Mūsų dienomis orientuotis dailės gyvenimo reiškiniuose ir procesuose nėra paprasta. Jų gausybėje, įvairovėje ir nelygiavertiškume galima net prarasti vertybinius orientyrus, juolab, kad čia daug kuo skolinga dailėtyra ir kritika. Įžvalgesni dailės mylėtojai patys bando šiame margumyne susiorientuoti ir atrasti vertybes, o autorius – prasmes. Nieko stebėtino, kad paradiniame dailės gyvenime vis aiškiau iškyla tapytojo Valentino Ylos savita menininko asmenybė. Parodiniame gyvenime Valentinas „sukasi“ tik apie dvylika metų. Tai nėra ilgas laikotarpis, bet, intensyviai kurdamas, jis yra surengęs jau aštuoniolika personalinių parodų Vilniuje, Utenoje, Panevėžyje, Alytuje, Nidoje, Lazdijuose, Kaune, Plungėje. Nuo 2003 m., kaip Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo narys, jis dalyvauja kasmetinėse, bendrosiose klubo paro-dose, vis labiau populiarėdamas tarp žiūrovų ir menų kolekcionierių. Jo paveikslų jau yra įsigiję galerininkai, privatūs asmenys iš Norvegijos, JAV, Danijos, Rusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Afganistano ir Valentino kūrybos vertintojai iš Lietuvos. Tad kuo žavi ir patraukia žiūrovą V. Ylos paveikslai?
Geriausiai į šį klausimą gali atsakyti tie, kurie Valentino paveiksluose rado tai, ko negalėjo aptikti kitų autorių kūriniuose. Tai individualus dalykas, tačiau nėra abejonės, kad pasirinkimuose ir vertinimuose anaiptol ne paskutinėje vietoje yra bendrasis jo kūrybos nuoširdumas, sąžiningumas ir meninių interesų visuma. Šios savybės drauge su dideliu noru ir atvedė Valentiną Ylą į tapybos pasaulį. Meninės edukacijos požiūriu šis kelias nebuvo ilgas. Valentinas baigė Panevėžio vaikų dailės mokyklą ir niekam nekilo abejonių, kad gabus jaunuolis tolimesnes studijas tęs Vilniaus Dailės akademijoje, tačiau daugumos nuostabai, jis pasirinko kariškio profesiją. Kariško gyvenimo realybė – pareiga, atsakomybė, disciplina – neužgožė kūrybinės aistros, juolab Valentinas jas pavertė kūrybinio
arbo privalumais, padedančiais racionaliai ir rezultatyviai negausius laisvo laiko išteklius išnaudoti tapybai.
Pačioje kūrybinio kelio pradžioje, V. Yla bandė visus tapybos žanrus (natiurmortą, portretą, peizažą), kol peizažas įsitvirtino kaip pagrindinis. Jame geriausiai matyti, kaip formavosi vedantysis meninio vaizdo formavimo principas, paremtas tiksliu vaizduojamojo objekto piešiniu ir dėmesiu atskiroms detalėms. Tuo tikslu geriausiai tiko pastelės technika, kurią dailininkas sėkmingai įvaldė. Netrukus V. Yla pastebėjo šiame kelyje esančius pavojus, galinčius nuvesti į perteklinį detalizavimą, todėl jis palaipsniui išlaisvino spalvą tapybine maniera, tuo pačiu vis daugiau dėmesio skirdamas kompozicijai ir kitiems paveikslo sąrangos elementams. Palaipsniui aliejinė tapyba įsitvirtino kaip pagrindinės meninės saviraiškos priemonė.
Ankstesniajame kūrybos laikotarpyje tapytojas yra sukūręs įspūdingų peizažų iš Vilniaus apylinkių, Liškiavos ir daugelio kitų Lietuvos vietų, kur tiksliai perteikiama vietovės ir istorinio matymo charakteristika. Vėlesniojo laikotarpio tapyboje jo dėmesys krypo link gamtos nuotaikų, šviesokaitos ir motyvų įvairovės, stengiantis išlikti tiksliam ir atsakingam vaizduojamojo objekto atžvilgiu. Tai yra tikrojo plenero dailininko skiriamasis bruožas. Žavi dailininko subtilus spalvų pustonių pajautimas ir tobulas jų perteikimas paveiksluose. Pastabesnis ir jautresnis mūsų krašto gyventojas dūsauja ir graudinasi stebėdamas nuostabaus grožio kūriniją. Savas kraštas, matyt, gražus ir brangus kiekvienos šalies gyventojams, bet ir svetimšaliai, atvykę iš toli, ne kartą stebėjosi mūsų gamtovaizdžio subtilia žaluma, sidabriškais rūkais ir melsvais girių toliais. Plenero patirtis ir dvasia žymi visą V. Ylos tapybą ir pasireiškia spalvų niuansų įvairove, erdve planų kaitoje, o taip pat visame kolorite. Natiurmortuose Valentinas siekia daiktų medžiagiškumo, faktūrų kaitos, šviesos ir formos žaismo. Gamta, natūra, tikrovė yra svarbiausieji dailininko mokytojai, meistriškumo ir profesinio augimo šaltinis.
Keletą metų, dalyvaudamas „Plekšnės“ klubo organizuojamuose Nidos pleneruose, tapytojas toje dangaus, vandenų, smėlynų ir miškų apsuptyje, Kuršių nerijos vaizdus pamilo iš pirmo žvilgsnio. Čia nutapytuose peizažuose atsirado dar daugiau spalvinio virpėjimo, oro, erdvės, ryškesni tapo prasminiai akcentai, ritminiai sugrupavimai, aktyvių-pasyvių elementų santykiai ir paveikslo kaip ženklo požymiai.
Dailininkas Valentinas Yla tolydžio sau kelia naujus tikslus ir uždavinius, o kaip disciplinuotas žmogus, nuosekliai ir sėkmingai juos sprendžia.
Linkime Valentinui kuo didžiausios sėkmės kūryboje!
Giedrė Bulotaitė – Jurkūnienė
Liudvikas Pocius