Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ ataskaitinė 2011 m. paroda
Ona Voverienė
Žemynai – prancūzų ir rusų valda,
O vandenis užgrobė anglai,
O mūs karalystė – bekraštė, aukšta
Svajonių žydrųjų padangė…
Heinrichas Heinė
Vilniaus dailininkų klubui „Plekšnė“ 2011-ieji buvo darbingi ir rezultatyvūs. Nuo pat metų pradžios šio klubo dailininkai džiugino vilniečius jubiliejinėmis parodomis ir spalvingomis jų sutiktuvėmis. Buvo organizuotos net kelios dailininko Kęstučio Ramono jubiliejinės parodos – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose, Beatričės Grincevičiūtės bute-muziejuje ir Lietuvių dailininkų sąjungos parodų salėje, minint jo 75-ąsias gimimo metines (O. Voverienė. „Aš pažinau karalių tavyje…“ // Mokslo Lietuva. – 2011 m. gegužės 19 d., p. 4–5); Juozo Gecevičiaus jubiliejinė paroda Radvilų rūmuose (O. Mažeikienė. „Juozo Gecevičiaus kūrybos paroda. Dailininko kūrybos versmė – gamta ir Lietuvą mylinti širdis“ // Lietuvos Aidas. – 2011 m. lapkričio 16 d.); Gražinos Vitartaitės teminė paroda Lietuvos menininkų rūmuose, skirta vienam iš didžiausių mūsų tautos turtų –Neringos grožiui – apdainuoti (Gražina Vitartaitė. Kuršių Nerija. Tapyba. – V., 2011).
Nidoje buvo organizuotas ir kasmetinis „Plekšnės“ pleneras, svetingai priimtas Neringos mero dr. Juozo Vinkaus. Plenere dalyvavo apie 50 dailininkų. „Plekšnės“ kataloge pateikti jų plenere nutapyti 114 paveikslų (Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo dailininkų katalogas – V., 2011)
Vėliau, jau plenero nuotaikoms išblėsus, dailininkė Dalia Makaraitienė Vilniaus įgulos karininkų ramovėje surengė įspūdingą jubiliejinę parodą. Savo gerbėjus nudžiugino nauja kūrybos kryptimi, neatsižadėdama visą gyvenimą puoselėtos pagrindinės meno krypties (O. Voverienė. „Tik grožis išgelbės pasaulį“ // Mokslo Lietuva. – 2011 m. lapkričio 10 d., p. 9)
O metų pabaigoje – vėlgi Vilniaus įgulos karininkų ramovėje – Vilniaus dailininkų klubo „Plekšnė“ ataskaitinė kūrybinių 2011-ųjų metų paroda. Joje – kelios dešimtys paveikslų, tapytų įvairia technika, tematika, tokių skirtingų ir kartu tokių panašių savo polėkiu, naujų erdvių ieškojimu, nauju žvilgsniu į Lietuvos dailės ateitį, man pasirodė, ir ryšiu su mokslu.
Nesu menotyrininkė nei dailės žinovė, negaliu tos ateities prognozuoti, nes, kaip vokiečių mąstytojas, kankinys Dytrichas Banhoferis rašė: „Stipriųjų privalumas ir esmė yra tai, kad jie geba formuluoti esminius klausimus ir idėjas ir aiškiai pasakyti savo požiūrį tais klausimais. Silpniesiems tenka rinktis tarp alternatyvų, kurios yra ne jo“. Man, kaip eilinei lankytojai, tenka rinktis tarp šiuolaikinio meno ir ateities meno, pasikliaujant stipriaisiais. O stiprieji ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, jau mato ir kategoriškai neigia, kad „kubinis metras dramblio mėšlo“ arba „muilo gabaliukai, pavogti iš tualeto“ yra menas (prof. G. Kazimierėnas. „Jei dramblio mėšlas – menas, tegul jį kabina Seimas“ // Vakaro žinios. – 2011 m. spalio 22 d.). Šiai “meno” krypčiai priskirtini ir Zuoko vardu vadinami surūdiję kanalizacijos vamzdžiai, darkantys Neries pakrantę.
Ataskaitinės parodos dalyvis dailininkas Rimantas Ravinskas savo paveiksle „Vilniaus senamiestis“ žvelgia į Vilniaus mūrus pakylėto romantiko akimis, tarsi kviesdamas kiekvieną vilnietį atidžiau pažvelgti į savo miestą, neskubant ir susimąstant, kiek daug Vilnius davė mūsų tautos istorijai ir kiek kančių ir negandų jam teko patirti, stovint karų kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų.
Kęstutis Ramonas savo naujojo ciklo „Protėvių kovų gyvoji atmintis“ pirmoje dalyje grįžta prie apleistos senoviškos pilies griuvėsių, jau skendinčių suvešėjusioje augmenijoje, ne tik aplink pačią pilį, bet ir jos viduje. Juodos išdaužytų langų kiaurymės ir dar išlikusios išklypusios pilies durys tartum šaukte šaukia Antano Baranausko žodžiais: „Kur toji puikybė jūsų pasidėjo…“ Simboliškai, atrodo, dvi tarsi atsitiktinai pilies papėdėje numestos plunksnos… Turintiems lakią vaizduotę jos tarsi dainuoja vėjyje. Tautos didybė niekur nedingsta… jeigu ji buvo. Ją prikelia Žodis ir meno jėga, jeigu tik jie pakankamai įtaigūs, ir pasibeldžia į Žmogaus širdį… Tada jie tampa troškimu ir veiksmu. Atkūrėme K. Donelaičio bažnyčią ir namus Tolminkiemyje, atkūrėme savo spindinčias bažnyčias, atkūrėme Valdovų rūmus… Atkursime, kai dvasia atsikvošės, ir viską, kas verta atkūrimo… Lietuva, kelis šimtmečius buvusi didi valstybė ir Tauta, turi susigrąžinti savo istoriją, karžygių ir tautos išminčių garbę. Reikia tik gaivinti atmintį. Ateitis visada remiasi į praeitį.
Įspūdingai atrodo vaiskioje dangaus ir su ja susiliejančios jūros mėlynėje išdidžiai stovintys Vaclovo Vekeroto laivai „Prieplaukoje“. Nors kol kas tie laivai, kaip ir daugelio mūsų svajonės, dar tik prieplaukoje, bet iš paveikslo sklinda viltis, kad tuoj, tuoj jie pakels bures ir išplauks paskui svajonę – jos įgyvendinti, kuriant mūsų Tautos ir Valstybės rūmus.
Šioje „Plekšnės“ ataskaitinėje parodoje, kaip niekad anksčiau, tarsi iš pasąmonės gelmių kilo noras paveikslus grupuoti. Daugiausia jų skirta Lietuvos gamtai, unikaliai savo elegišku grožiu ir lietuvio meile jai. Tai ir Juozo Gelgaudo paveikslas „Žiemos vakaras“, ir Dalios Makaraitienės „Gėlė su obelų žiedais“, ir Irutės Meištaitės „Bijūnai“, ir Teresės Lekienės „Rytas Dzūkijoje“ su jau nužydėjusių, pražilusiomis pūkų galvutėmis pienių pieva, ir Juozo Gecevičiaus „Pavakarys Veisėjuose“, ir Eglės Lečkaitės „Gėlės“, ir Petro Cicėno „Aguonos“, ir Violetos Revinskaitės „Rudens puokštė su medetkomis“, ir Rūtos Rozytės „Peizažas“ ir kt.
Šioje teminėje kryptyje savo dėmesį prikaustančiomis unikaliomis spalvomis ir braižo meistriškumu ryškiai išsiskyrė Gražinos Vitartaitės paveikslas „Lietus“. Jis tarsi ištrūkęs iš dailininkės personalinės parodos paveikslų „Neringos peizažai“ ciklo, eksponuoto Vilniaus menininkų rūmuose. Visi į šį ciklą įeinantys paveikslai, jų vaizdai ir spalvų muzika kelia nuo žemės ir dieną daro ne kasdieniška, o šventiška, pakylėta.
Ir pati autorė šį paveikslų ciklą savo kūrybinėje biografijoje aukštai įvertino: „Kuršių nerija man nepaprasta žemė. Ji gyva, provokuojanti, besikeičianti jūros, smėlio, vėjo ir smilčių muzika. Stiprus ir žavintis gamtos vienovės suvokimas, staigi gamtos nuotaikų, spalvų, šešėlių ir šviesos kaita pažadina veiklai. Jaučiu: erdvės įtampų ir gamtos vienovės vaizdai nuteikia apmąstymui, atvirumui, pažinimui. Kartais viskas aprimsta, tarsi laikas sustoja, ir apima noras tapyti… Kiekvienas čia atranda savo pasaulį, savitą, jaukų ir nepaparastą. Kartu mes atrandam šią žemę naujai. Tapyba man yra muzika, ir poezija, ir filosofija. Pirmiausiai tai jausmas, kuris atsiranda akimirką žavingą, vaikščiojant žeme, apmąstymuose, santykyje su žmogumi, su aplinka ir būtimi“ (Iš parodos katalogo).
O man šis dailininkės Gražinos Vitartaitės „Neringos peizažų“ ciklas – tai ir lietuviškas Bethoveno „Devintosios simfonijos“ variantas, ir Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija, ir F. Nyčės filosofija – talentą paverčianti galia, valdančia žmonių širdis ir protus.
Antroji teminė parodos kryptis – su filosofine potekste. Tai Juozapo Miliūno tamsokas, rūstus paveikslas „Medžiai miršta stovėdami“, Valentino Ylos „Natiurmortas su duona“, Elenos Lisauskienės tolumoje saulėlydyje plaukiantis laivų karavanas „Nežinau iš kur, nežinau kur…“, Kęstučio Balčikonio „Pavojinga uola“. Šioje ataskaitinėje parodoje nebuvo šiai krypčiai priskirtinų Teresės Lekienės anksčiau matytų paveikslų iš lietuvių mitologijos ir istorijos, su filosofine potekste dabarčiai.
Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė parodai pateikė puikų portretą „Miriam“, atlikimo technikos tobulumu tarsi ataidintį iš senojo auksinio Renesanso. Stovi prie to portreto ir tarsi kalbiesi su Miriam, lyg savo širdžiai mielą pažįstamą sutikusi.
Jonas Stankevičius pateikė stilizuotą, tarsi nuo aukšto kalno į nuodėmingą žemę žvelgiantį autoportretą.
Ankstesnėse parodose mačiau dailininko Liudviko Pociaus tapytą Lietuvos karvedžio Kasparo Bekešo portretą – vyriškos jėgos ir grožio etaloną.
Kiekvienas parodos lankytojas, neabejoju, parodoje atrado, o jeigu ir neatrado, tai po šio straipsnio pasirodymo ieškos, savo širdžiai mielą paveikslą, įsiminė jo autorių. Gaila, kad šis straipsnis pasirodys jau po parodos uždarymo.
Įdomiausia, kad visiškai prieš naujuosius 2012-uosius metus per Lietuvos televiziją parodyta laida iš Metropoliteno meno muziejaus (Niujorke), kurioje žymiausi pasaulio menotyrininkai apžvelgė pasaulio meno raidos tendencijas – tarsi sudėjo visus taškus ant i, apmąstant „Plekšnės“ ataskaitinę parodą. Laidoje, kaip viena pagrindinių tapybos raidos tendencijų, buvo įvardinta – grįžimas į renesansinės tapybos aukso amžių: ryšių su mokslu, ypač istorija ir gamtos mokslais, literatūra, filosofija paieška tapyboje; grįžtama prie portretinės ir žmonių grupių tapybos, amžinai gyva išlieka gamtovaizdžio tapyba ir pan.
Pasirodo, kad ši tendencija – jau irgi ne nauja. Renesansinė dvasia jau buvo gaivinama J. V. Gėtės ir G. V. Hėgelio laikais – ne tik literatūroje ir filosofijoje, bet ir mene. Hėgeliui „Gamta, mąstymas, dvasia, valstybė, menas, grožis ir teisingumas – visa tai rūbai, kuriais pasauliui pasirodo Protas“ (G. Volkovas. „Minervos pelėda“ / Išvertė iš rusų kalbos Anelė Dužinskienė ir Laimutė Junevičienė – K.,1984. – P. 61). Jis savo filosofijoje Visatą pajungia aukščiausiam Proto viešpatavimui. Tokia filosofo pozicija logiška Renesanso epochoje susiformavusių tradicijų tęsinys ir patobulinimas. Skirtumas tik tas, kad: „Nuo baisaus gorgonės Medūzos žvilgsnio visa, kas gyva, virsta akmenimis, o nuo atidaus Hėgelio filosofijos žvilgsnio, priešingai, visa, kas nejuda, ima judėti, visa, kas nekinta, ima kisti“ (Ten pat).
Gėtės nuomone, ryšius tarp mokslo ir meno nesunku įžvelgti: „Mokslas suskaido daiktą, numarina jį, o menas pateikia vientisą vaizdinį. Mokslas utilitarinis, menas „nesavanaudis“. Pirmasis turi praktinę reikšmę, jo tikslas – keisti išorinį pasaulį, antrojo – keisti paties žmogaus vidinį pasaulį. Mokslas – tai sąvokos, logika, schema, formulė; menas – vaizduotė, emocijos, intuicija, vaizdas“. Tačiau kalbant apie mokslo ir meno ryšius, visiškai nemoksliška būtų lyginti jų galutinius rezultatus. Aišku, kad jie skirsis. Lygintinos tik meninės ir mokslinės tiriamosios kūrybos proceso ypatybės. Dalis jų, žinoma, yra skirtingos. Tačiau vaizduotė, fantazijos žaismas, vaizdinė simbolika – ar tai nėra ir mokslo, ir meno pirmosios versmės? (G. Volkovas. Ten pat, p. 131). Mokslo istorija gali pateikti šimtus pavyzdžių, kaip meninės konstrukcijos, meno formos ir metodai padėjo mokslininkams atskleisti žymiausius pasaulio atradimus.
Kažkada, jau tolimoje jaunystėje, ir aš tuo domėjausi (O. Voverienė. „Loginis mąstymas ir intuicija?“ // Mokslas ir technika. – 1976, Nr. 10, p. 26–29).
Mes pripratome kalbėti apie kultūras – humanitarinę, gamtamokslinę, meninę. Sutelkiame dėmesį į tai, kas jas skiria, o nepastebime, ar nenorime pastebėti, kas sieja, jungia vieną su kita. Laida iš „Metropoliteno“ ir ši „Plekšnės“ paroda pasufleravo mintį, kad dabartinis pasaulis toks vientisas ir artimas, ir kai keičiasi vertybės ir epochos kur nors pasaulyje, ši kaita labai greitai pasiekia ir Lietuvą. Malonu pripažinti, kad ir Lietuvos mene keičiasi vertybės ir epochos, įsakmiai didėja poreikis suartinti ir susieti dvasinės kūrybos formas, nebijant atsigręžti į praeitį. Juk kaip tik apie tokį lydinį svajojo didieji mąstytojai G. V. Hėgelis, J. V. Gėtė ir A. Čechovas.
A. Čechovas savo laiku rašė: „Menininko nuojauta kartais verta mokslininko mąstymo, ir viena, ir kita siekia to paties tikslo, yra tos pačios prigimties ir, galbūt, ilgainiui, tobulėjant metodams, jiems skirta susilieti į milžinišką, galingą jėgą, kurią šiandien dar sunku įsivaizduot“ (A. Čechovas. Laiškai, 1912. T 1, p. 362).
Na o Gėtei ši galinga dvasinė jėga atrodė kaip Tiesos ir Grožio vienovė, jo žodžiais tariant:
Kaip gamta įvairialypė
Vieną veidą atidengia,
Taip ir menas begalybėj
Prasmę vieną kurti stengias.
Ta prasmė – Tiesa galinga,
Rūbais Grožio apsirengus,
Kurs ramybėje sustingęs,
Žvelgia ateities padangėn…
Naujaisiais 2012-aisiais metais „Plekšnės“ dailininkams linkiu pagal tą tendenciją gilinti ir Lietuvos meną ir toliau plėtoti jų pasirinktomis teminėmis kryptimis Jos perspektyvios pasaulio mastu (Goethe. Wilhelm Meisters Wanderjene – Berlin, 1952, p. 274. Cit. pagal G. Volkovas. Ten pat, p. 153).