Vertėjo P. Dovalgos-Ramučio 100-sioms gimimo metinėms
(1911 10 02 – 1941 11 17) Pabaiga, pradžia Nr. 2
Petras Algis Mikša, žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius
Pranas Dovalga toliau rinko medžiagą naujai knygai, kurioje žadėjo pateikti slovakų prozos meistrų kūrybą, susirašinėjo su slovakų rašytojais: Martinu Rázusu (1888–1937), Elo Šándoru (1896–1952), Andrejumi Mrázu (1904–1964). Vertėjo laiškai šiems slovakų literatūros klasikams saugomi Slovakijos nacionalinės bibliotekos rankraštyne ir seniai laukia tyrinėtojo iš Lietuvos… „Kultūra“ 1938 m. viduryje (Nr. 6–7, P. 434–436) išspausdino A. Raibo slapyvardžiu pasirašytą slovakų prozos apžvalginį straipsnį „Grožinė slovakų raštija“. Ten pat buvo išspausdintas Zuzkos Zguriškos (tikr. pav. L‘udmila Dvořáková, 1900–1984) apsakymas „Teatras kaime“, kurį išvertė tuo pačiu slapyvardžiu pasirašęs asmuo. Abu tekstai, mūsų nuomone, priklauso Pr. Dovalgos plunksnai. Tuo metu Lietuvoje joks kitas literatas nebuvo suinteresuotas tuo, ką tęsė Pr. Dovalga, siekdamas lietuvių skaitytojui pateikti pilną čekoslovakų prozos antologiją. Deja, šį jo kilnų, didelį ir svarbų darbą nutraukė netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Čekoslovakijos dalinė (1938), o vėliau ir visiška (1939) krašto okupacija, pavertusi demokratiškiausią Europos valstybę Vokietijos protektoratu.
1938–1939 metais Pr. Dovalga buvo įsitraukęs į čekų pasipriešinimo judėjimą, užsiėmęs politika, studijavo Filosofijos fakultete, Bratislavoje. Tai rodo dokumentai, saugomi T. G. Masaryko archyve Prahoje, kuriuos neseniai mokslinėje spaudoje publikavo slovakų istorikai. Pr. Dovalga bendradarbiavo su dienraščiu „XX Amžius“, rašė jam reportažus iš Sudetų krašto, Austrijos, Slovakijos, Vengrijos, nukreiptus prieš nacionalsocialistų režimą.
1938 m. spalio 6 d. Žilinoje (Slovakija) susitikusios dauguma politinių partijų, išskyrus komunistų ir socialdemokratų, pasirašė ir įteikė Andrejaus Hlinkos (1864–1938) įkurtai Slovakų liaudies partijai vadinamąjį Žilinos protokolą, reikalaujantį Slovakijos autonomijos ir savarankiškos slovakų vyriausybės sukūrimo. 1922 m. A. Hlinka rašė: „Lenkai mums nėra mažesni broliai negu čekai… Lenkų katalikiškas ir krikščioniškas mentalitetas mums yra žymiai artimesnis negu čekų husitizmas, progresyvizmas ir erotiškasis materializmas.“ Spalio 7 d. buvo paskelbta pirmoji Slovakijos autonominė vyriausybė, vadovaujama Jozefo Tiso (1887–1947). Jis vadovavo vyriausybei (keitėsi kai kurie ministrai) ir buvo vidaus reikalų ministras iki 1939 m. kovo 9 d. Pr. Dovalgai yra tekę susitikti su J. Tiso ir su juo kalbėtis. Tai patvirtina čia minimi dokumentai.
Pr. Dovalga į Trenčiną pas papulkininkį Jiržį Kosiną, apskrities štabo vadą, atvyko apie vidurnaktį – spalio 5 d., turėdamas svarbių žinių Hradui apie minėtos „liaudininkų“ partijos poziciją, kuri turėtų būti išdėstyta būsimo slovakų partijų suvažiavimo metu (spalio 6 d.) ir „apskritai dėl galimybių bendradarbiauti tarp čekoslovakų valdžios ir Liaudies partijos“.
Štabo vadas telefonu informavo Hradą, t. y. Prezidentūrą, kad pas jį atvyko „inž. Dovalga, lietuvių žurnalistas, gyvenantis Bratislavoje <…>“ – jam „pateikdamas tiek ir Filosofijos fakulteto Bratislavoje studento pažymėjimą, tiek ir žurnalisto akreditaciją, išduotą URM (Užsienio reikalų ministerijos) Nr. M–11117. Asmens dokumentų neturėjo, nes nesitikėjo, kad jie bus reikalingi pateikimui“.
Štabo vadas Hradui raportavo, kad Pr. Dovalga pagal surinktą informaciją „tiek iš vietinių Liaudies partijos atstovų Bratislavoje, tiek iš asmeninio pokalbio su ambasadoriumi Tiso, rez. [iduojančiu. – P. A. M.] Banovcėse“, patvirtinusio surinktos informacijos tikslumą, padarė išvadas apie svarbiausius, aktualiausius politinius klausimus, kurie bus svarstomi suvažiavime spalio 6 dieną (7 punktai išdėstyti J. Kosinos pranešime). Pranešimo pabaigoje J. Kosina priduria, kad „Už Dovalgos asmenybę gali patvirtinti dr. J. Palivecas, Užs. reik. Ministerijos patarėjas, Spaudos tarnybos valdininkas arba apskritai Užsienio reikalų ministerija“. Ir paaiškina, jog „Pono Dovalgos žinios nėra suvažiavimo, vyksiančio spalio 6-ąją, apibendrinimas, bet medžiaga, kuri bus svarstoma suvažiavime ir dėl kurios, matyt, bus priimti atitinkami sprendimai“.
Pr. Dovalga paprašė gen. štabo pplk. J. Kosinos, jog šis kuo greičiau apie tai praneštų redaktoriui Ferdinandui Peroutkai ir dr. Palivecui, nes „jo nuomone, šį reikalą prieš suvažiavimą būtų galima kažkokiu būdu pakreipti kita linkme, pvz., „liaudininkams“ ką nors pasiūlyti ir taip išlaikyti čekoslovakų vienybę. Su kitomis sąlygomis, nei yra nurodytos aukščiau, „liaudininkai“ nesutiks“.
Pr. Dovalgos viešnagė pas pplk. Jiržį Kosiną užtruko 40 minučių. Spalio 6 d. prezidentas dr. E. Benešas atsistatydino.
Ferdinandas Peroutka (1895–1978) buvo laikomas vienu žymiausių čekų žurnalistų, netgi gretinamas su legendiniu Karelu Havličeku Borovskiu (1821–1856). Jam būdingas kritiškas, į Vakarų civilizaciją orientuotas mąstymas, sarkastiškai aštrus stilius, aiškios formuluotės. Karo metais slėpėsi Alpėse, kad išvengtų tarnybos austrų kariuomenėje. 1918 m. spalio 28-ąją (Nepriklausomybės šventė) sutiko jau Prahoje. 1919–1924 m. žurnalo „Tribuna“ vyr. redaktorius. T. G. Masarykui padedant, gavo milijoną čekoslovakų kronų ir įsteigė nuosavą savaitraštį „Přítomnost“ (Dabartis). Jo pirmasis numeris pasirodė 1924 m. sausio 17 d. ir buvo leidžiamas iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kol jį uždraudė naciai. Savaitraštis spausdino žymių Pirmosios respublikos literatų ir menininkų straipsnius, kūrybą (broliai J. ir K. Čapekai, Alfredas Fuchs, H. Ripka, Zdenekas Smetáčekas, Františekas Götzas, Gustavas Winteris ir daugelis kitų). Jo politiniai komentarai buvo spausdinami „Lidový noviny“ puslapiuose.
F. Peroutka priklausė Hrado politiką palaikančių čekų politikų, žurnalistų ir kultūros darbuotojų kairuoliškai grupei, kurios atstovai buvo ištikimi demokratinio humanizmo principams. F. Peroutka dar 1926 m. iškėlė diskusiją apie pasipriešinimą, po metų išleisdamas straipsnių rinkinį „Kdo nás osvobodil?“ F. Peroutka buvo nuolatinis K. Čapeko „penktadienių“ dalyvis ir dažnas garsaus visuomeninio klubo Prahoje „Na Přikopech“ lankytojas. Jo kritiškos dvasios blaivumas reiškėsi ne tik publicistiniais tekstais periodikoje, konsultuodamasis su Masaryku ir Benešu jis išleido plačios apimties knygą „Budování státu“ (1933–1938) (Valstybės statyba). Kita jo žinoma knyga – „Ano a ne“ (Taip ir ne), išleista 1932 m. – apybraižų rinkinys apie žymias politikos ir kultūros asmenybes (Goethe, Freud, Havlíček, Lenin, Masaryk). Jo literatūros kritiką atstovauja 1939 m. išleistas rinkinys „Osobnost, chaos a zlozvyky“ (Asmenybė, chaosas ir kvailystės).
Naciams okupavus Čekoslovakiją, Fr. Peroutka kartu su kitomis iškiliomis asmenybėmis buvo suimtas, vėliau paleistas, ir pirmomis karo dienomis – 39-ųjų rugsėjį – vėl suimtas ir iki karo pabaigos kalintas koncentracijos stovykloje Dachau ir Buchenvalde. Po karo, 1946 m. kovą Fr. Peroutka pradėjo leisti savaitraštį „Dnešek“ (Šiandien), redagavo kitus leidinius. Po 1948 m. perversmo Peroutka emigravo į JAV, dalyvavo čekų emigrantų veikloje, vadovavo „Laisvosios Europos“ čekiškajai redakcijai (parašė 1 500 apžvalginių komentarų), rašė ir leido knygas, ne tik publicistines, bet ir grožinės literatūros. Pasisakė prieš neteisėtą vokiečių tautybės asmenų iškeldinimą iš Čekoslovakijos. Mirė nuo plaučių vėžio. 1991 m. jo palaikai pervežti į Prahą, palaidoti Vyšehrado kapinėse.
Kitas artimas Pr. Dovalgos bičiulis buvo Josefas Palivecas (1886–1975), diplomuotas teisininkas, 1930–1938 m. užėmęs aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje Prahoje. Čekų enciklopediniai žinynai jį apibūdina kaip čekų poetą, eseistą, vertėją ir antinacinio pasipriešinimo dalyvį. Jo poezija gan originali. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir buvo sunkiai sužeistas, 1916 m. iš kariuomenės komisuotas. Po karo dirbo diplomatinėje tarnyboje (Ženevoje ir Paryžiuje). 1930 m. vedė brolių Čapekų seserį H. Koželuhovą. Vokiečiams okupavus Čekoslovakoją (1939 m. kovo 15 d.), įsijungė į pasipriešinimo judėjimą, užimdamas aukštas pareigas, vėliau koordinavo įvairių pasipriešinimo grupių akcijas. 1944 m. vokiečių suimtas ir kalintas (iki karo pabaigos) Pankraco kalėjime. Pasibaigus karui, grįžo į darbą Užsienio reikalų ministerijoje. Po perversmo, 1949 m. vėl buvo suimtas (šį kartą – komunistinės valdžios). Kartu su garsiąja Milada Horákova buvo nuteistas ilgiems kalėjimo metams.
Jo poezija sietina su prancūzų poeto simbolisto Paul Valéry kūryba, kurią Palivecas yra vertęs į čekų kalbą. Išleido šias originalias knygas: „Pečetní prsten“ (1941), rinkinį „Hlasy domova“ (1940 m. Prancūzijoje), „Naslouchání“ (1942), „Spáč“ (1943). Paliveco kūrybos rinktinė pasirodė 1943 metais. Poetą ir diplomatą reabilitavus, jos 3-ias leidimas išėjo 1969 metais.
Pranas Dovalga Čekoslovakijoje artimai bendravo (bendradarbiavo) su daugeliu žymių to meto politikos, kultūros, meno atstovų. Ateityje jis būtų galėjęs daug nuveikti savo šalies ir Čekoslovakijos labui. Tam įtakos turėjo mokytojai, prisilietę prie asmenybės formavimo: Jonas Kartanas (direktorius, 34 metų viengungis, matematikas); Jonas Šleinis (kunigas kapelionas, 43 metų, dėstė tikybą); Filiomena Kisielytė (24 metų, auginusi 2 našlaites, mokė lietuvių kalbos ir istorijos); Konstancija Kisielytė (23 metų, visuomenės mokslą, fiziką, geografiją, mokė dailyraščio ir darbelių); Kazimiera Žekonytė (30 metų, mokė vokiečių kalbos); Kazimieras Mikonis (25 metų, gimnastikos, paišybos ir braižybos, dainavimo mokytojas). Dar reikėtų paminėti 69 metų mokyklos gydytoją Julių Ganusevičių, 21 metų Eleną Smetonaitę – raštvedę, ir 57 metų sargą Stanislovą Černevičių, viengungį vyrą, kviesdavusį mokinius į pamokas ir pranešdavusį jų pradžią…
Geriausiai direktoriaus J. Kartano apibūdintos (charakterizuotos) mokytojos Filiomena ir Konstancija Kisielytės, kurios „Pamokas veda gyvai, įdomiai, aiškina ryškiai ir vaizdžiai. Jos pasidarbavo ne tik mokyme, bet ir rengime mokinių vakarėlių, koncertų, paskaitų, pačios dalyvaudamos choruose, dainomis ir darbu kėlė lietuvių tautinį susipratimą sulenkėjusioj Jonavos apylinkėj“. Ir šios mokytojos nebuvo baigusios gimnazijos! Kitų mokytojų charakteristikos, parašytos direktoriaus, žymiai prastesnės.
Mokykla, į kurią Pr. Dovalga įstojo baigęs keturklasę Jonavos vidurinę mokyklą, buvo įkurta 1921 m. rugsėjo 15 d. ir pavadinta „Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno vidurinė mokykla“. 1923 m. kovo 4 d. Mokykla pavadinta „Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnazija suaugusiems“ (trumpesnis pavadinimas: „LMPS Kauno gimnazija suaugusiems“). Gimnazija buvo įsikūrusi (nuo 1928 m. rugpjūčio 15 d.) Vokiečių pradžios mokyklos name (Vytauto pr. 24) – 4 klasės, ir Žydų komercinės mokyklos patalpose (Lukšio g. 2) – 2 klasės. Mokinių amžius – nuo 17 iki 29 metų. Mokykloje 1928 m. pabaigoje dėstė 16 mokytojų, jų tarpe – plačiai žinomi prof. Zigmas Žemaitis (matematika), prof. Antanas Purėnas (chemija), doc. Kazys Sleževičius (kosmografija, fizika), prof. Vladas Lašas (piešimas) ir kt.
Šią gimnaziją lankė tie, kurie negalėjo mokytis įprastoje (normalioje) gimnazijoje: valstybės tarnybų, įvairių įstaigų ir įmonių tarnautojai, kariai, karininkai, Lietuvos kariuomenės savanoriai, invalidai ir kiti. Gimnazijai (joje mokėsi 177 mokiniai) vadovavo mokytojas Jonas Norkus, dėstęs lietuvių kalbą ir istoriją.
Pranas Dovalga tuo metu dirbo dienraščio „Lietuvos Aidas“ ekspedicijoje.
1929 m. gegužės–birželio mėn. vyko baigiamieji egzaminai (12). Visus egzaminus Pranas Dovalga išlaikė gerais pažymiais (vienas dalykas įvertintas penketu, du – trejetu (lietuvių k. ir trigonometrijos rašomieji darbai). 1929 m. birželio 17 d. Gimnazijos pedagogų taryba savo posėdyje nutarė išduoti brandos atestatus 31 abiturientui, jų tarpe ir Pranui Dovalgai.
Baigęs gimnaziją, Pr. Dovalga rudenį sumanė studijuoti Lietuvos universitete – statybą Technikos fakultete. Rektorius patenkino jo prašymą ir 1929 m. rugsėjo 13 d. buvo priimtas. Stodamas į Universitetą, dokumente gyvenamąją vietą nurodo Pabartonių vienkiemį. Bet spalio 4 d. Pr. Dovalga vėl rašo prašymą rektoriui, nes „staiga aplinkybėms pasikeitus“, jo „ekonominis stovis visai pairo“ ir jis negalįs „studijuoti pasirinkto dalyko“, todėl prašąs jam leisti „persikelti Teisių fakultetan studijuoti teisę“. Studijuodamas teisę, Pr. Dovalga gyveno Jonavoje.
Pasimokęs metus Teisės fakultete, 1930 m. spalio 18 d. Jonavoje jis parašo pareiškimą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui prašydamas visus jo dokumentus, jam iš universiteto išstojus (toks dokumentas jo byloje nerastas) – „persiųsti betarpiai Žemės Ūkio Akademijos Ponui Rektoriui <…>“. Pr. Dovalgos pavardę užtinkame Žemės ūkio akademijos studentų 1930 m. sąraše. Jis studijavo agronomijos skyriuje.
Tuo metu akademijos rektoriumi buvo prof. J. Tonkūnas. Prorektorius – prof. K. Aleksa ir visas būrys žinomų dėstytojų: profesoriai F. Kemėšis, D. Rudzinskis, V. Vilkaitis, docentai J. Elisonas, V. Gaigalavičius, V. Ruokis ir kiti. Akademijoje įvykdyta reforma – agronomija suskirstyta sekcijomis (augalininkystė, gyvulininkystė, žemės ūkio ekonomija).
1932 m. spalio 7 d. susirinkusi Žemės ūkio akademijos taryba (Rektorius prof. J. Tonkūnas, prorektorius prof. K. Aleksa, prof. V. Ruokis, prof. V. Vilkaitis, docentai P. Jucaitis, A. Kondrotas, J. Kriščiūnas, S. Nacevičius, J. Paltarokas, P. – V. Raulinaitis ir B. Vitkus) patvirtino žemės ūkio ekonomikos sekcijos 5 semestro studentų sąrašą (7 studentai), 3-iuoju nr. pažymėtas Pr. Dovalga.
Įvykdyta reforma, t. y. agronomijos suskirstymas sekcijomis, matyt, buvo atlikta per anksti, todėl Vyriausybė 1939 m. rugsėjo 16 d. įsakymu panaikino agronomijos skyriaus sekcijas, ir visi jame studijuojantys gavo vieną bendrą mokslinį išsilavinimą (diplomuotas agronomas).
1933 m. viduryje Pr. Dovalga nusiuntė akademijos rektoriui prašymą išbraukti jį iš akademijos studentų sąrašo. Jo prašymas buvo patenkintas. Gaila, nesant smulkesnės pasišalinimo iš Žemės ūkio akademijos studentų bendruomenės motyvacijos, nenorėtume šio fakto komentuoti. Gal tai susiję su principingos asmenybės maksimalistiniu charakteriu, temperamentu, tačiau šis faktas padėjo tašką jo studijoms Lietuvoje.
Ankstyva karžygiška mirtis nuo bendro Lietuvos ir Čekoslovakijos okupanto – vokiečio – kulkos, ne tik nesumenkino jo atliktų darbų, bet abiem – lietuvių ir čekų – tautoms yra pavyzdžiu pasišventimo tautai, žmogui, kultūrai, demokratijai, reikalaujančiu bent kuklaus jo asmenybės įamžinimo Čekijos Respublikoje ir Lietuvoje. Tuo privalėtų pasirūpinti abiejų šalių užsienio reikalų ministerijos.