Janina Janulionienė
Vilniaus S. Neries gimnazijos psichologė
Praėjusiais 2011m.Vilniuje pasibaigusiame I Tarptautiniame tautiniame Kiemo teatro festivalyje vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“ apie tarpukario švietimo sistemą, tautinę reformą, kuri, nežiūrint sunkumų, buvo įvykdyta, ir apie mokytoją G. Petkevičaitę pelnė laureato vardą ir III premiją. Sveikiname ir linkime nepasiduoti sunkumams ir tęsti švietėjišką edukacinį darbą. Į šaltą, sūrią ašarą pavirtę klaidos nubyra kartais skruostais. O teatro rampos šviesa vėl kviečia eiti. Teatras gali išmokyti klaidas atspėti ir jas taisyti, surasti savo tiesiausią kelią į tiesą, kurio taip trūksta nūdienos gyvenime.
Ne visos scenos audros nuoskaudas palieka. Po jų dažnai nušvinta mėlynas dangus. Autobusui pajudėjus su 45 artistais link Punsko lietuvių mokslo ir kultūros centrų, daugeliui kirbėjo, kaip bus priimtas naujas Lietuvos edukologijos universiteto docento dr. E. Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas mokytojos G. Petkevičaitės-Bitės 150-čio jubiliejui. 2004 m. gruodžio 10 d. Punsko gimnazijai suteiktas Dariaus ir Girėno vardas. O į šalia esančius Lietuvių kultūros namus atvykę artistai ruošė scenas, vilkosi spektaklio kostiumus, klijavosi perukus, ūsus, kartojo tekstus. Niūniavo melodijas, repetavo tautiškus ir čigoniškus šokius. Švietimo sistemoje dirbantieji ir besimokantieji lavino savo skardžius balsus, derino su orkestro skambėjimu.
Aktų salė buvo sausakimša. Po spektaklio žiūrovus pasveikino Dariaus ir Girėno mokyklos vadovas Jonas Vydra, kuris palinkėjo geros nuotaikos ir priminė, „kad tai, ką matėme scenoje, yra susieta su mūsų tėvų gyvenimais, laikas labai greitai eina, o tie žmonės praeityje, kurie kūrė laisvą kraštą ir tautinę mokyklą, nepelnytai užmirštami. Kiek jiems reikėjo atkaklumo ir meilės kraštui, kad pakeltų didelę atsakomybės naštą ir vėl atstatytų Lietuvos nepriklausomybę, sukurtų tautišką švietimo koncepciją, įvykdytų žemės ūkio ir švietimo reformas“. Punskiečiams tai buvo staigmena, kad apie iškilius tarpukario veikėjus sukurtas spektaklis su daugeliu muzikinių numerių, dabartinėje kosmopolitiškoje aplinkoje atrodė novatoriškas ir tautiškas. Spektaklyje atgijo 1918 m. Vilniaus geležinkelio stotis, šurmuliuojanti lenkiškai, rusiškai, gudiškai, su čigonais, žydais, gatvės prekeiviais ir iškiliais tautos žmonėmis: ministru pirmininku prof. Augustinu Voldemaru, švietimo ministru, prekybininkais, namudininkais, stoties kavinės klajojančiais artistais.
Taip pat groteskiškai su lengvu humoru vaizduojamais kariuomenės vadais, policininkais ir būsimais bankininkais, nuoširdžiais būsimais Valstybės teatro solistais, patriotiškai nusiteikusiais steigiamų mokytojų kursų dalyviais, būsimais mokytojais. Mokytojai pavaizduoti spektaklyje sugebantys padainuoti labai daug lietuviškų dainų, sušokti tautinių šokių, nuotaikingų etninių žaidimų. Jie įsilieja į tarpukario švietimo sistemą, dirba mokyklose, moko jaunimą ne tik lietuvių liaudies dainų, šokių, žaidimų, papročių, bet ir skiepija jauniesiems Lietuvos mokyklų mokiniams meilę tėvynei, savo istorijai, tradicijoms, nors patys, kaip ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, neturi aukštojo mokslo baigimo diplomų. „Šios nuostabios moters, visuomenės veikėjos, moterų partijos įkūrėjos, rašytojos tautinės savimonės skiepytojos žygdarbis Lietuvai sovietmečiu nebuvo vertinimas, pripažinimas atėjo gerokai pavėluotai. Bet geriau vėliau, negu niekad. Ji prieš 90 metų I-ame LR Seime kalbėjo su nerimu, kviesdama „paminėti ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės“, – kalbėjo prof. Antanas Kiveris, sukūręs spektaklyje muzikos mokytojo vaidmenį, baigusio Mokytojų kursus jų uždarymo dieną 1927 m. birželį, – Visus žiūrovus maloniai nustebino faktas, iš tiesų labai retas ne tik Lietuvos, bet ir Europos pedagogikoje, kad spektaklyje vaidina visa mokykla – Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės Suaugusiųjų mokymo kursų kolektyvas – mokytojai, darbuotojai, mokiniai (direktorius tautinio teatro ir liaudies muzikos entuziastas Gintaras Jurkevičius, puikiai grojantis birbyne). Džiugu, kad Lietuvos edukologijos universiteto „Šviesos“ ansamblio ir „Linksmuolių“ senjorų klubo dainininkai ir orkestras tapo nuostabių tarpukaryje gyvavusių mokytojų kursų dalyviais, švietimo sistemoje gyvavusių pedagoginių idėjų skleidėjais, vodevilyje atsispindėjo tarpukario tautinės mokyklos koncepcija ir politinės aktualijos. Spektaklio režisierius Egidijus Mažintas vodeviliui „Bitele, skrisk per Lietuvą“ sukūrė įsimenančius dialogus, per sceną nuvilnijo judrios ir nuotaikingos mizanscenos.
Vodevilio autorius 2011 m. statydamas vodevilį „Bitele, skrisk per Lietuvą“ Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymosi centre su spektaklio dalyviais prisipažino, kad „analizavo G. Petkevičaitės-Bitės charakterį, kaip ir kokiose sąlygose formavosi herojės tėvų vertybinės ir tautinės nuostatos, kaip kito buvusių to laiko dvaro, carinės švietimo ir Petkevičių šeimos gyvenimo vertybinės nuostatos, tradicijos susidūrus su vaikų negalios problemomis“. Taip pat vaizdinėmis teatro priemonėmis buvo tarsi atlikta Petkevičių šeimos dvarininkiškos kultūros analizė, leidusi skleistis reikšmingoms šeimos idėjoms, vertybėms, jų raidai tarp jaunimo, ir kaip Petkevičių šeima aplenkdama laiką atpažino būsimojo laiko ženklus ir rūpinosi, kad tautiškai bręstantis lietuvių jaunimas bandytų modeliuoti sveikos, laisvos visuomenės tikslus iš rusiško carinio chaoso. Režisierius įsitikinęs, kad režisuojant vodevilį iškilo daugybė nutylėtų įvykių, neatitinkančių vadovėliuose skleidžiamų mitų, o keičiantis šalies politinei padėčiai, veržiantis laisvėjimo poreikiui, būtina peržiūrėti daugelį neaiškių Petkevičių šeimos užslėptų faktų. E. Mažintas, remdamasis spektaklio charakterių psichologijos paieškų kontekstu, parengė mokslinius pranešimus: „G. Petkevičaitės-Bitės švietėjiška veikla Panevėžio bendruomenėje“ ir „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvų Malvinos ir Jono Petkevičių veikla bajoriškų vertybių kontekste: tarp mitų ir realybės“, kuriuos skaitė Panevėžyje ir Vilniuje.
Šiandien sunku išvysti scenoje, ypač gastrolėse, spektaklį, kuriame vaidina pusšimtis artistų. Visi taupo. Profesionalių teatrų dalyvių skaičius – 4–6 artistai, sutelpantys į automobilį. O Lietuvos edukologijos universiteto pedagogas lieka ištikimas tradicijai – į spektaklį įtraukti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, mokytojų, mokinių, dėstytojų, neįgaliųjų, taip pat ir tų, kurie anksčiau niekad nesidomėjo teatru. Šalies teatrai tapo komercinių meilių pagal grafiką, striptizo erelių, „fucking ir shoping“, „seksualinių fantazijų“ įkaitais. Įsitikinome, kad viskas gali būti kitaip. Nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio pradėjęs dirbti Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės mokykloje, E. Mažintas sugebėjo į teatro studiją pavilioti beveik visą mokyklos kolektyvą. Vodevilio repeticijos užsitęsdavo iki vėlaus vakaro, tačiau visi repetuodavo su ugnele, įdėdavo daug pastangų, kad atgytų tarpukaryje gyvenę ir kūrę žmonės. Tokia teatrinė veikla praturtina ne tik skirtingų disciplinų mokytojus, artistus, bet ir žiūrovus. Išskirti galima mokyklos direktorių Gintarą Jurkevičių, sukūrusį ambicingo ir energingo prof. A. Voldemaro vaidmenį, tautinių šokių entuziastę Angelę Kondraškienę, Lenkijos lietuvius sužavėjusią betarpiška, laisva, nuotaikinga aktorine maniera mokytojos G. Petkevičaitės vaidmeniu, šmaikščius ir kūrybingus artistus: fizinio lavinimo mokytoją Almantą Pavliukėvičių (kariuomenės karininkas S. Raštikis), jogos pedagogą Aloyzą Mokovskį (čigonų baronas Sokolovskis), raštinės vedėją Jurgą Jankauskienę (čigonė Esmeralda), socialinę pedagogę Stasę Jurkevičienę ir lituanistę Liną Meškauskienę (Matilda Voldemarienė), stilingai šokančią direktoriaus pavaduotoją ugdymui Ingą Jagelavičiūtę (čigonė Sokolovskaja), matematikę Danutę Petrauskienę (gėlių pardavėja), psichologę Kristiną Martinavičiūtė mokytoją G. Petkevičaitę jaunesniame amžiuje, 9 klasės mokinį Rolandą Sivickį (Vilniaus geležinkelio stoties komendantas), siuvimo ir rankdarbių mokytoją Jūratę Butkutę, būsimo Lietuvos kompartijos CK I-ojo sekretoriaus Antano Sniečkaus, pardavinėjančio stotyje laikraščius, vaidmenyje ir daugelį kitų. Štai Vilniaus geležinkelio stotyje įvykęs prof. A. Voldemaro ir laikraščio išnešiotojo Antano Sniečkaus dialogas – groteskiškas ir pranašiškas:
Augustinas Voldemaras su šalia stovinčia žmona Matilda (teiraujasi apie save): Tai kas tas Augustinas Voldemaras? Gal koks gudelis ar žydelis?
Kurjeris Antanas Sniečkus: Nu dajioš, pone, tai gal jūs pats esate žydelis ar ruskelis? Voldemaras – tai mesijas Lietuvai, klausyk kaip skamba Valdantis marias…
Augustinas Voldemaras (atsivertęs laikraštį „Lietuvos aidą“, skaitinėja, tačiau pokalbį tęsia): Sniečkau Antanai, kada nors prisimink, kad kai bus TAU RIESTA, aš tau padėsiu. Niekas pasaulyje nežino, kas yra Lietuva. Tačiau visi žino, kas yra Augustinas Voldemaras. Tai sakau aš, Augustinas Voldemaras… ministeris pirmininkas… supratai?
Kurjeris Antanas Sniečkus: Visai Jums protas pasimaišė. Kad man nereikėtų Tamstai padėti. Ar tu žinai, į ką panašus? Į kapralą ar į Puškiną. Ministeris Voldemaras turėtų būti aukštas kaip kartis. Supratai, bolnoy SALDAT?
Voldemaras: Sniečkau Antanai, dideli politikoj žmonės buvo žemaūgiai, ponial?
Kurjeris Antanas Sniečkus: Neponial. Fasadas ar biustas labai svarbus valdžios žmogui. Žiūrėk, Bismarkas ar Vašingtonas.Visi jie ir makaulėj smegenų dar turėjo, o tu sumautas kaip koks puskepalis ar puskelmis
Augustinas Voldemaras (kraiposi, rankas kiša tai į kelnes, tai vėl ištraukia, nervinasi): O Vytautas ir Napoleonas?
Kurjeris Antanas Sniečkus: Visai jums protas pasimaišė su tokia šukuosena, ežiuku, tik į eilinius, į kariuomenę dar neaišku ar jus priimtų, ne visai pilno proto atrodote…
Augustinas Voldemaras (Sau po nosim kalba). Bernas gerą mintį pakišo, noriu aš, Voldemaras, marias valdyti, kaip Vytautas. Prisiekiu, Klaipėda bus mūsų Lietuvos. Ir tai taip pat aš, Voldemaras, padarysiu. Prisiekiu, Matilda, žmonele, Baltijos laivynas bus Europoje garsiausias. Vis tiek kurjeri Sniečkau, esi nežioplas, gal esi bolševikas?
Kurjeris Antanas Sniečkus (nueidamas): Gelžkelio stotyje visi čia ministrai. Ko prikibot? Bolševikas, menševikas ar eseras? Aš anarchistas, kareivi. Anarchija mat poriadka. Ateis laikas, ir aš būsiu pasaulinės revoliucijos ministeris Lietuvai, kaip ukrainietis Trockis rusams tapo tikra dovana. Pritvinko buržujai liaudies kraujo. Buržuazinio teroro genijus. Vot. Kaip gražiai skamba. Jei nieko Lietuvoj nežinot ir nesigaudot, skaitykit ne tik lietuviškus laikraščius. Pirkite „Lietuvos aidą“. Bendrovė „Namai“ už pigią kainą.
(Prisiminkime, kaip grįžusį 1940 m. A. Voldemarą jau subrendęs revoliucionierius (teroristas) A. Sniečkus mandagiai pasitiks profesorių toje pačioje Vilniaus geležinkelio stotyje, jau kaip raudonasis komisaras Lietuvai ir nieko profesoriui neįtariant, išsiųs į Rusiją „pasimokyti mokslinio komunizmo“).
Labai jaudinančias scenas keitė nuotaikingi pašmaikštavimai, mįslės ir kitas besiliejantis liaudies humoras. Spektaklio statytojai labai dėkingi LEU prof. A. Kiveriui, doc. dr. J. Sadauskienei, dr. V. Tavorui, dėstytojai E. Narmontienei, padėjusiems parengti sudėtingas, graudžias ir kartu optimistiškas mokytojų kursų uždarymo scenas. Lydimas keturiais balsais dainuojamomis liaudies dainomis ir nepriekaištingu orkestro skambėjimu. „Tesuskamba čia tarp nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandą ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas, – kalbėjo G. Petkevičaitė-Bitė. – O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdyti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mums tikėjusių, neužviltume. Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos“.
Suaugusiųjų mokymo centro mokiniai – teatro studijos artistai – Emilija Guobienė, Vytautas Čiulada, Virginija Čiuladienė, Juozas Žvirblis, Nijolė Švenčionytė, Vytas Mickus, Vytautas Babeckas, Algimantas Asevičius, Antanas Baranauskas ir kiti įtaigiai suvaidino Puziniškių dvaro liaudies sveikatinimo scenas, kuriose buvo labai linksmų ir nuotaikingų žiniuonių gydymo scenų. Muzikos vadovė – Irina Kozlova, čigonų šokiai – Vilijos Narkovičienės, tautiniai šokiai – Vlado Ūsovo. Muzikantas Algimantas Asevičius. Garso operatorius – Vladimiras Blizgunovas. Spektaklio kostiumų dailininkės – Stasė Jurkevičienė ir Jūratė Butkutė. Dekoracijos Ričardo Bartkevičiaus ir Manto Paulausko. Prodiuseris Gintaras Jurkevičius.
Edukacinis muzikinis vodevilis apie iškilią mokytoją pabuvo Pasvalio Lavėnų globos namuose, Panevėžio Bistrampolio dvaro festivalyje, Vilniaus apskrities mokyklose ir kt. Pelnė didžiulį žiūrovų susidomėjimą. Spektaklį apie G. Petkevičaitę-Bitę sostinės Mokytojų namuose 2011 m. Aukštaitijos dienų Vilniuje metu žiūrėjo Panevėžio savivaldybės kolektyvas su meru. Nepriklausomybės akto signatarė aktorė Nijolė Oželytė buvo sužavėta vodevilio aktorių, statytojų darbu: „Tokių spektaklių labai trūksta Lietuvai šiandieną, visos valstybinės šventės dažnai baigiasi negyvomis tuščiomis kalbomis, o jūs pakėlėte ir su vaikišku naivumu, lengvai, muzikaliai atspindėjote 1918 m. Vilnių, taip pat tarpukario Lietuvą su daugeliu personažų, kurie turėjo svarbios reikšmės ne tik politikoje, moksle bet ir versle. Visi artistai, kad ir nedidelėse rolėse, sukūrė įsimenančius vaidmenis, kurie man tikrai labai nuoširdžiai patiko“. Nijolė Oželytė palinkėjo spektaklio statytojams ir aktoriams „kuo dažniau rodyti spektaklį šalies žmonėms, kuriems labai trūksta edukacinių didelės meninės įtaigos vaidinimų“.
Spektaklio gijos užgriebė giluminius Puziniškių dvarininkų Malvinos ir Jono Petkevičių šeimos ryšius su kultūriniais Rusijos ir Vakarų Europos lietuvių susitelkimo centrais. Susidaro įspūdis, jog Petkevičių šeimoje vyravęs bajoriškosios kultūros modelis buvo panašus įvairių tautų žmonėms. Tačiau dvaro jaunimo ugdymas konkuravo su carinės Rusijos mokymo sistema, ir reikėjo taikyti įvairias kūrybiškas tautinio mokymo tendencijas, remiantis lietuvių liaudies švietimo, medicinos, žemės ūkio ir LDK politikos paveldu. Spektaklyje vyrauja nuostata, kad jaunimas ir vaikai neatitrūktų nuo tradicijos nors ir stabdomo lietuvių etnokultūros vystymos proceso. Carinės okupacijos metais Puziniškių dvaras buvo meninės kultūros židinys ir svarbios žmogiškųjų išteklių ugdymo institucija. Vykę dvare vakarai buvo gražus, prasmingas vyresnės ir jaunesnės to meto kartos tautinio ir patriotinio kultūrinio darbo atkūrimas.
Dėl tėvų M. ir J. Petkevičių plėtojamo kultūrinio gyvenimo atsirado galimybė formuotis G. Petkevičaitei, tautinei veiklai ir nacionaliniam teatrui vėl atsikurti, kaip tai buvo XV–XVI a. didikų dvaruose ir kunigaikščių pilyse. Dvasių scenoje, kai prieš mirtį G. Petkevičaitė kviečiasi žiniuonę, atsiskleidžia rūpestis neįgalumą turinčių palikuonių gyvenimu, atsiradę prieštaravimai tarp sveikų ir nesveikų giminėje esančių žmonių, gyvenimo prasmės ieškojimas prigimtiniame lietuvių tikėjime, senovinių sveikatos sistemų paieška, padedant ir skatinant psichologinius, nervų ligų analizes, paveldimumo, genetikos mokslo užuomazgų užaštrinimas, kai XX a. pr. panašių problemų JAV psichologijos raidoje buvo tik užuomazgos. Esminių gyvenimo klausimų svarstymas vyko vaizdingų dekoracijų fone, atsigręžiant į tautos sveikatinimo sistemų kodus per trobelėje susirinkusių valstiečių gydymo seansus. Ta pačia intencija žmogiškumo ir gyvenimo pašventimas kovoje už tautos laisvę gali būti ir trapiame, nualintame, silpname kūne, o dvasia labai stipri (dvasių scenoje atgyja politinis kalinys jau nuo sunkių kalėjimų sąlygų išprotėjęs Šalna, kuriuo vis dar rūpinamasi, kategoriškas ir reiklus mokytojos, tėvas, gydytojas J. L. Petkevičius, brolis Vladislovas Petkevičius, mama Malvina, kurios dukra Gabrielė pavyduliauja broliui Vladislovui).
