu. Taip prasidėjo universitetų ir valstybinių mokslo institutų integracijos procesas, kuriam LMT pirmininkas skyrė ypač daug dėmesio. Universitetų ir valstybinių mokslo institutų sprendimai suteikti mokslo laipsnį buvo galutiniai. Deja, prof. Rimanto Sližio žodžiais tariant, nemaža dalis institucijų šio autonomijos ir atsakomybės egzamino neišlaikė, „Negalėjau net įsivaizduoti, kad Lietuvoje atsiras penki mokslininkai, kurie pasirašys ant menkavertę disertaciją gynimui pateikusio doktoranto daktaro diplomo, arba septyni mokslininkai, kurie pritars habilitacijai daktaro, kurio moksliniai rezultatai nėra publikuoti geruose moksliniuose leidiniuose“, – ne kartą su kartėliu kalbėjo prof. Rimantas Sližys.
Vėliau, nuo 1993 m. Rimantas Sližys labai daug pastangų dėjo, kad Lietuvoje būtų organizuojamas ekspertinis mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimas. Nemaža Lietuvos mokslininkų dalis į tokį vertinimą žiūrėjo labai įtariai, nes tiesiog mažai kas įsivaizdavo, kaip kažkokie „svetimi“ galėtų bent kiek objektyviai vertinti jų mokslinės grupės (katedros, laboratorijos) rezultatus. Prof. Rimantas Sližys ėmėsi organizuoti tarptautinę Lietuvos mokslo potencialo ekspertizę, kurios pagrindu remiantis būtų galima pradėti optimizuoti mokslo ir studijų institucijų struktūrą. „Mes gerai supratome, kad paveldėtas mokslinis potencialas yra per didelis Lietuvos biudžeto galimybėms. Supratome, kad, kaip ir kitose gyvenimo srityse, greta gana aukšto lygio darbų yra ir menkaverčių, o politizuotose mokslo kryptyse – ir pseudomokslinių tyrimų.“ – sakė R.Sližys duodamas interviu žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“ LMT dešimtmečio proga.2 Profesorius Rimantas Sližys buvo puikus mokslininkas ir puikus mokslo sistemos pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais reformatorius. Jis buvo atviras, doras ir sąžiningas žmogus, siekęs ir pasiekęs užsibrėžto tikslo – tokios Lietuvos mokslo ir studijų reformos, kuri mokslininkams leistų pasijusti integralia Europos mokslo sistemos dalimi. Tokį mes Jį pažinojome, mylėjome ir gerbėme. Toks Jis išliks draugų ir bendražygių atmintyje.
Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos vardu Alfonsas Ramonas
1 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991-02-12 posėdžio stenograma [prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=251408 ]
2 MG 2001/12 [prieiga per internetą: http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/12/12lmt.html ]