Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis – pilietiškiausiems žmonėms
Kovo 30-ąją, per rašytojos, pedagogės, visuomenininkės, kultūros ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) gimtadienį (pagal senąjį kalendorių ir vardadienį), pirmą kartą jos vardu pavadinti atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“ įteikti 19 labiausiai šio garbingo apdovanojimo vertų žmonių iš 44 pasiūlytų kandidatų. Panevėžio miesto Dailės galerijoje atminimo medalius įteikė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, laureatus sveikino Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius ir G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ skyrimo komisijos pirmininkas prof. Bronius Genzelis.
Muzikinę iškilmių dalį praturtino Panevėžio muzikinio teatro styginių kvartetas, birbynininkas Gediminas Beržonis, moterų kvartetas „Camerata“, Panevėžio muzikos mokyklos styginių orkestras ir solistai.
Kur dobilas – ten bitė
Panevėžyje LR Seimo autobusėlis pirmiausia užsuko į Kristaus Karaliaus katedros kapines Ramygalos gatvėje. Simboliška, kad šalia Panevėžio garbės pilietės G. Petkevičaitė-Bitės kapo ilsisi ir du jos bendražygiai – rašytojas ir pedagogas kunigas Julijonas Lindė-Dobilas (1972–1934) ir Panevėžio bibliotekos įkūrėja, mecenatė, kultūros ir visuomenės veikėja Elžbieta Jodinskaitė (1877–1951).
2009 m. sukako 75-eri metai nuo J. Lindės-Dobilo mirties, bet ar kas prisimena bent kiek ryškesnį šio lituanisto ir mokytojo iš pašaukimo paminėjimą? Nejau pamirštas? Simboliška, kad Panevėžys ir panašios pažiūros suvedė J. Lindę-Dobilą ir G. Petkevičaitę-Bitę, jie ir palaidoti kone šalimais. Bitė Dobilas – net jų literatūriniai slapyvardžiai pasirinkti tarsi taikantis vienas prie kito. Atsitiktinumas, bet ar jame nesama užkoduotos gilesnės prasmės? Juk linko vienas prie kito panašiomis pažiūromis, literatūros ir kultūros vietos tautos lavinimui ir ugdymui suvokimu.
Labai neįprasta asmenybė Lietuvos kultūros istorijoje J. Lindė-Dobilas, tarp daugumos to meto kunigų galėjo atrodyti gal ne itin dogmų saistomas laisvas žmogus, todėl kartais lyginamas su Juozu Tumu-Vaižgantu. Lankydamas Joniškėlio dvarininkų Karpių įkurtą ir jau spėjusią pagarsėti mokyklą, vėliau tenykštę vokiečių gimnaziją, J. Lindė-Dobilas „užsikrėtė“ lietuvybės idėjomis, o per lietuvybę susidraugavo su Joniškėlio gydytojo Jono Leono Petkevičiaus (1828–1909) šeima, taigi, ir su jų dukra Gabriele. Kunigų seminariją baigė 1898 m. ir tais pačiais metais įšventintas kunigu. 1912 m. Tilžėje išleido pirmą lietuvišką romaną „Blūdas“, kurį autorius pasirašė Dobilo slapyvardžiu. Konservatyvioji katalikiškos orientacijos kritika romaną ir autorių puolė, o G. Petkevičaitė-Bitė įvertino net labai palankiai.
Išsamiau nenagrinėdami šios labai įdomios asmenybės veiklos ir kūrybinio kelio, pasakysime tik tiek, kad 1922 m. J. Lindė-Dobilas apsisprendė mesti kunigystę ir gavo mokytojo vietą Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Laikinai apsistojo G. Petkevičaitės-Bitės namuose ir nuoširdi judviejų draugystė tęsėsi iki Dobilo mirties 1934 metais.
Panevėžyje G. Petkevičaitė-Bitė su Matu Grigoniu, Leonu Kuodžiu, Juozu Keliuočiu (kitur minimi dar J. Zikaras, M. Karka ir kt.) įsteigė Lietuvos moksleivių literatų būrelį „Meno kuopa“, veikusią 1922–1944 metais. Būrelis itin išgarsėjo, tapo „mažuoju Lietuvos universitetu“, kai jam pradėjo vadovauti J. Lindė-Dobilas. Nesimokęs jokiame universitete šis pedagogas ir literatas sugebėjo įgyti gilesnę meno sampratą net ir už „laikinojoje sostinėje“ susibūrusius inteligentus. Per „Meno kuopą“ pratino gimnazistus mokslo ir meno gelmes pažinti ne iš būtinybės, bet patiriant pažinimo džiaugsmą. Visur ieškojo esmės, gelmės, nepakentė paviršutiniškumo. Mokydamas kitus ir pats mokėsi, to neslėpdamas. Buvo pareigos žmogus, bet ne sausas. Ar ne todėl buvę J. Lindės-Dobilo gimnazistai, studijuodami universitete sakydavo, kad iš Dobilo jie gaudavę daugiau, negu aukštojoje mokykloje. Buvo „meilės pedagogikos“ – dėstomam dalykui ir savo mokiniams – atstovas.
Būsime dėmesingi ir šalia palaidotai Elžbietai Jodinskaitei. Su šia pavarde (tada dar tik pavarde) „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje pirmą kartą susidūrėme kalbindami nepamirštamąjį literatūros tyrinėtoją, rašytoją Viktorą Alekną, ne tik vydūniškos išvaizdos, bet ir Vydūno idealų bei propaguoto gyvenimo būdo sekėją. Kalbėjomės apie Salomėją Nėrį, jos panevėžietiškąjį gyvenimo laikotarpį ir pirmą pažintį su Bernardu Buču (1903–1979), būsimuoju poetės vyru. Pasimokęs dailės Romoje ir Briuselio karališkoje dailės akademijoje, kur 1929 m. spėjo laimėti pirmąją vietą už kompoziciją „Kristaus nuleidimas į karstą“, B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Jį globojo visuomenininkė ir filantropė bajoraitė Elžbieta Jodinskaitė, apgyvendino savo namuose Sodų gatvėje, suteikė sąlygas kurti. B. Bučas spėjo atitarnauti kariuomenėje, kur daugiausia taip pat užsiėmė kūryba – tokia galimybė jam buvo suteikta. S. Nėris su B. Buču susipažino 1935 m., bet jos santykiai su E. Jodinskaite netapo labai šilti. Mat pastaroji savo globotiniui pageidavo geresnės žmonos, negu „kažkokia poetė“. 1936 m. B. Bučas, gavęs švietimo ministerijos stipendiją metus tobulintis užsienyje, išvyko į Paryžių kartu su Salomėja, kur jiedu tų pačių metų gruodį ir susituokė. E. Jodinskaitė apie santuoką sužinojo jiedviem sugrįžus į Panevėžį.
Panevėžyje E. Jodinskaitė prisimenama kaip B. Bučo globėja, mecenatė, filantropė. Spaudos draudimo laikotarpiu E. Jodinskaitė platino draudžiamas lietuviškas knygas, dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo judėjime. Priklausė labdaringoms organizacijoms, dalyvavo „Žiburėlio“ veikloje. Ji tapo Valstybinio centrinio knygyno (bibliotekos) Panevėžio skyriaus (nuo 1937 m. valstybinės viešosios bibliotekos) įkūrėja ir vedėja.
Tai vis G. Petkevičaitės-Bitės aplinkos, šviesaus idealizmo skleidėjai. Minint 150-ąsias G. Petkevičaitės-Bitės gimimo metines senose Panevėžio kapinėse sutvarkytos šių asmenybių kapavietės. Panevėžio miesto savivaldybė pasistengė, kad visos trys kapavietės įgautų vienodą stilistinę išraišką (bendrą projektą parengė dizaineris Vidas Žigas).
LR Seimo kancleris Jonas Milerius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio skyrimo komisijos pirmininkas prof. Bronius Genzelis ir du pirmieji šio medalio laureatai poetas, rašytojas Marcelijus Martinaitis ir rašytojas, publicistas Stasys Stacevičius ant G. Petkevičaitės-Bitės kapo padėjo gėlių kaip didžios pagarbos rašytojai, pedagogei ir filantropei ženklą.
Lipdė modernios tautos korį
Jubiliejai ir sukaktys ateina ir praeina – darbai išlieka. 2011-aisiais Lietuvoje plačiai ir turiningai buvo minimos G. Petkevičaitės-Bitės 150-osios gimimo metinės, kaip niekada dažnai žmonių lūpose skambėjo lietuviui nuo senų senovės toks mielas žodis Bitė, tik rašomas didžiąja raide.
Bajoraitė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė savo literatūriniu slapyvardžiu pasirinko Bitės vardą – geresnio sprendimo negalėjo padaryti. „Bitės“ slapyvardžiu pradėjo pasirašinėti rašydama į „Ūkininką“. Trumpesnio ir skambesnio, svarbiausia – tarnystės Lietuvos žmonėms ir Lietuvai įvaizdžio tikriausiai neįmanoma rasti. Gabrielei Petkevičaitei pavyko. Tikriausiai mums šiandien keistai skamba sandūra bajoraitė ir tarnystė, bet ji prasminga: ne tiek kilmės, kiek dvasios aristokratizmas siejasi su atsakomybe, ištikimybe, tarnyste tautai ir valstybei. Bitės įvaizdis buvo pats tinkamiausias, susiejo lietuvių taip vertinamą bitės darbštumą – tradicinę tautos vertybę su modernios tautos korio lipdymu, vėliau atkurtosios Lietuvos valstybės pamatų kūrimu ir stiprinimu.
Tik keli pavyzdžiai, primenantys mums iškilius rašytojos, publicistės, pedagogės, visuomenės ir politikos veikėjos, filantropės G. Petkevičaitės-Bitės darbus. Pirmiausia kartu su Jadvyga Juškyte jos 1894 m. įkurtoji „Žiburėlio“ labdaros draugija. „Žiburėlio“siekis – paremti mokslo siekiančius jaunuolius, kurie neturėjo savų lėšų siekti mokslo. Remta Lietuvos ateitis – ir kokia! „Žiburėlio“ iš aukų surinktais pinigais mokslus baigė ir miškininkystės srityje pasižymėjo profesorius P. Matulionis, medikai P. Avižonis ir J. Nemeikša, rašytojai J. Biliūnas, K. Jasiukaitis, J. Janonis, dailininkai K. Ulianskis, J. Zikaras, A. Varnas, P. Rimša, B. Bučas. „Žiburėlio“ surinktomis aukomis buvo padedama V. Kudirkai, Žemaitei, K. Petrauskaui, V. Mickevičiui-Kapsukui…
Mokytojaudama Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje G. Petkevičaitė-Bitė parašė pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį, įsteigė Panevėžio liaudies universitetą ir ortopedinės pagalbos draugiją. Panevėžiečiai ją išrinko į Steigiamąjį Seimą. Kaip vyriausiai iš delegačių, rašytojai buvo patikėta 1920 m. gegužės 15 d. pirmininkauti pirmajam posėdžiui – šalies šeimininkės vardu pasveikinti visus išrinktuosius.
Vertingas prof. B. Genzelio pastebėjimas: Lietuva tapo pirmąja valstybe Europoje, kurioje moteris pirmininkavo pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui, kuomet kai kurios kitos kultūringos ir toli į priekį pažengusios Europos šalys tuo metu dar tik svarstė, ar moterims apskritai galima suteikti teisę dalyvauti rinkimuose. Antai Šveicarijos moterys rinkimų teisę įgijo tik 1977 metais.
Pravartu prisiminti kovos už moterų teises Lietuvoje tam tikrą jau susiklosčiusią istoriją. 1892 m. „Varpe“ G. Petkevičaitė-Bitė kvietė moteris organizuotis, kovoti dėl savo teisių. Labai daug pasiekė, nes 1907 m. Kaune jau buvo surengtas pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas, o jo pirmininkė buvo G. Petkevičaitė-Bitė. 1908 m. ji tapo viena iš Lietuvių moterų sąjungos, o 1922 m. – jau Lietuvos moterų sąjungos steigėjų, 1920 m. dalyvavo aštuntame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje.
Ne visi žino, kad G. Petkevičaitė-Bitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi, kuri 1926 m. kandidatavo į Lietuvos prezidentus. Rinkimų kovą pralaimėjo dr. Kaziui Griniui. Jei būtų laimėjusi, kas žino, gal nebūtų įvykęs ir 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas, Lietuvoje nebūtų įvestas autoritarinis valdymas ir neprasidėtų „tautos vado“ režimas.
Jai prilipo tautos mokytojos vardas
Tikrasis G. Petkevičaitės-Bitės pašaukimas buvo mokymas ir auklėjimas. Jos praktinėje pedagoginėje veikloje itin svarbi vieta teko altruizmui ir filantropijai. Per mokymą, auklėjimą ir lavinimą gimtąja kalba siekė ugdyti žmogų savo tautai, visuomenei ir žmonijai. Jos diegtasis mokymas ir auklėjimas daug kur pralenkė to meto Lietuvos švietimo sistemą. ir mokyklinė uniforma, kuri mums tokia įprasta ir ligi šiol vilkima Lietuvos mokyklose – tai G. Petkevičaitės-Bitės ir skulptoriaus J. Zikaro kūrybos rezultatas.
Kad ir kiek daug norėdami pasakyti apie G. Petkevičaitę-Bitę, kiekvienas pasijusime dar kažko labai svarbaus ir esmingo nepasakę, nes tai tiesiog neišsemiama asmenybė. G. Petkevičaitė-Bitė – tautos mokytoja ir tuo daug pasakyta. Būti mokytoja, vadinasi, būti piliete ir visuomenininke – tai Bitės nuostata. Visas priemones telkė tautos kėlimui, švietimui ir ugdymui, darė tai, ko labiausiai tuo metu tautai reikėjo.
Spaudos draudimo laikotarpiu G. Petkevičaitė-Bitė iš knygnešio Jurgio Bielinio gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos ir platindavo per ligonius, besigydžiusius pas jos tėvą Joniškėlio gydytoją Joną Leoną Petkevičių. Skatinama Povilo Višinskio kartu su Žemaite G. Petkevičaitė-Bitė slapyvardžiu Dvi moteri parašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“. 1899 m. Palangoje pastatytąjį pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ režisavo ne kas kitas, o G. Petkevičaitė-Bitė, tad įėjo į Lietuvos teatro istoriją. Nežiūrint silpnos sveikatos, fizinio neįgalumo, ji visur spėdavo, be jos neapsieidavo ne tik Joniškio, vėliau Panevėžio, bet ir visos šalies svarbiausi tautos atgimimo, pakilimo, o po 1918 m. ir Lietuvos valstybės tvirtinimo darbai. G. Petkevičaitė-Bitė visados buvo su savo tauta – jos priešakyje, todėl žmonių atmintyje ir išliko.
Atminimo medalio kelias
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį sukurti paskatino 2011 m. minėtos šios iškilios moters 150-osios gimimo metinės. Sunku pasakyti, kas pamėtėjo idėją, bet panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis iš vietos savivaldybės tam reikalui gavo stipendiją ir medalį sukūrė. Averse G. Petkevičaitės-Bitės atvaizdas ir jos žodžiai: „Tarnaukite Lietuvai“. Finansinius ir kitokius sunkumus praėjusias metais išgyvenusi Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į Lietuvos Respub-likos Seimą, kur atminimo medalio priėmimo ir įteisinimo idėja susilaukė palaikymo. Nutarta kasmet per G. Petkevičaitės-Bitės gimtadienį, kovo 30-ąją, šiuo medaliu apdovanoti pilietiškomis iniciatyvomis pasižymėjusius žmones. Juk ir rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė tarnavimą visuomenei buvo įvardijusi kaip svarbiausią kiekvieno piliečio pareigą. Natūralu, kad medalio teikimo iškilmių vieta turi būti Panevėžys, nes šiame Aukštaitijos mieste nuo 1919 m. iki pat mirties 1943 m. gyveno ir Tėvynei Lietuvai darbavosi G. Petkevičaitė-Bitė.
2011 m. balandžio 13 d. buvo priimtas LR Seimo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ nuostatų patvirtinimo“. Dokumente nustatyti apdovanojimo tikslai, apdovanojimo skyrimo ir teikimo komisijos sudarymo ir jos darbo tvarka. Atminimo medalis skiriamas siekiant Lietuvos visuomenę skatinti dirbti valstybės labui, įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai Seimo paskatinimas už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui, filantropinę veiklą, savanorystės kultūros sklaidą, parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą, visuomeniškai aktualią publicistiką. Medalis gali būti skiriamas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, piliečių bend-ruomenėms, asociacijoms, mokslo, mokymo, kultūros institucijoms, taip pat užsienio piliečiams. Už tą pačią veiklą asmuo šiuo medaliu gali būti apdovanotas tik vieną kartą. Siūlyti kandidatus apdovanoti atminimo medaliu gali valstybės ir savivaldybių institucijos, piliečių bendruomenės ir labdaros organizacijos. Kandidatūras vertinimo komisijai galima pateikti kasmet iki gruodžio 31 dienos.
Bitės idealų tęsėjai
Ar šiandien turime G. Petkevičaitės-Bitės idealų tęsėjų? Klausimas retorinis, nes pirmuoju jos vardu pavadintu atminimo medaliu apdovanoti siūlyta 44 kandidatus. Pirmieji Gabrielės Petkevičaitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“ per rašytojos gimtadienį Panevėžio miesto dailės galerijoje buvo įteikti devyniolikai Lietuvos šviesuolių, tarp jų ir penkiems panevėžiečiams.
Už filantropinę veiklą, ypač jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu apdovanota buvusi Panevėžio rajono Smilgių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Genovaitė Guokienė, inžinierė, Šiaulių universiteto lektorė Marija Laisvyda Matusevičienė bei Stasė ir Bronius Vaškeliai. Šiaulietė M. L. Matusevičienė – AB „Meba“ direktorė, kartu su kitais yra Karalienės Mortos premijos mecenatė, o ši premija, laureatų ir diplomantų medaliai skiriami talentingiausiems vaikams už pasiekimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse. M. L. Matusevičienė taip pat įsteigė Povilo Višinskio stipendiją gabiems Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentams. 21 studentas jau pelnė šią stipendiją. S. Vaškelienė – aktyvi JAV lietuvių bendruomenės narė, pasižymėjusi visuomenininkė. Jos vyras prof. B. Vaškelis – buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius (1993–1997), šiuo metu yra literatūros ir teatrologijos profesorius, dirba VDU Menų instituto Teatrologijos katedroje. Nuo 2011 m. B. Vaškelis įteisino savo vardo stipendiją geriausiems VDU studentams.
Kadangi G. ir B. Vaškeliai atvykti į Panevėžį negalėjo, jiems skirtą atminimo medalį VDU atstovas pažadėjo įteikti per prof. B. Vaškelio 90-mečio iškilmes universitete.
Už visuomeniškai aktualią pub-licistiką apdovanoti penki kūrėjai. Tai Jerutė Vaičekauskienė – viena iš Panevėžio miesto nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Bitės namai“ įkūrėjų, asociacijos pirmininko pavaduotoja. Atkakliausia iš Bitės atminimo saugotojų ir gynėjų – taip ją pristatė iškilmių vedėjas Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Albinas Kėleris. Aišku, mintyje turimas nuostabą keliantis J. Vaičekauskienės darbas – ji sudarė ir savo jėgoms išleido G. Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“. Pirmą kartą išspausdintas visas tritomis – nekupiūruotas. (1966 m. išspausdintuose rašytojos raštuose įdėtos tik III tomo ištraukos). Tokia šios moters dovana Bitės 150-ųjų gimimo metinių proga. Kol kas nesibaigia kitas gerbiamos Jerutės ir jos bendraminčių rūpestis – išsaugoti neprivatizuotą ir dar nenugriautą (!) Bitės namelį Panevėžyje Šv. Zitos gatvėje.
Antrasis nominacijos už visuomeniškai aktualią publicistiką laureatas – poetas ir publicistas Stasys Stacevičius. Gyvena vienkiemyje netoli Merkinės, atokiai nuo visų kultūrinių ir literatūrinių sambūrių, ir daug metų kuo sąžiningiausiai garsina ne save, bet paprastą kaimo žmogų, kurio tariamame paprastume atranda tokių dvasinių vertybių, prie kurių priglusti kartais ir miesto žmogui – tai patirti tarsi iš aukščiau siųstą dovaną.
Šių eilučių autorius prisimena S. Stacevičių nuo 2004 m., kai šis kuk-lus kūrėjas (gyvenimo būdo, elgsenos, bet ne kūrybos prasme) Trakų salos pilies didžiojoje menėje, kur kadaise stovėjo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sostas, buvo apdovanotas fondo „Į laisvę“ premija. S. Stacevičius žurnalistinį darbą dirbo Šalčininkuose, Varėnoje, Trakuose, o tai toli gražu buvo ne žiedlapiais klotas kelias. S. Stacevičiaus savo publicistine veikla įrodė, kad gyvenimas nuošalėje nuo didmiesčio triukšmo nereiškia nusišalinimo nuo paties gyvenimo.
Bitės atminimo medalis teko ir rezistentui, kultūrologui, kovotojui už žmogaus laisvę ir demokratiją, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui Vaclovui Patackui. Savo gyvenimu ir kūryba labai glaudžiai susijęs su lietuvybe, Lietuva, jaučia didžiulę atsakomybę ir už mūsų protėvius baltus, už kuriuos tik mes lietuviai ir latviai dar galime pakovoti. A. Patackas ne tik gali, bet tai ir daro. Remiasi gimtąja kalba, kultūra, istorija, o visos šios dedamosios subėga į žmogų ir tikrąją vertę įgauna būtent žmoguje. Štai už tą žmogų mūsų laureatas ir jaučia atsakomybę, daro daug, kad išlaisvintų jame glūdinčias galias ir pirmiausia – intelektinės laisvės ir pažinimo galią.
Šarūnas Nakas apdovanojimo ceremonijoje pristatytas kaip vienas įdomiausių naujosios muzikos kūrėjų, bet atminimo medalis jam įteiktas ne už tai. Š. Nako parengtas radijo laidų ciklas „Čiurlionio metai“ išties puiki dovana klausytojams, o internetinės erdvės dėka ir skaitytojams. Išliks ir kultūros istorijai.
Poetas ir rašytojas Marcelijus Martinaitis teisėtai gali būti vadinamas Lietuvos kultūros simboliu. Darbu ir talentu pelnytas titulas, bet ne paskutinis vaid-muo čia tenka ir dvasios savybėms. Jei tektų vardyti, tikiausiai prisimintume taurumą, kilnumą ir, kiek tai tinka mūsų amžiui, riteriškumą. Seniai į praeitį nugrimzdusios etinės ir estetinės kategorijos, dabartyje nebemadingos ir tarsi aidu atsiliepiančios iš seno ritininio šulinio? Bet štai prieš mus kūrėjas, kuriam visa tai nėra nuslopęs varpo gausmas. Tradicinės aukštosios vertybės sudaro M. Martinaičio poetinės ir publicistinės kūrybos moralinį imperatyvą, tokį svarbų ir visų jo ištikimų skaitytojų gyvenimui.
Savo prakalboje M. Martinaitis pasakė, kad jis didžiuojasi savąja tauta, kuri atkurdama nepriklausomybę nenužudė nė vieno ją puolusiojo, bet užpuolikus pasitiko dainomis. Todėl lietuvių tautos kelias į nepriklausomybę istorijos puslapiuose bus įrašytas „dainuojančios revoliucijos“ vardu. Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas pastebėjo, kad modernią Lietuvą, tiesą sakant, sukūrė filologija. Galėtume išskleisti šią sąvoką pagal savo supratimą: tai prisirišimas prie gimtosios kalbos, knygnešystės fenomenas, spausdintinio žodžio vertės suvokimas. 1990-aisiais atkūrėme valstybę pasitelkę lietuvišką dainą, brutaliai prievartai ir pykčiui priešpastatę geranoriškumą kitataučiams ir kitamaniams bei tautos vienybę.
Šviesą spinduliuojančios moterys
Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui atminimo medaliai įteikti trims panevėžietėms – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojai Genovaitei Astrauskienei, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Rūtai Bagdonienei ir Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkei Vitalijai Vasiliauskaitei.
Visai natūralu, kad visos trys panevėžietės glaudžiai susijusios su Bitės vardo, o ypač jos darbų, garsinimu. Genovaitė Astrauskienė Panevėžio viešojoje bibliotekoje pradėjo dirbti 1970 m., G. Petkevičaitės-Bitės vardas bibliotekai buvo suteiktas tik 1989 m., nuo to vardo neatsiejama ir G. Astrauskienės veikla. Vienas svarbiausių jos darbų – tęstinis 1977–2011 m. projektas „Knygos ir bibliotekų istorijos raida Panevėžio krašte“. Vien krašto kultūrą atskleidžiančių konferencijų surengta dvylika, o kiek per tuos metus vyko jos organizuotų susitikimų, eksponuota parodų, išleista leidinių. Bibliotekos lankytojų širdyse visa tai gyva. Kasmet į biblioteką ateina naujos technologijos, skatinančios ir naujas idėjas, bet jokia technika nepakeis gyvo, mąstančio ir jaučiančio žmogaus. Tuo įsitikinome bendraudami su ponia Genovaite.
Rūtą Bagdonienę pirmiausia siejame su daktaro Jono Leono Petkevičiaus tėvonija, Puziniškiu. Kad Puziniškis tapo šiaurės Lietuvos savotišku kultūros ir intelektiniu traukos centru dėkingi turime būti G. Petkevičaitei-Bitei, o ši asmenybė Lietuvos žemėje neišaugtų be daktaro J. L. Petkevičiaus asmenybės švytėjimo. Daug pasako Petkevičių bendravimo aplinka – Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas, Žemaitė… Kad sugrįžę gyventų daktaro Jono Leono darbai, kad ir toliau šviestų Gabrielės skleistoji šviesa kiekvienam Puziniškio lankytojui, labai daug padarė ir tebedaro Rūta Bagdonienė. Šios moters iniciatyvų ir atkaklumo dėka turime atnaujintą ir puikiai sutvarkytą Puziniškį – G. Petkevičaitės-Bitės namą-muziejų.
Lituanistei, etnologei Vitalijai Vasiliauskaitei tarsi aukštesnės jėgos lėmė dirbti tą darbą, kurį ji ir dirba. Vitaliją gerai pažįstantys žmonės vadina devyniais talentais apdovanotąja. Liaudies daina ir grigališkasis choralas, baltiškoji pasaulėjauta ir rūpintojėlis. Visa pavyksta suderinti. Turėjome malonumo prieš atminimo medalių teikimo iškilmes sudalyvauti V. Vasiliauskaitės vedamoje Bitei skirtoje ekskursijoje Panevėžio kraštotyros muziejuje. Ten saugomas unikalus rašytojos palikimas – nuotraukos, jai siųsti kultūros ir visuomenės veikėjų laiškai, sveikinimai, užrašų knygelės, Puziniškyje stovėję baldai, kabėję paveikslai, Petkevičių bibliotekos leidiniai ir pan. Bitei skirtoje jubiliejinėje parodoje ji pristatyta kaip rašytoja, publicistė, pedagogė ir viena iš valstybės kūrėjų.
Panevėžio šviesuoliai, tarp jų ir V. Vasiliauskaitė, susirūpinę, kad Šv. Zitos gatvėje išlikęs paskutinis Bitės prieglobstis, kuriame rašytoja gyveno 1932–1943 m., iki mirties, tarnautų visuomenei. Deja, kol kas gerokai nugyventame name gyvena trys šeimos, o paties namo likimas tebelieka neaiškus.
Sibire – ir mūsų dalis
„Jei Lietuva būtų paukštis, jos vienas sparnas apglėbtų Rusijos Sibiro platybes, nes ten – mūsų dalis“, – skelbė A. Kėleris. Štai kodėl Bitės atminimo medaliu apdovanotas projektas „Misija Sibiras 11“, taip pat ir Krasnojarsko rajoninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininkas Antanas Rasiulis, daug padaręs, kad „Misija Sibiras 11“ vyktų sėkmingai. A. Rasiulio kultūrinė autonomija vienija apie 800 Krasnojarsko krašto lietuvių, labai svarbu, kad jie jaustųsi Lietuvos dalelyte. Savo ruožtu Lietuva turi jausti, kad Sibiro platybėse gyvena tremtinių vaikai ir vaikaičiai, kuriems tėvų ir senelių tėvynė turi būti ir jų tėvynė. Šia linkme pastangas telkia A. Rasiulis ir jo bendraminčiai.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba nuo 2006 m. jau yra įgyvendinusi šešis projektus „Misija Sibiras“. Ekspedicijose Sibire, Kazachstane aplankyta per 80 lietuvių tremtinių palaidojimo vietų, kur sutvarkytos kapinės, pastatyti kryžiai ir kiti palaidojimo ženklai. Tos misijos – tai patriotiškumo mokykla jaunimui. Visos ekspedicijos sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Susitikimai mokyklose, universitetuose, kultūros centruose, taip pat ir užsienio šalyse vyko daugiau kaip 400 vietų. Dabar rengiamasi tęsti pradėtus žygius į Rusijos Federacijos ir Kazachstano lietuvių kapų, trėmimų, masinių žudynių, koncentracijos stovyklų ir kalėjimų vietas, kurios taip pat yra neatsiejamai susijusios su Lietuvos istorija ir netektimis.
G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį nominacijoje už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui atsiėmė „Misija Sibiras 11“ ekspedicijos dalyvis Mantas Simanavičius.
Tai ir yra tarnystė Lietuvai
Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje atminimo medaliais įvertinti Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčios kunigas Alessandro Bareli, Vilniaus „Minties“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja Nijolė Gudžiūnienė, Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos fakulteto lektorius Nerijus Leikus, Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas Eugenijus Urbonas ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Laima Vaitkevičienė.
Visi nusipelno dėmesio, bet teks pasitenkinti panevėžiečio Eugenijaus Urbono daugiašake veikla. Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas, Lietuvos maironiečių draugijos pirmininkas ir šios draugijos laikraščio „Sandrava“ redaktorius. Kalbininko Juozo Balčikonio atminties įamžinimas, rūpinimasis kartu su Donatu Būtėnu ir Aleksandra Kapickiene įsteigtąja ir jau devintą kartą teikiama kalbininko Petro Būtėno premija. Tūkstančiai kilometrų kelionių su jaunimu etnografinės Lietuvos žemėmis, kraštotyros stovyklos ir kraštotyros darbų leidyba, konferencijos ir kiti renginiai – tai, galima sakyti, E. Urbono kasdienybė. O kur dar parašytieji istoriniai romanai. Ar ne tai ir yra tarnystė Lietuvai? Beje, visa tai tinka kiekvienam iš devyniolikos pirmųjų apdovanotųjų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliais.
Gediminas Zemlickas