Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė
Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurios tampa ne tik laiką žyminčiais skaičiais kalendoriuje, bet ir ženklu įvykio, pakeitusio visą tolesnį tos tautos ir valstybės gyvenimą. Viena tokių datų mūsų istorijoje – 1991 m. Sausio 13-oji. Praėjo dvidešimt vieneri metai – ta kruvinoji naktis yra dar visai arti mūsų, persmelkta skausmu dėl prarastų gyvybių, nužudytų, tankais sutraiškytų pirmųjų mūsų nepriklausomybės aukų. Dar labai ryškus, o tiems, kurie tiesiogiai ten buvome – niekada ir nenublanksiantis – laisvės artumo pajautimas, telkiantis vienybei, broliškumui, skatinantis nepaleisti laisvės paukštės ne tik iš savo širdžių, bet ir savo žemės, savo tėvynės. Tomis dienomis jautėmės nepajudinamai tvirti prieš tankus, automatus, tamsą, smurtą, šmeižtą ir melą. Tiesos pergalė buvo mūsų pusėje.
Nuo antrojo pasaulinio karo ilgus dešimtmečius buvome pavergti – patyrėme sovietinio režimo vykdomą terorą ir represijas. Šioje okupacijos naktyje gimė Lietuvos rezistencija, į kurią įsitraukė daugybė vyrų ir moterų, pasirinkę žūtbūtinai ginti mūsų tautos ir valstybės laisvę, kovoti už tiesą – jie buvo Lietuvos partizanai. Tai tūkstančiai žmonių, kurių gyvenimai lyg žvakės skausmingai sudegė, okupacinio režimo tamsoje skleisdami tiesos ir vilties šviesą, skleisdami tikėjimą, kad vieną dieną mūsų tėvynė atkovos savo nepriklausomybę.
Su partizanais buvo žiauriai fiziškai susidorota. Šiandien šiurpiausius sovietinės sistemos struktūrų nusikaltimus mena po visą Lietuvą išsibarstę partizanų žūties vietas žymintys kryželiai, atminimo ženklai, o tūkstančių laisvės gynėjų palaikų galbūt niekada nesurasim, nes jie liko paslėpti žvyrduobėse, raistuose, po specialiai pastatytais mūriniais pastatais, po sunkiu asfaltu užlietais keliais.
Savo paaukotomis gyvybėmis partizanai Lietuvai padovanojo dvasinę pergalę, nes išliko laisvės troškimas, kuris tapo antisovietinių pogrindinių organizacijų veiklos pagrindu. Net ir pavojaus akivaizdoje saugojome savo tautos kultūrines, religines tradicijas, nepasidavėme brutaliam okupanto siekiui paversti mus beveidžiais, betaučiais, bedieviais žmonėmis – žmonėmis be sąžinės. Keitėsi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio formos – gimė Lietuvos Sąjūdis. Širdyse rusenanti laisvės viltis sutelkė žmones susikibti rankomis Baltijos kelyje, dalyvauti Sąjūdžio mitinguose. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui priėmus ir paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, Laisvės kovotojų siekis išsipildė ir buvo įtvirtintas Sausio 13-osios pergale. Apie tą laikotarpį tuometinis valstybės vadovas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis yra sakęs: „Tuomet Lietuva buvo ypatinga ir siuntė savo vertybinį pranešimą kitiems. Jame glūdėjo tiek daug pagrindinių dalykų, kurie daro žmogaus gyvenimą vertą pagarbos ir nušviestą vilties, kad pasaulis neišsigims“.
Gyvename laisvoje valstybėje, laisvoje Lietuvoje. Sausio tryliktosios nusikaltimus vykdė ta pati sovietinė pragaro sistema, kurioje naikinamąjį darbą dirbo konkretūs asmenys, kankinę, žudę ir niekinę mūsų laisvės gynėjus partizaninio karo metais, trėmę vyrus, moteris, vaikus į Amžinojo įšalo žemę vergiškam darbui, badui ir mirčiai. Mums liko pareiga įvardinti sovietinio režimo nusikaltimus, tų nusikaltimų iniciatorius ir vykdytojus, teisiškai įvertinti jų veiksmus. Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename jau dvidešimt antruosius metus, o genocido prieš Lietuvos partizanus bylos nuolat stringa Temidės tarnų koridoriuose ir stalčiuose. Iki šiol teisiškai neįvertinti ir pagrindiniai Sausio 13-ąją padarytų nusikaltimų užsakovai bei vykdytojai. Ši situacija sudaro prielaidas klastoti istoriją, pateikti nebūtas, melagingas versijas, kuriomis vis dažniau teršiama mūsų žiniasklaidos erdvė, nuodijama jaunosios, okupacijos nepatyrusios kartos, sąmonė ir istorijos suvokimas. Tik gindami tiesą visomis politinėmis, teisinėmis priemonėmis, skleisdami tiesos liudijimus savo aplinkoje, viešojoje erdvėje, galime išsaugoti visų laikų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą ir sukurti tvirtą moralinį-istorinį pagrindą ateities kartoms, suteikti galimybę jaunimui pajusti laisvės siekio dvasią ir atsakomybę. Garbingai prisiimkime ir vykdykime šią pareigą. Telydi mus drąsa visada rinktis tiesą.