Kasmet prieš Kovo 11-ąją rengiamos Lietuvos mokslo premijų teikimo iškilmės galėtų būti pavadintos tikruoju pavasario pranašu, nepriklausomai nuo oro sąlygų ar vis dar pavasarį bandančio pristabdyti naktinio šaltuko. Šiemet 2011-ųjų metų mokslo premijų laureatai Lietuvos mokslų akademijos rūmuose pagerbti kovo 9-ąją, jau atskridus vieversiams ir dar plasnojant ilgame skrydyje į Lietuvą pempėms. Viltingas metų laikas, kurį ne mažiau už gamtą įprasmina artėjanti Lietuvos valstybės atkūrimo diena kaip padarytų ir dirbamų darbų tikrasis matas.
Premijų ir laureatų skaičius šiemet gerokai sumažėjo, jei lyginsime su ankstesniais metais, užtat padidėjo piniginė premijos išraiška, kuri dabar lygi 101 tūkst. litų.
Humanitarinių ir socialinių mokslų srities mokslo premija paskirta menotyrininkei dr. Rūtai Janonienei už mokslinį darbą „Lietuvos bernardinų meninis paveldas ir Vilniaus konvento architektūros ir dailės tyrimai“. Tai Vilniaus dailės akademijos mokslininkės dviejų dešimtmečių vykdytų tyrinėjimų rezultatas. Tos pačios mokslų srities premiją pelnė Vilniaus universiteto Istorijos fakultete dėstantis archeologas prof. Mykolas Michelbertas apdovanotas už darbų ciklą „Senojo geležies amžiaus (I–IV a.) baltų genčių materialinė ir dvasinė kultūra, Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai“.
Fizinių ir technologijos mokslų centro mokslininkai Vidmantas Ulevičius, Kęstutis Kvietkus ir šiuo metu Galvėjaus Nacionaliniame Airijos universitete dirbantis Darius Čeburnis mokslo premijos laureatais tapo už darbų ciklą „Atmosferos aerozolio dalelės: fizinės-cheminės savybės ir įtaka klimato kaitai, oro taršai ir sveikatai“. Šioje mokslo srityje apdovanoti taip pat Vilniaus universiteto mokslininkai Ričardas Makuška ir Algirdas Žemaitaitis už darbų ciklą „Gamtinės kilmės ir sintetiniai polielektrolitai aukštosioms technologijoms“.
Biomedicinos mokslų srityje laureate paskelbta Vilniaus universiteto prof. Zita Aušrelė Kučinskienė už darbų ciklą „Aterosklerozės patogenezės mechanizmai: molekulinių žymenų paieška ir tyrimas“. Išskirtas ir kitas šios mokslo srities darbas „Nervų sistemos veiklos ir patologijos mechanizmų tyrimas“, kurio autoriai Vilniaus universitete dirbantys Osvaldas Rukšėnas ir Aidas Alaburda.
Technologijos mokslų srityje mokslo premija apdovanoti Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai Prutenis Petras Janulis (po mirties), Violeta Makarevičienė ir Eglė Sendžikienė už darbų ciklą „Naujos žaliavos ir metodai biodyzelino gamybai“.
Į 2011 m. mokslo premijas pretendavusių darbų didžiausia konkurencija buvo humanitarinių ir socialinių mokslų srityje – net 12 darbų iš 26 pateiktų konkursui. Fizinių mokslų srityje konkuravo aštuonių darbų autoriai. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. akad. Valdemaras Razumas apgailestavo, kad jau ne pirmi metai, kai menka konkurencija mokslo premijoms gauti susidaro biomedicinos ir technologijų srityse ir tai kelia nerimą.
Mokslo premijų teikime dalyvavęs Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininkas Andrius Kubilius pabrėžė, kad gyvename XXI amžiuje – naujų technologijų, kasdienių atradimų ir labai sparčiai kintančių žinių amžiuje. Turime prie nuolatinių pokyčių prisitaikyti, nebijoti globalios konkurencijos, siekti gilesnių žinių ir tuo pagrindu kurti ambicingą Lietuvos ateities perspektyvą.
Lietuvos MA prezidentas V. Razumas priminė, kad pagal Mokslo premijų nuostatus laureatas šiais metais plačiajai visuomenei turės pristatyti savo darbus, o Mokslo akademija tuos pristatymus organizuos. Laureatai turėjo gerą progą pasinaudoti savotiška repeticija, nes po premijų įteikimo tiek atskirų darbų autorių, tiek kolektyvinių darbų atstovų buvo paprašyta iš tribūnos trumpai pristatyti savo premijuoto darbo esmę. Kai kurias laureatų mintis pristatysime šioje publikacijoje.
Lietuvos bernardinų meninio paveldo tyrinėtoja
Lietuvos bernardinų meninio paveldo tyrinėtoja dr. Rūta Janonienė pasveikinusi visus salėje esančiuosius su artėjančia Kovo 11-ąja pripažino, kad be šios šventės, be Lietuvos valstybingumo atstatymo nebūtų ir šio jos darbo. Jo tema siejasi su Vilniaus bernardinų bažnyčios dvasingumo tradicija, meno kūriniais ir apskritai su religinio meno raida nuo pat šios bažnyčios pastatymo XV a. viduryje iki uždarymo XIX a. viduryje.
Ką žinojo apie Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, plačiau žinomą kaip Vilniaus bernardinų bažnyčia, prieš imdamasi tyrimo? Žinojo, kad tai vienas įspūdingiausių ir gražiausių gotikinės architektūros paminklų Vilniuje, tačiau iš visuomenės atminties jis buvo tarsi ištrintas. Tą patį galima pasakyti apie Lietuvos mokslo istoriją, kurioje šiai bažnyčiai, kaip ir vienuoliams bernardinams, buvo likę labai mažai vietos. Dešimtmečiais Vilniaus bernardinų bažnyčia stovėjo uždaryta, o sudaužytas, išplėštas jos interjeras buvo tarsi kraujuojanti Vilniaus senosios architektūros ir meno žaizda. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę šią bažnyčią pradėta iš naujo kelti tiek religinės bendruomenės gyvenimui, tiek kaip mokslinio ir meninio tyrinėjimo objektą.
R. Janonienės tyrimai aprėpė įvairias meno apraiškas pačioje bažnyčioje ir prie jos prigludusiame vienuolių bernardinų, arba mažųjų brolių observantų, vienuolyno architektūriniame komplekse. Menotyrininkei rūpėjo parodyti, kaip nuo pat bažnyčios ir vienuolyno komplekso pastatymo čia kalėsi pranciškoniškojo dvasingumo daigai, kurie suvešėjo visoje Europoje mažųjų brolių observantų konventuose ir bažnyčiose. Tyrinėtojai rūpėjo parodyti, kad bendriausios pranciškonų idėjos ir dvasingumo tradicijos rado tinkamą raiškos dirvą Lietuvos to meto visuomenėje, tvirtinosi vietinio pamaldumo ir dvasingumo aplinkoje, atliepė žmonių poreikius, estetinį suvokimą ir kaip visa tai kito keičiantis istorijos raidoje visuomenei, taip pat ir pačiai Bažnyčiai prisitaikant prie gyvenimo pokyčių.
R. Janonienė, kaip labai svarbius, išskiria Bernardinų bažnyčios sienų tapybos restauravimo darbus. Jie buvo pradėti dar sovietinėje Lietuvoje, bet tikrąjį pagreitį įgavo ir buvo įgyvendinti jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tos sienų tapybos kompozicijos tarsi išniro iš užmaršties, apie jas nieko nebuvo žinoma nei iš šaltinių, nei natūroje. R. Janonienei teko atributuoti sieninės tapybos siužetus, interpretuoti, imtis ikonologinio tyrimo, rasti tiems kūriniams vietą bendroje Europos sieninės tapybos tradicijoje.
Už šiuos darbus R. Janonienei įteikta 2011 m. mokslo premija. Anot laureatės, Vilniaus Bernardinų bažnyčia yra itin vertingas architektūros ir meno paminklas. Praėjusių šimtmečių menininkai šiame ansamblyje paliko ištisus meno kūrinių klodus, kurie prieš vertintojo akis atsiskleidžia meninio, kultūrinio, religinio gyvenimo apraiškomis ne tik šios konkrečios bažnyčios, ne tik Vilniaus miesto, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mastu. Savo atliktus tyrinėjimus R. Janonienė laiko tam tikru baigtu etapu ir išeities pradžia kitų tyrinėtojų darbams. LDK mažųjų brolių observantų sukurtas meninis paveldas nusipelno tolesnių tyrinėjimų, nes tai labai svarbu, norint giliau pažinti turtingą Lietuvos kultūros istoriją.
50 parduotų vasarų – tokia mokslo premijos kaina
Kitas humanitarinių ir socialinių mokslų srities laureatas – Vilniaus universiteto archeologas profesorius Mykolas Michelbertas. Savo atliktajame darbų cikle „Senojo geležies amžiaus (I–IV a.) baltų genčių materialinė ir dvasinė kultūra, Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai“ profesorius nagrinėja reikšmingą mūsų priešistorės laikotarpį.
Archeologo darbe laureatas išskiria du etapus: lauko tyrimus ekspedicijų metu ir radinių apdorojimo, sisteminimo, t. y. kabinete atliekamus darbus. Jo paties darbe būta 50 ekspedicijų – tiek „parduotų“ vasarų įvairiose Lietuvos vietovėse, kur teko vykdyti archeologinius tyrimus. 1997 m. M. Michelbertas išleido pirmą Paragaudžio pilkapyne (Šilalės r.) atliktiems archeologiniams tyrinėjimams skirtą monografiją. Vėliau archeologas grįžo prie Gintarų (Kretingos r.) ir Kvėdarnos (Šilalės r.) kapinynų, Pajuosčio (Panevėžio r.), Daujėnų (Pasvalio r.), Akmenių ir Perkūniškės (abu Kelmės r.) pilkapynų. Visi šie tyrinėjimai buvo atlikti M. Michelbertui dirbant dar Viliaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas).
Iš kitų savo darbų profesorius išskiria 2006 m. Kuršių pilkapyno (Kelmės r.) kasinėjimus. Pastebėsime, kad Kuršiai šiuo atveju tėra geografinis vietovės pavadinimas, o ne baltų genties vardas. Tai štai Kuršių pilkapyne pavyko aptikti vieną įspūdingiausių Lietuvoje romėniškojo laikotarpio kapų. Matyt, palaidota turtinga moteris: ant abiejų rankų buvo po šešias žalvario apyrankes, o iš viso kape rasta net 20 žalvario papuošalų. Tai vienas turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir platesniame areale. Pilkapio radiniai rodo, kad III a. pirmais dešimtmečiais šiame regione jau formavosi baltų genčių diduomenė. 2009 m. pasirodė šiam pilkapiui skirta M. Michelberto monografija.
Pastaraisiais metais senojo geležies amžiaus pirmos pusės (I–II a.) tyrinėjimai leidžia daryti išvadą, kad pietiniame ir rytiniame Baltijos jūros pakraštyje vadinamojo europinio barbarikumo kultūros buvo labai panašios. Baltų gentys išsiskyrė tuo, kad to laikotarpio radiniuose vyrauja žalvariniai papuošalai. Senasis geležies amžius – tai laikotarpis, kai Lietuvos teritorijoje vyko didelės permainos glaudžių prekybos ryšių su Romos imperija dėka. Daug lėmė Gintaro kelias, dėl kurio manais už gintarą į mūsų kraštą iš svetur patekdavo metalo gatavi dirbiniai (žalvariniai ir stikliniai indai, papuošalai, segės, monetos ir t. t.). Svarbiausia, kad iš įvairių Romos provincijų į mūsų protėvių gyventąsias teritorijas buvo vežama spalvotųjų metalų žaliava, iš kurios vietiniai amatininkai, meistrai ir juvelyrai gamindavo įspūdingus papuošalus. Jie patekdavo ir į gretimus kraštus.
M. Michelbertas priminė ir antrąją archeologo darbo dalį – sėdėjimą prie stalo, kompiuterio, stengiantis apibendrinti archeologinių paminklų tyrinėjimo medžiagą. Tai štai tų apibendrinimų svarbi išvada: senojo geležies amžiaus (romėniškojo laikotarpio) Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių kultūra buvo nė kiek ne žemesnė už kaimyninių germanų genčių kultūrą. Profesorius įsitikinęs, kad tie jo tyrinėjimai ateityje pravers ir etninės istorijos tyrinėtojams, kurie naudosis sudarytais atskirų rastųjų daiktų paplitimo žemėlapiais. Jie daug medžiagos teikia apie Lietuvos ir Latvijos teritorijoje atskirų genčių etnines ribas. Profesoriaus skelbtieji darbai niekam neleis tvirtinti, kad baltų genčių teritorija senajame geležies amžiuje galėjusi būti Europos užkampis. Šie mūsų protėviai pasižymėjo aukšta to meto materialine kultūra, turėjo išsiugdę ir nepaprastai įdomų dvasios pasaulį.
M. Michelbertui likimas lėmė kone du dešimtmečius tyrinėti savo gimtojo Kelmės rajono archeologijos paminklus. Profesorius yra Kelmės rajono garbės pilietis, Latvijos mokslų akademijos garbės daktaras, Vokietijos archeologijos instituto užsienio narys korespondentas. 2009 m. profesoriui suteiktas Metų archeologo vardas už įsimintiną ir visiems sektiną pavyzdį publikuojant archeologinių tyrimų duomenis.
Paslaptingi ir visur esantys aerozoliai
Dr. Darius Čeburnis pristatė darbą, kurį atliko su Fizinių ir technologijos mokslų centro kolegomis Vidmantu Ulevičiumi ir Kęstučiu Kvietkumi. Pastarasis – buvęs D. Čeburnio doktorantūros vadovas. Tai darbų ciklas „Atmosferos aerozolio dalelės: fizinės-cheminės savybės ir įtaka klimato kaitai, oro taršai ir sveikatai“.
Kuo atmosferos aerozoliai įdomūs mokslui? Pasak D. Čeburnio, dėl trijų priežasčių: a) dėl įtakos oro taršai, tuo pačiu ir poveikio žmonių sveikatai; b) dėl panaudojimo galimybių technologijose; c) dėl poveikio globaliniam klimatui.
Aerozolių daleles V. Ulevičius tyrinėjo JAV Cincinačio universitete, su kitais ten parašė 13 puikiai įvertintų straipsnių, dabar šį darbą su kolegomis tęsia Lietuvoje. Tai gan sudėtingi tyrimai, kadangi net ir, atrodytų, nekenksmingi aerozoliai gali pernešti kenksmingas sveikatai medžiagas. Tad aerozoliai nagrinėtini kaip dispersinė sistema, kurią sudaro dujos ir jose esančios kietos ar skystos dalelės. Pastebėta, kad padidėjusios aerozolių koncentracijos vietose (pvz., prie judrių transporto magistralių) mažą mikrometro dydžio dalelę gali sudaryti iki 10 tūkst. įvairių cheminių junginių. Aerozolio nanodalelės daro nematomą, bet klastingą poveikį sveikatai, nes gali pernešti į plaučius kenksmingas kietas arba skystas daleles, nuo kurių plaučiai nesugeba apsivalyti. Smulkiųjų dalelių skystoji dalis per ląstelės membraną gali įsiskverbti į organizmo gilumą, kraujo sistemą. Tokiu būdu su aerozoliais į organizmą patekusios dalelės gali tapti sunkių ligų sukėlėjomis.
Antra vertus, atmosferos aerozoliai žmonijai nėra vien tik pavojaus kėlėjai. Ne visi susimąsto, kad be aerozolių atmosferoje nebūtų lietaus, nes vandens lašai nesikondensuotų. Atmosferoje, pažeidus pusiausvyrą, gali kilti gamtos kataklizmai: vienur pliaupia liūtys ir kyla potvyniai, kitur augalus marina sausros ir vandens trūkumas. Tai tik vienas pavyzdys, o jų atmosferoje daugybė ir labai skirtingų. Aerozolių poveikis klimatui ir toliau tyrinėtinas, taip pat aerozolių dalelių apykaita tarp žemės paviršiaus ir atmosferos, oro ir vandens.
Medicinoje jau taikomos vaistų įpurškimo sistemos su aerozoliais, kurie vaistų daleles nuneša į reikiamą organizmo vietą. Šios technologijos susilauks labai plataus pritaikymo gydant nuo įvairiausių susirgimų.
Lietuvos mokslininkai aerozolių tyrimuose yra pasiekę neblogų rezultatų ir pasieks dar daugiau. Kaip sako D. Čeburnis, svarbu turėti teisingą kryptį ir gerus tarpinius tikslus, kurių būtina siekti, o pasiekus eiti toliau. Galima neabejoti, kad aerozolių tolesni tyrimai suteiks daug perspektyvių, įvairiose praktinio gyvenimo srityse pritaikytinų naujovių.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas