Vertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms
(1911 10 02 – 1941 11 17)
Pradžia Nr. 2
Petras Algis Mikša,
žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius
K. Čapeko romano vertimą recenzavo E. Viskanta, pasirašęs slapyvardžiu A. Kr. (žr. „Židinys“, 1937, Nr. 5–6, P. 661). Patyręs vertėjas rašė: „Nereikalingos medžiagos gausumas, nesurištos jokia fabula, ilgiausi prierašai, stiliaus sunkumas ir kt. daro knygą beveik nepaskaitoma. Vertėjas galėjo pasirinkti ką nors vertingesnio“. Net nesitiki, kad toks vertinimas priklauso žinomo vertėjo plunksnai…
Laikraštis „Suvalkų Kraštas“ (1938, Nr. 18 (21), P. 2) išspausdino Juozo Sodaičio recenziją, priešingą anksčiau paminėtai („įdomi fantazijos fabula“). Recenzentas vertimą vadina „atliktu gerai, sklandžiai, lengvai skaitomu“.
Tais pačiais metais pasirodė stambiausias Pr. Dovalgos išverstas iš čekų kalbos kūrinys – Josefo Koptos (1894–1962) 4 dalių (1 056 p.) romanas „Trečia kuopa“. Buvusio legionieriaus parašyta epopėja, vaizduojanti čekų legionierių gyvenimą ir kovas Rusijoje 1917–1920 metais. Tačiau atsiliepimų apie šį veikalą mūsų spaudoje rasti neteko.
Pranas Dovalga 1935 metais išvertė garsaus čekų rašytojo, dramaturgo, literatūros ir teatro kritiko Františekio Langerio (1888–1965) komediją „Kupranugaris pro adatos skylutę“. 1936 m. gegužės 7 d. Kaune, Valstybės Teatre įvyko šios 3 veiksmų komedijos (Rež. S. Pilka, dail. (I ir III v.) St. Žukas, režisieriaus padėjėjas V. Tamaliūnas, sufleris S. Merčaitis) premjera. Čekoslovakijoje ši komedija „Velbloud uchem jehly“ pirmą kartą pastatyta 1923 metais, turėjo didelį pasisekimą. 2000 m. Čekijos Respublikoje pradėti leisti rašytojo raštai (21 tomas).
1936 m. „Lietuvos Aide“ (Nr. 212 (2828), P. 8) pasirodė šio spektaklio recenzija. Joje autorius (S. Vykintas) rašė, kad tai „naujas Čekoslovakų kultūros įnašas į mūsų teatro sceną. Šalia Karelo Čapeko, pasaulinio masto dramaturgo, kurio pjesę R. U. R. prieš keletą metų matėme mūsų teatre, atsistoja antra čekoslovakų dramos jėga Fr. Langeris. Jis puikia dramine konstrukcija, sceningumu, personažų ryškumu ir formos grožiu užkariauja plačias simpatijas Europos ir Amerikos teatruose“.
Recenzentas, išanalizavęs režisieriaus darbą, aktorių suvaidintus personažus, dailininko Stepo Žuko dekoracijas, pabaigoje trumpai įvertina ir Pr. Dovalgos atlikto komedijos vertimo kokybę: „Vertimo kalba nevisai taisyklinga, praskamba pro klausytojo ausis vienas kitas netaisyklingas žodis <…> stiliaus negerovė“.
Spektaklį žiūrėjo Prezidentas Antanas Smetona, Čekoslovakijos įgaliotas ministeris Lietuvai J. Skalický ir kiti žymūs Valstybės ir visuomenės veikėjai.
Prano Dovalgos publicistikos temų ratas ganėtinai platus. Visų pirma, tai straipsniai, tekstai, susiję su Čekoslovakijos istorija, jos žymiaisiais atstovais, kultūra, švietimu, literatūra. Taip pat straipsniai žemės ūkio tema, parašyti studijuojant Žemės ūkio akademijoje. Kitos temos: lenkų pavergtas Vilnius, Klaipėdos krašto lietuvių problemos, Mokyklos reforma ir kt.
Pr. Dovalga buvo, galima sakyti, pačiose priešakinėse savo laikmečio pozicijose – su savo pasaulėžiūra, tėvynės meile, požiūriu į kardinalius laikmečio iškeltus klausimus. Jo humanistinės, patriotinės įžvalgos aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos jo parašytuose tekstuose.
1933 metais „Kario“ žurnale buvo išspausdintas Pr. Dovalgos rašinys „Ką mačiau ir girdėjau Vilniuje“ – įspūdžiai iš jo trumpo apsilankymo lenkų okupuotame Vilniuje. Tai tikras publicistikos šedevras. Jo rašymo stiliui būdingas kryptingas požiūris, gilus žvilgsnis į aprašomus dalykus, žmones, sušildytus jo žmogiškos širdies:
Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (LCVA) saugomas Pr. Dovalgos – Ramučio 26 lapų rankraštis „Naujokai 2 v.[veiksmų] scenos vaizdelis“. Matyt buvo skirtas kariuomenės scenai.
Šio kuklaus rašinio autoriui tai buvo tikras atradimas! Tekstas surašytas ranka ant plono, skaidraus, perregimo popieriaus lapų. Lapų antroje pusėje mašinėle atspausdintos visų 16-kos antologijos „Besišypsanti mergaitė“ autorių biografijos čekų kalba. Šis nedidelis atradimas kelia dvejopą klausimą: ar pats Pr. Dovalga spausdino tuos tekstus, ar juos jam atsiuntė kuris nors bičiulis iš Čekoslovakijos, tarkim, rašytojas Josefas Knapas, su kuriuo vertėjas palaikė ryšius (žr. antologijos pratarmę). Betgi Dovalgai rašyti čekiškai nebuvo būtina. O gal Dovalga galėjo čekiškai atspausdinti pats, nes tuose tekstuose yra tokių išsireiškimų (Olbrachto kūrybos apibūdinime), kurie sklido iš lietuvio lūpų: „Autor nam Litevcům, je již znám s přeloženého románu do litevštiny „Nikola Šuhaj loupežník“. Ar tie čekiškai mašinėle atspausdinti lapai negalėjo būti nusiųsti, tarkim, minėtam J. Knapui, kad pastarasis juos patikrintų? Josefas Knapas (1900–1973) buvo žinomas kaimiškos prozos autorius, literatūros kritikas. Praha 1997 m. išleido jo atsiminimų knygą „Bez poslední kapitoly“, deja, joje Pr. Dovalga neminimas.
„Naujokų“ kalba gyva, vaizdinga, motyvuota. Šis Pr. Dovalgos kūrinėlis nebuvo atspausdintas Lietuvos karių spaudoje.
„Naujoji Romuva“ 1934 m. pradžioje paskelbė čekoslovakų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo informaciją, kurioje rašoma apie dviejų žurnalų redaktorių – čekų „Salono“ red. F. Podešvos ir „N. Romuvos“ red. J. Keliuočio susitarimą – išleisti specialius numerius, skirtus Lietuvai ir Čekoslovakijai. „Salono“ specialus numeris turėjo pasirodyti 1934 m. gegužės mėnesį, „N. Romuvos“ – spalį. „Salon“ – vienas didžiausių Čekoslovakijos žurnalų, leidžiamas ant liuksusinio kreidinio popieriaus, keliasdešimties tūkstančių egz. tiražu, gausiai iliustruojamas, platinamas ne vienoje šalyje. „Salono“ redakcija tam numeriui surinkti medžiagą pavedė J. Keliuočiui. Elitiniame žurnale buvo numatyta pateikti V. Krėvės-Mickevičiaus, V. Mykolaičio-Putino, prof. K. Pakšto, prof . St. Kolupailos, V. Jakubėno ir kitų autorių kūrinių, straipsnių apie Lietuvą: jos geografiją, istoriją, meną, mokslą, kultūrą, teatrą ir muziką. O medžiagą „N. Romuvos“ čekoslovakiškajam numeriui pažadėjo surinkti, parengti „Salono“ redaktorius Františekas Podešva (1893–1979), garsus tapytojas ir grafikas. Jis daugelį metų (1912–1925) studijavo menus pas žymius to meto čekų ir užsienio menininkus (J. Preislerį, Fr. Kupką ir kt.). Meno žurnalą „Salon“ redagavo iki 1942 metų (nuo 1922). Sukūrė monumentalių freskų, knygų iliustracijų, dekoracijų teatro spektakliams, plakatų. „Salono“ numerį buvo numatyta iliustruoti Lietuvos vaizdų nuotraukomis ir lietuvių dailininkų reprodukcijomis.
Čekoslovakijoje studijuojąs Pranas Dovalga daug padėjo ir vienam, ir kitam redaktoriui. Čekiškasis „N. Romuvos“ numeris vėlavo, nes trūko dr. E. Benešo straipsnio, kurio jis nespėjęs parašyti, nes kaip užsienio reikalų ministras, buvo išvykęs į Prancūziją – Barthou laidotuves.
O tuo metu Prahoje pasirodė specialus „Salono“ numeris, skirtas Lietuvai. „N. Romuva“ išspausdino nedidelę informaciją (Nr. 190-1, P. 599), kurioje, išvardijus turinį, iliustracijas, tarp svarbesnių pagalbininkų minimi: LR užienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos pasiuntinybė Prahoje (ypač jos sekretorius Pr. Sidzikauskas) ir Prahoje studijuojąs Pranas Dovalga („Už tai Lietuvos visuomenė pasiliks jiems dėkinga“ – rašoma informacijos pabaigoje).
„Salon“ buvo išspausdintas Pr. Do-valgos straipsnis apie kūno kultūrą Lietuvoje ir 2-ąjį jaunalietuvių sąskrydį. Lietuvos spaudoje pasirodė keletas „Salon“ spec. numerio recenzijų: „N. Romuvoje“ (Nr. 192) – istoriko A. Šapokos, ir „Literatūros Naujienose“ (Nr. 12) – A. Parajaus. Pastarasis neužmiršo paminėti ir Pr. Dovalgos bei kitų įnašo išleidžiant šį „Salon“ numerį: „Nedėkinga yra nepaminėti kuklių iniciatyvos žmonių ir ypač negražu pasisavinti jų iniciatyvos vaisius. Man yra žinoma, kad Salono išleidimo, paruošimo, numerio plano parengimo ir straipsnių surinkimo darbus, lygiai kaip ir susirašinėjimus su čekais ir lietuviais atliko Prahoje studijuojąs lietuvis Pranas Dovalga. Tuo tarpu iš „Naujosios Romuvos“ laikymosi atrodo, kad visi „Salon“ išleidimo nuopelnai priklauso tik jai vienai“. Recenzentas prisiminė ir nepaminėtą Ladą Novaką, kuris „nemažai išvertė straipsnių iš lietuvių į čekų kalbą“.
Į A. Parajaus kritiką atsiliepė „N. Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis straipsniu „Pavydas ir arivizmas“, išspausdintu 197-ame žurnalo numeryje (P. 736–737). Pusę puslapio paskyręs pavydo ir arivizmo apibūdinimui, jis kalba tai, kas būdinga ir dabartinei visuomenei: „Užklysta koks nors nevykėlis svetimtautis, neradęs darbo savo tėvynėje, tuoj susirūpinama, kad „nežūtų talentas“, tuoj jis priglaudžiamas ir sušildomas. Jam visur atviros durys. Jis be jokių kliūčių gali užimti aukštas vietas <…>. Svetimasis niekam nepavojingas <…>.
Pasirodžiusį talentą ar veiklesnį asmenį pavyduoliai pradžioj nori užmušti tylėjimu, jo ignoravimu. Bet kai jis vis dėlto prasimuša, tai pradedama iš jo šaipytis, o kai iš jo ir juokauti darosi nebepatogu, tai pradedamos girti ir kelti aikštėn visokios menkystos, kad jos „nustelbtų“ nepageidaujamo asmens spindėjimą. Kai ir tas nebegelbsti, tai pradedama jis atvirai pulti, niekinti ir šmeižti. O visokie puolimai visuomenei visados patinka, nes daugelis žmonių mėgsta žeminti savo artimą ir džiaugtis, kai jis yra niekinamas“. J. Keliuotis paneigė A. Parajaus mintis, išsakytas Prano Dovalgos atžvilgiu, vadina „prasimanymu“, nes ir „studentas [Pr. Dovalga. – P. A. M.], ir L. Novakas ir kiti padėję parengti „Salon“ numerį, buvę paminėti „N. Romuvoje“. Apie
Pr. Dovalgą sakoma: „Minimas studentas, mokėdamas čekų kalbą, pradžioj tarpininkavo ir padėjo susirašinėti, o paskui ir susirašinėjimo, ir tarpininkavimo, ir vertimų reikalais rūpinosi lietuvių pasiuntinybės sekretorius“.
1935m. sausio 27 d. pasirodė „Naujosios Romuvos“ 4-as (212) numeris, skirtas Čekoslovakijai. Grožinę literatūrą jame atstovauja poetai Jaroslavas Vrchlickis (tikr. pav. Emil Frída, 1853–1912), Otokaras Bržezina (tikr. pav. Václav Jebavý, 1868–1929), Janas Čarekas (1898–1966) ir Františekas Kvapilas (1855–1925). Jų eiles išvertė poetas V. Sirijos Gira. Prozininkas – vienas: Karelas Čapekas, kurio apsakymą „Pėda“ išvertė Pr. Dovalga, bet vertėjo pavardė nenurodyta.
Bus daugiau