(1930–2012)
2012 m. sausio 3 d. netekome lietuvių kalbos bičiulio, baltisto, iškilaus lingvisto teoretiko, semiotiko, kalbos filosofo, kultūrologo, Rusijos mokslų akademijos akademiko, Vilniaus universiteto garbės daktaro prof. Jurijaus Stepanovo.
Jurijus Stepanovas 1953 m. baigė Maskvos universitetą (ispanų kalbos ir literatūros specialybė), 1953–1956 m. mokėsi Maskvos universiteto Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedros aspirantūroje, 1957–1958 m. tobulinosi Paryžiuje. 1958 m. apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją iš IX–XIII a. ispanų ir prancūzų kalbų sintaksės, 1966 m. – daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Struktūrinis semantinis kalbos aprašas: prancūzų kalba“. 1955–1971 m. su pertraukomis dėstė Maskvos universitete. Nuo 1971 m. dirbo Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros institute, 1992–2001 m. buvo Teorinės kalbotyros sektoriaus vedėjas, nuo 2001 m. – Kalbotyros instituto direkcijos patarėjas.
Akademikas Jurijus Stepanovas – daugiau kaip 250 mokslo darbų, iš jų 14 monografijų, autorius: „Prancūzų kalbos struktūra“ (1965), „Prancūzų stilistika“ (1965), „Kalbotyros pagrindai“ (1966), „Bendrosios kalbotyros pagrindai“ (1975; 3-as leid. 2010), „Semiotika“ (1971), „Dabartinės lingvistikos metodai ir principai“ (1975), „Vardažodžiai, predikatai, sakiniai (semiologinė gramatika)“ (1981; 3-as leid. 2004), „Kalba ir metodas. Dėl dabartinės kalbos filosofijos“ (1998), „Trimatėje kalbos erdvėje. Semiotinės lingvistikos, filosofijos, meno problemos“ (1985; 2-as leid. 2010) ir kt. Jo sudarytame straipsnių rinkinyje „Semiotika“ (1983) skelbiama dalis Algirdo J. Greimo ir Josepho Courtés aiškinamojo kalbos teorijos žodyno. Pastaruoju metu daugiausia tyrė dvasinę kultūrą kaip konceptų sistemą. Už „Lingvistikos enciklopedinį žodyną“ apdovanotas Rusijos Federacijos mokslo ir technikos valstybine premija (kartu su kitais, 1995), už veikalą „Konstantos. Rusų kultūros žodynas“ (1997; 3-ias leid. 2004) – Rusijos mokslų akademijos V. Dalio aukso medaliu (2001).
Dar būdamas aspirantas Jurijus Stepanovas susidomėjo archajiška lietuvių kalba, vėliau jos mokėsi sistemingai, praktinius įgūdžius tobulino vasaras leisdamas Seredžiuje, Palangoje ir kitose Lietuvos vietose. Maskvos universitete dėstė pasirenkamą lietuvių kalbos kursą, gilinosi į ją kaip mokslininkas teoretikas. Lietuvių kalbos duomenis naudojo daugelyje savo mokslo darbų, paskelbė apie 20 lituanistinių straipsnių ir jų serijų, yra skaitęs paskaitų Vilniaus universitete, Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tyrė baltų ir slavų veiksmažodžių sistemas, ypač domėjosi veikslų ir rūšių susidarymu. Knygoje „Dabartinės lingvistikos metodai ir principai“ (1975) greta kitų dalykų išdėstė hipotezę apie baltų kalbų tranzityvinių-intranzityvinių veiksmažodžių opozicijos susidarymą. Jo monografija „Indoeuropiečių sakinys“ (1989) vertinama kaip nauja baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorinės sintaksės tyrinėjimų pakopa.
Jurijus Stepanovas buvo kelių lietuvių kalbininkų daktaro (habilituoto daktaro) disertacijų oficialusis oponentas, jo vadovaujami 6 lietuvių kalbininkai Kalbotyros institute ar Maskvos universitete parengė ir apgynė moklų kandidato (daktaro) disertacijas.
Iš vyresniųjų Rusijos mokslininkų J. Stepanovas bene daugiausia yra nusipelnęs lituanistikai: lietuvių ir kitų baltų kalbų duomenis naudojo bendrosios kalbotyros ir slavistikos studijose, parašė mokslinių straipsnių.
Profesorius buvo laidojamas Maskvoje sausio 12 dieną – išvakarėse sausio 13-osios – nepaprastai svarbios dienos Lietuvai, dėl kurios jis labai pergyveno, buvo atvykęs palaikyti Lietuvos.
Lietuvių kalbos instituto vardu
akad. J. Stepanovo mokiniai: Kazimieras Garšva, Gertrūda Naktinienė