Pradžia Nr. 2, 3, 4
Karaimų tautos dvasinio ir pasaulietinio vadovo, diplomato, orientalisto mokslininko ir karaimų tautos muziejaus kūrėjo Hadži Seraja Chano ŠAPŠALO (1873–1961) 50-osios mirties metinės prasmingai paminėtos 2011 m. gruodžio 28 d. Trakuose. Likimas šiam žmogui lėmė būti faktiškai ne vien Lietuvos ir Lenkijos, bet ir didelėje Rytų Europos teritorijoje gyvenančių karaimų bendruomenių vadovu, o jo paties gyvenimas buvo prisotintas tokių įvykių ir netikėtų posūkių, apie kuriuos neramios sielos žmogui galima tik svajoti. Vis dėlto Seraja Šapšalas jau buvo įžengęs į tą savo gyvenimo tarpsnį, kai ne nutrūktgalviškai šuoliuojantis, bet tvirta ranka valdomas Likimo žirgas galėjo būti sektinas gyvenimo pavyzdys.Svečias iš Vilniaus pakeitė S. Šapšalo tolesnį gyvenimą
S. Šapšalui gyvenant emigracijoje Turkijoje kartą 1927 m. jį aplankė svečias iš Vilniaus, atvežęs žinią, kuri iš esmės pakeitė tolesnį jo gyvenimą. Trakuose vykęs visuotinis karaimų bendruomenių delegatų susirinkimas Serąją Šapšalą išrinko Trakų hachanu – vyriausiuoju religiniu ir pasaulietiniu karaimų vadovu. Kaip atsimename iš pirmosios mūsų rašinio dalies, į šias pareigas S. Šapšalas buvo išrinktas dar 1910 m. mirus Trakų hachanui R. Kobeckiui. Tąsyk S. Šapšalas Peterburgo į Trakus neiškeitė, garbingų pareigų atsisakė, o Trakų karaimai beveik 18 metų neturėjo oficialiai išrinkto hachano. 1915 m. S. Šapšalas buvo išrinktas Odesos ir Taurijos hachanu, bet pilietinio karo Rusijoje viesulas nubloškė jį į Turkiją, iš kur Likimo baltasis žirgas jį atnešė į tuo metu Lenkijos valdžioje buvusį Vilnių ir Trakus. Vyresniojo dvasininko pareigas tuo metu vykdė Simonas Firkovičius (1897–1982), į minėtas pareigas išrinktas 1920 metais. Trakuose veikė Laikinoji karaimų dvasinė valdyba. Gera proga priminti, kad Trakų hachanu S. Šapšalas buvo renkamas du kartus, nors pirmą kartą jo įšventinimo procedūra neįvyko.
Į Konstantinopolį atvykęs Vilniaus karaimų atstovas I. Zajančkovskis turėjo su S. Šapšalu suderinti jo persikėlimo į Vilnių sąlygas. S. Šapšalo kaip plačiai žinomo mokslininko, karaimų tautos istorijos, kultūros ir tradicijų žinovo autoritetas dviejuose atsikūrusiuose valstybėse atsidūrusioms karaimų bendruomenėms buvo reikalingas kaip oras ir vanduo. Pirmasis pasaulinis karas išjudino sėslius karaimus iš jų gyvenamųjų vietų, išblaškė po įvairiausius kraštus. Dalis Lietuvos karaimų evakavosi į Krymą, iš kur buvo kilę jų protėviai, taip pat į Rusijos įvairias vietas. Dauguma jų 1920 m. grįžo į gimtąsias vietas, bet atsidūrė į dvi dalis perskeltoje Lietuvoje. Vadinamasis Vilniaus kraštas – Vilnija su Lietuvos sostine Vilniumi ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų sostine Trakais – atsidūrė Lenkijos valstybės sudėtyje, o Panevėžio, Pasvalio, Talačkonių karaimai tapo Lietuvos piliečiais. Panašaus likimo Lucko ir Haličo karaimai kartu su Vilniaus ir Trakų karaimais nuo šiol buvo Lenkijos priklausomybėje. Vargu ar šios perturbacijos padėjo ir taip sparčiai tirpstančią karaimų tautą stiprinti, veikiau priešingai. Norint tautą sutelkti, įkvėpti pasitikėjimo ir naujų jėgų, teko imtis ryžtingų sprendimų.
Priminsime, kad aptariamu metu Lenkijos teritorijoje atsidūrusių karaimų reikalais rūpinosi dar 1921 m. įkurtoji Vilniaus karaimų draugija. Ji įpareigojo Vilniaus karaimų bendruomenės tarybą sudaryti sutartis su Trakų, Lucko ir Haličo karaimų bendruomenėmis. Buvo numatyta, kad Lenkijoje gyvenančių karaimų religiniais reikalais nuo šiol rūpinsis Trakų hachanas. Naujo Trakų hachano S. Šapšalo išrinkimas kaip tik ir buvo tų pastangų reali išraiška, siekiant išsaugoti karaimų tautinį tapatumą.
S. Šapšalas įšventintas Trakų hachanu
S. Šapšalas į Vilnių atvyko 1928 m. pavasarį, o jo ingresas – įšventinimo iškilmės – surengtos tų metų rugsėjo 11 dieną. Naujajam Trakų hachanui įteiktas karaimų religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis „altyn baš“ („aukso galva“) – puošni aukso apkalais puošta lazda. Nutarta, kad nuo šiol karaimų dvasinė valdyba veiks Trakuose, o hachanas gyvens Vilniuje, nors labai dažnai lankysis ir Trakuose.
Vilniuje S. Šapšalas profesionaliai susidomi karaimų tautos istorija, įninka rinkti vietos karaimų tautos materialios kultūros dalykus ir senosios literatūros šaltinius, kaip kad buvo daręs gyvendamas Irane, Kryme ir Konstantinopolyje, ar lankydamasi įvairiose šalyse. Aišku, domisi ir renka taip pat ir dvasinės kultūros reliktus, nors apie tai nė žodžio nėra sovietiniais laikais jo rašytose autobiografijose. Tai joks priekaištas S. Šapšalui, jeigu bent kiek nuvokiame to meto gyvenimo realijas. Kiekviena santvarka turi savo kalbėsenos formą, prie kurios žmogui tenka taikytis. Ypač santvarkoje, kurioje dvasiniai dalykai buvo tapatinami su religiniais, o tai jau buvo anapus toleruojamos ribos.
Vilniuje įsikūręs S. Šapšalas dirba ir pedagoginį darbą, Vilniaus Stepono Batoro universitete dėsto Rytų kalbas. Skaito paskaitas Varšuvos, Krokuvos ir Lvovo universitetuose. 1928 m. Lenkijos orientalistų draugija jį išrenka savo nariu, o 1935 m. šios draugijos vicepirmininku. Nuo 1929 m. jis Lenkijos žinių akademijos (Lenkijos mokslų akademijos analogas) narys-bendradarbis. 1930 m. Lvovo universitetas S. Šapšalui už disertaciją „Karaimai Kryme, Lietuvoje ir Lenkijoje“ suteikė filosofijos Rytų kalbų kategorijos daktaro laipsnį. Šioje disertacijoje pirmą kartą moksliškai bandoma įrodyti, kad karaimų, bent jau gyvenančių Rytų Europos kraštuose, kilmė turi tiurkų-chazarų etninį pamatą, o ne semitų-judėjų, kaip buvo skelbiama ir net spėta įsitvirtinti literatūroje. Taip buvo pradėta vadinamoji karaimų dejudeizacija, atsiejant karaimus nuo žydų etnoso, kai nuo seno karaimų išpažįstamas judaizmas buvo tapatinamas su jų etnine priklausomybe. Šios naujos teorijos pradininku laikytinas S. Šapšalas, kuris buvo karštas jos propaguotojas.
Sunki novatoriaus našta
S. Šapšalas pagarsėjo ir kaip reformatorius. Siekdamas savo doktriną įgyvendinti praktiškai, jis ligi tol įsitvirtinusį „hachamo“ titulą pakeitė į „hachano“, susiedamas šio žodžio kilmę su chazarų „kahan“, reiškiančiu valdovą. S. Šapšalas priėmė sprendimą atsisakyti karaimų mokyklose mokyti ivrito, karaimų kalboje vartotus judėjų mėnesių ir švenčių pavadinimus pakeitė tiurkiškais. Vargu ar šioms reformoms apibūdinti labai dera terminas tiurkizavimas, kuriuo S. Šapšalo reformas įvardijo ir dabar tebevadina kai kurie vertintojai. Veikiau tai siekis savo tautiečius karaimus sugrąžinti prie autentiškų etninių šaknų. Dr. Halina Kobeckaitė primena, kad karaimų kalboje ir religinėje leksikoje išliko daug senos turkiškos terminijos: Dievas vadinamas Tenri, šamanas – kam. Kumanų-poloviečių religinei terminijai artimi tokie karaimų kulto žodžiai kaip jegiuv, reiškiantis „šventą, gerą namą“, t. y. katalikų bažnyčią, din – tikėjimą, chydž – religinę šventę, zieriat – kapines ir t. t. Apie karaimų religiją rašiusieji toli gražu ne visus šiuos dalykus nagrinėjo, kartais net sąmoningai ignoravo.
Nors tai buvo grįžimas prie ištakų, bet aptariamuoju metu kai kam nuskambėjo kaip iššūkis. Kaip ir bet kurios naujovės, klibinančios įprastus pamatus, S. Šapšalo inovacijos toli gražu ne visur buvo sutiktos palankiai, ligi šiol kelia nemažai mokslinių diskusijų ir net mažai ką bendro su mokslu turinčių ginčų. Mes taip pat jų neišspręsime, tad priimsime kaip duotybę, religinių pažiūrų ir ideologijų sankirtos išdavą.
Suprantama, kad S. Šap-šalo pastangos grąžinti tai, kas per amžius buvo prarasta, sukėlė didžiulį pasipriešinimą tiek kai kuriuose moksliniuose, tiek visuomeninio gyvenimo sluoksniuose. Kitaip ir būti negalėjo. Visą gyvenimą jam tekdavo susidurti ir su aršiais šios teorijos priešininkais, kurių pakanka ir mūsų laikais. Kai kurių autorių straipsniuose, taip pat ir mokslinių konferencijų pranešimuose (pvz., kai kurių Izraelio mokslininkų) galima rasti daug kritikos S. Šapšalo argumentacijai ir išvadoms. Tai visiškai suprantama ir neturėtų stebinti.
Norint oponentą sumenkinti, labai patogu pasakyti, kad jo darbai neišlaiko griežtos akademinės kritikos. Taip pats tvirtintojas lyg ir atsistoja į akademinio „etalono“ pozą, tarsi jam pačiam pasakytoji frazė negaliotų. S. Šapšalas buvo kaltinamas siekiu savo moksliniuose tyrimuose pernelyg iškelti karaimų tautos reikšmę ir jos privalumus, dirbtinai sureikšminti jos vaidmenį pasaulio istorijoje. Vadintas romantinės istorijos atstovu, kuris neatsispiria siekiui bet kuriais būdais dirbtinai „pasendinti“ savo tautos praeitį ir atskleisti jos kartais nebūtus nuopelnus žmonijai. Su panašia argumentacija susiduriame vertinant taip pat ir daugelį lietuvių tautos istorijos, o dar labiau priešistorės reiškinius. Nesiplėsdami į šią temą pasakysime, kad visiems novatoriams ir reformatoriams vienaip ar kitaip tenka susirinkti jiems nedėkingų oponentų skirtus guzus ir mėlynes. S. Šapšalo veikla nebuvo jokia išimtis: vienų vertintojų buvo ne tik gerbiamas, bet gal šiek tiek ir apologetizuojamas, užtat idėjinių priešininkų buvo dilginamas ir vanojamas už „nepagrįstus“, „nepatikrintus“, „moksliškai nepamatuotus“ teiginius ir išvadas.
Karaimai ir totoriai gaivino dėmesį Orientui
Vietos karaimų ir totorių įtaka pakankamai svari, kalbant apie tarpukaryje Vilniaus universitete atgimusį dėmesį orientalizmui, kuris XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo siejamas su arabisto ir tiurkologo Juozapo Senkovskio, mongolistikos pionieriaus Rusijoje Juozapo Kovalevskio, diplomato, poeto, keliautojo Aleksandro Boreikos Chodzkos ir kitais vardais. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, nuslopo ir dėmesys Orientui. Tarpukaryje tarp dviejų Pasaulinių karų Vilniaus universitete Rytų kalbos nebuvo dėstomos, bet orientalistika, kaip tvirtina dr. Halina Kobeckaitė, ėmė reikštis „savojo Oriento“, t. y. vietos karaimų ir totorių dėka. Tam tikrą indėlį įnešė ir 1924 m. Vilniuje lenkų kalba pradėtas leisti mokslinis visuomeninis žurnalas „Myśl karaimska“ (Karaimų mintis). Žurnalo sumanytojas – Trakuose gimęs žymus orientalistas būsimasis profesorius, akademikas, o tuo metu dar tik Krokuvos universiteto studentas Ananjašas Zajončkovskis (Ananjasz Zajączkowski, 1903–1970). Redakcija buvo įsikūrusi Kaštonų (Kasztanowa) g. 2, atsakinguoju redaktoriumi buvo Ananjašas Rojeckis. Žurnale buvo spausdinami autoritetingų Lenkijos tiurkologų ir istorikų, tarp kurių S. Šapšalo, T. Kowalskio, taipogi ir tiurkologijos mokslus baigusio A. Zajončkovskio, darbai. Leidinio lygis profesionalumu gerokai prašoko kitus ligi tol leistus karaimų žurnalus, tai atspindėjo ir didėjanti apimtis. XX a. trečiajame dešimtmetyje žurnalą sudarė 30–40 puslapių, o ketvirtajame dešimtmetyje – jau 140–160 puslapių. Leidybą nutraukė Antrasis pasaulinis karas, iki 1939 m. rugsėjo spėjo pasirodyti 10 šio žurnalo numerių. 1946–1947 m. Lenkijoje buvo išleisti dar du šio žurnalo numeriai (redaktoriumi kaip ir prieš karą buvo A. Zajončkovskis), o 1948 m. žurnalas „Myśl karaimska“ pertvarkytas į leidinį „Przegląd orientalistyczny“ (Orientalistikos apžvalga).
„Myśl karaimska“ spausdino tokius reikšmingus, mus ir šiandien dominančius S. Šapšalo straipsnius kaip „Adomas Mickevičius svečiuose pas Krymo karaimus“, „Karaimų pėdsakų Damaske paieškose“, „Karaimai Krymo chanų tarnyboje“, „Keletas žodžių apie karaimų kunigaikščius Čelebi ir jų lavinamąją veiklą“ ir kitus. Atkreipsime dėmesį į A. Šišmano straipsnius „Karaimų ir totorių apgyvendinimas Lietuvos Didžiojoje Kungaikštystėje“ ir „Karaimų kolonijos Trakuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdžioje“, B. Baranovskio „Lenkijos karaimų santykių su musulmonų Rytais klausimu“, R. Menickio „1688 m. universalas Trakų karaimams“, B. Zajončkovskio „Trakų karaimų patarlės, priežodžiai ir sparnuoti posakiai“, Liublino universiteto prof. Jano Čekanovskio straipsnį „Iš karaimų antropologijos paslapčių“ ir kt. Priminėme tik kai kuriuos straipsnius, kuriuose susipina orientalistika ir lituanistika.
1925 m. Vilniuje įsikūrė Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga (vadovavo Olgerdas Kričinskis), vėliau leidusi tokius leidinius kaip „Rocznik Tatarski“ (Totorių metraštis) (redagavo O. Kričinskio jaunesnysis brolis Leonas), „Życie Tatarskie“ (Totorių gyvenimas), „Przęgląd Islamski“ (Islamo apžvalga). 1929 m. Vilniuje įsteigti Totorių tautos ir privatus karaimų muziejai.
1932 m. Vilniuje S. Šapšalas įsteigė Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugiją, kuri bendradarbiavo su vietiniais totoriais – abi šias tautas vienyjo panašus istorinis likimas. Ir štai į ką dėmesį sutelkia H. Kobeckaitė: šios draugijos nariai vietos Oriento temą pamažu įveda į Europą. Antai 1934 m. S. Šapšalas dalyvavo Antrame turkų kalbų kongrese Stambule. 1930–1939 m. dėstydamas turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje S. Šapšalas taip pat gilino Rytų kalbų pažinimo veiklą, su savo studentais lankėsi Turkijoje, parašė pirmą Lenkijoje „Turkų-lenkų kalbų žodynėlį“ ir pirmą „Turkų kalbos gramatiką“.
Be karaimų Trakai tapo sunkiai įsivaizduojami
1930 m. Trakuose lankėsi Lenkijos prezidentas Ignacas Moscickis (Ignacy Mościcki), apsilankė ir vietos karaimų bendruomenėje. Prie kinesės kara-imai aukštam svečiui sutikti pastatė trimfo arką, pasitiko su vėliavomis, iškabintais spalvingais rytietiškais audiniais, kilimais ir gėlių girliandomis. Prezidentas I. Moscickis savo ruožtu neliko skolingas, padovanojo kara-imų bendruomenei puošnią spintelę karališkoms privilegijoms, dovanoms ir karaimų dvasinės valdybos archyvo vertingiausiems dokumentams laikyti.
Tais pačiais 1930-aisiais Trakuose pabuvojo Turkijos parlamento narys, turkų Turizmo klubo pirmininkas Reidas Saffet Bėjus. Nusifotografavęs su savo palyda, užkalbino vietos karaimes, kurios svečiui padovanojo krepšį garsiųjų Trakų agurkų. Vaišindamiesi tik ką nuskintais agurkais su medumi, svečiai turkiškai bendravo su Trakų karaimais. Išvydę Galvės ežero pakrantėje plūkiojančias karaimų valteles, pavadintas „Batmast“ ir „Kiugurčiun“, svečiai neslėpė malonaus susijaudinimo, tvirtino pasijutę tarsi ne prie Galvės, bet prie Auksinio Rago krantų. Suprantama, kad visuose tuose įvykiuose dalyvavo S. Šapšalas.
Statomas karaimų muziejus Trakuose
Regis, dar apie 1928-uosius metus imtasi bandymo susigrąžinti į Smolenską išvežtą Trakų karaimų dvasinės valdybos archyvą, bet kaip ne sykį panašiais atvejais yra buvę archyvo pėdsakų nei Smolenske, nei kituose Sovietų Rusijos miestruose „nerasta“. Neteko girdėti, kad išvežtas muziejines vertybes kada nors būtų pavykę susigrąžinti. Vis dėlto, S. Šapšalui pavyko surinkti įspūdingų karaimikos eksponatų, taip pat istorinių dokumentų, Krymo ir Turkijos chanų jarlykų, retų Šv. Rašto ir Korano egzempliorių. Visa tai galėjo įvertinti VI Lenkijos orientalistų suvažiavimo, vykusio Vilniuje 1937 m. vasarą, dalyviai. Tai buvo įmanoma tik S. Šapšalo kaip orientalisto autoriteto dėka. Jo sukaupti karaimikos rinkiniai suvažiavimo dalyviams padarė įspūdį, tad jie memorandumu kreipėsi į Lenkijos švietimo ministeriją su prašymu skirti lėšų karaimų muziejui Trakuose statyti. 1938 m. muziejaus pastato statybai buvo išskirta 33 tūkst. zlotų. Prasideda muziejaus pastato, suprojektuoto architekto J. Borovskio, statybos darbai, kuriems vadovavo S. Šapšalas. Galime įsivaizduoti tą pakilimą, kurį išgyveno Trakų karaimai, karučiais veždami akmenis būsimo pastato pamatams, kiti reikalingas statybines medžiagas iš Viniaus, treti mūrydami pastato sienas – juk jie kūrė savo tautos muziejų. Tai buvo S. Šapšalo viso gyvenimo svajonė, taip iki galo neįgyvendinta gimtajame Kryme. Dabar S. Šapšalas šia mintimi užkrėtė Lietuvoje gyvenančius savo tautiečius. Tų pačių metų liepos 6-ąją Trakuose, mišias aukojant vyresniajam dvasininkui S. Firkovičiui, buvo pašventintas kertinis būsimo muziejaus pastato akmuo, po kuriuo įmūrytas dėklas su dokumentu ateities kartoms ir apyvartoje buvusiomis monetomis.
1939 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas S. Šapšalą išrinko Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Dirbdamas mokslo labui, bendraudamas su kitais žmonėmis, ypač jaunimu, jautė būtinybę propaguoti Orientą, stengėsi pats ir kitus mokė pabrėžti karaimų tautos kitoniškumą, savitumą, bet ne išskirtinumą. Niekada nepabrėždavo savo gilių žinių svarbos, nes tai galėtų būti suprasta kaip kito menkinimas, tegu gal ir netyčinis. Visa tai diegė ir savo tautoje: girdi, tegu apie mūsų privalumus kiti sprendžia ir daro išvadas, bet ne mes patys. Tokios nuostatos laikėsi visur ir visados, nepriklausomai nuo santvarkos ar išgyvenamo istorinio meto. Atrodo, kad Serajos Šapšalo asmenyje buvo sutelktos geriausios karaimų tautos savybės, pradedant nuo orios laikysenos, ramios ir išmintingos kalbėsenos, sugebėjimo rasti bendrą kalbą su kiekvienu žmogumi. Visa tai buvo jaučiama, matoma ir vertinama visų žmonių, su kuriais Š. Šapšalui tekdavo bendrauti.
Trakų karaimų susitelkimą ir pakilimą, statant savo muziejų, gerai įsivaizduojame, galime tik apgailestauti, kad kai pastatas jau buvo beveik užbaigtas ir liko iš S. Šapšalo buto Vilniuje muziejui skirtus eksponatus pervežti į Trakus, baltasis jo likimo žirgas dar kartą buvo priverstas kluptelėti. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas