Arida Riaubienė, bibliografė
Žinomas spaudos ir literatūros tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) Lietuvių literatūros katedros profesorius Leonas Gudaitis neseniai skaitytojus nudžiugino nauja knyga – „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 328 p.). Tai jau dešimtoji šio autoriaus knyga. Įvadiniame žodyje autorius pabrėžia, jog knyga plėtoja lietuvių literatūros, knygotyros ir spaudos istorijos etiudų „Teisybė daugiaveidė“ (1998) problematiką. Rinkinį sudaro studijos, straipsniai, publikacijos, pokalbiai. Leidinyje pagrindinis dėmesys skiriamas neatrastiems, iki šiol neišryškintiems lietuvių kultūros istorijos faktams. VDU vykusiose profesoriaus L. Gudaičio knygos „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“ sutiktuvėse docentė Aurelija Mykolaitytė pažymėjo, kad profesorių Leoną Gudaitį galima būtų vadinti tikru literatūrologinio detektyvo meistru. Autoriui svarbiausia ne atrastos tiesos deklaravimas, bet jos paieškos. Į šį procesą įtraukiamas ir skaitytojas, pateikiant jam galimybę pačiam atrasti galimą atsakymą (VDU vyko prof. L. Gudaičio knygos „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“ sutiktuvės. Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/naujienos/universitete–prof-l-gudaicio-knygos.html). Knygoje pateiktas siužetines intrigas ir problemines gijas autorius išnarplioja iki galo. Įdomu pažymėti tai, jog nemažai recenzuojamos knygos tekstų (ketvirtoji dalis) baigiasi išvadomis arba prierašu „Post scriptum“.
Knygą „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“ sudaro šeši skyriai. Pirmajame skyriuje – „Amžinos kartų varžybos“ – atsigręžiama į literatūrines ir kultūrines praėjusio šimtmečio tradicijas. Prieš mūsų akis naujai iškyla literatūros klasikai: Maironis, Vaižgantas, Jurgis Baltrušaitis, Bernardas Brazdžionis, Salomėja Nėris, trečia-frontininkai. Apžvelgdamas žinomų klasikų literatūrinį palikimą, autorius siekia parodyti labai skirtingas tekstų perskaitymo ir literatūros reiškinių interpretavimo galimybes (Mykolaitytė A. Detektyviškos provokacijos // Nemunas, 2011, Nr. 36, p. 5). Pavyzdžiui, Vaižgantui skirta skyriaus dalis pradedama klausimu „Kada žmogaus dvasia turtėja?“ Atsakymą į šį klausimą skaitytojas gali rasti remdamasis tekstų citatomis, L. Gudaičio parinktomis iš devyniolikos Vaižganto raštų tomų. Naujai žvelgiama ir į poetą Bernardą Brazdžionį. Profesorius L. Gudaitis pastebi, kad poetas kratėsi tautos šauklio vardo, sakė, jog jo poezijoje vyrauja gamtos ir meilės motyvai (p. 31). Knygoje gvildenamos įvairios žurnalo „Trečias frontas“ uždarymo versijos.
Antrajame skyriuje „Šviesa, kuri vertė ieškoti“ autorius dalijasi prisiminimais apie studijas Vilniaus universitete, čia mokslo žinias skleidusius Jurgį Lebedį, Vandą Zaborskaitę. Atskira publikacija skirta profesoriui Vytautui Kubiliui, dešimtmetį (1991–2001) VDU ėjusiam Lietuvių literatūros katedros vedėjo pareigas. Anot autoriaus, šie žmonės buvo ne tik profesinės išminties, bet ir moralės ugdytojai (p. 2).
Trečiasis leidinio skyrius skiriamas tremtinių ir partizanų poezijai. 1989 m. profesorius L. Gudaitis parengė Intos tremtinių poezijos rinkinį „Benamiai“, kuris jau tapo bibliografine retenybe. Sudarant poezijos rinkinį „Benamiai“, naudotasi trejomis rankraštinėmis Intos kalinių ir tremtinių antologijomis: „Veidu į Tėvynę“, „Benamiai“, „Saulėtekio link“. Minėtuose rankraščiuose dauguma eilėraščių pasirašyti slapyvardžiais, bet daugumos autoriai jau žinomi. Recenzuojamoje knygoje detaliai atskleidžiamos antologijos „Benamiai“ atsiradimo aplinkybės. Šios antologijos sumanytojas – poetas Vaclovas Gudaitis-Rasas. Medžiagą rankraščiui rinko Skaudvilės gimnazistas Jonas Žičkus-Širšė, kuris pirma laiko buvo išleistas iš Intos kalėjimo. Jis užmezgė ryšius su lagerių poetais ir gautus eilėraščius persiųsdavo Vaclovui Gudaičiui-Rasui. 1955 m. sausio pabaigoje „Benamiai“ buvo baigti; tarp tremtinių paplito šios antologijos nuorašai. 1991 m. profesorius L. Gudaitis paskelbė Vakarų Lietuvos partizanų eilėraščių ir dainų rinktinę „Kovos keliu žengiant“, taip pat dokumentus, atspindinčius tragiškus 1940 m. įvykius. Istoriniai dokumentai, tremtinių ir partizanų eilėraščių rinkiniai turėjo išskirtinę reikšmę tautinio išsivadavimo kovai ir nepriklausomybės stiprinimui (p. 295).
1994–2006 m. profesorius L. Gudaitis ėjo VDU leidinio „Darbai ir dienos“ mokslinio redaktoriaus pareigas. Apie Lietuvos mokslo darbų istorijoje unikalų 30 tomų rinkinį autorius pasakoja skyriuje, pavadintame „Sunkiausioje galeroje“. Tarpukario Lietuvoje šis leidinys praplėtė ir pagilino literatūros, teatro istorijos, etnologijos, tautosakos tyrinėjimus. Atkurtasis žurnalas buvo skirtas šiuolaikiškai keliamoms humanitarinėms problemoms gvildenti (p. 174). Rašydamas apie šį leidinį, autorius pateikia sisteminį visų 30 tomų sąvadą, aptaria mokslinio žurnalo leidimo aplinkybes. Įdomu pažymėti tai, jog medžiaga šiam tęstiniam moksliniam žurnalui buvo kaupiama neatsižvelgiant į mokslinius laipsnius ir akademinius nuopelnus, straipsniams buvo ieškoma neskelbtų iliustracijų. „Darbai ir dienos“ buvo ne vien VDU, bet ir visos Lietuvos aukštųjų mokyklų, humanitarinių mokslinio tyrimo institutų leidinys (p. 178–179). Taip pat šiame skyriuje L. Gudaitis dalijasi mintimis apie redakcinės veiklos ribotumą ir laikinumą.
Penktasis skyrius „Tarp knygų: aistros, klastos, žūtys“ praplečia tarpukario laikotarpio literatūrinę panoramą, papildo 1918–1940 m. laikotarpio knygotyros žinias. Pirmajame šio skyriaus poskyryje „Knygos garsai: Tado Lomsargio menas“ rašoma apie pirmąjį lietuvių meninės knygrišystės profesionalą Tadą Lomsargį. Studija apie T. Lomsargį užpildo žinių spragas, atsiradusias straipsniuose periodinėje spaudoje ir apybraižoje „Plunksna ir ugnimi“ (1974). Autorius rėmėsi Lietuvos archyvuose rastais autentiškais šaltiniais, taip pat archyvine medžiaga, parsivežta iš Čekoslovakijos, kur T. Lomsargis mokėsi. Antrajame poskyryje „Iš tarpukario Kauno liekanų“ apžvelgiamos Kaune gyvavusio „Šviesos“ knygyno įsikūrimo aplinkybės ir leidybos veikla. Likimas lėmė, jog 1988 m. vasarą literatūrologui L. Gudaičiui teko bendrauti su Juozu Gineika, 1934–1939 m. ėjusiu „Šviesos“ knygyno vedėjo pareigas. Knygynas per šį laikotarpį išleido daugiau kaip 100 knygų (p. 233). „Šviesos“ knygynas daugiausia leido užsienio autorių knygas. J. Gineika buvo įsitikinęs, kad niekada neįstengs žinomų rašytojų pritraukti tokiais honorarais, kokius siūlė kitos 3-ajame dešimtmetyje veikusios leidyklos. Įdomu pažymėti ir tai, jog J. Gineika išleido 8 vienatomius lietuviškų detektyvų pradininko J. Piliponio romanus. Pastarasis vieną iš savo romanų („XX amžiaus gladiatoriai“) paprašė išleisti savo bičiulio Povilo Turčilos vardu, kuris niekuo nebuvo susijęs su knygomis ar literatūra. Šiame skyriuje randame ir dar keletą įdomių slapyvardžių išaiškinimo faktų, atskirų J. Piliponio knygų leidimo peripetijų. Profesorius L. Gudaitis nemažai laiko paskyrė siekdamas išsiaiškinti „Šviesos“ knygyno – leidyklos veikimo aplinkybes. Ši knygų prekybos įstaiga leidžiant tarpukario knygas suvaidino reikšmingą vaidmenį. „Šviesoje“ pasirodė pradedančių dramaturgų veikaliukų: Juozo Petrulio pjesė „Prieš srovę“ (1936); trys latvių rašytojo Hugo Krūminio komedijos (1936–1938), kurias sulietuvino J. Kazlauskas, Petro Gruodžio (Pavasarėlio) kūrinėliai. Didžioji „Šviesos“ leidinių dalis – verstiniai rusų (L. Tolstojaus epopėja „Karas ir taika“, Kaunas, 1938, t. 1–6), lenkų (K. Tetmajerio, M. Rodziewiczównos romanai), čekų, vokiečių autorių kūriniai. „Šviesos“ leidiniai pakliūdavo ir į cenzūros akiratį. Dėl amoralaus turinio cenzūra uždraudė romaną „Tarp gyvybės ir mirties“ (Kaunas, 1939, sąs. 1–18, autorius nenurodytas). Įdomių atradimų yra skyriuje, pavadintame „J. Kačiulaičio paslaptis“. Tokia pavarde pasirašinėjo marijonų gimnazijos Marijampolėje moksleivis Stasys Tamulaitis. Jo poema „Meilė trims kavalieriams“ (1929) dėl savo pornografinio turinio buvo konfiskuota. Cenzūros valdininkus taip pat „žeidė pašaipos, žeminančios karininko ir mokytojų prestižą“ (p. 250). Antrojoje J. Kačiulaičio (Stasio Tamulaičio) knygelėje „Miesto ponia“ (1930) atsiskleidžia autoriaus beletristiniai gabumai, knygelėje mažiau bulvariškumo, vaizduojamas Kauno miesčionių gyvenimas. Knygelė „Miesto ponia“ (1930) buvo paskutinis S. Tamulaičio kūrinys, kurį jis pasirašė J. Kačiulaičio vardu. Šiame skyriuje išsamiai analizuojama ir Kaune veikusio knygyno „Antikvaras“ veikla. Šis knygų prekybos taškas leido bulvarinius skaitalus, kurie dėl savo amoralaus turinio cenzūros taip pat buvo konfiskuojami. Tai jau mūsų minėtos Stasio Tamulaičio knygelės ir gydytojo Juozo Kovarskio brošiūros. Nuo 1937 m. sausio pabaigos iki 1938 m. kovo pradžios „Antikvaro“ vedėjo pareigas ėjo vertėjas Stasys Ptašnikovas. Jis parengė ir „Antikvaro“ knygų katalogą, kuris „naudingas norintiems susipažinti su tarpukarinės lietuvių kultūros palikimu“ (p. 244).
Poskyryje „Uždusinti žodžiai“ nagrinėjamas cenzūros mechanizmas pokario Lietuvoje. Spaudos stebėjimo ir kontrolės funkcijas šiuo laikotarpiu vykdė aukščiausios sąjunginės ir vietinės institucijos, kurioms pakluso kūrybinės sąjungos, leidyklos, spaustuvės. Svarbiausioji šiuo laikotarpiu cenzūrą vykdžiusi institucija buvo Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba; Oblitas – Kaune, 1950–1953 metais ir Gorlitas – ten pat, kitos įstaigos. Glavlitas kontroliavo spaudą, radiją, teatrą, kiną, muziejų ir parodų ekspozicijas, stebėjo bibliotekų darbą. Cenzūrą vykdę asmenys neturėjo specialaus išsilavinimo, todėl cenzūra dažnai buvo šališka. Apie leidinius, kurie cenzūros buvo uždrausti, galima sužinoti remiantis dviem „pasenusių knygų“ sąrašais, kuriuos parengė tuometiniai Lietuvos TSR Knygų rūmai. Sąrašai pasirodė 1950 ir 1953 metais. Analizuojant sąrašus matyti, kad labiausiai buvo persekiojami Katalikų bažnyčios leidiniai, Šventojo Rašto tomai, liturgika, šventųjų gyvenimus atspindintys leidiniai, misionierių įspūdžiai, dauguma teologinių veikalų. Į „pasenusių leidinių“ sąrašus pateko ir du lietuvių literatūros klasikai – Maironis, Vaižgantas, apie pora šimtų vidurinės kartos poetų, prozininkų, kritikų, publicistų. Cenzūros „dėka“ iš didelių tiražų bibliotekose liko tik pavieniai egzemplioriai ir tie patys – tik specialiuose fonduose. Recenzuojamos knygos autorius gilinasi į grožinės, mokslinės literatūros, kraštotyros leidinių niokojimo peripetijas, ieško išorinių priežasčių ir motyvų, kodėl cenzūrinė prievarta galėjo būti primetama vienam ar kitam leidiniui; aptariamas 21 knygos uždraudimo atvejis (19 iš jų yra asmeninėje profesoriaus L. Gudaičio bibliotekoje). Galima būtų paminėti tokias pokarinėje Lietuvoje cenzūros draustas knygas, kaip K. Borutos „Baltaragio malūnas“ (1945), K. Binkio „Jonas pas čigonus: apysaka švaros priešininkams“ (1947), V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (1946), A. S. Pilypaičio „Kauno rotušė“ (1961), istorinio etnografinio pobūdžio straipsnių ir pasakojimų rinkinys „Čia užaugau“ (1961) ir kt.
Skaitytoją sudomins 6-asis knygos skyrius „Šeši pašnekesiai“. Tai pokalbiai su bendraklase bibliotekininke Laima Čaikauskaite-Judelevičiene, „Vagos“ leidyklos redaktoriumi Vytautu Rakausku, rašytoju Liudviku Gadeikiu, žurnaliste Jūrate Plavičiene, poetu ir žurnalistu Vidmantu Kiaušu-Elmiškiu, VDU Viešosios komunikacijos magistru Jonu Petroniu. Per šiuos pokalbius atsispindi svarbiausi profesoriaus L. Gudaičio gyvenimo tarpsniai: mokykliniai metai, mokslinės ir kūrybinės veiklos momentai.
Knyga „Noriu klysti“ gausiai iliustruota nuotraukomis. Leidinyje rasime nuotraukų iš fotografijų rinkinių tokių įstaigų, kaip Maironio literatūros muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Kauno apskrities archyvas, Centrinis valstybės literatūros ir meno archyvas Maskvoje. Leidinio tekstus taip pat papildo nuotraukos, esančios Vilniaus universiteto bibliotekos bei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuose. Leidinyje išvysime keletą žinomo fotomenininko Romualdo Rakausko fotografijų.
Knygą apipavidalino dailininkas Romas Orantas. Leidinio pabaigoje yra tekstų šaltinių sąrašas ir asmenvardžių rodyklė.
Knyga „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“ patikslina ir papildo lietuvių literatūros istoriją nežinomais faktais, vardais neskelbtais dokumentais. Ši knyga naudinga ne tik literatūros istorikams, bet ir visiems, kurių interesai ir mokslinė veikla siejasi su žiniomis apie spaudą, knygą. Knygotyrininkai leidinyje ras naujos faktografinės medžiagos, susijusios su knygos veikėjais – knygynų savininkais, spaustuvininkais, knygrišiais. Leidinys taip pat praplečia ir papildo žinias apie sovietinės cenzūros veiklą Lietuvoje. Ši knyga patraukia tuo, kad joje išvengta sauso akademinio dėstymo; mokslinio pobūdžio tekstai persipina su paties autoriaus biografija. Profesorius L. Gudaitis rašo įtaigiai, skaitytojui nepalikdamas šansų suabejoti jo teiginiais. Visa tai daro leidinį patrauklų ir intriguojantį.