Dr. Laima Petrauskienė
Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos konferencija „Scientia et historia – 2012“ vyko kovo 29–30 d. Lietuvos kultūros tyrimų institute, jos rengėjai: Juozas Algimantas Krikštopaitis, Romualdas Juzefovičius, Alvydas Noreika, N. Kardelis ir kt. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime tik antrosios konferencijos dienos, skirtos istoriniams tyrinėjimams, pranešimus.
Henryka Ilgiewicz pristatė 1931 ir 1963 m. sukilėlių giesmes, jų kultūrinę reikšmę, pranešimą iliustravo šių giesmių muzikiniais įrašais. Visos pranešėjos aptartos giesmės buvo atliekamos lenkų kalba. Po jos pranešimo kitas konferencijos dalyvis Vytautas Pocius iš salės paminėjo, kad šios giesmės – tai lietuviams sukilėliams į pagalbą 1931 m. atėjusių lenkų būrių giesmės, tuo tarpu lietuviški būriai giedojo lietuviškas giesmes, tad būtų labai įdomu aptarti ir pastarąsias.
Libertas Klimka skaitė pranešimą apie garsiojo Vilniaus universiteto fizikos profesoriaus Stepono Stubelevičiaus (1762–1814) – šiemet minėsime 250-ąsias jo gimimo metines – mokslinę veiklą. Nors profesorius mirė gana jaunas, pakirstas džiovos, tačiau Vilniaus universiteto istorijoje paliko ženklių pėdsakų ne tik fizikos srityje. Jis buvo ir kitų sričių puikus specialistas, labai plataus akiračio mokslininkas, puikus lektorius. S. Stubelevičius labai išplėtė universiteto fizikos laboratoriją, aprūpindamas ją naujausiais tų laikų prietaisais, kuriuos atsigabeno iš 1802–1804 m. kelionės po Austrijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos universitetus. Be pirmojo Lietuvoje fizikos vadovėlio, parašė traktatą apie elektros įtaką žmonių gydymui. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse, kolumbariume. Kaip žinia, kolumbariumas sovietmečiu gerokai apgriuvo. Pastaraisiais metais, padedant talkininkams iš Lenkijos, dalis kolumbariumo restauruota, sutvarkyta ir S. Stubelevičiaus kapavietė, atnaujintas buvęs užrašas, bet, deja, tik ant kartoninės lentos, nes nėra lėšų kitokiai…
Šiame kontekste norėtųsi prisiminti, kad S. Stubelevičiaus mokslinį palikimą yra tyrinėjęs ne tik L. Klimka ir jo mokinė Rasa Kivilšienė, bet ir Alina Šveistytė su Laima Petrauskiene (2002 m. publikacija knygoje „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“). S. Stubelevičius labai originaliai ir įdomiai aiškino elektros poveikio mechanizmą gyvūnams, tad jis, mūsų nuomone, laikytinas pirmuoju biofizikos teoretiku Lietuvoje. Pirmeiviu biofizikoje S. Stubelevičių laiko ir Dobilas Kirvelis, aptardamas šio mokslininko darbus apžvalgoje apie biofizikos raidą Lietuvoje (2008 m. publikacija knygoje „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“).
Birutė Railienė savo pranešimą skyrė advokatui, visuomenės veikėjui, aistringam bibliofilui Tadui Vrublev-skiui (1858–1925). Pranešime kalbėta apie pagrindinį jo palikimą Vilniui – biblioteką, jos pradžią, eksponatų rinkimą, kartografavimo principus; juos kūrė ir pats T. Vrublevskis. Knygų kolekcijos pradinė dalis buvo paveldėta iš Tado tėvų Eustachijaus ir Emilijos, tad 1912 m. įkurta visuomeninė viešosios bibliotekos draugija buvo pavadinta Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių vardu. Po metų šiai draugijai T. Vrub-levskis perdavė biblioteką. Tarpukariu biblioteka vadinta Vrublevskių vardu, sovietiniais metais – Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, o nuo 2009 m. sugrąžintas Vrublevskių vardas – dabar ji vadinasi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Šiemet LMA Vrublevskių biblioteka švenčia 100 m. sukaktį, ta proga renkama ir bus išleista T. Vrublevskio bibliografinė rodyklė. Monografija apie jį yra išleista gerokai anksčiau. O nedaug trūko, kad gražaus šimtmečio būtume neturėję, nes 2004 m. Saulėlydžio komisija jau buvo užsimojusi šią biblioteką prijungti prie Vilniaus universiteto ir visus fondus perduoti jai. Padėjo ryžtingas visuomenės pasipriešinimas ir paties T. Vrub-levskio paliktas testamentas, kuriuo jis dovanoja savo biblioteką Vilniaus miestui su sąlyga, jog biblioteka iš Vilniaus niekur ir niekada nebus išvežama.
Po šio pranešimo prof. L. Klimka, kaip visada kupinas gražių idėjų apie Vilniaus istorijos įprasminimą ir įamžinimą, pasiūlė pastatyti T. Vrublevskio biustą bibliotekos hole pirmame aukšte, kad tik įėjus į biblioteką, išsyk būtų matyti šio prakilnaus žmogaus veidas.
Birutė Valeckienė pristatė daug naujų knygų, kurias gavo LMA Vrub-levskių biblioteka ir kurios galėtų dominti mokslo istorikus.
Du pranešimai buvo skirti tarpukario Lietuvos matematikų veiklai. Juozas Banionis aptarė iškiliausių Lietuvos universiteto, vėliau VDU, profesorių-matematikų darbus, o Joana Kastickaitė nušvietė žymaus pedagogo Antano Busilo nuopelnus rašant matematikos vadovėlius, tobulinant jų turinį.
Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884–1953) atminimo įamžinimą, jo paskutinius gyvenimo metus Vladimiro kalėjime-tvirtovėje, kitaip dar vadinamą Vladimiro centralu. Jai pavyko prieiti prie šio kalėjimo archyvų, gauti M. Reinio asmens bylą, netgi pasidaryti jos kopijų. Prieš pradedant tyrimą, buvo manoma, kad byla neišlikusi, likę tik pora puslapių. Vis dėlto A. Vasiliauskienei pavyko aptikti bylą, gražiai kontaktuojant su Vladimiro terminalo archyvarėmis. Įdomu, kad archyvarų pareigos ten yra lyg ir paveldimos (matyt, saugumo sumetimais), nes jau trečia karta dirba šiame archyve. A. Vasiliauskienės ir Antano Vinkaus, tuometinio ambasadoriaus Rusijoje, pastangomis M. Reinio vardas Vladimire buvo gražiai įamžintas. Kapinėse pastaraisiais metais pastatyta atminimo lenta. Joje tarp kitų politinių kalinių įrašytas ir M. Reinio vardas. Į Vladimiro kapines nuvežtas žiupsnelis Lietuvos žemės. M. Reinio kapas Vladimiro kapinėse nežinomas, nes mirę politiniai kaliniai buvo laidojami slapta vidury nakties bet kur, tarpuose tarp žinomų kapų, po to žemė sulyginama ir sutrypiama, kad nė ženklo neliktų. Vladimire yra išlikusi katalikų bažnytėlė, dabar restauruota ir veikianti, joje buvo pakabintas M. Reinio portretas, įvyko jo atminimui skirta konferencija. Tačiau patekti į Vladimiro kalėjimo muziejų A. Vasiliauskienei nepavyko, leidimas jai nebuvo išduotas. Muziejui perduotas M. Reinio portretas. Lietuvoje, Daugailių bažnyčios (šioje parapijoje gimė M. Reinys) šventoriuje yra simbolinis M. Reinio kapas, jame supilta saujelė žemės, atvežta iš Vladimiro kapinių. Lietuvoje jau vyksta piligriminės kelionės po M. Reinio gyvenimo ir veiklos vietas, į šias keliones atvyksta įvairių tautybių žmonės, nemažai Ukrainos katalikų, kurių vyskupas irgi yra miręs Vladimiro centrale. Taip pat nepagarbiai, kaip politinis kalinys, ten buvo užkastas ir sutryptas.
Vytautas Pocius pristatė pranešimą apie senąją Palangos gimnaziją ir progimnaziją. Progimnazija buvo įkurta paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, tuomet tai buvo vienintelė tokio lygio mokykla į vakarus nuo Kauno. Joje mokėsi daugiau nei 60 proc. lietuvių. Nors mokykloje lietuviškai kalbėti buvo draudžiama, bet per tikybos pamokas kunigai, kurie vieninteliai šioje mokykloje buvo lietuvių tautybės, mokydami savo mokinius poterių, slapta mokydavo juos ir lietuviško rašto – liepdavo užrašyti maldas lietuviškai. Suprantama, kad tikybos pamokos būdavo atskirai nuo stačiatikių, tad mokytojų niekas vyresnybei ir neapskundė, nes mokiniai buvo solidarūs. 1913 m. progimnazija buvo reorganizuota į gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokykla buvo evakuota į Estiją, o iš ten po kurio laiko – į Kaukazą. Įdomu, kad beveik visą klajonių laiką ji buvo vadinama Palangos gimnazija, taip vadinta net ir Kaukaze. Tik jau artėjant egzistencijos pabaigai ją imta vadinti Stavropolio gimnazija. Palangos gimnazija Stavropolio krašte nustojo egzistuoti 1922 m., kai bolševikai pradėjo švietimo reformą – mokytojai buvo išblaškyti arba išsilakstė patys.
Romualdas Juzefovičius nagrinėjo Estijos mokslų akademijos, įkurtos dar pirmosios nepriklausomybės metais, kūrimosi principus ir modelius. Estijos mokslų akademija buvo įsteigta 1938 m. ir kurta pagal skandinavišką modelį. Lietuvos MA, kaip visi gerai žinome, buvo įsteigta sovietmečiu, 1941 m. ir organizuota pagal Rusijos ir Baltarusijos modelį, principus.
Eglės Makariūnienės pranešimas buvo skirtas Nobelio premijos laureato Ernesto Rezerfordo (Rutherford 1871–1937) 75-osioms mirties metinėms. Apžvelgusi jo svarbiausius darbus atomo branduolio teorijos ir radioaktyvumo tyrimo srityse, pranešėja išnagrinėjo, kaip šie atradimai buvo atspindėti tuometinių Lietuvos fizikų publikacijose. Pirmasis E. Rezerfordo darbų populiarintojas Lietuvoje buvo Lietuvos universiteto profesorius Vincas Čepinskis, 1923–1926 m. paskelbęs publikacijas „Kosmos“leidinyje, knygoje „Atomas“, fizikos vadovėliuose. Vėliau E. Rezerfordo darbus propagavo Juozas Matulis, Povilas Brazdžiūnas, Henrikas Horodničius įvairiuose straipsniuose ir knygose.
Kęstutis Makariūnas apžvelgė dinastijas ir tradicijas moksle. Jo tyrimas parodė, kad šeimyninės dinastijos moksle retai aptinkamos, žymiai rečiau, negu, sakykime, tarp bankininkų ar verslo žmonių. Matyt, nemažai įtakos turi ekonominės priežastys, nes pastarųjų šeimų palikuonys paveldi didelius turtus, tuomet yra lyg ir įpareigoti tęsti šeimos veiklą. Iš mokslininkų retas kuris tampa pasiturinčiu žmogumi. Iš žinomiausių dinastijų moksle K. Makariūnas pažymėjo Bekerelių ir Kiuri gimines. Taip pat yra žinoma, kad Nobelio premijos laureatė fizikė Marija Goepert-Majer pasigyrė, jog ji negalinti atsisakyti savo mergautinės pavardės, nes netgi šešios jos giminės kartos buvo profesoriai. Be abejo, formuojantis būsimajam mokslininkui yra labai svarbu jo šeimos tradicijos, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatės Marijos Kiuri-Sklodovskos tėvas buvo chemijos mokytojas, o Sklodovskių namuose dažnai lankydavosi Dmitrijus Mendelejevas ir jie diskutuodavo mokslinėmis temomis. Be to, Marija, dar būdama mokinė, jau dirbo chemijos laboratorijoje. D. Mendelejevas, pamatęs, kaip ji darbuojasi, pasakė: „Ši mergaitė eis labai toli.“
Dariui Juodžiui vos pradėjus skaityti pranešimą, pavadintą „Slapti ir vieši prof. Juozo Markulio gyvenimo puslapiai (ką byloja archyviniai dokumentai)“, energinga moteris iš salės, iš klausytojų tarpo, bandė pranešėją išmušti iš vėžių, reikšdama pretenzijas, kaip jis, visai nepažinojęs Markulio (be abejo, sprendžiant iš amžiaus, D. Juodis Markulio tikriausiai nepažinojo), nesuprantantis, koks tai neordinarinis buvo žmogus, nežinantis jo gyvenimo, drįsta apie jį kalbėti. Konferencijos vadovui patikinus, kad bus kalbama tik dokumentų kalba, pavyko moterį apraminti.
Dokumentų kalba, deja, negailestinga – paties J. Markulio raštai ir raportai aukštiems KGB vadovams, laiškai jiems netgi iš Leningrado (ten J. Markulis buvo išsiųstas saugumo sumetimais, kai Lietuvos partizanams tapo aiški jo provokacinė veikla), aukšti apdovanojimai iš tų pačių aukštų KGB vadovų rankų.
Po D. Juodžio pranešimo ta pati moteris iš salės išdėstė emocionalų monologą, iš kurio sužinojome, kad tai yra J. Markulio dukra Jolanta. Ji išvardijo daugybę priežasčių, pateisinančių tėvą, pradedant auklėjimu vaikystėje, pereinant prie draugystės su nelemtuoju Antanu Gudaičiu-Guzevičiumi, patraukusiu Markulį į šią veiklą, ir baigiant paaiškinimais, kad jam buvo labai svarbi meilė šeimoje, noras išlaikyti šeimą ir kad kitaip nebūtų sugebėjęs jos išlaikyti. Ką gi, belieka padaryti prielaidą, kad J. Markulis labai moksliškai ir logiškai mokėjo užkalbėti savo paties sąžinę įvairiomis priežastimis ir tą pačią savybę įdiegė dukrai. Negalvojama, kiek dukrų ir sūnų prarado tėvus per J. Markulio veiklą, pamirštama, kad be įvairiausių priežasčių egzistuoja tokie itin svarbūs dalykai, kaip paties žmogaus pasirinkimas ir būsimų to pasirinkimo pasekmių suvokimas.
Išklausėme ir vieną filosofinį pranešimą, nes pirmąją konferencijos dieną, posėdžiaujant mokslo filosofams, to nespėta padaryti. Tai buvo Lilijanos Astros pranešimas „Sakralybė versus. Pasaulietiškumas post-modernioje kultūroje“. Mums, mokslo istorikams, iš šio pranešimo labiausiai įstrigo teiginys, kad senoji Baltų religija buvo daug sudėtingesnė, daug pažangesnė, negu bandoma vaizduoti, kad ji įdiegė mums, lietuviams, labai daug sakralumo suvokiant gamtą ir visą supantį pasaulį, kad visa tai dar tebeglūdi mumyse, kad didysis kunigaikštis Gediminas su savo universalumu ir tolerancija buvo pasaulinio lygio lyderis.
Po šio pranešimo Vytautas Pocius išsakė labai įdomią mintį – Gediminą turėtume vadinti karaliumi, ne didžiuoju kunigaikščiu. Juk jis buvo tik-rasis šalies valdovas – mes tuomet dar nebuvome apsikrikštiję, mums nereikėjo pagal krikščionišką tradiciją gauti leidimo iš popiežiaus dėl karaliaus titulo suteikimo, tad kodėl vadiname jį tik kunigaikščiu? Jis buvo karalius.
Renginio pabaigoje Juozas Algimantas Krikštopaitis informavo konferencijos dalyvius apie numatomas tarptautines mokslo istorikų ir filosofų konferencijas ir pasidalino kita naudinga informacija.
