Kovo 2–4 d. Mykolo Romerio universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tapatumo problemos: tradicija ir inovacijos“. Konferenciją pagal Nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ organizavo MRU Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedra (prof. dr. Jūratė Morkūnienė ir kt.). Tarptautinė konferencija buvo MRU Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedros vykdomo projekto „Individo socialinis ir kultūrinis tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijos“ renginys, kuriame pranešimus skaitė mokslininkai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Gruzijos, Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos.
MRU mokslo prorektorė prof. Inga Žalėnienė pradėdama konferenciją pabrėžė, kad tapatumo tema pasaulyje dabar labai aktuali. Visos tautos karštligiškai stengiasi užsitikrinti savo ateitį, sustiprinti nacionalinį imunitetą. Kartais tapatumo samprata siejama su individo psichologine būsena – kas aš esu ir su kuo tapatinuosi? Ši vidinė būsena su individualiais atsakymais tarsi suteikia mums savotišką saugumo jausmą, kuris leidžia atsiverti ir kitokiems nei prigimtinis tapatumams. I. Žalėnienė kalbėjo ir apie neraminančias lietuviškojo tapatumo problemas, žvelgiant į jas tiek tradiciškai, tiek naujoviškai. Visas tapatumo pagrindas subręsta kalboje, įvairiuose kūrybos žanruose pasireiškiančioje kultūroje ir istorijoje. Tapatumas išauga iš etninės kultūros ir žymi nacionalumą, jis formuojamas ir kultūriškai perduodamas iš kartos į kartą.
Dažnas savąjį tapatumą pirmiausia sieja su kalba, jos išsaugojimu, bet kokią įtaką šiandien daro technologinės naujovės? Elektroninėje erdvėje jau įsigalėjo rašymas makabriškais žodžių trumpiniais – taip slopinamas raštingumas, bloginama senosios lietuvių kalbos būklė. Norėdami išsaugoti savo tapatumą ir išlikti, kiekvienas turime kelti sau iššūkį – suprasti ir išlaikyti tai, ką paveldėjome iš savo tėvų, senelių, prosenelių, neabejoti savo pačių kultūra ir istorija, suprasti ir domėtis, kur mūsų tikrosios šaknys, kuo esame dabartyje, kuo galime būti ir ką galime palikti ateinančioms kartoms. Turime kiekvienas savyje pajusti, kad mūsų prigimtinis tapatumas – prasmingas.
MRU prof. Bronius Kuzmickas pranešime „Individo tapatumas tarp tradicijos ir inovacijos“ pabrėžė, kad tradicijos ir inovacijos skyrimas sąlyginis. Tai esą tam tikri kultūros vyksmo aspektai, tapatinimasis nėra lygus susitapatinimui. Susitapatindamas su visuotinybe individas gali tiek prarasti, tiek ir atrasti savastį. Akivaizdi asmenybiškumo išraiška – nepamainomas ryšys su kitais. Vertybiškai rinkdamasis žmogus kuria savo aukštesnio lygmens tapatumą. Elektroninių technologijų diegimas siaurina žmonių gyvo bendravimo sferą. Vaizdo ir garso varžybos būna vaizdo naudai: jaunimas neįpranta mąstyti, menksta asmens savikūros aspektai, individuali savasties savivoka formuojama iš fragmentų. Daugelio individų socialinis elgesys įtemptas ir prieštaringas, individui būdinga tvirto pagrindo stoka, neišbaigtumas.
Individas tapatumą pats kuria tam tikros aplinkos teikiamų įvairių galimybių ribose ir turi rinktis su kuo save tapatinti. Tapatinimosi būdai iš dalies sutampa su socialiniais vaidmenimis, kuriuos atliekame: šeimos nario, profesionalo, kultūros, politikos veikėjo. Tapatumas gali būti koreguojamas, atnaujinamas, suvokiamas, tapatumą gali pats žmogus užleisti ir jis gali suirti.
Prof. dr. Jūratė Morkūnienė pranešime „Individo socialinis tapatumas: aiškinimo kriterijai“ pabrėžė, jog socia-linis tapatumas yra individo kaip visuomeninės, bendruomeninės būtybės tapatumas. Visuomenės sąvoka – tai metafora, susitarimo dalykas. Individo nei realybėje, nei teorijoje negalima izoliuoti. Yra ryšių tarp individų sistema, kuri ir vadinama visuomene.
Socialinis tapatumas mėginamas apibrėžti kaip kultūrinio, politinio, religinio, teisinio, ekonominio, ir pan. tapatumų suvestinė.
Ohajo universiteto, VU, VDU, MRU ir kitų pasaulio universitetų profesorius Algis Mickūnas pranešime „Galutinis arbitras: globalizacija, kultūra, individas“ nagrinėjo kultūrinius ir individo ryšius globalių sąlygų aplinkoje. Globaliųjų poveikių aplinkoje individas savo tapatumą išlaiko tik per kultūrinį tapatumą. „Kiekviena kultūra pasižymi savitumu, kultūra yra gramatiškai svarbi, nelieskite sakralių paminklų, – kalbėjo filosofas, – kad jų nesugriautumėte.“ Konferencijoje tarsi vienijanti lietuviškos ir amerikietiškos kultūros figūra A. Mickūnas sakė, kai jis buvo užmiršęs lietuvių kalbą ir po to pradėjo ją vėl atrasti, tuomet jis praturtėjo. Mes pamatome savo identitetą, tapatybę, pažindami kuo daugiau kultūrų. Profesoriaus manymu, emigracija nėra pavojus, ji sąlygoja kultūrinę dinamiką.
Modernaus žmogaus tapatybė išskaidyta ir skaidymą palaiko šiuolaikinis matematizuotas mokslas. Viskas padalyta į segmentus, suskaidyta. Kaip priešpriešą A. Mickūnas pateikė graikiškąją Sokrato poziciją, kai žmogus nedalomas, jo tapatybė vientisa, juo negali manipuliuoti.
MRU teisininkas dr. Mantas Liesis pranešime „Eutanazija ir asmens tapatumas“ kalbėjo apie vis aktualesnį asmens tapatumo klausimą: kas aš esu ir ką reiškia būti gyvam. Pritardamas hipokratiškosios tradicijos nuostatoms, pranešėjas detaliai aptarė autonominę tradiciją, kuri susijusi su moderniomis technologijomis ir šiuolaikinei visuomenei itin aktuali. Eutanazijos įteisinimą pranešėjas traktuoja kaip tam tikrą žmogaus valios dėl savo gyvenimo ir mirties suabsoliutinimą. Autonominei paradigmai labai svarbi pacientų diferenciacija, t. y. vienaip sprendžiamas Alzhaimerio liga sergančių asmenų tapatumo klausimas, kitaip – esančių pastovios vegetacinės būsenos. Atsvara autonominei paradigmai turėtų būti grįžimas prie hipokratiškųjų šaknų ir pagrindinis postulatas – nepakenk, bet neilgink agonijos ir kančių.
Akademikas Romualdas Grigas pranešime „Asmenybės krizė: jos tipažai“ aptarė keletą asmenybės tipų: 1) transnacionalistus, etnokolektyvistus (J. Basanavičius, S. Daukantas, V. Kudirka); 2) neolituanus, kuriems būdingi šie bruožai: savinauda, susvetimėjimas, politinis ir dorovinis reliatyvizmas, laikini ryšiai bendražmogiškųjų santykių sistemoje, daugiakultūralizmas; 3) marginalus, nesuradusius savo vertybių; 4) užribio klasės asmenis (valkatų, elgetų, dykaduonių grupes). Normaliai visavertei asmenybei, kuri geba išsaugoti pusiausvyrą tarp dvasinių vertybių ir buitinio triukšmo, svetimas anarchistinis individualizmas ir kumečio sindromas.
MRU prof. dr. Saulius Kanišauskas pranešime „Tapatumas kaip socialinis kodas: „šeimos kazusas“ egalitarizmo kontekste“ svarstė problemą, ar tauta, valstybė, vykstant šeimos sampratos pokyčiams, gali išlikti tapati sau, išlaikyti savo identitetą? Ar šeimos identiteto praradimas gali atsiliepti tautos, valstybės identitetui? Pranešėjas kalbėjo apie „natūralios šeimos“ būtiną savanorišką apsisprendimą prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Tai kodėl to sprendimo neįteisinus juridiškai? Prelegentas kalbėjo apie LR Konstitucinio Teismo nutarime implikuotus vadinamuosius kitokius ryšius, kurie užtikrins nutarime deklaruojamą tautos ir valstybės gyvybingumą, pabrėždamas, kad net „tradicinės šeimos“ samprata ir jos narių ryšių pobūdis nuolat kito ir kinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Nesunku suprasti, kad su šeimos gyvybingumo problema glaudžiai siejasi su tautos ir valstybės gyvybingumo problema, tai – jau politinė, net filosofinė problema.
Doc. dr. Lilijana Astra pranešime „Teorinės ir praktinės senosios lietuvių kultūros tapatumo tyrimo problemos“ analizavo metodologinę problemą – kaip teoriškai vertinti ir interpretuoti esminius lietuvių kultūrinės savimonės ir jos raiškos pokyčius pasaulinės globalizacijos procese. Postmodernybė kaip savarankiška kultūros epistema ir kaip teorinė doktrina patiria esminę perkaitą. Virtualiosios tikrovės raiška ir jos įprasminimas – absoliučiai naujas filosofinių ir kultūros tyrimų fenomenas. Šiuolaikiniame pasaulyje nebelieka uždarų etninių bendruomenių ir nacionalinių kultūrų. Jas veikia ir susieja naujųjų medijų diktuojamų globaliųjų įvaizdžių, formų ir masinės kultūros produkcijos srautai.
L. Astra iškėlė senojo lietuvių (baltų) kultūrinio paveldo ypatumus, teoriškai apibrėžė lietuviškąją metakultūrą kaip jos giliausią ontinį (būties) lygmenį, kuris apima mitų, simbolių, tikėjimų, papročių ir moralinių vertybių visumą, išauginusią šiuolaikinio kultūrinio tapatumo ir infrastruktūros reiškinius. Kartu ji tapo gelmine ir savita paradigmine epistema, kuri leidžia susieti tolimųjų amžių jausmus ir prasmes su šiuolaikine lietuvių savimone. Lietuviškoji (baltų) sakralybė tapo veiksmingai funkcionuojanti ideologinė struktūra, suponuojanti kultūrinės savimonės, tapatumo ir bendruomeninės moralinės sąmonės pradmenis, palaikanti šeimą, bendruomeninius ryšius, istorines kartas, taip pat giliausius etninius saitus. Baltiškosios sakralybės kaip metafizinio fenomeno refleksija tapo pamatinė vertybinė ašis, jungianti senųjų lietuvių mąstyseną ir jauseną į savito ir autentiško nacionalinio mentaliteto galią.
Doc. dr. Margarita Poškutė pranešime „Lietuviškojo tapatumo problema XIX a. pab. – XX a. pr.“ dėstė, kad šiuo laikmečiu iškilus naujai pasaulėžiūrinei sampratai, kurią reprezentuoja iš valstiečių kilę inteligentai, asmenybinis individualumas ištirpdomas kolektyviniame tapatume – „aš“ tampa „mes“. Išsiskyrus kelioms ryškioms pasaulėžiūrinėms grupėms, katalikai „mes“ aiškina kaip krikščioniškąją bendriją, išpažįstančią visus vienijančias krikščioniškąsias vertybes. Pozityvistams „mes“ yra žmonija, vienijama mokslo (proto) dėsnių. Socialistams „mes“ yra darbininkų klasė, prie kurios dėl krašto specifiškumo buvo prijungti ir valstiečiai. Nors vertybės, jų pasirinkimas yra susiję su sąmoningumu, tačiau visgi tapatybė buvo suvokiama kaip determinuota ir statiška.
Doc. dr. Žibartas Jackūnas pranešime „Semantinė patirties ir tapatumo santykio samprata“ atkreipė dėmesį, kaip būtų galima interpretuoti tapatybės ar skirtybių problemą, remiantis šiuolaikinėje teorinėje kultūroje įsitvirtinusiomis teorinėmis nuostatomis, daugiausia atėjusiomis iš postmodernistinės filosofijos, hermeneutikos ir fenomenologinės filosofijos. Taip suformuojamas interpretacinis arba semantinis požiūris į tikrovę ir jos supratimą.Vadovaujantis šiuo požiūriu, iškyla pareiga, aiškinant kokius nors reiškinius, visada turėti galvoje, kad aiškinimas ir supratimas, pats reiškinys ir jam priskiriama prasmė yra neatskiriami nuo interpretuojančio asmens, ypač jo patirties. Žmogaus sąmonėje išlieka ir pagrindinė tos patirties funkcija – padėti žmogui suprasti suvokiamus reiškinius, taip pat tapatybes ar skirtybes. Dėl tos patirties joks reiškinys, tikrovės bruožas negali būti laikomas nei tapačiu, nei priešingai skirtingu.
MRU doc. dr. Povilas Aleksandravičius pranešime „Ar individo tapatumą galima apibrėžti per substancijos sąvoką?“ analizavo substancijos sąvokos prasmę teorinėje Aristotelio filosofijoje ir iš jos kylantį individo supratimą, atskleidė, kokį prieštaravimą sąlygoja vienos iš substancijos sąvokų reikšmių – subjekto (gr. `upokeimenon) – loginis ir fizinis-empirinis tyrimai, ir kaip Aristotelis šį prieštaravimą išsprendžia. Sprendimo esmė – substan-
cijos sutapatinimas su forma – tai leidžia substanciją kaip individualų sub-jektą tapatinti su jos esme (quidditas). Ši operacija lemia individo sampratą: Aristotelio teorinės filosofijos sistemoje individas tampa tik priemone rūšies egzistavimui išlaikyti, o mokslinis pažinimas apskritai nelaiko individo tikruoju savo objektu. Tokia Aristotelio substancijos interpretacija, nors ir nėra vienintelė galima, vyravo Vakarų metafizikoje iki pat XIX a.
MRU filosofas Rimgaudas Bubelis pranešime „Tapatumo sąmonė globalios simbolistinio racionalumo plėtros sąlygomis“ interpretavo sakmę „Eglė – žalčių karalienė“ ir atskleidė, kad ši sakmė turi daug įvairiausių klodų, t. y. skleidžia labai ypatingą ir įdomią tam tikrų draudimų pažeidimo patirtį. Pranešėjas kėlė klausimą: ar technologinė civilizacija, kuriama moderniosios matematikos, kaip pagrindinės savo priemonės, leidžiančios toliau plėtoti technologijas, pagrindu, yra atitrūkusi nuo būties, ar ne? Filosofas skatino mąstyti apie šiuolaikinės technokratinės civilizacijos ontologinius pagrindus.
MRU prof. dr. Arvydas Guogis pranešime „Ekonomizacijos, neoliberalizmo ir Naujosios viešosios vadybos grėsmių analizė tradicijų ir socialinio tapatumo palaikymo požiūriu“ pateikė pavyzdžių iš Lietuvos ir užsienio gyvenimo, kategoriškai pasisakė prieš ekonomizaciją ir neoliberalizmą. Dabartinėje politikoje ir ekonomikoje akcentuojamas verslumas, paminamos moralinės, etinės vertybės: bendradarbiavimas, pasitikėjimas, orumas.
VU doc. dr. Laimutė Jakavonytė skaitė pranešimą „Technokratai, intelektualai, inteligentai: socialinės identifikacijos problema“. LMTA doc. dr. Virginija Apanavičienė pranešime „Etninio ir kultūrinio tapatumo samprata lietuvių akademinėje muzikoje“ kalbėjo apie būtinybę globalizuojančioje aplinkoje išlaikyti etninį tapatumą muzikoje, susieti muziką su Lietuvos istorija, tam tikrais regionais, istorinėmis asmenybėmis. Pastatydamas paminklą išnykusiai jotvingių tautai, kompozitorius Bronius Kutavičius tarsi įamžino Lietuvos istoriją. Dabar turime daugiau kaip šimtą kompozitorių, ir jų kūriniai, parašyti kita, t. y. postmodernizmo, neomodernizmo kalba, yra galbūt todėl mėgstami įvairių kraštų festivaliuose, kad kompozitoriai stengiasi išlaikyti etninį ir kultūrinį tapatumą, kuris ne tik mums brangus, bet ir kitiems suprantamas. Dr. Rūta Gaidamavičiūtė iš LMTA kalbėjo tema „Kaimiškojo ir miestietiškojo identiteto atspindžiai lietuvių muzikoje“. Dr. Anelė Vosyliūtė iš Lietuvos socialinių tyrimų centro skaitė pranešimą „Individo tapatumas ir visuomenės sekuliarizacija“.
Tbilisio Ivano Javakišvilio valstybinio universiteto prof. Anastasija Zakariadzė pranešime „Žmogus savo kailyje“ kalbėjo apie moderniausios biotechnologijos, šiuolaikinės transseksualinės operacijos iškreipiamą žmoniškąją esmę ir tikrąją žmogaus prigimtį, padarymą kažin ko kita iš žmogaus – tai ne prigimtis, o kažin kas sugalvota. Tokie reiškiniai suprantami mene, o ne tikrajame gyvenime. Jei žmogus pats nenori pakeisti savo „personos“, t. y. identiteto, arba tapatybės, slypinčios jo viduje, tai nei veido, nei odos, nei lyties pakeitimas to nepadarys. Tai, kas daro žmogų savitą – individualybę, slypi jo viduje, o ne išorėje.
Prof. Burtas Hopkinsas pranešime „Intersubjektyvumas ir individas“ kalbėjo apie individo vidujiškumorišoriškumo santykį ir ryšį. Prof. Josephas Pilotta pranešime „Kamantinėjant“ Konfucijų: Kinijos pereinamojo laikotarpio tapatybės“ analizavo ir interpretavo Konfucijaus idėjų palikimo svarbą dabartinei Kinijos visuomenei: individas tiktai kolektyve, šeimoje, bendruomenėje, tam tikroje vietovėje gali kurti savo tapatumą, skleistis kaip inividualybė.
Konferencijoje aktyviai dalyvavo Tbilisio Ivano Javakišvilio valstybinio universiteto mokslininkai: prof. Valerianas Ramishvilis, skaitęs pranešimą „Elitas ir grįžimas prie tradicijos“, dr. Iraklis Brachulis – „Identiškumo aporija: asmuo ir kaukė“, dr. Demuris Jagaghonia – „Tapatumas kaip socialinė duotybė ir vitališka žmogaus prigimtis“, filosofas iš Vokietijos M. A. Friedrichas von Petersdorffas – „Kasireris apie istoriją ir istorinę sąmonę“, dr. Yordanas Lyutskanovas iš Bulgarijos mokslų akademijos Literatūros instituto – „Bulgarijos saviidentifikacijos aspektai tarp dviejų pasaulinių karų“, Latvijos universiteto mokslininkė dr. Nadezda Pazukhina – „Etninė ir religinė Latvijos sentikių kultūrinio tapatumo dimensija (1920–1930) ir (1990–2010)“, prof. Martinas Gakas iš Vokietijos Europos liberaliųjų menų koledžo – „Manojo „aš“ reikšmė“.
Apibendrinimas. Ši konferencija – neeilinis įvykis ne tik Filosofijos katedros ir Humanitarinių mokslų instituto, bet ir viso Mykolo Romerio universiteto istorijoje. Analizuojant vieną esminių nūdienos problemų – tapatybę, – užsimezgė kultūrų dialogas, sudaręs puikią įvairių tapatybės lygmenų atvėrimo ir interpretacijos galimybę. Prof. A. Zakariadzės žodžiais tariant, konferencija parodė tikrą, gyvą susidomėjimą filosofija, čia susirinko filosofai, kurie jaučia planetos pulsą – remdamiesi filosofijos tradicija, jie ieško sprendimų aktualioms dabarties ir ateities problemoms spręsti.
Parengė Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto Kalbos kultūros katedros prof. dr. Zofija Babickienė ir Filosofijos katedros vedėjas prof. dr. Vytis Valatka