Pabaiga, pradžia 2011 m. Nr. 22
Terminų žodynų liūtis
Lietuvos mokslų akademijos diena Panevėžyje vyko 2011 m. gruodžio 2-ąją, bet renginio metu išsakytos mintys nepaseno, o nagrinėti lietuvių kalbos reikalus visada aktualu. Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia lietuvių kalbos padėtį lygindamas su sovietinių laikų jos būkle, įvertina ją kaip gana gerą. Tą patį sako ir apie pozicijas Europos Sąjungoje: lietuvių kalba yra viena iš 23 oficialių ES kalbų. Tokio statuso ji neturėjo Sovietų Sąjungoje, net į galvą niekam nešovė, kad SSSR Aukščiausiosios Tarybos suvažiavimų rūmuose Maskvoje deputatų prakalbos ar posėdžio eiga sinchroniškai būtų verčiama į sąjunginių respublikų kalbas. O Briuselyje ir Strasbūre per ES Parlamento posėdžius verčiama, visi ES institucijų teisės aktai ir sprendimai skelbiami visomis oficialiomis ES kalbomis. Jeigu į ES bet kurią instituciją kreiptumės lietuvių ar bet kuria kita oficialia ES kalba, tai institucija šia kalba privalėtų ir atsakyti.
B. Stundžia priminė vieną senas tradicijas turinčią belgų filosofinio-istorinio žurnalo iniciatyvą: pateikti visų 23 oficialių ES kalbų trumpą aprašą su jų trumpa istorija, sandara, esamais tos kalbos ištekliais, jų prieinamumo galimybėmis. Pateiktas ir lietuvių kalbos 1,5 lanko aprašas. Iš jo galima susidaryti vaizdą ir apie mūsų kalbos sandarą, istoriją, unikalumą ir svarbiausius šaltinius, iš kurių galima pasisemti žinių apie kalbą. Taigi lietuvių kalba lygiavertė ir tarp „mažesnių“, ir tarp gerokai „didesnių“ kalbų. Akivaizdu, kad lietuvių kalba pasaulyje dabar vartojama daug plačiau, negu kad buvo sovietiniais metais. Didesnį autoritetą įgijo ir dėmesio susilaukė nepriklausomos valstybės gyvavimo sąlygomis, pakito šiuolaikinėmis technologijomis paremtos galimybės lietuvių kalbą pateikti pasauliui. Nepalyginamai daugiau Lietuvos valstybės lėšų skiriama mūsų kalbos rodymui ir propagavimui pasaulyje, daug padaryta tvarkant įvairių mokslo sričių lietuvišką terminiją, terminai suderinti su europiniais terminijos reikalavimais.
Atkurtąją Lietuvos valstybės nepriklausomybę B. Stundžia vaizdingai vadina terminų žodynų liūtimi: vargu ar kuri kita ES ar pasaulio tauta per paskutinius 20 metų turi tiek žodynų sukūrusi ir išleidusi. Galime didžiuotis fizikos, elektronikos, telekomunikacijų, radioelektronikos, informatikos, kompiuterijos, medicinos ir dar bene 40 kitų sričių terminų žodynais. Ar jau išsemtos visų sričių terminijos žodynų kūrimo galimybės? Toli gražu ir vargu ar kada bus išsemtos, o už tai, kas jau padaryta B. Stundžia siūlo lenktis pirmiausia ne kalbininkams, bet tų konkrečių sričių mokslininkams, be kurių vargu ar patys kalbininkai galėtų apsieiti. Ir priešingai: mokslininkai tik ranka rankon dirbdami su kalbininkais gali pasiekti geidžiamų rezultatų kurdami įvairių mokslo sričių terminiją ir žodynus. Tai labai svarbi veikla ir Lietuva čia gali būti pavyzdys.
Kalbėdamas apie lietuvių tautos pasididžiavimą, didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, jo prieinamumą per internetą, profesorius pasigenda įvairesnių jo paieškos būdų, ne tik pagal žodžio šaknis, bet ir pagal vaidmenis, priesagas, galūnes. Tų paieškos būdų įgyvendinimas reikalauja didelių lėšų, bet tuomet įgytume visiems žodyno naudotojams, tyrėjams ir lietuvių kalba besidomintiems labai patogų darbo įrankį.
Juda duomenų bazių kūrimo reikalai
Pasistūmėta į priekį atliekant įvairių duomenų bazių kūrimo darbą, kuris nepaprastai svarbus lietuvių kalbos išlikimui, tyrimams, jau nekalbant apie kalbos prestižą. Kai kuo galima ir pasigirti. Pavyzdžiui, senųjų raštų duomenų baze, prieinama per internetą ir toliau plečiama. Kitos tautos savo kalbos bazes yra išplėtojusios ir rodo mums gerą pavyzdį. Tose bazėse galima ieškoti žodžių, formų, sakinių, o tokią bazę įsigijus, pasak B. Stundžios, jau būtų galima mąstyti apie istorinio lietuvių kalbos žodyno kūrimo darbą. Tokios bazės nesukūrus, minėto žodyno kūrimas užsitęstų dešimtmečius, o bazę turint, fundamentalų istorinį žodyną būtų galima sukurti per keletą metų. Bent taip tvirtina B. Stundžia.
Lietuvių kalbos tarmių bazė kol kas taip pat dar kukloka, veikiau tėra metaduomenų bazė. Tiesa, Lietuvių kalbos institute ir Vilniaus universitete yra Rytų aukštaičių vilniškių tarminės medžiagos duomenų bazė, kuri labai svarbi tautosakininkams, etnologams, etnografams, kultūros specialistams ir visiems, kurie domisi tarmėmis. Kas naujo kuriant lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazę? Ernsto Frenkelio 1965 m. užbaigtas „Lietuvių etimologinis žodynas“ jau spėjo senstelėti. 1985 m. VU Baltų filologijos katedroje imtos kaupti lietuvių kalbos etimologijos, paskelbtos po E. Frenkelio žodyno pasirodymo. 2007–2008 m. projekto „Baltlingva“ pagrindu (vadovė Daiva Sinkevičiūtė) buvo suprogramuota ir internete paviešinta visiems prieinama etimologinė duomenų bazė. 2010–2012 m. vykdomu projektu „Etimologijos“ (vadovė D. Sinkevičiūtė) toliau pildoma bazė iš ankstesnių rinkėjų neskaitytų šaltinių. Tai labai svarbus darbas kitiems tyrinėtojams ir visiems naujo etimologinio žodyno kūrėjams, naudotojams.
B. Stundžia užsiminė ir apie lenkų kalbininko prof. Voiciecho Smočinskio (Wojciech Smoczyński) 2008 m. pasirodžiusį „Lietuvių kalbos etimologinį žodyną“. 800 puslapių žodyne analizuojama 10 tūkst. lietuviškų žodžių kilmė. Tų žodžių kelią profesorius atseka iki indoeuropiečių prokalbės formų, remiasi laringalų teorija. B. Stundžia lenkų profesoriaus žodyną vadina „labai specifiniu“, nes jis parašytas paties autoriaus vardu nenurodant literatūros šaltinių ir net jų necituojant. Reikia tikėtis, kad rengiamame naujame etimologinio žodyno variante jau bus cituojami ir nurodomi šaltiniai.
Prisimintas ir Vytauto Didžiojo universitete sukauptas keliasdešimties milijonų vienetų dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, kurį sudaro bendroji (respublikinių ir vietinių laikraščių tekstai), mokslinė ir populiarioji periodika, grožinė, mokomoji, mokslinė, pažintinė, mokslo populiarinimo ir administracinė literatūra, Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos. Šis tekstynas – tai visuma elektroninį pavidalą turinčių ir specialia programine įranga aprūpintų tekstų, skirtų filosofinei, statistinei, sociologinei ar kitokiai kalbos vienetų vartosenos analizei. Tekstynas gali būti naudojamas kaip enciklopedinis arba kontekstinis žodynas, lietuvių kalbos mokymo ar mokymosi priemonė. Numatyta tekstų paieška pagal įvairius kriterijus.
Tautai svarbu turėti ir sakytinės kalbos tekstyną, kurį sudarinėti pradėjo VDU, įsitraukė Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus ir Šiaulių universitetai. Ateityje sakytinės kalbos tekstynas bus labai svarbus instrumentas ne tik tyrėjams, bet ir visiems, kurie domisi lietuvių kalba.
Kaip B. Stundžia vertina lituanistikos mokslo padėtį ir perspektyvas? Pagrindinis lituanistikos centras, jo manymu, yra Lietuvoje, bet dairydamiesi plačiau pamatytume, kad pasaulyje yra apie 30 lituanistikos ir baltistikos centrų, kuriuose dirba nuo vos kelių iki keliolikos mokslininkų. Kai kuriuose studijuojama lietuvių kalba, kituose užsiimama tik moksliniu tiriamuoju darbu. Daugiausia lietuvių kalbą (ir kultūrą) studijuojančiųjų yra Lenkijoje – Varšuvoje, Poznanėje, šiek tiek Krokuvoje ir kai kuriuose kitų miestų universitetuose. Antra vieta tektų Čekijai, kur daugiausiai lietuvių kalba studijuojama Brno universitete (stoja po keliasdešimt studentų), kiek mažiau Prahos Karolio universitete. Kai kurie studentai, Čekijoje studijuojantys lietuvių kalbą, atvyksta ir į Lietuvą – semestrui ar net dviems pasitobulinti. Atvyksta ir doktorantai. Visa tai džiugina.
Kaip rūpinamės skaitytojais
Taigi lietuvių kalba pasaulyje matoma vis geriau, jau nėra ko nė lyginti su tuo, kas buvo kad ir prieš 20–30 metų. B. Stundžia atkreipė dėmesį ir į lietuvių kalbos mokytis atvažiuojančius asmenis. Kasmet jų vis daugiau ir iš jų randasi vertėjų, pasaulyje lietuvių kalba bendraujančių ir ją skleidžiančių. Jie tampa kalbos tarptautiškumo akintojais, jų dėka lietuvių kalba iš indoeuropeistų terpės išeina į daug platesnę vartojimo erdvę.
Kaip profesorius vertina lietuvių kalbos studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose? Norinčiųjų studijuoti skaičius mažėja. Universitetai ieško išeičių, lituanistikos studijas pradeda grupuoti su kitomis kalbomis, atsiranda tokių studijų programų, kaip lietuvių filologija ir užsienio kalba (pavyzdžiui, suomių, turkų, latvių, estų, slovėnų, kroatų ir t. t.). B. Stundžios vertinimu, tai perspektyvios programos, iš šias studijas baigusiųjų jau spėjo išaugti gerų vertėjų, jie atrakina Lietuvos skaitytojams duris į mums mažiau žinomų kitų literatūrų ir kultūrų pasaulius. Tokios gausos humanitarinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą, kiek atsirado per pastarąjį dvidešimtmetį, dar niekada nebuvo. Deja, pradėjus išsamiau kai kuriuos iš tų vertimų nagrinėti, kartais paaiškėja, kad tai greitos rankos darbas.
Yra ir dar didesnio nerimo keliančių dalykų: skaitymo galimybės didėja, o skaitytojų vis mažėja, ir būtent jaunų skaitytojų. Kitaip ir būti negali, nes jaunimui vis plačiau veriasi kiti informacijos gavimo būdai, o ar daug skaitytojas ras naujų knygų ir žurnalų nuėjęs į viešąją biblioteką? Profesorius B. Stundžia delikatus žmogus, kaip ir daugelis savo sričiai atsidavusių mokslininkų, todėl padėties nedramatizuoja, nors galėtų. Prisiminkime, kiek Lietuvos bibliotekoms skiriama lėšų naujiems spaudiniams įsigyti vidutiniškai vienam šalies gyventojui. A. Mickevičiaus bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliotekininkas Vytautas Rimša pateikia tokius skaičius: 2003 m. Lietuva iš biudžeto naujoms knygoms ir leidiniams įsigyti vienam savo gyventojui skyrė 0,19 euro, Estija – 2,32, Slovėnija – 2,94, Olandija – 3,22, Švedija – 5,04, Suomija – 8,13, Danija – 9,27 euro (žr. „Mokslo Lietuva“, 2012 m. vasario 9 d. Nr. 3 (469), P. 9). Gaila, senoki duomenys, bet naujausi gali dar labiau šokiruoti.
Kaip rūpinamės savo kalbos ir šalies ateitimi
Kiek mes rūpinamės savo jaunaisiais skaitytojais, tiek grąžos gauname iš jų – skaitančiųjų šalyje vis mažėja, nors kadais priklausėme pasaulyje daugiausiai knygų skaitančiam arealui. Prof. B. Stundžios išvada nedviprasmiška: pirmiausia būtina susirūpinti emigracijos iš Lietuvos reikalais, nes išvažiuoja veržliausi, gabiausi ir talentingiausi, arba nerandantys vietos po saule gimtojoje šalyje. Lieka viduriukas, seniau atstovavęs „trejetukininkams“, o dabartinėje vertinimo sistemoje, matyt, vadintinas „penketukininkais“. Neguodžiantis faktas, nieko gero nežadantis ir lietuvių kalbos išlikimo perspektyvoms. Galima pritarti B. Stundžiai, kad tolesnį lietuvių kalbos likimą lems ne tiek dėmesys mūsų kalbai užsienio universitetuose, ne norintieji ją studijuoti užsieniečiai, bet Lietuvoje gyvenantys, šia kalba kalbantys, rašantys ir bendraujantys žmonės. Kiek jiems ši kalba bus reikalinga, brangi, vertinama, tiek lietuvių kalbos gyvastis bus pratęsta.
Priklausys nuo kalbančiųjų lietuvių kalba „kritinės masės“. Ir ne tarp Čikagos dangoraižių ar Polinezijos džiunglėse kalbančiųjų, bet Lietuvoje, kurioje ir spręsis lietuvių kalbos likimas. Apie visa tai daug diskutuojama, laidomasi kartais pernelyg optimistinėmis, šakėmis ant vandens brėžiamomis frazėmis: „Išvykusieji pasimokys, padirbės, praturtės ir sugrįš.“ Tai savęs raminimas, dvidešimt nepriklausomos valstybės gyvavimo metų kol kas nepatvirtina tokių prognozių. Mūsų tautiečiai ir toliau bėga iš tėvų žemės ir nemato prasmės grįžti atgal. Užkeikimus primenančios frazės, kad tikrai grįš, kai tik atsistos ant kojų, tėra saviapgaulė. Sunkiausia pakilti iš ten, kur įleistos šaknys. Gaila, bet Lietuvoje savoms šaknims nepurenta ir valstybės toliau nepurenama dirva. Labai blogai, kad nėra valstybės demografijos strategijos.
Per gramatiką – smūgis į kalbos širdį
Kad panevėžiečius jaudina lietuvių kalbos likimas, rodo klausimai, kuriuos klausytojai uždavė pranešėjui. Žmonės susirūpinę pernelyg plintančia anglų kalbos įtaka, pastaroji lietuvių kalbą išstumia iš mokslinio gyvenimo: dauguma Lietuvoje leidžiamų mokslo žurnalų spausdinami anglų kalba, tarptautinėse konferencijose jau retai beišgirsi lietuvių kalba skaitomą pranešimą. Paradoksas, bet lietuvių kalbos duobkasiais tampa šviesiausia tautos dalis – mokslininkai, galintys pateikti dešimtis „neatremiamų“ argumentų, kodėl lietuvių kalba nėra perspektyvi moksliniam komunikavimui. Ar ne panašiais argumentais rėmėsi LDK elitas ir bajorija, perėję į lenkų kalbą, o jų palikuonys atvirai niekino ir šaipėsi iš savo tėvų ir senelių lietuvių kalbos. XIX ir net XX a. gimtąja kalba viešai prabylančius inteligentus ar lietuviškai pamaldas laikančius kunigus lenkai vadino „litvomanais“.
Atsakydamas į čia kiek plačiau pateiktą nuogąstavimą, B. Stundžia prisiminė savo mokytojo jau amžiną atilsį prof. Alekso Girdenio žodžius: anglų kalbos poveikis lietuvių kalbai būsiąs daug skausmingesnis negu rusų kalbos dėl kelių priežasčių. Rusų kalbai jautėme tam tikrą atstumą kaip per prievartą peršamai okupantų kalbai. Anglų kalbai tokio priešiškumo nejaučiame, tad laisva valia ją naudojame. Antra skausmingumo priežastis: rusų kalba yra žodžių galūnių kalba, apskritai slavų kalbos baltų kalboms yra daug artimesnės. Anglų kalba yra kitos sandaros analitinė kalba ir jos poveikis lietuvių kalbai, pasak A. Girdenio, turės daug blogesnių pasekmių. Didžiausia blogybė ne skoliniai iš anglų kalbos ir besaikis jų vartojimas žargone, bet smūgis į lietuvių kalbos gramatikos širdį. Gramatika yra kalbos dvasia – sakinių konstrukcijos, žodžių junginiai, kuriuos pažeidus prasideda kalbos erozija. Analitinės kalbos konstrukcijoms, tekstams įsigalėjus lietuvių kalboje, ji netektų svarbiausio gyvybės šaltinio – savo dvasios.
Vienas klausėjas susirūpinęs mūsų profesorių kalba: jie kirčiuoja netaisyklingai net savo profesijos žodžius, taip pat ir terminus. Dažnai tuo nusižengia ekonomistai, medikai ir daugelio kitų sričių atstovai. Profesorė ekonomistė radijo laidoje sako kainà, o laidos vedėjas – káina. Profesorė vedėją pataiso į kainà… Panevėžiečio nuomone, netaisyklingas žodžių kirčiavimas, kitos vartosenos blogybės prasideda jau nuo universitetų, nuo prastos dėstytojų ir profesorių kalbos.
B. Stundžia ne toks kategoriškas dėl kirčiavimo, nes lietuvių tarmėse daug žodžių kirčiuojami skirtingai. Vienur sakoma sráigtas, kitur sraĩgtas, vieni taria láiptai, kiti laĩptai. Tokie variantai, kurie nepažeidžia lietuvių kalbos dėsnių, B. Stundžios teigimu, gali funkcionuoti ir jų nereikėtų varžyti. Taip ir su káina ir kainà. Jei pažeidžiama sistema, reikia kalbančiuosius mokyti, nes burnų neužriši. Taigi ne kirčiavimas yra didžiausia kalbos bėda, nes žmogus taip daro dažniausiai veikiamas savosios tarmės. Juk ir miesto pavadinimą Panevėžys tikrieji šio krašto gyventojai taria visai kitaip – Panevėžys.
Panevėžietė klausia, ar gali būti tauta be savo kalbos? B. Stundžia įsitikinęs, kad negali, nes kalba yra ne vien komunikavimo priemonė, bet kultūros reiškinys, pasaulio matymo kampas. Vienos gėlės ar žolelės, gyvūnų rūšies išnykimas, pasak kalbininko, pasauliui yra daug mažiau skausminga netektis už kalbos ar tarmės išnykimą. Taip, savo kalbos netekusi tauta gal ir neišnyksta, bet tai – jau visai kita tauta. Turime to nepamiršti.
Ties šiuo atsakymu, verčiančiu susimąstyti, ir baigsime pasakojimą apie Lietuvos MA dieną Panevėžyje. Ne todėl, kad būtume išsėmę įspūdžius, nes vien panevėžiečių klausimams, kuriuos jie uždavė mokslo autoritetams, ir atsakymams galėtume skirti atskirą publikaciją. Tiesiog viskam turi būti laikas ir saikas.
Gediminas Zemlickas