Irena Tumavičiūtė
Prieš 350 metų Vilniaus pilys buvo išvaduotos po šešerius metus trukusios Maskvos kariuomenės okupacijos. Šiai istorinei sukakčiai paminėti 2011 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejus pakvietė į parodos „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ pristatymo vakarą, kuris vyko Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Oficialioji dalis buvo skirta parodos ekspozicijos istorijai ir naujausio Valdovų rūmų leidinio „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“ pristatymui.
Renginio vedėja Jolanta Karpavičienė, šiltai palydinti visus Valdovų rūmų renginius į pasaulį, supažindino su menininkais, atvykusiais padovanoti šventinę programą: Jūratės Vičienės ir Virginijos Jašinskienės vadovaujamas ansamblis „Banchetto musicale“ atliko istorinių šokių programą, koncertavo dainininkė Renata Dubinskaitė, muzikantai Ieva Baublytė, Rima Švėgždaitė, Roma Jaraminaitė, Lydia Davis ir Jonas Tamusonis.
Menininkų atlikta programa buvo savotiška baroko epochos ir dabarties jungtis.
J. Karpavičienė atskleidė šios parodos pavadinimo paslaptį – Valdovų rūmuose paskaitą skaitęs Drezdeno karališkųjų rūmų direktorius, susipažinęs su gausybe lietuvių archeologų aptiktų radinių, neslėpdamas susižavėjimo pasakęs: „Vilniaus širdyje glūdi auksas“.
Dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas) kalbėjo apie tai, kaip skleidėsi Valdovų rūmų atkūrimo idėja, pabrėždamas, jog Valdovų rūmų teritorijoje atlikti tyrimai iš esmės pakeitė supratimą apie Vilnių. Buvo paneigta daug metų vyravusi J. Kloso nuomonė, jog Vilniuje nieko neturime iš ikikrikščioniškojo laikotarpio – esą Gedimino sostinėje stovėjo paprastos žeminės, tik kunigaikščių rūmai buvę iš medžio.
Prieš atstatant Valdovų rūmus, architektai beveik 20 metų kasinėjo 2 hektarų teritoriją, kurioje prasidėjo Vilnius, prisiliesdami prie aštuonių metrų Lietuvos istorijos. Istorikai atliko didžiulį atsakingą mokslinį darbą, stengdamiesi „perskaityti“ ir įvertinti 3 000 vienetų.
Kalbėtojas išreiškė įsitikinimą, kad ir kita visuomenės dalis, t. y. mes visi, suprasime, kokias vertybes Lietuvai padovanojo archeologai, restauratoriai, tyrinėtojai.
Dr. Jūratė Senvaitienė (Prano Gudyno restauravimo centras) pasveikino visus su gražia švente – galimybe susipažinti su visos Europos dailės kūriniais, kurie taps Valdovų rūmų ekspozicijos dalimi. Istorikė supažindino su restauratorių darbo uždaviniais iš artefaktų išgaunant, išryškinant informaciją. Archeologai, meno istorikai juos interpretuoja, atskleisdami vis kitą istorijos puslapį.
Reikia įdėti labai daug darbo, kol pavyksta prakalbinti kiekvieną radinį.
Jolanta Karpavičienė, prieš kviesdama šokėjus, kalbėjo apie kitą istorinio Vilniaus išvadavimo šventės aspektą – kaip įvairių gyventojų sluoksnių atstovai linksminosi išvijus priešą. Nors miestas buvo karo nualintas, bet vyko dešimtys puotų – šventė miestelėnai, cechų vyresnieji, elgetos, mokslininkai.
Dr. Arūnas Puškorius palietė labai aktualią temą – taip reikalingas mokslo populiarinimas yra viena iš sunkiausių sričių specialistams. Archeologas restauratorius paaiškino, kokį kelią reikia nueiti daiktui, kol jis tampa eksponatu. Jis pažymėjo, jog tobulo restauratoriaus nebūna, nes jis turi išmanyti fiziką, chemiją, biologiją, istorinį kontekstą, technologijos dalykus. Baigdamas taip apibūdino restauratorius, dirbusius su Valdovų rūmų radiniais: „Širdimi jauna grupė žmonių, kurie už nedidelį atlyginimą šiam darbui atidavė širdį ir padėjo išsaugoti ateities kartoms auksinius dirbinius, rastus Lietuvos širdyje“.
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pasidžiaugė didžiuliu parodos susidomėjimu (lankytojai būriavosi net koridoriuje). Klausydamasis kalbėjusiųjų, jis prisipažino pasijutęs lyg konferencijoje. Direktorius pabrėžė, jog formuojant šią kolekciją dalyvavo labai daug žmonių. Rūmuose šie eksponatai sudarys konkrečią aurą, o rūmų interjero vertybės bus muziejaus maršrutai.
Pasveikinęs susirinkusiuosius su artėjančiomis didžiosiomis šventėmis, Romualdas Budrys išreiškė apgailestavimą, kad paroda atidaroma ne Valdovų rūmuose.
J. Karpavičienė dėkojo patronui, kad užaugino Valdovų rūmų bendruomenę, ir palinkėjo, kad politikai nepakeistų sprendimo ir kad Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių valdovų rūmai galėtų priimti svečius, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos tarybai.
Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas dėkojo visiems žmonėms, kurių rankų ir protinio darbo pagalba šie eksponatai galėjo atgyti.
Apibūdindamas atidaromą parodą, istorikas paaiškino, kodėl ji pavadinta lobynu – eksponuojamos įspūdingiausios vertybės. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog tai yra integruota restauratorių paroda, eksponatai išdėstyti chronologiškai taikomosios dailės muziejaus principais.
Taip pat atsižvelgta į tam tikrus Europos raidos sąryšius pagal stilistiką, tematiką, dinastinius ryšius. Restauruoti daiktai eksponuojami ne tik Vilniuje – jie keliauja po Lietuvą, rodomi Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje. Tuo pat metu jis apgailestavo, kad Lietuvoje dvasinio paveldo restitucija ne visada palankiai sutinkama.
Direktorius pažymėjo, jog kolekcijų vertė nebūtų tokia didelė, jeigu nebūtų rėmėjų, mecenatų. Tie iškilūs žmonės remia mūsų praeitį. Pasinaudodamas proga, jis padėkojo dar vienam rėmėjui – istorijos patriarchui profesoriui Mečislovui Jučui, kuris 1 000 rečiausių mokslo knygų padovanojo Lietuvai.
Baigdamas dr. Vydas Dolinskas priminė pusketvirto šimto metų senumo įvykius, kai XVII a. viduryje ATR siaubė švedų, maskvėnų kariuomenės, kai 1661 m. gruodžio pradžioje rusų įgula, pusantrų metų siaubusi ir niokojusi Vilniaus pilis, pagaliau pasidavė be kovos. Miestiečiai, džiaugdamiesi pilių išvadavimu, surinko net 63 000 auksinų (Nusiaubtame Vilniuje.Tai bent rėmėjai! – I.T.).
Po kalbų ir koncerto susirinkusieji susipažino su ekspozicija. Čia mūsų laukė daugiau kaip 1 000 archeologinių radinių ir istorinio interjero vertybių iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje klestėjimo laikų (XIII–XVII a.) – unikalūs iš šimtmečių užmaršties prikelti keramikos, akmens, medžio, odos, metalo, stiklo dirbiniai, namų apyvokos daiktai, Gotikos, Renesanso bei Baroko epochų Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės – baldai, gobelenai, žemėlapiai, grafikos kūriniai, Lietuvos valdovų ir didikų portretai, ginklai, šarvai, kitos lituanistinės relikvijos.
Lankytojai galėjo įsigyti ir anksčiau minėtąjį katalogą. 127 puslapių prabangus leidinys susideda iš teksto (4–33 psl.) ir 131 reprodukuoto eksponato su išsamia metrika.
Tekstų temos patraukia kiekvieno besidominčio istorija ir muziejininkyste dėmesį: Archeologinių medinių radinių konservavimas maistiniu cukrumi, XVII a. kubilo restauravimas, Archeologinių medinių konstrukcijų konservavimo galimybės ir kitos išsaugojimo alterantyvos, Dviejų odinių diržo krepšių konstrvavimas, restauravimas ir tyrimai, Restauruotos odinės avalynės kolekcija, Buitinės keramikos ir stiklo restauravimas, Šarvuotės detalių restauravimas, Radinių konservavimas –mokslinės informacijos šaltinis, Archeologinių radinių medienos rūšies tyrimai, Dendrochronologija: medienos rievėse užkoduota istorija.
Tekstus puošia gausybė spalvotų iliustracijų, turinys atitinka dr. Arūno Puškoriaus minėtą svarbą mokslo populiarinimo kalba pasakoti apie labai reikšmingus dalykus. Tekstai labai informatyvūs, atskleidžia restauravimo etapus, supažindina su artefaktų ypatybėmis.
Kataloge taip pat galima susipažinti su eksponatų archeologinių tyrimų ataskaitomis ir jų autoriais (p. 126).
Paroda veiks iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo.