Šiandieną iš senųjų baltų genčių išlikome tik mes – lietuviai ir latviai, todėl besidomėdami šių dviejų giminingų tautų istorija bei kultūra, netikėtai suradome bendrą jungiančią giją literatūroje ir kalbotyroje. Šviečiamasis amžius išjudino mokslo ir šviesuomenės protus: Mažojoje Lietuvoje – poetą kunigą Kristijoną Donelaitį, o Latvijos Kuržemėje – pirmosios latvių kalbos gramatikos autorių, rašytoją kunigą Gothardą Frydrichą Stenderį. Nustebino sutapimas, kad abu šie literatūros pradininkai gimę tais pačiais 1714 metais.
Stenderiai latvių kultūros istorijoje
Stenderių šeima iš Braunšveigo hercogystės (dabartinė Žemutinė Saksonija – žemės šiaurės rytų Vokietijoje) į tų laikų Latvijos teritoriją atsikėlė XVII amžiuje. Po teologijos studijų Leipcigo ir Karaliaučiaus universitetuose evangelikų liuteronų pastorius Johanas Stenderis (1608–1669) nuo 1633 iki 1654 metų kunigavo Vidžemėje ir Latgaloje, dešinėje Dauguvos pusėje, o vėliau, nuo 1665 m. iki iškeliavimo į Anapilį 1669 m. Sėlpilyje (kituose šaltiniuose Sėrpilyje), kunigavo kairėje Dauguvos pusėje. Vėliau pastoriumi dirbo Konradas Stenderis (1650–1711). Kadangi XVIII amžiaus pradžioje siautusio maro epidemijos metu išmirė pusė Kuržemės dvasininkų, buvo sujungtos Sunakstės ir Sėlpilio parapijos.
Toliau Stenderių šeima kaip dvasininkai, XVIII amžiaus antroje pusėje latvių kultūros istorijoje daugiausia susiję su Gothardo Frydricho Stenderio arba Senojo Stenderio (1714–1796) vardu. Iki 1918 metų Sunakstės parapijoje dvasinėmis parapijiečių reikmėmis užsiėmė tiktai Stenderių šeima.
1778 metais, būdamas 64 metų amžiaus, Gothardas Frydrichas Stenderis sulaukia padėjėjo. Juo buvo paskirtas sūnus Aleksandras Johanas (1744–1819) ir juo buvo iki Senojo Stenderio mirties 1796 metais. Savo ruožtu Aleksandro Johano Stenderio sūnus, Senojo Stenderio anūkas Johanas Kristijanas Stenderis (1787–1862), padėjėju išbuvo apie 20 metų iki Jaunojo Stenderio (Aleksandro Johano) mirties 1819 metais.
Johanas Kristijanas Stenderis kunigais išmokslino du savo sūnus – Teodorą Krizostomą Stenderį (1822–1855) ir Karlį Gotlibą Stenderį (1830–1894). Abu jie baigė Dorpato (Tartu) universitetą, tik gaila Teodoras Krizostomas kunigavo du metus, susirgo tuberkulioze ir būdamas 33 metų iškeliavo pas Viešpatį.
Johano Kristijano Stenderio kunigavimo metu 1829 metais ant tos pačios kalvelės, kur buvo pirmoji Sunakstės medinė bažnyčia hercogo Gothardo fon Ketlerio (1517–1587), paskutiniojo Livonijos magistro, rūpesčiu pastatyta 1570 metais, pastatoma ketvirtoji, jau mūrinė, bažnyčia. Gothardas Frydrichas Stenderis kunigavo trečiojoje bažnyčioje. Stenderiai, kaip dvasininkų giminė, susidūrė su dviem akivaizdžiais, bent mūsų akimis žiūrint, mistiniais simboliais savo gyvenime: lygiai po 33 metų po Senojo Stenderio mirties pastatyta nauja mūrinė Sunakstės bažnyčia, o Teodoras Krizostomas Stenderis gyveno 33 metus.
1843 metais Johanas Kristijanas Stenderis pakrikštijo 246 naujagimius, sutuokė 70 porų, išleido į paskutinę kelionę 228 parapijiečius, praktikuojančiais tikinčiaisiais buvo užrašyti 6 992 gyventojai. 1844 metais bažnyčios altorių papuošė to krašto žymaus dailininko Johano Lebrehto Eginkio (1784–1867) drobė „Kristaus dangum žengimas“ („Kristus debesbraukšana“). Johanas Kristijanas, paveiktas visuotinio susidomėjimo tautosaka, rinko latviškas dainas ir sukaupė daug jaudinančių straipsnių apie Sėlpilį ir Staburagą tuo išreikšdamas savo meilę Stenderių gimtinei Kuržemės krašte.
Karlio Gotlibo Stenderio kunigavimo metu 1871 metais Sunakstės ir Sėlpilio parapijos buvo atskirtos, ir jau jo sūnus Johanas Stenderis – paskutinysis Stenderių šeimos dvasininkas (1864–1945) – kunigavo tik Sunakstėje, per Pirmąjį pasaulinį karą visiems laikams paliko Kuržemę ir išvyko į Vokietiją.
Viešnagė Sunakstėje
Artėja 2014-ieji – jubiliejiniai metai, kai rugpjūčio mėnesio 27 dieną sukaks 300 metų nuo grožinės latvių literatūros pradininko, pirmosios latvių kalbos gramatikos autoriaus, evangelikų liuteronų kunigo Gothardo Frydricho Stenderio gimimo. Tų pačių metų sausio 1-ąją dieną sukaks 300 metų, kai Lazdynėliuose (dabartinėje Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje) gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poetas, liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis.
Gal būtų tikslinga 2014 metais ir Lietuvoje, ir Latvijoje, taip pat ir Prūsijoje, Kristijono Donelaičio gimtinėje ir gyventose vietose surengti paminėjimo renginius dviems iškiliems baltų tautų milžinams – Kristijonui Donelaičiui ir Gothardui Frydrichui Stenderiui?
Internete susirandame Sunakstę – kaimą, kuris yra vienoje iš tų retesnių vietovių, nes sužinai, kad Sunakstė yra iškilusi 91 metrą virš jūros lygio, įsikūrusi 56°27’39“ šiaurės platumos ir 25°29’9″ rytų ilgumos sankirtoje. Kaimas vidurio Latvijoje, Jaunjelgavos savivaldybėje, valsčiaus administracinis centras, turintis pagrindinę mokyk-lą, kurioje veikia apylinkės kultūros ir švietimo centras. Toli nuo didžiųjų miestų. Žemėlapyje net kelių į Sunakstę beveik nematyti. Tik jei yra valsčiaus centras, yra mokykla, reiškia – yra gyventojų, kurie gyvena ir dirba žemės ūkio, miško ruošos ir kitus tokiose vietovėse reikalingus ir reikšmingus darbus. Kadangi Latvijoje keitėsi rajonų struktūros į kraštus, todėl surasti Sunakstę teko per Aizkrauklės verslo ir turizmo centrą, kurio darbuotoja žinojo tik pašto telefoną. Pašto darbuotoja iš karto pasakė dviejų mokytojų telefonų numerius. Mokytojos patikino, kad palydės mus ir į Sunakstės liuteronų bažnyčią, ir iki Senojo Stenderio kapavietės, ir apžiūrėsime buvusių kunigų dvaro liekanas netoli bažnyčios.
Į Sunakstę keliavome pro Biržų rajoną iki Kvetkų miestelio, toliau žvyruotu keliu pasiekėme Neretą – pirmąją didesnę gyvenvietę Latvijoje. Nuo Neretos 25 km važiavome keliu Jekabpilio kryptimi iki Viesitės, kuri žinoma kaip prof. Pauliaus Stradinio gimtinė. Kadangi truputį vėlavome, paskambinome į Sunakstės mokyklą, kur mums paaiškino, kad važiuoti reikia dar 15 kilometrų „tiesiai tiesiai“. Taip, tiesų tiesiausiai, bet juk kelias vinguriuoja kaip gyvatė ir kyla tai aukštyn, tai leidžiasi žemyn. Mokykla – pats pirmasis pastatas įvažiavus į Sunakstę. Tai didžiulė mokykla, pastatyta 1879 metais. Šiuo metu joje mokosi 69 mokiniai, mokytojauja 10 mokytojų ir dirba 5 techniniai darbuotojai. Aišku, kaip svečiai, važiavę gana tolimą kelią, buvome pakviesti į mokyklos valgyklą. Apžiūrėjome mokyklą, kadangi su mumis keliavo ir Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Rimdžius, kurio vadovaujama mokykla skaičiuoja antrą šimtmetį. Jam buvo įdomu susipažinti su Sunakstės mokyklos vadove Larisa Dinvalde – ką gali žinoti, gal užsimegs ryšiai tarp dviejų Žiemgalos krašto mokyklų Lietuvoje ir Latvijoje?
Sunakstės Liuteronų bažnyčios aplankymas
Lydimi geranorių latvių kalbos mokytojos Gundegos Škietinios ir informatikos mokytojos Marikos Pliavinios atvažiavome iki Sunakstės liuteronų bažnyčios. Nors purkšnojo lietus, pirmiausia aplankėme senąsias kapines, kur ilsisi ne viena Stenderių karta. Pats lankomiausias – Gothardo Frydricho Stenderio kapas – supiltas pačioje kalvos viršūnėje, ant kitos kalvos pastatyta mūrinė bažnyčia, o pasižvalgius po apylinkes, nesuskaičiuojama daugybė kalvų kalvelių. Neveltui pro senąją dvarvietę tęsiasi lenktyninė automobilių trasa, tad retsykiais vasaromis tą ypatingai dvasingą ir Latvijos kultūrai reikšmingą vietovę sudrumsčia galingų motorų gausmas. Dar Sunakstė yra garsi savo ežerais, kur vyksta įvairios meškeriojimo varžybos.
Lapkričio 11-oji Latvijoje minima kaip Lačplėsio diena. Tai dienai vyksta išankstinė talka, kurioje dalyvauja moksleiviai, studentai ir vietinė šviesuomenė, švarinamos senosios ir naujosios, šalia bažnyčios įkurtos, kapinės. O Lačplėsio dieną į bažnyčios kalnelį renkasi vietiniai gyventojai, o jaunimas dalyvauja fakelų eisenoje.
Senasis kunigų dvaras sutiko įsisupęs į rudeninį persmelkiantį rūką. Toliau esantys didžiulių senųjų medžių apsuptyje kunigų Stenderių akmeninio dvaro ansamblio griuvėsių siluetai atrodė nežemiškai, tarsi iš fantastinio romano. Einant bažnyčios link, atrodė, kad tuo keliu esame kažkada ėję.
Neveltui yra sakoma, kad liuteronai religiją „geria“ neskiestą. Tuo įsitikinome, įėję į Sunakstės evangelikų liuteronų bažnyčią – nieko bereikalingo, blaškančio atėjusio pabūti, susikaupti, pasimelsti žvilgsnį. Tik įspūdinga virš altoriaus įrėminta drobė „Kristaus dangun žengimas“. Dešinėje ant sienos prie altoriaus įmontuota plokštė su įrašytais kilusių iš Sunakstės apylinkių ir žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918) vardais ir pavardėmis. Dešinėje bažnyčios sienoje taip pat plokštėje įrašyti į Sibiro tremtį ištremtų asmenų vardai ir pavardės. Bažnyčioje Šv. Mišios vyksta kartą per mėnesį. Su ypatingu dėmesiu ir pagarba yra paminima Gothardo Frydricho Stenderio gimimo diena – rugpjūčio 27-oji, kurios metu vyksta bažnytiniai ir pasaulietiniai koncertai.
Gothardas Frydrichas Stenderis
Gothardas Frydrichas Stenderis gyveno ir kūrė XVIII amžiuje Švietimo įsigalėjimo Europoje laikotarpiu. Jo domėjimąsi savo krašto kultūra atskleidžia straipsniai apie lat-
vių folklorą ir mitologiją papildytoje latvių kalbos gramatikoje „Neue vollständigere lettische Grammatik“ („Naujoji papildyta latvių gramatika“) – 1761, 1783 m., abiejuose leidiniuose. Šiuos straipsnius analizavo latvių folkloristai Liudas Bėrinis ir Aldis Pūtelis.
Po leidinio „Lettische Gramatik“ („Latvių gramatika I–II“) 1783 m. išėjo „Lettisches Lexikon“ („Latvių Leksikonas I–II“) – 1789 m., kuris ilgą laiką buvo išsamiausias latvių-vokiečių ir vokiečių-latvių žodynas. Stenderis yra ir latvių pasaulietinės literatūros pradininkas. Jo dainos, kaip ir odės – beveik visos – laisvi vertimai iš vokiečių kalbos. Stenderis vertimus pritaikė savam kraštui, vardus pakeitė latviškais, daug kur paminėdamas savo gimtąją Kuržemę. Tai nebuvo nauja Europoje. Tačiau tai buvo nauja latvių poezijoje. Būti savo šalies patriotu reiškia tarnauti bend-ram kultūros skleidimo labui. Abu eilėraščių rinkiniai „Naujos dainos“ („Jaunas zinges“ – 1774 m. ir „Dainų linksmybės. Antra dalis“ („Ziņģu lustes. Otra daļa“) prasideda skyriais „Kuržemės dainos“. Reikia pasakyti, kad poezijos rinkiniuose Kuržemės išaukštinimas reiškė ir savo valstybės – tuometinės Kuržemės hercogystės – išaukštinimą. Ypatingą vaidmenį Baltijos kraštų kultūroje atliko Stenderio rinkinys „Naujos dainos“. Išskirtinę vietą užima eilėraštis „Kuržemė“:
Kuržeme, Dievo šalele mieloji!
Tave dar Dievo palaima globoja!
Ponai ir vargšai auga kaip ąžuolai,
Vaikinai ir merginos žydi kaip aguonos.
Kuržeme, Dievo šalele mieloji.
Kuržeme, duonos šalele mieloji,
Laukai ir javai vis aplink dainuoja,
Turtingi dovanų gausumu,
Mūsų prakaitu uždirbtų!
Kuržeme, duonos šalele mieloji!
Kuržeme, mieloji sodybų šalele,
Brolius meiliai lanko broleliai,
Pyragas, pienelis, medutis, sūrelis,
Tai mūsų svetingas kaimo vakarėlis.
Kuržeme, mieloji sodybų šalele.
Kuržeme, mieloji tėvų šalele!
Lai amžiais žaliuoja mūsų gimtinė!
Visuos kraštuos lai dainos joninių aidi,
Birbynės, melodijos, šokiai taip pat.
Kuržeme, mieloji tėvų žemele!
Pažodinis eilėraščio vertimas į lietuvių kalbą – vertėjos Dzintros Elgos Irbytės.
Eilėraštį „Kuržemė“ Senasis Stenderis išvertė į vokiečių kalbą, vertime išsaugodamas latviškuosius elementus.
Kurland, liebes Gottesländchen,
Noch bist du sicher unter Gottes Dach.
Herr und seine Bauern wachsen wie die Eichen,
Söhne und Töchter blühen wie der Mohn.
Kurland, liebes Gottesländchen!
Kurland, unsrer Gäste liebes Ländchen.
Der Bruder sucht der Bruder freundlich auf.
Fladenbrot, Honig, Milch und Käse
Setzen wir als reiches Gastmahl vor.
Kurland, unsrer Gäste liebes Ländchen
Kurland, unsres Brotes liebes Ländchen!
Ringsum jubeln Feld und Flur
Üppig voll von Gottes Gaben,
Die wir uns mit unserm Schweiß verdienten.
Kurland, unsres Brotes liebes Ländchen.
Kurland, unsrer Väter liebes Ländchen!
Ewig grüne unsre Heimat!
Aller Orten töne Ligo-Festgesang,
Lieder, Tänze, Pfeifenklang.
Kurland, unsrer Väter liebes Ländchen.
Aleksandras Johanas Stenderis
Aleksandras Johanas Stenderis (1744–1819), arba Jaunasis Stenderis, rašytojas, savo parašytų knygų leidėjas ir platintojas, studijavo teisę Kopenhagos 1763 m. ir Helmštatės universitete 1764 m. 1770–1772 studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, kurį laiką dirbo mokytoju-repetitoriumi Kuržemėje ir Vidžemėje, 1796–1819 m.
kunigavo Sėlpilio ir Sunakstės parapijose. Sekdamas savo tėvo, Senojo Stenderio, pėdomis tapo vienu aktyviausių liaudiškojo švietimo narių ir išleido nemažai didaktinių tekstų su praktiniais pasiūlymais iš žemės ūkio ir ūkvedybos srities. 1806 metais organizavo išankstinius leidžiamų knygų užsakymus. Tais laikais Kuržemėje buvo vertinami knygų platintojai, net buvo garbės reikalas išplatinti kuo daugiau knygų savo gyventoje aplinkoje.
Stenderių šeimos pavyzdys parodo vokiečių vaidmenį Latvijos istorijoje, jie savo rašto darbais laikraščiuose ir knygose praturtino latvių kultūrą ir literatūrą, o savo gyvenimo pavyzdžiu buvo moraliniu autoritetu vietiniams gyventojams daugiau negu du šimtus metų.
Garbė Stenderiams, atėjusiems iš svetur ir įsiliejusiems į Latvijos istoriją savo protu, sąžine ir įsimintinais darbais.
Jonas Ivanauskas