Doc. dr. Nijolė Bražienė,
doc. dr. Irena Ramaneckienė
Konferencijos pavadinimas glaudžiai siejasi su leidinių − „Sibiro Alma Mater“ (2005), „Sibiro Alma Mater. Dimicandum“ (2007), „Sibiro Alma Mater. Post scriptum“ (2009), „Sibiro Alma Mater. Ave, vita!“ (2011), „Sibiro Alma Mater. Post tenebras lux“ (2011) − antraštėmis. Ši serija pradėta leisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Šiaulių universitetui sutarus. Kiekviena serijos knyga (sudarytojas − buvęs tremtinys, inžinierius kibernetikas Romualdas Baltutis) – maždaug 400 puslapių straipsnių rinkinys, kurių autoriai − istorinių įvykių liudininkai ar jų vaikai, vaikaičiai. Iš pradžių manyta apsiriboti trimis „Sibiro Alma Mater“ tomais. „Tarsi simboliškas projekto pabaigos akcentas − 2009 m. rugpjūčio 29 d. Kryžių kalne pastatytas kryžius Lietuvos šviesuoliams, mokytojams, seneliams, tėvams, broliams ir sesėms, kentusiems Sibiro kančias. Šio kryžiaus pastatymo idėją sumanė Šiaulių universiteto leidyklos direktorius Aloyzas Tubutis ir trilogijos „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas Romualdas Baltutis“ (G. Galinienė). Įvykį įamžino japonų TV, sukūrusi 45 min. filmą apie kryžiaus tradiciją Lietuvoje, pradedant Aušros vartais ir baigiant žmonių kančios, vilties, nenugalėto tikėjimo simboliu − žmonių vadinamu Šventkalniu, Maldų, Kryžių kalnu. Filmo pristatymas įvyko 2009 m. spalio 2 d. per „Sibiro Alma Mater. Tremtinių kūrybos paveldas“ pirmąją tokios tematikos mokslinę-praktinę konferenciją Lietuvoje.
Priežasties ir tikslo aplinkybės
Idėja rengti mokslines konferencijas tremties tema neatsirado staiga. Rimvydo Racėno žodžiais tariant, „gausiai pastatytais paminklais, kaip ir publikuotų atsiminimų apie tremtį skaitlingumu, lietuviai išsiskiria iš kitų buvusios sovietinės imperijos tautų“. Pvz., vien Šiaulių universiteto bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 230 pavadinimų knygų lietuvių tautos genocido temomis. Tačiau dėl skubos, globalizacijos, vartotojų kultūros ir dorovinių vertybių krizės nedaug kas skubės atsiversti „Sibiro Alma Mater“ tomą ar kitą knygą apie atskiro žmogaus / šeimos išgyventą kančią ar sukrečiantį Lietuvos tragizmą. Be to, su kiekvienais metais istorijos įvykiai tolsta ir jau šiandien jie darosi nebesuprantami ne vienam, gimusiam apie 1990 m. ir vėliau. Keletas argumentų iš „Sibiro Alma Mater“: „Vienas iš jauniausių giminaičių, gimęs sovietų Lietuvoje, savo artimų giminių šeimas, patyrusias tremtį, įvertino taip: „Tikriausiai padarė rimtų nusikaltimų, jeigu teisėsauga nusprendė jas ištremti? Juk kitaip nebūna?“ (R. Baltutis). Į repliką, kad tremties nuotraukose − „besišypsantys vyrai ir moterys, pastarosios net puošniais drabužiais, švarūs vaikai <…> gėlėmis papuošti altoriai… Besituokiančios ir laimingos poros… O kurgi tikroji tremtis?“ − Dalia Kuodytė atsakė taip: „<…> išties − mūsų tautiečiai net gūdžiausiomis sąlygomis iš visų jėgų stengėsi sukurti žmogiškesnį gyvenimą. Jie mokė vaikus, dainavo Tėvynės dainas, šventė šventes, nes tvirtai žinojo, kas jie, kam priklauso. Nuotraukose matome būtent tą tvirtybę − šypsotis ir taip teigti gyvenimą bei viltį.“
Vadinasi, ir Baltijos kelio jaunieji dalyviai, ir tie, kuriems Baltijos kelias − tik dokumentinė medžiaga, visi turi žinoti ir suprasti lietuvių tautos (ir ne tik jos) tragedijos gelmę. Štai čia slypi ir priežastis, ir tikslas profesionaliai išstudijuoti ir apibendrinti po Nepriklausomybės atkūrimo sukauptą tremties ir pasipriešinimo kovų paveldą. Mokslinės-praktinės konferencijos − vienas iš būdų tikslui įgyvendinti ir negatyvioms laiko aplinkybėms švelninti.
Konferencijos dalyvių geografinė sklaida
Tolimiausias konferencijos sve-čias − aušrininko dr. Jono Šliūpo sūnus Vytautas Šliūpas iš JAV (Burlingamas) su žmona Vanda. Jis į konferencijos dalyvius kreipėsi: „Likimo broliai ir seserys, mes irgi save priskiriame tremtiniams. Traukėmės iš Lietuvos, gelbėdami gyvybes. Šimtai tūkstančių lietuvių pasitraukė į Vakarus. Turėjome sunkumų, patyrėme provokacijų ir dipukų stovyklose, ir vėliau… Garbė būti čia ir pasveikinti konferencijos dalyvius…“
Konferencijoje dalyvavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė (Vilnius) pabrėžė, kad geriausias, patvariausias istorinės atminties įamžinimo procesas − savo kūrybos tekstais mokyti vaikus ir anūkus meilės tėvynei, pasididžiavimo jos laimėjimais, pagarbos istorinei praeičiai, tradicijoms ir taip rengti juos ginti Tėvynės nepriklausomybę, aukotis dėl jos laisvės. Kitas vilnietis − Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vytas Miliauskas, visada tvirtinantis: „Nėra geresnio būdo už mūsų susitikimus, pokalbius, diskusijas propaguoti tai, kas mūsų praeityje yra brangiausia ir tai, kas skaudžiausia.“
Konferencijos pranešėjai: Birutė Zaborskienė iš Skapiškio, Aldona Vilutienė iš Marijampolės, Gintautas Kazlauskas iš Druskininkų, Algis Vyšniūnas, Gediminas Petrauskas, Darius Juodis, Vytas Miliauskas iš Vilniaus, Austra Palapienė, Rita Jakutienė, Alina Šalavėjienė, Vytenis Rimkus, Nijolė Bražienė iš Šiaulių.
Vietovių, iš kurių atvykę konferencijos dalyviai, pavadinimai rodo šio renginio populiarumą, svarbumą, atvirumą, patrauklumą. Apsiribodami konstatavimu, kad biblioteka suteikė patalpas ir reikalingą vaizdo bei garso įrangą, jos darbuotojus priskirtume tik paslaugų teikėjų kategorijai. Liktų neįvertintas A. Šalavėjienės ir R. Jakutienės mokslinis pranešimas, ignoruotume A. Šalavėjienės parengtą naujausių knygų konferencijos tema (autoriai − tremtiniai, politiniai kaliniai ir kt.) pristatymą susirinkusiesiems ir tikslią ataskaitą apie jų apsaugą Retų leidinių skyriuje, dr. J. Šliūpo archyve, apie bibliotekos skaitykloms paskirstytas knygas; nutylėtume, daug informacijos teikusią, knygų ekspoziciją. O kur dar dalykiškas bibliotekininkių išankstinis bendravimas su konferencijos rengėjais, teikiant vertingų patarimų, nes joms vos ne kas savaitę tenka turėti tokių reikalų.
Konferencijos aktualumas
Konferencijų kokybę pirmiausia lemia pranešimų temų aktualumas, kurį išryškina visuomenės poreikiai, praktinis svarbumas, nepakankamas mokslinis įdirbis, savalaikiškumas… Šie, nagrinėjamas problemas užaštrinantys, veiksniai atsispindėjo visų pranešimų turinyje, kuriuos provizoriškai galima suskirstyti į dvi dideles grupes: edukacinę ir memorialinę. Tiesa, šis padalijimas sąlyginis, atsižvelgiant į dominantę.
Edukacinis akcentas. Šios pranešimų grupės kontekstas labai akivaizdus „Sibiro Alma Mater“ puslapiuose: „<…> didžiausią dėmesį turime skirti švietimo sistemai, moksleivių patriotiniam ugdymui. Tai turėjome padaryti prieš dvidešimt metų. Esant tautos atgimimui, patriotiniam pakilimui, tai padaryti buvo lengva. Bet šiai problemai buvome pasyvūs, manėme, kad viskas susitvarkys savaime. Apsirikome, nesusitvarkė“ (Algimantas Lelešius); „<…> LiJOT Asamblėjoje buvo priimta rezoliucija skelbianti, kad Lietuvos jaunimas YRA ir pilietiškas, ir patriotiškas, tačiau šiems jausmams išreikšti jam reikia kitokių, aktyvių, jaunatviškų ir pačiam jaunimui priimtinų formų“ (Arnas Marcinkus, Kristina Medžiaušytė). Tad Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorės Birutės Zaborskienės pranešimas „Tremtis − atminties svarba jaunimo ugdymui“ buvo itin savalaikiškas, praktiškai reikšmingas. Pranešėja išvardijo 5 probleminius klausimus − Kaip pasirinkti kalbėjimo temą? Kaip tremties temą priartinti prie mokinio? Kaip nagrinėti tremties temą? Kaip sudominti, kad vaikas girdėtų? Kaip rasti laiko ir vietos pamąstymams, pasikalbėjimams? B. Zaborskienės tvirtinimu, tik suradus tinkamiausius atsakymus į tuos penkis „Kaip?“, galima tikėtis edukacinės sėkmės.
Kad bendravimui su jaunimu, su visuomene, net su konferencijos dalyviais reikia talento, parodė R. Baltučio pristatytas vienas puslapis iš naujos knygos „Sibiro Alma Mater. Ave Vita“. Viskas čia susipynė: ir pasakojimas, papildytas nuotrauka, schema, dailės kūriniais iš gyvenimo Sibire, ir muzikantai, dainininkai, tiesa, nebe penkiamečiai–dvylikamečiai, kokie buvo anuomet, o jau garbaus amžiaus konferencijos dalyviai. Buvo surežisuota ir parodyta tremtinių gyvenimo kalnuoto Altajaus Tengos gyvenvietėje 1943 m. įsimintino prieškalėdinio vakaro scena. LPKTS Šiaulių skyriaus tremtinių choro vadovė Rasa Gasiūnienė kartu su choro dalyvėmis Pranute Balzeriene, Virginija Kairiene ir Irena Memgaudiene imitavo anuo metu dviejų mergaičių dainuotą Liudo Baltučio didaktinę dainelę „Paukštelio vargai“ ir dainą „Leiskit į Tėvynę“. 1943 m. ją su gitara rankose tremtiniams dainavo mokytoja iš Papilės − Paunks-nienė. Smuikininkas R. Baltutis ir akordeonistas St. Barkauskas pagrojo melodijas, kurias groti anuomet tremtinių vaikus mokė mokytojai Liudas Baltutis iš Kurtuvėnų, Bronius Tėvelis iš Viekšnių ir žinomo lietuviškų maršų kariams autoriaus Broniaus Jonušo brolis − Danas. Pranešimo apie lietuvių gebėjimą Sibire demonstruoti dvasios tvirtybę muzikuojant ir dainuojant iliustracijoms-dainoms pritarė visa salė. Tai buvo jų jaunystės dainos.
Memorialinis akcentas. Konferencijos dalyvius sudomino gausiai iliustruotas nuotraukomis / skaidrėmis VGTU Architektūros katedros vedėjo prof. Algio Vyšniūno pranešimas „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorijos įamžinimas: aktualijos ir problemos“. Pranešėjas vardijo skaičius, kad Lietuvoje pastatyta 340 paminklų, 646 kryžiai, 215 antkapinių kryžių, 132 koplytstulpiai, atidengta labai daug atminimo lentų kovų ir netekčių istorijai pažymėti. Visi šie ženklai − atskirų asmenų, atskirų socialinių grupių veiklos rezultatai. Problema − nėra valstybinio rango paminklo, neturime memorialo. Prasti konkursiniai projektai, matyt, dėl nevykusiai suformuluojamų uždavinių dalyviams.
Istorinės atminties sudėtingumą savo pranešimuose gvildeno muziejininkai iš Druskininkų ir Marijampolės. Aldonos Vilutienės pranešimas „Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrimas ir veikla“ atspindi 1990−1993 metų problemas: „sužinojau, kad Marijampolės valdininkams toks muziejus nereikalingas“, „šis prašymas ir toliau liko be atgarsio“, „laikas bėgo, nutarimo niekas nevykdė“, „savivaldybė, skyrusi patalpas ir lėšas komunaliniams patarnavimams, ekspozicijos įrengimą finansuoti atsisakė“ ir t. t. Dabartinė problema sukoncentruota paskutiniame sakinyje: „<…> šių, mažųjų, muziejų ateitis tebėra neaiški“.
Analogiškos problemos slegia ir druskininkiečius. Pasak pranešėjo Gintauto Kazlausko, „trumpame pranešime sunku išsamiai atskleisti visus rūpesčius ir sunkumus, su kuriais tenka susidurti įgyvendinant istorinės atminties išsaugojimo vizijas“. Konferencijos dalyviai susidarė nuomonę, kad muziejininkai palikti likimo valiai ir, anot liaudies patarlės, mušasi it žuvys į ledą: „atrodo, kad mūsų reikalai aukštų pareigūnų nesujaudino, o veikla ir ateities vizijos jų nesudomino. Seime jokių sprendimų nebuvo priimta, o darbo grupė taip savo darbo ir neužbaigė, nes po Seimo rinkimų pasikeitė valdžia. Nauja Kultūros ministerijos vadovybė darbo grupės veiklos neatnaujino. Tuo mūsų bendravimas su aukštais valdžios pareigūnais baigėsi, naujų kontaktų užmegzti nepavyko.“
Muziejininkė Austra Palaipienė pristatė turiniu ir pateikimo forma įdomų pranešimą „Tremtinių ir politinių kalinių kultūrinis paveldas Šiaulių Aušros muziejuje“.
Išeivijos tema
Ir „Sibiro Alma Mater“ tomuose, ir mokslinės-praktinės konferencijos pranešimuose daugiausia dėmesio skirta tremtiniams, kur kas mažiau − pasipriešinimo kovų dalyviams. Šykščią informaciją apie pastaruosius, matyt, priglaudė „kapai be kryžių“, o „kryžiai be kapų“ (Albino Slavicko vienos knygos pavadinimo perifrazė) irgi nebylūs. Visai maža žinių apie lietuvių išeiviją, t. y. dipukus, dypukus, Dievo paukštelius, DP. Šia tema įdomų pranešimą („Dipukai − tremtis Vakarų kryptimi“) parengė Alina Šalavėjienė, Šiaulių universiteto bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė, ir Rita Jakutienė, šios bibliotekos informacijos paslaugų skyriaus vedėja. Pranešime sutelkta nemažai medžiagos, žadinusios konferencijos dalyvių susidomėjimą dalykais, su kuriais iki konferencijos neteko susidurti. Tie vadinamieji pabėgėliai, emigrantai, išvežtieji, išvarytieji, politiniai pabėgėliai, t. y. dipukai, „kūrėsi darbininkų barakuose, kareivinėse, buvusiuose konclageriuose, arklidėse, <…> dalis pastatų neapšildomi, be vandens, be elementarių buitinių sąlygų, kratų metu netekdavo asmeninių daiktų, <…> buvo vykdoma priverstinė repatriacija, <…> ėmė plisti ligos“ ir t. t. Konferencijos metu dr. J. Šliūpo archyve buvo parengta DP stovyklose išleistų knygų bei periodinių leidinių paroda. Bibliotekoje saugoma daugiau negu 250 tokių spaudinių. Didžioji dalis šių knygų, laikraščių ir žurnalų leisti Vokietijos stovyklose.
Šią A. Šalavėjienės ir R. Jakutienės pranešimo dalį papildė istoriko Dariaus Juodžio kruopščiai parengtas pranešimas „Sovietų saugumas prieš lietuvių išeiviją: pagrindinės dezorganizacinės veiklos kryptys“. Tos kryptys − 1) formuoti agentūrinį tinklą tarp karo pabėgėlių, vykdyti pabėgėlių areštus ir grobimus; 2) ryšių, kanalų tarp partizanų ir užsienio lietuvių perėmimas ir kontroliavimas, siekiant ne tik sunaikinti partizaninį judėjimą, bet ir klaidinti Vakarus apie padėtį Lietuvoje; 3) lietuvių repatriacijos iš Vakarų kontroliavimas, dalies repatriatų įkalinimas, trėmimas; 4) fiziškai likviduoti grupę emigrantų Vokietijoje; 5) rengti propagandines kampanijas, dezorganizuoti lietuvių emigrantų veikimą, kelti tarpusavio nepasitikėjimą, konfliktus ir nuslopinti Lietuvos laisvės bylos kėlimą ir t. t.
Palikuonių, arba descedentų, tema
Be tremtinių, dipukų, emigrantų sąvokų, reikalinga dar viena, būtent, Altajaus ir Krasnojarsko kraštų, Buriatijos, Jakutijos, Irkutsko, Tomsko sričių lietuviams įvardyti. Jie jau ne tremtiniai, bet ir ne išeiviai iš Lietuvos. Tiesa, vadinami jie palikuonimis. Knyginis sinonimas descedentas. Tremtinių palikuonims, arba descedentams, skirtas Vyto Miliausko informacinis pranešimas „Nors trumpam grįžti į Lietuvą“. Pavadinimui paimti vienos 1941 m. tremtinės padėkos žodžiai konferencijos „Lietuva−Sibiras−70 m.“
Barnaulo mieste delegatams iš Lietuvos. Altajaus krašto lietuvių organizuotoje konferencijoje priimta rezoliucija, kurioje reiškiama padėka Lietuvai už teikiamą paramą Sibiro lietuvių bendruomenei, viliamasi, kad tarp Sibiro ir jų Tėvynės ryšiai bus dar glaudesni ir praktiškesni.
Naujas tyrimų puslapis
Konferencijos pranešimai rengti remiantis dokumentine medžiaga, literatūros šaltiniais ir veiklos patirtimi. Archeologo Gedimino Petrausko pranešimo − „Lietuvos partizanų slėptuvės. Archeologinių tyrinėjimų paslaptys ir atradimai“ − turinys suvokiamas be komentarų. Šios srities mokslininkų įsitraukimas į istorinio paveldo tyrimus − autentiška informacijos gavimo pakopa. Konferencijos dalyviai susidomėję sekė įtaigią pranešėjo (jauno, nuoširdžiai besidžiaugiančio rasta šovinio tūtele, saga, rožinio atkarpėle…) kalbą, demonstruojamas skaidres. Atrodo, kad pranešėjas, talkinamas kolegų ir kitų specialistų, sugebėjo prakalbinti kiekvieną radinį ir pakylėti iki fakto, padedančio objektyviai atkurti įvykius.
Konferencijos medžiaga bus spausdinama „Sibiro Alma Mater“ penktojoje knygoje. Trečiosios mokslinės-praktinės konferencijos (2012 metų spalis) tema − „Sibiro Alma Mater. Lietuvių tremtinių sukurtos vertybės Rusijos valstybės naudai“.
