Vytautas Šilas, žurnalo „Litova Stelo“ redaktorius
Pasaulio daugiakalbystė, šiaip jau natūralus reiškinys, visada trukdė tarptautiniam bendravimui. Sprendimas prašėsi pats: reikia vienos, lengvos išmokti kalbos. Tokios, kuri neteiktų privilegijų kuriai nors vienai tautai. Nuo XVII a. pradžios plečiantis tarptautiniams ryšiams, o lotynų kalbai prarandant savo reikšmę prasidėjo tarptautinių kalbų kūrimas (jų autoriai – J. Komenskis, G. Leibnizas, F. Sudra, M. Pirro, M. Schleyeris ir kt.). Literatūroje tokių projektų minima keli šimtai. Jie taip ir liko projektai.Ne vien dėl gyvybingumo stokos (sudėtingos gramatikos, nesisteminga fonetika, komplikuotas žodynas), bet ir todėl, kad pasaulis naujoves priima tik tada, kai būna joms pasiruošęs. Taigi tik vieninteliam tarptautinės kalbos projektui – esperanto kalbai buvo lemta tapti laiko išbandyta, patikima ir neutralia komunikacijos priemone margoje tarptautinių santykių erdvėje.
Pirmoji išėjusi, tuomet dar tik rusakalbiams skirta ir vos 40 puslapių turinti esperantiška knygelė „Tarptautinė kalba. Pratarmė. Pilnas vadovėlis“ pasirodė 1887 m. liepos 14–26 d. Varšuvoje. Taigi, 2012 metais minime 125 metų esperanto kalbos sukaktį. Tarptautinės kalbos vadovėlis, netrukus išleistas dar ir lenkų, prancūzų, vokiečių kalbomis, tarp esperantininkų yra žinomas dar ir „Fundamento de Esperanto“ vardu. Vadovėlyje pateikiama 16 gramatikos taisyklių, sudarančių kalbos pamatą, esperanto-rusų kalbų 917 šakninių žodžių žodynas ir keletas tekstų šia kalba (laiško pavyzdys, malda „Tėve mūsų“, keli eilėraščiai). Naujosios kalbos autorius buvo vos 27-sius metus pradėjęs gydytojas Lazaris Zamenhofas, pasirašęs daktaro Esperanto (turintis viltį) slapyvardžiu. Netrukus ir pati kalba pradėta vadinti esperanto vardu.
Nors baigęs medicinos mokslus Varšuvoje ir ten ilgą laiką gyvenęs, ne Lenkiją, o Lietuvą litvakas L. Zamenhofas laikė savo tėvyne. Tai jis patvirtino 1907 m. vasarą per priėmimą Londono rotušėje: „Tu stovi prieš mano akis, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji tėvyne.“ Net penki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai siejosi su šia iškilia asmenybe – Balstogė, Veisiejai, Vilnius, Kaunas, Gardinas. LDK kunigaikščio Gedimino įkurtame Balstogės mieste L. Zamenhofas 1859 m. gimė ir ten lankė gimnaziją. Veisiejų miestelyje 1885 m. jis atliko gydytojo praktiką ir parengė spaudai naujosios tarptautinės kalbos vadovėlį. Vilniaus mieste jis bandė surasti vadovėliui leidėją. 1887 m. vedęs Kauno verslininko Aleksandro Zilberniko dukrą Klarą, L. Zamenhofas per sužadėtuves iš uošvio gavo 10 tūkst. aukso rublių ir vadovėlį išleido savo lėšomis Varšuvoje. Vėliau, 1893–1897 m., gyvendamas Gardino mieste, L. Zamenhofas redagavo Niurnberge leistą pirmąjį laikraštį esperanto kalba „La Esperantisto“, išvertė Šekspyro „Hamletą“.
Esperanto kalbos autorius įvairiu lygiu mokėjo 10 kalbų: rusų, lenkų ir vokiečių (šiomis visomis kalbėjo gerai), lotynų, graikų, anglų, prancūzų, jidiš, hebrajų ir šiek tiek lietuvių. Tarptautiniam bendravimui skirta kalba buvo sukurta Europos kalbų pagrindu. L. Zamenhofas, remdamasis principu „atmesti kas nebūtina“, sukūrė suprastintą gramatiką (pvz., jūs būsite įsisavinę visą esperanto kalbos esamojo laiko veiksmažodį, išmokę asmenvardžius ir įsiminę vienintelę galūnę „-as“). Esperanto kalbos žodyno pagrindą sudarė tarptautiniai žodžiai arba žodžiai bendri kelioms Europos kalboms (pvz., agiti (agituoti, esperantiškai) – agitare (it), agiter (pr.), agitar (isp.), agitate (angl.), agitieren (vok.). Taigi, esperanto kalba nėra, kaip galėjo kai kam pasirodyti, visai išgalvota kalba.
Į pirmuosius esperanto kalbos vadovėlius buvo įdėti pasižadėjimo lapeliai – išmokti šią kalbą, jei dešimt milijonų žmonių duos tokį pat pažadą. Pasižadėjimus reikėjo siųsti pačiam L. Zamenhofui į Varšuvą. Radosi nemaža entuziastų, kurie nieko nelaukdami ėmė mokytis tuoj pat. Vienas iš tokių buvo lietuvis Adomas Damb-rauskas-Jakštas. Apie naująją esperanto kalbą A. Dambrauskas sužinojo iš pirmosios publikacijos, pasirodžiusios 1887 m. rugpjūčio 7 d. Varšuvos laik-raštyje „Kurjer Codzienny“ (Nr. 216). Rudenį gavęs vadovėlį, A. Dambrauskas po kelių savaičių parašė laišką L. Zamenhofui šia kalba (be klaidų!). Taip lietuvis tapo pirmuoju pasaulio žmogumi pasiuntusiu laišką esperanto kalba! 1890 m., dar galiojant lietuviškos spaudos draudimui, A. Dambrauskas Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje išleido nelegalų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį lietuviams „Mokintuvė terptautiškos kalbos“. Po spaudos draudimo panaikinimo, 1908 m. Tilžėje išėjo antrasis šio vadovėlio leidimas. Jį buvo galima įsigyti Marijos Šlapelienės knygyne Vilniuje. Ten pat ir 1912 m. Seinuose išleistą S. Tijūnaičio vadovėlį „Lingvo Internacia Esperanto“. Vykdamas į III Tarptautinį esperantininkų katalikų kongresą Budapešte, A. Damb-rauskas 1912 m. vasarą aplankė L. Zamenhofą jo namuose Varšuvoje. Beveik valandą trukusį pokalbį L. Zamenhofas paįvairino keliomis lietuviškomis frazėmis.
Esperanto – ne vien kalba. Tai ir judėjimas, siekiantis išplėsti esperanto kalbos panaudojimo ribas, siejantis šio judėjimo dalyvius – esperantininkus. Anot laisvesnės apibrėžties, tai žmonės, nors kiek pramokę esperanto kalbos. Pagal griežtesnį apibrėžimą – tai žmonės, kurie ne tik moka, bet aktyviai vartoja ir propaguoja šią kalbą. Gal todėl vieni tvirtina, kad pasaulyje esperantininkų yra gerokai daugiau nei 5 milijonai, o kiti – kad jų yra vos daugiau nei milijonas. Šiame straipsnyje apsiribosiu pasakojimu apie pirmuosius esperantininkus Vilniuje.
1889 m. L. Zamenhofas išleido adresų knygą „Adresaro de la personoj kiuj ellernis la lingvon „Esperanto“ (Asmenų, kurie išmoko kalbą „Esperanto“ adresynas). Šiame pirmojo tūkstančio esperantininkų sąraše buvo net 26 žmonės iš Vilniaus (pusė jų iš pravoslavų dvasinės akademijos). Pirmąja pasaulyje esperantininkų organizacija tapo 1888 m. gruodžio mėnesį iš M. Schleyerio Volapiuko kalbos projekto į esperanto kalbos pusę perėjusi vokiečių draugija „Nurnberger Weltsprache Verein“. Po trejų metų, 1892-ųjų birželį, Vilniuje įsikūrė, deja, vos keletą metų gyvavęs esperantininkų klubas. Tuomet jis tapo 16-ąja esperantininkų organizacija pasaulyje. Klubas nuolatinės būstinės neturėjo. Jos nariai rinkosi privačiuose butuose ir čia bendraudavo.
Klubo priešistorė tokia. 1891 m. balandžio 3 d. rusiškame Vilniaus laikraštyje „Vilenskij vestnik“ Nr. 75 pasirodė iš esperanto kalbos išversta indų legenda „Moters kilmė“. Net 63 eilučių išnašoje buvo pristatyta pati kalba su kalbiniu pavyzdžiu – ketureiliu iš A.Mickevičiaus „Pono Tado“. Įsidėmėtina, kad šį laikraštį leido A. G. Sirkino spaustuvė Vilniuje (tuomet Didžioji g. 37, dabar Pilies g. 38). 1892 m. birželio 13 d. šio laikraščio numeryje buvo išspausdintas dar vienas vertimas iš esperanto apie kalendorių. Jo išnaša skelbė: „Kaip mes tikrai žinome, Vilniuje daug kas domisi esperanto kalba. Jie gali asmeniškai arba laišku kreiptis detalesnei informacijai gauti į poną Zambžickį (adresas: Didžioji gatvė, Naruševičiaus vaistinė. Asmeniškiems susitikimams tinkamiausias laikas yra nuo 9 iki 12 ryto). Kalbos vadovėlių turi vietinės parduotuvės.“ Taip ši vaistinė, buvusi tiesiai prieš A. G. Sirkino knygyną ir spaustuvę, tapo pirmąja Vilniaus esperantininkų susitikimo ir susipažinimo vieta. Gaila, bet 1944 m. šį istorinį namą (ir greta buvusį miesto paštą) subombardavo sovietų lėktuvai…
Užmezgę ryšį vieni su kitais, Vilniaus esperantininkai 1892 m. birželio mėn. įsteigė savo klubą. Jo pirmininku tapo, vėliau tituluotas „daktaru“, Aleksandras Gotfridovičius Naumanas, ilgą laiką gyvenęs Užupyje, grafo Morikonio name. Naumanas esperanto kalbos klausimais susirašinėjo su Zamenhofu, buvo pirmasis vilnietis kūręs eiles esperanto kalba (1891 m., žurnalas Esperantisto). Jis vienintelis iš Lietuvos dalyvavo 1905 m. rugpjūčio 5–9 d. vykusiame pirmajame Pasaulio esperantininkų kongrese Boulogne-sur Mer mieste (Prancūzija). Su L. Zamenhofu kalbos klausimais susirašinėjo ir kitas vilnietis, buhalteris Ivanas Loiko, 1890 m. išvertęs Ezopo pasakėčių („50 elektitaj fabuloj de Ezopo“, išėjo 1891 m. Niurnberge). Taip Ezopas tapo pirmuoju literatūros autoriumi Vilniuje išverstu į esperanto kalbą.
Šiame straipsnyje dominuojančios nelietuviškos pavardės neturėtų nieko stebinti – neparankūs tuomet lietuviams buvo Lietuvos miestai, taigi, ir Vilnius. 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis Vilniuje gyveno žydų – 40 %, lenkų – 30,9 % (to meto lietuvių teigimu apie 4,8 % lietuvių buvo užrašyti lenkais), rusų – 20,1 %, baltarusių – 4,2 %, lietuvių – 2,1 %, vokiečių – 1,4 %, totorių – 0,5 %, kitų tautybių – 0,8 %.
Jaunoji esperanto kalba plito, bet plito gana lėtai. Tai lėmė, žinoma, ekonominės ir politinės priežastys. Vis dėlto atsirado esperantininkų, kurie jų nematė ir manė, kad kiek patobulinus kalbą ji taptų visiems gerokai patrauklesnė. L. Zamenhofas, pasidavęs reformatorių spaudimui, 1894 m. paskelbė esperantininkų apklausą reformų klausimais. Didžioji dauguma pasisakė prieš esperanto kalbos pagrindų reformavimą. „Prieš“ buvo Vilniaus esperantininkai (taip pat ir A. Dambrauskas-Jakštas).
Vienu aktyviausiu Vilniaus klubo nariu tapo iš Kijevo atvykęs 30-metis rusų literatūros mokytojas, policijos darbuotojas Vasilijus Devjatninas. Jis išvertė į esperanto kalbą ir 1894 m. rugpjūčio mėnesį Sirkino spaustuvėje išleido M. Lermontovo „Demoną“! Ši 57 puslapių knygelė tapo pirmuoju Lietuvos teritorijoje išleistu grožinės literatūros kūriniu. Devjatninas ne tik vertėjavo, bet pagarsėjo kaip esperantininkų poetas. Vėliau, jau tarnaudamas Giedraičių policijos viršininku, Devjatninas parengė ir 1909 m. Vilniaus verslininko L. G. Arkino įmonėlėje išleido pirmąjį Vilniuje esperanto kalbos vadovėlį „Poŝa lernolibro de lingvo internacia `Esperanto`“. Išsivažinėjus aktyviausiems Vilniaus klubo nariams, klubas, kaip jau minėta, nustojo veikęs. Tačiau laikas sudaigino pasėtą tarpusavio supratimo, draugystės kalbos sėklą.
Atėjus naujam, dvidešimtajam, amžiui, Vilniaus esperantininkai vėl susibūrė. Naujos organizacijos steigimą iniciavo du nauji ir jauni esperantininkai – Georgijus Deškinas (vėliau tapęs poetu), Kazys Kepalas (vėliau dirbęs Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoju) ir „veteranas“ Karolis Nevenglovskis (buhalteris). Ir taip, 1909 m. liepos 25 d. buvo įregistruota Vilniaus esperantininkų draugija. Oficialiais steigėjais tapo tas pats Nevenglovskis, Apolonijus Palčevskis (matininkas), Antonas Daškevičius, Boleslovas Stadzevičius (laikraštininkas?). Pirmuoju draugijos pirmininku tapo K. Nevenglovskis, paskutiniu – valstybės kontrolės valdininkas Vladimiras Grigorovičius.
Iš pradžių draugija turėjo 59 narius, 1913 m. jų skaičius išaugo iki 85 tikrųjų narių (mokėjusių 1 rublio metinį mokestį). Tarp jų buvo ir lietuvių, pavyzdžiui, žinomas lietuvių kultūros veikėjas M. Dovoina-Silvestravičius buvo kandidatas į valdybos narius. Pirmuoju Vilniaus esperantininkų draugijos garbės nariu buvo išrinktas Esperanto kalbos autorius L. Zamenhofas, antruoju – Vilniaus burmistras ir Rusijos dūmos deputatas, visuomeninių iniciatyvų mecenatas Jozefas Montvila. 1909 m. gruodžio 15 d. L. Zamenhofas šventė savo 50-metį. Ta proga Vilniaus esperantininkai savo garbės nariui nusiuntė į Varšuvą telegramą su G. Deškino sukurtu eiliuotu sveikinimu (pirmoji pasaulyje žinoma telegrama esperanto kalba).
Draugija telkėsi Trakų gatvėje Nr. 14 (dabar Trakų g. 7). Joje kasdien (išskyrus sekmadienius) budėjo kas nors iš narių, kiekvieną penktadienį vyko sueigos, kuriose buvo leidžiama kalbėti tik esperantiškai. Draugija turėjo esperantiškos literatūros biblio-tekėlę, pardavinėjo vadovėlius, priimdavo esperantiškų leidinių prenumeratą, organizavo paskaitas, parodas. Kiekvienais veiklos metais draugija organizavo esperanto kalbos kursus, kurie kainavo 3 rublius. Pirmieji kursai pirmą kartą Lietuvoje buvo organizuoti 1909 m. spalio mėnesį. Kursų vadovai buvo K. Nevenglovskis, J. Juchnevičius, K. Geršateris, S. Kuznecovas. Patalpas kursams kaip ir patalpas Vilniaus esperantininkų draugijos būstinei nemokamai suteikė jos garbės narys Vilniaus burmistras J. Montvila. Jis 1910 m. pradžioje buvo išrinktas Rusijos esperantininkų kongreso Sankt Peterburge garbės nariu ir rengėsi dalyvauti šiame kongrese, tačiau iki jo likus vos keliems mėnesiams mirė (skvere prie Šv. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios yra paminklas J. Montvilai). Vilniaus esperantininkams Sankt Peterburge atstovavo G. Deškinas. Ten jis susipažino su L. Zamenhofu ir, galbūt, grįždami traukiniu, iki Vilniaus važiavo kartu. Geležinkelio valdininku dirbęs G. Deškinas per karą pasitraukė į Rusiją ir 1922–1927 m. buvo Rusijos poetų sąjungos valdybos narys. Buvo represuotas ir 18 metų praleido Stalino lageriuose.
1912 m. balandžio 2 d. Oginskių rūmuose (dabartinėje Etmonų g.) vilniečiai pirmą kartą pamatė užsienio esperantininką. Los Andželo Prekybos rūmų oficialusis atstovas D. E. Parichas pasakojo apie savąją Kaliforniją ir demonstravo 200 „gyvųjų paveikslų“. Savo veiklos ataskaitas („Otčiot Vilenskago Obščestva esperantistov“) Vilniaus esperantininkų draugija skelbė viešai. Ataskaitose buvo išspausdinti narių sąrašai.
1912 m. vasarą Krokuvoje, tuomet priklausiusioje Austrijai, įvyko jau VIII pasaulinis esperantininkų kongresas. Be abejo, jame dalyvavo ir kažkas iš Vilniaus draugijos. Kongrese Vilnių svariai reprezentavo čia pastatyta Vilniaus kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos opera „Halka“ (jos libretą į esperanto kalbą išvertė garsus lenkų esperantininkas, poliglotas Antonas Grabovskis). Taip Vilniaus opera tapo pirmąja pasaulyje opera, pastatyta esperanto kalba.
Esperanto kalba sėkmingai plėtė panaudojimo sferą. Juk žmonės gimė tam, kad bendrautų. Augantis esperantininkų sąjūdis būrė įvairių socialinių grupių ir ideologijų žmones. Deja, baisų smūgį esperantininkų veiklai Europos šalyse sudavė Pirmasis pasaulinis karas. Karas viską griauna. Optimistinis esperantininkų judėjimo periodas nutrūko. 1915 m. vasarą dėl priartėjusio Pirmojo pasaulinio karo fronto savo veiklą teko nutraukti ir veikliajai Vilniaus esperantininkų draugijai…
Dar tik įsibėgėjant karinei Rusijos ir Vokietijos konfrontacijai, 1914 m. pabaigoje L. Zamenhofas parašė kreipimąsi į diplomatus „Post la granda milito“ (Po didžiojo karo). Numatydamas, kad karui pasibaigus diplomatai perkarpys Europos žemėlapį, jis siūlė įkurti Jungtines Europos Valstijas, kvietė deklaruoti ir garantuoti, kad kiekviena šalis priklausys savo krašto sūnums, kad dėl jų teisių pažeidimų vyriausybės bus atsakingos Nuolatiniam Visos Europos tribunolui. Reikėtų suprasti, kad L. Zamenhofas tikėjosi Europos Sąjungos atsiradimo…
1915 m. kovo mėnesį L. Zamenhofas baigė versti Senąjį Testamentą. Deja, jo sveikata vis blogėjo, negalavo širdis. Kelias savaites prieš savo mirtį L. Zamenhofas ėmė kurti esė „Apie Dievą ir nemirtingumą“. 1917 m. balandžio 14 d. Lazario Zamenhofo širdis nustojo plakusi… Jo sukurta esperanto kalba vystėsi ir gyvavo toliau. Ji išliko gyva literatūra, dvasia, augančiu tarptautiniu jos vartotojų kolektyvu. Pasaulis nori bendrauti ir esperanto kalba, sukurta Lietuvoje, plinta kaip demokratinė skirtingų tautinių kalbų, skirtingų kultūrų ir religijų žmonių bendravimo priemonė. Tai ir senųjų vilniečių, Lietuvos esperantininkų veiklos indėlio dalis.
puikus straipsnis,daugiau reikia tokių straipsnių tautinėje
periodikoje