Vertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms
(1911 10 02 – 1941 11 17)
Pradžia Nr. 2
Petras Algis Mikša,
žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius
1933–1934 metais jis jau studijavo Čekoslovakijoje. Kol Lietuvos archyvuose ar bibliotekų rankraštynuose nerastas Pr. Dovalgos gyvenimo aprašymas (Curriculum Vitae), negalima teigti, kad jo pragyvenimo šaltiniu tapo vertimo darbas, aktyvus bendradarbiavimas įvairioje to meto periodinėje spaudoje. Jeigu dar buvo gyvi tėvai, gal jam reikėjo padėti tėvams? Ir apskritai, kas jį paskatino susidomėti bohemistika? Į šį klausimą mes dar negalime atsakyti.
Jonavos valsčiaus kaimuose, sulenkintuose, apgyvendintuose rusų kolonistais, žmonės gyveno skurdžiai ir retas jaunas žmogus galėjo pasvajoti apie mokymąsi aukštojoje mokykloje. Pr. Dovalgos, rodos, būta tvirto charakterio jaunuolio, maksimalisto, pat-rioto, aktyvaus ir sąmoningo Lietuvos Respublikos piliečio (šaulio, jaunalietuvio) – tą byloja jo darbai ir mintys, ir tai jam padėjo nugalėti sunkumus gyvenimo kely.
Pirmieji Pr. Dovalgos–Ramučio vertimai iš čekų kalbos mūsų spaudoje pasirodė 1930 metais (K. Čapekas. Anglai // Lietuvos Aidas, 1930. – Nr. 248 (1029), P. 3, vertėjas nenurodytas).
1935 m. „Sakalo“ leidykla išleido Ivano Olbrachto (tikr. pav. Kamil Zeman, 1882–1952) romaną „Plėšikas Nikola Šuhaj“. 1936 m. išėjo pirmoji čekoslovakų literatūros antologija lietuvių kalba – „Besišypsanti mergaitė“ (išleido „Spaudos Fondas“). Tai buvo svarbus įvykis Lietuvos ir Čekoslovakijos kultūrinių ryšių istorijoje. 1935 metais Pr. Dovalga Valstybės teatrui išvertė garsaus čekų dramaturgo Františeko Langerio (1888–1965) komediją „Kupranugaris pro adatos skylutę“. (apie jos premjerą Valstybės teatre – vėliau). 1934 m. Čekoslovakijos leidinyje ČIN (Nr. 6) išspausdintas Pr. Dovalgos straipsnis „Jaunoji Lietuva“, kuriame glaustai, informatyviai aprašyta jaunos valstybės politika, ekonomika, kultūra, menas. 1937 m. „Dirvos“ bendrovė išleidžia garsųjį K. Čapeko romaną „Karas su salamandromis“, kuris savo tema buvo aktualus ne tik Čekoslovakijai, bet ir Lietuvai. Tais pačiais metais pasirodo Josefo Koptos (1894–1962) stambus, turintis per tūkstantį puslapių, 4 dalių romanas „Trečia Kuopa“ – apie kariavusius Rusijoje ir grįžusius į tėvynę čekų legionierius.
K. Korsakas „Kultūroje“ (1935, Nr. 8, P. 485–487) labai gerai įvertino Pr. Dovalgos išverstą V. Olbrachto romaną: „Vertėjas, gražiai „Plėšiką Nikolą Šuhaj“ išvertęs, ir „Sakalas“, romano vertimą išleidęs, davė mūsų skaitančiajai visuomenei, be abejonės, pirmarūšę lektūrą“.
P. Ruseckas (žr. „Lietuvos Aidas“, 1935, Nr. 276 (2539), P. 2) taip pat gyrė Pr. Dovalgos vertimą. Tačiau recenzentui užkliuvo pats romano herojus Šuhajus, kurį jis palygino su Tadu Blinda. Pasak recenzento, menas gali būti ir žalingas, nes gali skatinti plėšikavimą. Be abejo, susikirto abiejų recenzentų idėjinės pozicijos.
Ir antroji Pr. Dovalgos išleista knyga – „Besišypsanti mergaitė“ – K. Korsako buvo teigiamai įvertinta (žr. „Kultūra“, 1939, Nr. 4, P. 297–298). Atliktas vertimas, jo nuomone, „geras, bent tiek, kad sklandus, žodingas ir nesijaučia vergiško originalo sekimo. Tikslesnis vertimo įvertinimas būtų galimas, suprantama, tik palyginus su čekiškais originalais“.
Antologiją vertino ir „Židinys“. (1936, Nr. 4, P. 491–492) – autorius pasirašė J. B. inicialais. – Julius Būtėnas?). Recenzentui užkliuvo antologijos pavadinimas („gal šiek tiek pernerimtis, pikantiškai skambančiu vardu – „Besišypsanti mergaitė“). Keistokai šiandien skamba panašūs priekaištai – Čekoslovakija juk moteriškos giminės, jauna, nauja tų laikų valstybė. Ir vertėjo darbo kokybe jis liko nepatenkintas: „Iš po vertėjo plunksnos išėję novelės beveik visos turi vienodą atspalvį. Kiek labiau skiriasi Čapekas <…> ir Vančura <…>“.
Antologiją įvertino ir žinomas vertėjas Ed. Viskanta. Ji buvo išspausdinta žurnale „Vairas“ (1937, Nr. 9, P. 105–108). Recenziją autorius pradeda pagyrimu vertėjui: „Kūrinėliai parinkti vis kitokiomis nesikartojančiomis temomis; kiekvienas atskleidžia vis naują čekoslovakų tautos gyvenimą, parodo vis kitoniško verslo, kitoniškos padėties, aplinkos, kitoniškos psichinės struktūros žmones.“ Recenzentas su ironija atsiliepia apie, jo nuomone, vertėjo kuklumo stoką, sakydamas, jog pasirinkęs „charakteringiausius“ autorius ir „charakteringiausius“ jų kūrinius. Vertėjas knygos apžvalginiame straipsnyje rašo: „Norint šį rinkinį vertinti, negalima žiūrėti į jį vien mūsų akimis; nes kas mums gal labai artima, čekams ir jų gyvenimo dvasiai tolima, ir atvirkščiai.“ Tačiau būtent šį pasakymą recenzentas tarytum užmiršta… Rengdamas antologiją, neabejoju, vertėjas konsultavosi ne tik su savo geru bičiuliu, rašytoju, kaimiškos prozos atstovu J. Knapu (1900–1973), bet ir kitais čekų literatais. Tuo metu Dovalga studijavo Čekoslovakijoje ir jam, matyt, buvo nesunku susitikti su žmonėmis, kurie vertino ir analizavo čekų (čekoslovakų) literatūros procesą. Recenzentas dar pateikė keletą neigiamų pastabų: „Nemokėdamas čekų kalbos, nesu kompetentingas spręsti apie vertimo tikslumą. Šiaipjau vertimas skaitomas lengvai, sklandžiai; tik vietomis tenka konstatuoti vertėjo kalbos ubagiškumas (…)“. Ed. Viskanta nurodo neteisingai panaudotus žodžius, tarkim – „nusiimti paltą“, „užsidėti skepetą“.
Recenzentui ypač užkliuvo vertėjo parengta čekų literatūros apžvalga: „Reiškiame apgailestavimą, kad šį gražų leidinį nežmoniškai gadina Pr. Ramučio „žodis apie čekų literatūrą“, kurs yra lyg ir įvadas į šį rinkinį (…) visa bėda, kad šis įvadas mūsų vertėjo labai nerimtai, blogiau negu gimnazistiškai, parašytas.“ Kritikuojama vertėjo pateikta čekų literatūros periodizacija, kai kurie įvade išspausdinti įmantrūs ar nelogiški sakiniai, nors tie sakiniai gal ir logiški, tik su jų prasmėmis nesutinka piktas recenzentas. Kitur jis pastebi per daug įmantriu stiliumi vertėjo išsakytas mintis. Minimos ir korektūros, rašybos, skyrybos klaidos. Ir baigdamas recenziją, Ed. Viskanta negali užmiršti „nedovanotinai prasto įvado…“ Beje, ši čekų literatūros apžvalga – pirmoji tokios apimties mūsų raštijoje. Jai panegiriką yra išsakęs žinomas mūsų rašytojas ir vertėjas Almis Grybauskas.
Keista, nė vienas recenzentas neparašė tikrosios vertėjo pavardės, nepasidomėjo vertėjo asmenybe, amžiumi, neįvertino didelių vertėjo užmojų ir siekių, darbštumo ir užsidegimo – pirmą kartą lietuvių skaitytoją supažindinant su ilgus amžius vokiečių vergovę kentėjusios talentingos tautos sukurtais literatūros šedevrais.
Gan prašmatniai „Besišypsanti mergaitė“ buvo pristatyta dienraštyje „Lietuvos Aidas“ (1936, Nr. 190 (2806), P. 7). Stepo Vykinto recenzija iliustruota penkių čekų rašytojų (V. Martineko, K. Čapeko, Fr. Šrameko, B. Benešovos, V. Vančuros) nuotraukomis. Visas tekstas su iliustracijomis užima daugiau kaip pusę puslapio. Kritikuodamas vertėją dėl įtrauktos į rinkinį J. Knapo kūrybai nebūdingos novelės „Dvi vėjuotos naktys“, ir toliau samprotaudamas: „<…> iš šios novelės Knapą pažįstame kaip puikų psichologą, nuotaikingą, menišką, stiprų rašytoją“, St. Vykintas tarsi prieštarauja sau.
Recenzijos autorius teigiamai įvertina tiek leidyklos, tiek vertėjo darbą: „Spaudos Fondas“ antologiją gražiai, imponuojančiai išleido, o P. Ramutis didelį ir gerą darbą atliko stilingai čekų rašytojus išversdamas ir ilgoką čekoslovakų literatūros apžvalgą skaitytojams patiekdamas“.
„Literatūros Naujienos” (1936, Nr. 10–11 (48–49), P. 2) išspausdino J. Žlabio recenziją. Antologiją jis vadina „gražios išvaizdos storoka knyga“, pagirdamas knygos aplanką: „Ant aplenktinio viršelio, besišypsančios mergaitės atvaizdas, matyti čekės iš rūbų, maloniai reprezentuoja čekų literatūros noveles.“ Recenzentui užkliūva kūrinių naujumo problema, nes „tiktai 3 autoriai peržengė 1900 m. ribą <…> tai nėra pati naujausia čekų literatūros beletristika“ – tvirtina J. Žlabys. Apžvelgęs visų 16 čekų rašytojų kūrinius, jis, nepatenkintas, murma: užkliuvo jam ir tematika, ir rašytojų atvaizdų nebuvimas, ir vertėjo parašyta čekų literatūros apžvalga („Ji daugiau informacinio pobūdžio, o ne literatūrinio“.). Toliau jis, lyg įsismaginęs budelis, kalaviju kerta ir kerta: „Autorius [Pr. D. – P. A. M.] yra didelis trafaretinių, recenzinio pobūdžio žodžių mėgėjas. Jaučiama tuščia tokių žodžių kombinacija, kuri nieko nepasako ir kurią labai mėgsta tariamieji teatraliniai, muzikiniai <…> recenzentai ir, be abejo, jei tokių yra, literatūriniai. Nereikia rašant sakyti jis puikus stilistas, ar jis puikus šokikas, bet reikia nušviesti taip, kad ir be pasakymo „puikus“ tas stilistas būtų puikiausias rašytojas. Bet čia reikia kūrybos, o ne trafareto <…>“. Recenzentas, pabaigoje sukritikavęs vertėjo naujadarus, atsiliepimą užbaigia vertėjo darbo pagyrimu: „Knyga daro gerą įspūdį. Tik reikia geisti, kad antrasis tomas padarytų visai gerą.“
1937 metais „Dirvos“ bendrovė išleido Karelo Čapeko (1890–1938) fantastinį romaną „Karas su salamandromis“, kurį Pr. Ramučio slapyvardžiu pasirašė Pr. Dovalga. Atsiliepimai-recenzijos pasirodė keliuose leidiniuose. Visų pirma, norėtųsi paminėti A. Venclovos recenziją, pasirašytą A. Laisvydo slapyvardžiu ir išspausdintą „Kultūros“ žurnale (1937, Nr. 5, P. 324–325). Recenzentas charakterizuoja didžiojo čekų rašytojo kūrybos savybes: temų originalumą, paradoksalumą, fantazijos jėgą, didelę erudiciją, ironišką, šaržuotą originalią kompoziciją ir… autoriaus „beveik visišką politinį bejėgiškumą“. Pasaulinio garso rašytojas nepaprastai pergyveno dėl savo tėvynės likimo. Didžiosios valstybės pasirašė Miuncheno diktatą… Ir neištvėrė rašytojo širdis. Naciai jį būtų išsiuntę į koncentracijos stovyklą. Venclova kaltina Vakarų Europos inteligentijos dalį, „kuri vis dar nemoka ar nesugeba apsispręsti, kokį vaidmenį ji galėtų suvaidinti taikos organizavime“. Du didieji „taikos apaštalai“ Hitleris ir Stalinas rengėsi karui norėdami išplėsti savo imperijų ribas. Čia A. Venclova kalba Kominterno balsu…
Recenzentas pagiria vertėją („Vertimas skaitomas labai sklandžiai“). A. Venclovai kažkodėl užkliuvo viršelis („galėjo būti kultūringesnis“).
K. Čapeko romano vertimą recenzavo E. Viskanta, pasirašęs slapyvardžiu A. Kr. (žr. „Židinys“, 1937, Nr. 5–6, P. 661). Patyręs vertėjas rašė: „Nereikalingos medžiagos gausumas, nesurištos jokia fabula, ilgiausi prierašai, stiliaus sunkumas ir kt. daro knygą beveik nepaskaitoma. Vertėjas galėjo pasirinkti ką nors vertingesnio.“ Net nesitiki, kad toks vertinimas priklauso žinomo vertėjo plunksnai…
Laikraštis „Suvalkų Kraštas“ (1938, Nr. 18 (21), P. 2) išspausdino Juozo Sodaičio recenziją, priešingą anksčiau paminėtai („įdomi fantazijos fabula“). Recenzentas vertimą vadina „atliktu gerai, sklandžiai, lengvai skaitomu“.
Tais pačiais metais pasirodė stambiausias Pr. Dovalgos išverstas iš čekų kalbos kūrinys – Josefo Koptos (1894–1962) 4 dalių (1 056 p.) romanas „Trečia kuopa“. Buvusio legionieriaus parašyta epopėja, vaizduojanti čekų legionierių gyvenimą ir kovas Rusijoje 1917–1920 metais. Tačiau atsiliepimų apie šį veikalą mūsų spaudoje rasti neteko.
Pagal jau minėtą kūrinį „Kupranugaris pro adatos skylutę“ 1936 m. gegužės 7 d. Kaune, Valstybės Teatre įvyko 3 veiksmų komedijos (Rež. S. Pilka, dail. (I ir III v.) St. Žukas, režisieriaus padėjėjas V. Tamaliūnas, sufleris S. Merčaitis) premjera. Čekoslovakijoje ši komedija „Velbloud uchem jehly“ pirmą kartą pastatyta 1923 metais, turėjo didelį pasisekimą. 2000 m. Čekijos Respublikoje pradėti leisti rašytojo raštai (21 tomas).
1936 m. „Lietuvos Aide“ (Nr. 212 (2828), P. 8) pasirodė šio spektaklio recenzija. Joje autorius (S. Vykintas) rašė, kad tai „naujas Čekoslovakų kultūros įnašas į mūsų teatro sceną. Šalia Karelo Čapeko, pasaulinio masto dramaturgo, kurio pjesę R. U. R. prieš keletą metų matėme mūsų teatre, atsistoja antra čekoslovakų dramos jėga Fr. Langeris. Jis puikia dramine konstrukcija, sceningumu, personažų ryškumu ir formos grožiu užkariauja plačias simpatijas Europos ir Amerikos teatruose“.
Recenzentas, išanalizavęs režisieriaus darbą, aktorių suvaidintus personažus, dailininko Stepo Žuko dekoracijas, pabaigoje trumpai įvertina ir Pr. Dovalgos atlikto komedijos vertimo kokybę: „Vertimo kalba nevisai taisyklinga, praskamba pro klausytojo ausis vienas kitas netaisyklingas žodis <…> stiliaus negerovė.“
Spektaklį žiūrėjo Prezidentas Antanas Smetona, Čekoslovakijos įgaliotas ministeris Lietuvai J. Skalický ir kiti žymūs Valstybės ir visuomenės veikėjai.
Prano Dovalgos publicistikos temų ratas ganėtinai platus. Visų pirma, tai straipsniai, tekstai, susiję su Čekoslovakijos istorija, jos žymiaisiais atstovais, kultūra, švietimu, literatūra. Taip pat straipsniai žemės ūkio tema, parašyti studijuojant Žemės ūkio akademijoje. Kitos temos: lenkų pavergtas Vilnius, Klaipėdos krašto lietuvių problemos, Mokyklos reforma ir kt.
Pr. Dovalga buvo, galima sakyti, pačiose priešakinėse savo laikmečio pozicijose – su savo pasaulėžiūra, tėvynės meile, požiūriu į kardinalius laikmečio iškeltus klausimus. Jo humanistinės, patriotinės įžvalgos aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos jo parašytuose tekstuose.
Bus daugiau