Vertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms (1911 10 02 – 1941 11 17)
Petras Algis Mikša, žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius
2011 metais minėjome žymiausio XX a. I pusės lietuvių bohemisto, žurnalisto, vertėjo Prano Dovalgos 100 metų jubiliejų, tuo pačiu jį prikeldami iš gilios užmaršties mūsų tėvynėje.
Jis krito nuo vokiečių esesininkų kulkų 1941 m. lapkričio 17 dieną Ruzynės kareivinių manieže, nacių okupuotoje Prahoje. Prieš pusantro mėnesio jam buvo suėję vos 30 metų… Tą dieną vokiečiai sušaudė keturis antinacinio pasipriešinimo dalyvius: Praną Dovalgą, lietuvių žurnalistą; čekus Aloisą Černį, kalnakasį, gimusį tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tą pačią dieną kaip ir Pr. Dovalga; Miloslavą Kočį, kirpėjo padėjėją, gimusį 1920 m. gruodžio 17 d.; batsiuvį Karelą Runštuką, gimusį 1898 m. spalio 21 d. Sušaudymo valanda nacių dokumentuose nenurodyta.
A. Hitleriui 1939 m. kovo 15 dieną užgrobus Čekoslovakiją, buvusi nepriklausoma demokratinė valstybė paskelbta Reicho dalimi – Čekijos ir Moravijos protektoratu. Slovakija buvo paskelbusi nepriklausomybę. Vokiečiai neslėpė planų išbraukti iš Europos žemėlapio ne tik Čekoslovakiją, bet ir čekų tautą, ją germanizuoti, ką vokiečiai darė šimtus metų.
B.
Prasidėjo čekų tautos pasipriešinimas okupantams. Jis plėtėsi ir Berlyno nepatenkino protektorius Konstantinas von Neurathas, per „švelniai“ valdęs protektoratą, todėl į Prahą jį pavaduoti buvo atsiųstas Reinhardas Heydrichas (1904–1942), savo nacistiniuose projektuose siūlęs čekus, kurie priešinasi vokietinimui, išvežti prie ledjūrio, kur ateityje koncentracijos stovyklos bus jiems idealūs namai kaip ir 11 milijonų žydų. Atvykęs į Prahą, R. Heydrichas įvedė ypatingąją padėtį – nuo 1941 m. rugsėjo 28 dienos. Kartu jis įsteigė ypatinguosius teismus, faktiškai policinius, kurių sprendimuose neegzistavo išteisinimas (tik mirties bausmė – sušaudant ar pakariant). Arba išsiųsdavo į koncentracijos stovyklą. Spekuliantus ir žydus korė (išskyrus priklausiusius pogrindinei komunistų partijai). Ypatingosios padėties laikotarpiu (1941 09 28 – 1942 01 20) buvo paskirta mirties bausmė 489-iems asmenims. 1 637 suimtieji buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. 1941 m. spalį į gestapo kalėjimus buvo pasodinti 2 744 asmenys.
R. Heydricho politika, paremta teroru, davė tam tikrų vaisių – čekų pasipriešinimo judėjimas buvo susilp-nintas, žmonės pradėjo labiau bijoti gestapo. R. Heydrichas čekus palygino su žole: gresiant nelaimei, lenkiasi, praėjus pavojui, vėl kelia galvas… A. Hitleriui pranešdamas apie pasipriešinimo judėjimo sutriuškinimą, matyt, ir pats tuo netikėjo. Tačiau jautėsi saugus ir iš savo vilos Bržežanuose važinėdavo atviru automobiliu, be palydos, kol 1942 m. gegužės 27 dieną čekų parašiutininkai Jozefas Gabčíkas (1912–1942) ir Janas Kubišas (1913–1942) prieš jį įvykdė mirtiną pasikėsinimą (R. Heydrichas mirė birželio 4 d.). Abu kartu su kitais desanto „Anthropoid“ parašiutininkais 1941 m. gruodžio pabaigoje nusileido šalia Prahos, ir po atentato slėpėsi pas vyskupą Gorazdą (1879–1942) pravoslavų Kirilo ir Metodijaus cerkvėje Prahoje, kur juos išaiškino išdavikas ir abu kovodami žuvo birželio 18 dieną. Kartu su jais besislapstę žuvo ir kiti grupės nariai: Adolf Opálka, Josef Valčík, Josef Bublík, Jan Hruby ir Jaroslav Švarc. Vyskupą nubaudė mirties bausme (rugsėjo 4 d.). Socializmo metais šis neeilinis atentatas ir jo didvyriai buvo nutylimi. O tai buvo vienas reikšmingiausių antinacinio (antifašistinio) pasipriešinimo įvykių, ypač 1942 metais, kuomet vokiečių armijos dar nebuvo patyrusios pralaimėjimų. Tokio aukšto rango nacių pareigūno dar niekam nebuvo pavykę sunaikinti. Be abejo, šio sėkmingo atentato dėka E. Benešo vyriausybės Londone prestižas pakilo, gi pačiai čekų tautai šis kruvinas atentatas brangiai kainavo.
1939 m. kovo 15 d. įžengę į Čekoslovakiją, vokiečiai čia, vadinamajame Čekijos ir Moravijos protektorate, sutelkė 18 ginkluotų divizijų. Aktyvūs patriotai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, darbininkai – į privalomus darbus Vokietijoje. „Iš krašto išgabenti maisto produktai“, – kovo 20 dieną rašė „Lietuvos Žinios“. Didžiausias Prahos parkas Stromovkoje buvo paverstas koncentracijos stovykla. Pirmieji į ją pateko čekų žurnalistai, suimti savo redakcijose, praėjus vos keletui valandų, kai vokiečiai užėmė Prahą. „Socialistai, liberalai, komunistai, žydai ir kiti, įrašyti į gestapo juoduosius sąrašus, buvo suimti. Kilo savižudybių banga: nusišovė apie 250 čekų karininkų, daug žmonių išėjo iš proto“, – rašė laikraštis. Vokiečių lėktuvai užėmimo dieną skraidė virš Prahos: 100 orlaivių (60 bombonešių, 40 naikintuvų). Buvo suimta 12 000 žmonių. Tame pačiame laikraščio numeryje (kovo 20 d.) skaitome: „Čekijos valstybė išbraukta iš politinio Europos žemėlapio be kraujo praliejimo, be šūvio, nors čia buvo puikiai ginkluoti, turėjo moderniškai aprūpintą armiją, trims kareiviams teko kulkosvaidis. Čekų artilerija buvo puikiausia ir galėjo naudotis milžiniškomis patrankomis. Čekų oro armija stebėjosi visi karo žinovai. Visa čekų oro armija, prancūzų spaudos žiniomis, su 3 000 įvairaus tipo lėktuvų atiteko vokiečiams. Visi čekų karo pabūklai paliko sveiki ir dabar Vokietijos armijos žinioj“. Toliau laikraštis aprašo vokiečiams atitekusią čekų pramonę, jos milžiniškus, galingus fabrikus ir kitus pajėgumus.
Dėl to „šūvio“ – laikraščio korespondentas tąkart matyt nežinojo arba nekreipė į jį dėmesio, kaip nieko nelemiantį pasipriešinimą iš čekų pusės. Vistik čekai pasipriešino, ko nedarė lietuviai 1940 metų birželio 15 dieną rusams okupantams įsiveržus į nepriklausomos Lietuvos Respubliką. Tuo tarpu „Lietuvos Aidas“ jau kovo 18 d. numeryje rašė, jog vokiečiai, užimantys Frýdeko sritį, susidūrė su čekų įgulos pasipriešinimu, kurio metu žuvo vienas čekų pulkininkas ir 16 kareivių. Místeke, daliai įgulos pasipriešinus, žuvo 11 vokiečių.
Norėtume šiek tiek patikslinti ir papildyti tą pranešimą. 1939 m. kovo 14 d. vokiečių okupacinės kariuomenės daliniams pasipriešino čekų 8-to Silezijos pėstininkų pulko 3-io bataliono kariai. Apie 20–21 val. vokiečiai apsupo Frýdeką. Místeke dislokuotas minėtas pėstininkų pulkas atidengė ugnį į okupantus. Gynybai aktyviai vadovavo 12-tos kulkosvaidžių kuopos vadas kpt. K. Pavlíkas ir ltn. K. Martínekas. Šaudė iš pėstininkų ginklų, nes sunkieji ginklai vadovybės įsakymu 1939 m. vasario pabaigoje buvo atiduoti į divizijos sandėlį. Tuo tarpu vokiečiai, be pėstininkų ginklų panaudojo ir priešlėktuvines (zenitines) patrankas bei šarvuočius. Aukštesnės čekų vadovybės nurodymu, pulko vadas įsakė nutraukti ugnį. Buvo sužeisti 2 čekoslovakų kariai. Vokiečių pusėje žuvo 6–18 kareivių ir keliolika jų buvo sužeista. Įžengiant kariuomenei į Moraviją 1939 m. kovo 14–15 d., pagal vokiečių karinės vadovybės pranešimą, žuvo 21 vokiečių kareivis.
Plačioji čekų tautos visuomenė įvairiomis formomis reagavo į naują valstybės padėtį po 1939 m. kovo 15-osios. Charakteringas akcijų bruožas – antivokiškumas. Buvo didesnių ar mažesnių susidūrimų su okupantais ir kolaborantais. Buvo nuplėšti nacistiniai simboliai, plakatai. Kultūrinės akcijos, meno parodos tvirtino čekų visuomenėje tikėjimą laisve. Gatvėse ir kitose vietose pasirodydavo antivokiški užrašai, dainuojamos tautinės dainos, užpuolami vokiečių kariai. Kiekviena tokia akcija turėjo politinį – rezistencinį atspalvį.
Į Nacionalinio muziejaus panteoną 1939 m. gegužės 6 d. atėjo žmonės nusilenkti poetui K. H. Machai (1810–1836), kurio palaikai 1938 m. rugsėjį buvo pervežti iš Litomeržicų į Prahą (pagal policijos pranešimą, dalyvavo apie 45 000 žmonių). Vėliau jo palaikai buvo pervežti į Slaviną. Gestapo ataskaitoje pažymėta, kad sostinė buvo papuošta vėliavėlėmis; gatvėse, kuriomis vyko procesija, degė šviesos. Visa akcija buvo suorganizuota kaip antinacistinė demonstracija. 1939 m. gegužės 7 d. nusilenkti didžiajam poetui plūstelėjo tūkstantinė žmonių minia. Gegužės 11 d. daugybė prahiečių dalyvavo atminimo vakare prie B. Smetanos kapo. Daugybė gėlių buvo dedama prie Nežinomojo kareivio kapo priešais rotušę Senamiestyje, taip pat ant nacionalinio himno žodžių autoriaus J. K. Tylo (1808–1856) kapo…
Ostravos mieste manifestacijoje dalyvavo 80 000 žmonių. Žmonės masiškai dalyvavo demonstracijoje Prahoje, prie Jano Huso paminklo 1939 m. liepos 6 d. Religinių švenčių metu taip pat vyko tautinės manifestacijos: 1939 m. balandžio 30 d. šalia Roudnicų prie Labės dalyvavo apie 90 000 žmonių; Vavržinecke prie Domažlicų rugpjūčio 13 d. susirinko daugiau nei 100 000 čekų. Atlaidų metu platinami antinaciniai atsišaukimai (Velehrade).
1939 m. rugsėjo 30 d., pažymint Miuncheno diktato metines, pasipriešinimo organizacijos suorganizavo masinį tramvajų vairuotojų streiką (boikotą prieš dvikalbius užrašus susisiekimo priemonėse). Kūrėsi vis daugiau nelegalių pasipriešinimo organizacijų – tai reiškė naują tautinio pasipriešinimo okupantui pakopą.
Didelį atgarsį pasaulyje sukėlė žinia apie 1939 m. spalio 28 d. Prahoje aukštųjų mokyklų studentų surengtą demonstraciją, kurios metu buvo sunkiai sužeistas medicinos fakulteto studentas Janas Opletalas (1915 – 1939), miręs po 2 savaičių ligoninėje – prof. A. Jiráseko chirurgijos klinikoje – dėl išsivysčiusios infekcijos.
Žinia apie jo mirtį greitai pasklido Prahos aukštosiose mokyklose ir studentų bendrabučiuose. Aukštosiose mokyklose buvo išplatinti atsišaukimai, lapeliai, kviečiantys į demonstraciją, protestuojant prieš žmogžudystę, už akademinę laisvę ir už nacistinio viešpatavimo galą.
Po spalio studentų demonstracijos politinė padėtis Böhmen und Mähren protektorate tapo sudėtingesnė, ir vokiečių saugumo organai ėmėsi griežtesnių persekiojimo priemonių prieš čekų tautą. A. Hitlerio nurodymu, čekų aukštosios mokyklos buvo uždarytos trims metams, o jose bei studentų bendrabučiuose įkurdinti, dislokuoti SS daliniai. A. Hitleris pagrasino, kad prieš kiekvieną pasipriešinimą ar demonstraciją bus panaudoti lengvieji ir sunkieji ginklai: šautuvai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos, artilerijos pabūklai – pasipriešinimas paskandintas kraujyje, vadai suimti.
Buvo įsakyta į Prahą pasiųsti SS motorizuotą diviziją (Verfügungstruppe) ir SS atsarginį batalioną „Der Führer“.
A. Hitlerio įsakymo prieš čekų studentus vykdymas buvo pavestas protektorato saugumo policijos vadui SS oberfiureriui W. Stahleckeriui ir protektorato vokiečių policijos (Ordnungspolizei) generolui Kamptzy‘ui bei H. Himmleriui, vokiečių policijos šefui. K. H. Frankas, SS gruppenfiureris (Höherer SS und Polizei führer), buvo įpareigotas stebėti A. Hitlerio įsakymo vykdymą, t. y. kontroliuoti. Įsakymą apie studentų persekiojimą (sušaudymas, deportacija į koncentracijos stovyklą, aukštųjų mokyklų uždarymas) pasirašė Himmleris ir turėjo patvirtinti Hitleris.
1939 m. lapkričio 16 d. Prahoje tarėsi protektorato vokiečių policijos aukščiausi pareigūnai. Dalyvavo: Karlas Hermannas Frankas (1898–1946), protektorato sekretorius, atskridęs lėktuvu iš Berlyno, W. Stahleckeris, G. Geschke, Prahos gestapo viršininkas, H. Böhme, vokiečių saugumo policijos Prahoje viršininkas ir Brno gestapo šefas. Šiame pasitarime buvo aptarta A. Hitlerio įsakymo vykdymo eiga: studentų demonstracijos organizatorių (studentai lapkričio 15 d., kai tėviškėje buvo laidojamas Janas Opletalas, Prahoje surengė antinacinę demonstraciją) ir įkvėpėjų išaiškinimas bei suėmimas. Pasitarimas užtruko iki lapkričio 17 d. ryto.
Ruzynės kareivinėse (pavadintose Himmlerio vardu), manieže, buvo sušaudyti 9 studentų judėjimo atstovai: doc. Josefas Matoušekas (g. 1906); JUDr. Jaroslavas Klíma (g. 1913); prof. Janas Weinertas (g. 1914); JUC Josefas Adamecas (g. 1909); MUC Janas Černý (g. 1914); JUDr. Františekas Skorkovský (g. 1909); Václavas Šafránekas (g. 1920); JUC Bedržichas Koula (g. 1913); inž. Markas Frauwirthas (g. 1911). Budelio vaidmenį atliko SS baudžiamasis būrys.
Dauguma sušaudytųjų buvo žymių šeimų atstovai, kai kurie iš jų netgi pritarė protektorato politikai, palaikė čekų ir vokiečių suartėjimą, užėmė aukštas pareigas Čekijos studentijos sąjungoje, Tautinėje studentų Sąjungoje, Aukštųjų mokyklų studentijos sąjungoje.
Devynių čekų studentijos atstovų mirtis sukrėtė tautą ir sukėlė didelį atgarsį pasaulyje. Tai buvo pirmosios nacių persekiojimo aukos okupuotoje Čekijoje.
Areštuodavo tik studentus, jokiu būdu ne studentes. Neareštuodavo užsienio studentų, kurių dauguma buvo slovakai, jugoslavai, bulgarai ir lenkai. Be įspėjimo esesininkai šaudė į bend-rabučių langus – iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Pervežant suimtus studentus į kareivines Ruzynėje, buvo pasitelkti ir Prahos autobusų vairuotojai (23), prižiūrimi SS karių.
Bus daugiau